Naujos lietuvių autorių knygos/ rugpjūtis
Gintaras Bleizgys
PROCESIJA
Poezijos rinkinyje Gintaro Bleizgio poetinis pasaulis veriasi sodriais, tapybiškais vaizdais. Intensyvus kalbėjimas, vietomis primenantis sąmonės srautą, fiksuoja pasaulio netvarumą ir trapumą. Į tekstus įpinama šiandienos realijų, o asmeninės praeities gretinimas su dabartimi teksto metaforas išaštrina iki lengvai per skaitytojo odą slystančio peilio ašmenų.
Kaip nauji motyvai iškyla poetiniai vaizdai iš laiko, leidžiamo su sūnumi, egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę keičia nerimas dėl sūnaus gebėjimo būti skaudančiame pasaulyje, prisitaikyti prie to pasaulio diktuojamų taisyklių. Dėmesį atkreipia vidinių išgyvenimų lyginimas su konkrečiais dabarties istorijos vaizdais: karu Ukrainoje, skausmingais Donbaso įvykiais.
Nijolė Oželytė
ATATRANKOS
„Mano didžiausias vaikystės noras buvo užaugti, kad galėčiau nieko nebijoti, kaip suaugę žmonės, kurie mane supo. Buvau tikra, kad jie žino VISKĄ apie gyvenimą, mirtį ir prasmes, nes gyventi viso to nežinant ir jaustis taip užtikrintai yra neįmanoma. Ir baisiausia nuostaba ištiko paaugus ir supratus, kad daugybė mane supančių suaugusių žmonių gyvena savo kasdienį gyvenimą nė neatsimindami, kad jie yra gyvi. Laikinai gyvi. Kad jie taria daugybę žodžių, bet nesusikalba, nes to paties žodžio turinys kiekvienam žmogui yra skirtingas – nelygu patirtis ir suvokimo horizontų platumos. O daugybė žodžių dažnai liejasi beprasmiškai, nes tik kalbėdamas žmogus jaučia, kad jis išvis yra. Tačiau jeigu norime, kad žodžiai taptų mus jungiančiu susikalbėjimo tiltu, o ne sprogmeniu po juo, kalbant svarbu ne „išsisakyti”, o „pasakyti”. (Nijolė Oželytė)
Jurga Vilė
NUKRITĘ IŠ MĖNULIO
Koks svaigus beprotiškas pasaulis, kur viskas įmanoma! Gimti su šviečiančia galva, lengvai virsti paukščiu, septynmyliais batais žengti per amžius, vandenyje įskaityti praeitį, išgirsti juoką iš ankstesnio gyvenimo. Ieškoti savęs ir rasti kitą… Visa tai ir daug daugiau nutinka didiesiems svajokliams Felicijai ir Oskarui. Ir visai nesvarbu, kad JIS – Oskaras Milašius: realus ir žinomas personažas, lietuvių kilmės prancūzų poetas, diplomatas, mistikas, vertėjas, o JI – Felicija Krylatova: dar niekam negirdėta mergina iš Kauno. Jie atskirti šimtmečio, bet absoliuti Meilė ištrina bet kokias laiko ir erdvės ribas. Užsimerkime ir šokime kartu su jais iš Mėnulio! Nesibaiminkime, mus švelniai pasigaus Visata.
Gytis Padegimas
PIRMEIVIAI
Pjesė „JAH” supažindina su spalvinga „keistuolio” Juozapo Albino Herbačiausko, moderniosios lietuvių literatūros savimonės pirmeivio, biografija. Pjesė „Alksniškiai” paragina stabtelėti prie 1926 m. nuversto prezidento Kazio Griniaus, lietuvių demokratijos pirmeivio, portreto. Trečiasis kūrinys „Pirmeiviai” suteikia progą įsižiūrėti į profesionaliojo lietuvių teatro pradžią ir atgaivina jo pirmeivių – pedagogo ir režisieriaus Juozo Vaičkaus bei jo auklėtinių – figūras.
Rolandas Rastauskas
VENECIJA TIESIOGIAI
„Knyga knygoje, arba trijų dalių apysaka „Berghainas” – tai nelyginant „Žmonių” žurnalas in action, kurio „dizainą” it komiksą dėlioja anoniminis pasakotojas. Tarsi kameros akis būtų įsodinta kažkokio mūsų biografijų hackerio kaktoje! Stengiausi stambesnės apimties tekste įprastinį pasakojimą su visa neva privaloma aprašymų nuobodiada (nemirtingas Nykos terminas) pakeisti šnekamąja kalba. Ir pabandyti išgauti tą serialų pasauliui būdingą polisinchronizmo įspūdį, vienu metu plėtojant keletą siužeto linijų. Knygos „glamūras”, apie kurį jau kalba kas netingi, dažnai nušviečiamas ironiška, netgi komiška šviesa, kuri jokiu būdu neužbraukia autoriaus empatijos savo personažams.” (Rolandas Rastauskas)
Dovilė Zelčiūtė
AUGAU TEATRE
Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ – literatūrinė autobiografija, šypsninga pirmosios meilės istorija, autorės intelektualinio, dvasinio brendimo ištakos. Galima skaityti ir kaip tam tikros epochos metraštį, ir kaip romaną, ir netgi kaip atskiras išbaigtas, jaukias noveles. Gyvenimas regimas kaip teatras, teatras – kaip ribinės situacijos erdvė su savo karaliais, pranašais, pajacais ir varguoliais – tam tikro laikotarpio Kauno dramos teatro aktoriais, jų šeimomis. Pasaulis teatro artistų vaiko, gavusio „kitos realybės skiepą“, akimis. Rašyta su meile ir pagarba, į praeitį pažvelgta brandaus žmogaus žvilgsniu, o tai, kas paauglei atrodė pasaulio pabaiga, dabar dažnai kelia šypseną. Tiesa, motiniškai jautrią, atsargią, tekste apskritai gausu gero humoro. Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ tiesiog įdomu skaityti, o tai reta, vadinasi, gerai parašyta, meistro darbas. (Donaldas Kajokas)
Justinas Žilinskas
BĖGLIAI
1912-ieji. Jis – gimnazistas, turėjęs palikti gimnaziją dėl lietuviškos veiklos. Ji – nuskurdusio šlėktos dukra, kurios geriausiu atveju laukė vedybos su caro valdininku ir ramus gyvenimas provincijoje. Netikėtas šių jaunų žmonių susitikimas pakvietė į drąsią ir pavojingą kelionę – per Europą ir Atlantą, iki pat Hadsono žiočių, kur stūkso Laisvės statula. Daugybė išbandymų – pradedant išmone gauti bilietus ir kirsti sieną, iki kankinamų patikrų muitinėse ir negalavimų perpildytame traukinyje ar bangų blaškomame laive. O kur dar smurtingi valdininkai, piktavaliai sukčiai, visų tautų pakeleivių babilonas, intrigos ir paslapčia vykdomi nusikaltimai… Amerika – toli. Laivu kelionė trunka ilgas savaites. Neseniai įsižiebę jausmai – kaip ta už borto banguojanti jūra. Ar pavyks?
Vytautas Zabielskas
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKAI – SOVIETINĖS IR NACISTINĖS OKUPACIJŲ AUKOS
Knygoje pateikti duomenys apie 851 karininką, okupantų nužudytą, sušaudytą, žuvusį kalėjimuose, lageriuose, kovose su okupantais: trumpi karininkų biografiniai duomenys – gimimo data, vieta; tikrosios tarnybos karininkams – paskutinės tarnybos Lietuvos kariuomenėje pareigos, karininko laipsnis; atsargos karininkams – tarnybos vieta ir pareigos arba gyvenamoji vieta ir atsargos karininko laipsnis; pasipriešinimo kovų dalyviams – užimamos pareigos kariniuose daliniuose, partizaninėse ar pasipriešinimo struktūrose ir turėtas arba suteiktas karininko laipsnis. Paskutinėje aprašymo pastraipoje pateikiamas karininko likimas.
Inutė Ona Litvinaitė
VYŠNIŲ SAKŲ SKONIS
Renė palaidoja vyrą. Nykios vienatvės jausmas mirtinai žaloja. Atrodo, jau Renė nebeatsities, jau sulaužyta kris, tačiau didysis sielvartas išgrynina sugebėjimą mąstyti ir suteikia jėgų. Nežinia, kas pasakė, bet kažkada būtinai turėjo būti pasakyta, jog viską reikia prarasti, kad iki kaulo smegenų suprastum gyvenimo prasmę ir savo paties misiją šitame pasaulyje. Taip atsitinka Renei.