Laima Pacevičienė „Maži mūsų gyvenimai“

 Laima Pacevičienė – Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
I. PAMIRŠTIEJI KEISTĄ NAKTĮ
Tai buvo keisčiausia praeinančių metų naktis. Po kelių valandų baigsis metai. Tik ne visi juos palydės su šampanu, raketomis ir balta mišraine. N miesto ligoninės priėmimo skyriuje mūsų nedidelis būrelis laukė daktarų nuosprendžio. Nusikamavusi per visą dieną, beveik snaudžiau, viena akimi stebėdama veiksmą, kurio lyg ir nebuvo. Langus plakė nykios šlapdribos šuorai, baltais gūsiais skrosdami tamsą. Sėdėjome tryse: diedukas rateliuose, nenuspėjamo amžiaus moteriškė, užsimaukšlinusi murziną ausinę megztą kepurę, ir aš. Slaugytojos ( kurias po senovei mintyse vadinau seselėmis), nelaimingos, kad joms teko budėti  tokią naktį, vangiai vaikštinėjo šen bei ten, tvarkydamos kažkokius popierius. Viena buvo jaunutė, gal tik neseniai iš medicinos mokyklos, kita – gerokai vyresnė, abejingai atsainios laikysenos, žvelgianti į mus visus tris iš aukšto. O mes kantriai laukėme, patys jau nelabai žinodami, ko, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
-1-
Blin, mano diedas, turbūt,  jau girtas. Karvės liks nemelžtos. Juk tas idijotas sako, kad jam neraikia nei karvių, nei kiaulų, nei vištų, nei manęs. Nes aš irgi kiaula, o gal ir višta. Ir kakiais tik žodžiais jisai manįs nevadina. Kai prisrija, tai nors lėk iš gryčias su visam durim. Pašėlsta kaip biesas. Būtų nars vaikai vietoje, tai ažustotų, nelaistų motkos daužyti, parodytų jam iš kur kojos dygę. Bet kad jie toli – abu Anglijoj. Turi ten savo namus, vaikučius augina. Jie, ačiū Dievui, ne į tėvą ale į mane nusidavę. Ech, baigsis tas kovidas, išvarysiu ir aš anūkų dabot.O diedas tegu pasikaria su visom karvem. Ale parduos, o pinigus pragers, jo gerkla plati kaip drakona, a runka sunki kaip lopeta. Kurgi man neskaudės visi šonai, kad ne kartų žiemą teko tvarte nakvoti. Sykį net ir tvartan su kirviu laužėsi. Nustvėriau tadu šakes, sakiau, kad smeigsiu tam belzebubui. Man ir kalėjimo nebaisu. Nors žinoč‘ už kų sėdžiu. Palicijos tai stengiuos nekviest, nes kas iš to. Palaiko biški, paskum palaidžia, tas vėl prisigeria, ir vėl visi cirkai iš nauja. Bet oi blin kaip man tą šoną skauda. Tyrė čia ar man ne kovidas. Koks gi čia kovidas, jei tas velnias prieš tris dienas man gerai per šoną ir nugarą su lentgaliu užvažiava. Bet ir aš gera durnė. Kam tadu tą jo kepurę ažsidėjau. Aš, mat, neturiu teises ja daiktų imti. Didžiausias ponas atsirada. Vaikai pataria mum skirtis. Ale kur tu kaimi be diedo? Gyva prapuolus. Nors aš tai darbų neskirstau į vyriškus ir į moteriškus. Kad raikia, tai ir traktarių pavairuoju. Tik kad tų jegų tai nėr. Šoną skauda, prakaitas pila. Seselos tai kaip avys aplinkui maklinėja. Vieną popiergalį nuneša, kitą atsineša. Pastatytų man kokią lašelinę, pasdarytų geriau, ir aš duj iš karta namo. Dar spėč ir karves pamelžt. Nars ir naktį. O tada šampės atsidaryčiau. Diedas gal jau prisrijęs miegotų, man pofik. Gi naujakas. Gal ir mana širdis šventes nori? Jų tiek nedaug par visų gyvenimų buva. Tik gal kalchozų laikais, kai buvam tik apsiženyjį. Ir diedas buva kaip diedas. Nu išgerdava kaip ir visi. Kas gi tadu negėre? Ir aš prisėdus kumpanijoj čierkų pakilnodavau. Ale mierą žinojau, nigdi neprisiliuobdavau, svetimų senių neprisilaisdavau. Tiesa, buva čia taksai reikaliukas su tuom Petriuku. Galima sakyt – meila. Man anas labai patika, ir ašei – jam. Nu buva ti tarp mūsų viska, nuo savįs neslėpsiu. Diedas gal kų ir nujaute, kad kartų patykojęs mana tam Petriukui galvų praskela ir už tai metus atsedeja. Galiu pasakyt, kad tada gal ir buva laimingiausi mana gyvenima metai. Su Petriuku kartu Palangon nuvažiavam. Bet praėję tie metai, diedas sugrįža, a kų gi padarysi. Petriukas miestan išvažiava, kad jo tas mana durnelis suvisai neužmuštų. Vadina ir mani kartu važiuoti, bet va padariau gal klaidų ir likau vietaj. Vaikai maži, dar namų statemes. A paskui visas tas sąjūdis, kalchozus Landzbergis sugriove. Kaip kam tai buva labai gerai – suskrove sau iš to kapitalų. A mana diedas buvo pripratęs palei komandų dirbt, a kai raikia pačiam mąstyt – va galvos ir nėr. Piktas pasdare, bjaurus. Bandžiau ašei verslų prasukt – atidarem parduotuvį, tai ne, blin, vienų gražių naktį supleškėja. Pilstukų pardavinedavam – kažkas palicijai įdave…. Nu neveltui sakoma, kad lietuvia nacionalinis patiekalas – kitas lietuvis… Abu sūnūs, tik vidurinį pabaigę išmove ton Anglijon. Dabar retai kadu atvažiuoja. Gal kakius trejus metus nėsu jų gyvai mačiusi. Gerai, kad yra tas skaipas. Turėjau ir nešiojamą kompą ir buvau daug ką išmokusi. Tai ne, tas velnias sudauže. Kai šlave atpakalia letena nuo stala viskų…. Pamane, kad su Petriuku burkuoju… Kažna kur dabar Petriukas iš visa yra… Raikės, nuėjus bibliotekan par feisbuku paieškot. Man tik kitais metais pinkiasdešimt pinki bus, a atroda, kad iš visa negyvenau. Va numirsiu nuo ta praklenta šona skaudejima, ir niekas nežinas, kad gyveno kažkadu pasaulyje takia Zose Kazlauckiene. Tik sūnūs žinas. A dieda protas pragertas, jis irgi ilgai netemps. Tikrai neišgyvens tiek, kiek tasai diedukas rateliuos sėdintis. Ale gi kuntrybe žmagaus. Jau visų dienų šiteip sėdi. Ji turėja kakie ti gimines namo parsivežt, bet vis neatvažiuoja. Kų gi naret. Naujųjų Metų naktis. Visiem pofik, kad čia senas žmogus nevalgįs, negėrįs visų dienų sėdi. Nu raikia kažkas daryt.
– Sesut, sesut, va tas diedukas gal valgyt ar gert nori?
– Tuoj turėtų atvažiuot greitoji iš Zarasų ir parvežt jį namo. Nenumirs, tegul palaukia.
– Sesut, žmogus gi alkanas, ir gert gal nori?
– Aš jam ne valgykla!
Ak tu ragana, dažytom kudlom. Ar sunku senam žmogui padėt. Va aina kita, jaunute, šitų pakalbinsiu.
– Gerai, duosiu jam duonos su gabalu dešros, ir karšta vandens inpilsiu.
Šita sesute bistrai susisuko ir atanešė, ką žadėjusi. Ale seniokas muistesi, skundesi, kad jam negerai, ir kad nealkanas, nenori jis nieko valgyt. A kam gi čia gera? Ir da Naujųjų Metų naktį! Kad ne tas prakeiktas šonas, sedėč aš šiltai gryčioj, gal su kaimynais buteliuką  daryčiau. Ir diedui čierkelą duočiau, suk jį velniai. Paskum žiūrėtumėm kaip fejerverkus šauda. Gal ir šampės išgertume…par televizarių gražiausia pragrama… Nu graičiau tegu mani patikrina, išrašo kakių vaistų nuo to prakeikto šono ir palaidžia namo. Negulsiu ašei jakion ligoninen. Lig tolai nenumiriau, nenumirsiu ir dabar. Kas gi namus žiūrės? Diedas iš kart par gerklį pralais, žinau aš jį. A seniokas regis užmigo. Tegul pamiega vargšelis. Toj poniute, takia nešneki, irgi gal snaudžia. Da nežinia, kiek čia mum raikės laukti, pakol daktare teiksis priimti. Visi mes čia užmiršti…
-2-
Ašei esu labai kuntrus. Kitas mano vietoj tai garant būtų pasiutįs. A aš vis da laukiu. Kurgi dėsiuos takių naktį, kai geras gaspadorius ir šunes laukan nevytų. Ne tai lyja, ne tai sniegą ubaga kusniais drebia. Gerai, kad esu viduj unt gatves neišmestas. Da silpnai gi vaikštau, lazdelos ar kokia pagalioka raikia. Bet mani jau išraše iš šitas ligonines. Iš ryta, kaip tik sužinojau, kad palaidžia, tai paskambinau broliui. Tas atsake, kad atvažiuos mani paimt, ale nepasake kadu. Gryni čiūdai šita ligonine. Mes gulėjom tryse, tai pas visus tris skirtingi daktarai ėjo. Vienas seneliokas buvo pre mirties, tas paskum spakaijniai sau ir numire, net ir nepamatem kadu. A pas kitu, kur šalia manįs gulėja, tai ateidava tokia stora daktarka, tik prie durų paklausia jo:
– Ar tamstai pilvas skauda?
– Skauda, – sakydava tas.
– Ar valgyt norisi?
– Norisi.
– A nu tai sveikit, sveikit.
Ir va tiek ta apžiūrėjima. Mana daktarka tai buva nebloga. Ir pinigų neeme. Nepagadinta da mergiote. Laike mani, gyde kaip priklausa.Ale nigi gyvinsiu čia amžinai. Nors gal būtų geriau negu par brolį. Na aš ten turiu sava kambarioką. Man užtenka, jakių palocių neraikia. Tik aš vis jiem neintinku. Tai mana kojas smirda, tai perdžiu per garsiai. Prauda, pakol pardaviau sava gryčių, buvau jiem labai geras. Kalbino kalbino kad pareič pas juos gyvint. Girdi, bus kas senatvej vandens stiklinį paduoda. Mat, kaip mire Anute, tai ir man visakios bėdos prasdėja. Likau gi vienas kaip pirštas, tai ir ligas visokias pristoja. Vienintela dukra Narvegijoj jau pinkti metai, kaip akiu neroda. Net gerai nežinau, kur ana gyvena ir kuom ti verčiasi.Pražuva kaip in vandenį. Aš gal perdaug griežtas jai buvau, kas ti žina. Nenarėjau, kad būtų padraika, visų bernų nutampyta. Nelaisdavau ni šokiuos, ni niekur. Tegul sedi namuos ir makinasi. Bet ne mokslai jai buva galvoj.Pasdare gryna zdraica, pastojo nuo kažkokio durniaus. Nu aš buvau ūmaus būda. Kai gava gerai su diržu par šonus, tai ana ėme ir persileida. Tadu ligoninėj gal mėnesį išbuva, a paskum – duj į tą savo Narvegiją. Tik par motkos laidotuves buvo pasrodžius….Nu kaip mire Anute, tai man ne viena piršosi, ale nei vienas neraikėja. Teip pradėja širdį gniaužt, kad nieka nebesinoreja. A vienu rytų žiūriu kad ni rankų ni kojų pajudint dorai negaliu. Šeip ne teip broliui paskambinau, tas ir iškviete graitųjų. Tadu dar pastate mani ant kojų, ale jėgų tai nebeatgavau. Todėl ir parėjau pas brolį…. Paskambinč aš jam dabar, kal neatvažiuoja, ale kad niekur telipono neberandu. Ar pamečiau ar pavagė kas. Gal anas net neatvažiuos. Pasdariau aš jam kaip rakštis subinėj. Raukosi, pyksta, kam pencijų ne visų ataduodu. Pasilieku gi sau biški ant cigarietų. Ale gal raikės mest rūkyt. Širdį duria kaip su peiliu, kad net kvapų ažuema.. Va ir dabar užeina. Sakiau tai sava daktarkai, prašiau, kad da palaikytų, a ta man paaiškino, kad visi čia su kovidu, kad vietų neber, ir kad pagyde mani kaip galėja, a naujos širdies tai nebeindės, ir liepe ruoštis namo. Sesutes jau ir seniūnui skambino. Durnos, nigi nesupranta, kad visi Naujus Metus švinčia. Kas gi tau atsilieps? Ar negalėja mani čia dar kokių dienų palaikyt, tada būč kaip nors savom kojom namo parsgavęs. A dabar brolia ni duchu ni sluchu kaip ruskeliai saka, seniūnas irgi gal kur ažu stala švinčia. Tik Zarasų graitoji žadėja atvažiuot kadu galės ir mani namo parvežt, aišku, ne už dyką. Taigi laukiu čia, rateliuos pasadintas, tos graitosios nuo pat ryta. Kaip sakant  „pažadėja – patiešija, neišpilde – nesugriešija…” Jau vakaras, tumsu, ale niekas  neatvažiuoja. Kai pamįsliju, tai žmogus, didžiųjų gyvenima dalį vis ką nors laukia.Kaip mažas, tai laukia, kadu užaugs. Kaip užaugi tai daug ką lauki. Kadu sutiksi sava antrų puselį. Kadu vaikai atsras. Kadu tie vaikai patys suaugs. Tik gal niekas senatves ir smerties nelaukia. Šitos viešnios pačios ataina. Kartais atroda, kad ni negyvenai, kad visa – tik sapnas. Ku gi aš par gyvenimu mačiau? Tik darbas ir darbas. Prauda, buvom su Anute ir su Reginute, dukra pražuvela pora kartų Palangoj, ale ti man nepatika. Jokia darbelia, tik valiokis unt smelia ar jūroj teškenkis. Ir kam man ta jūra, kai ežeriokas netoli. A kaip tik gražu, kai žvejoji auštant. Miglas dar draiskanom viršum vandenio driekias.Iš tų plonų debesų patylom gulbe su gulbiokais išplaukia, antyčių pulkelis pasroda. Paukščiokas užsimiegojįs krūmuos sučirpia… Žuveliokas uodegu pliaukšteli… Saulas raudonas kamalys palingva aukštyn kyla ir parsideda gryna simponija – gražu kaip bažnyčiaj. A kaip alyvas žydi prie mana senasias gryčias. Mama tai alyvas bezdais vadindava, bet man negražus tas žodis. A jau tas kvapas… Noris atsidūst ir giliai giliai takia ora įkvėpt. Visas ligas praeitų. Būdava pa visų darbų atsisėsdavam abu su Anuti unt suolalia palei alyvas ir sėdim abu apskabini kaip jaunikliai. Sėdim ir tylim. Saulala pamažu laidžias ir alyvas teip kvepia, teip kvepia. Lakštingala sava meliodijų pradeda. Žiūrėk jau ir žvaigždela viršum  galvos sužimba.  Teip gera, kad net graudžiai ramu. Atroda, kad esi sava vietoj, kur tau Dievulia paskirta, ir nieka daugiau neberaikia. Ek, kad galėčiau į tuos laikus sugrįžti. Ir ko man tos akys peršti? Apsašarojau kaip koks durnelis. Ut, sesute duonos u dešra ir karšto vandens stiklinį ataneše. Kažna ar mani kas nors šių naktį paims? Broliui tai aš jau visai neberūpiu. Džiaugiasi abu su sava bobu manim atskratę, a man net kąsnis burnon nebelenda nors nuo pietuų nieka nebevalgįs, nepriklausa gi man daugiau. Nieka nebenoriu tik savon lovon atsgult. Musėt, prasidėsiu šių naktį ratukuos a ant rytojaus matysiu, gal kaip nors namo parsgausiu. Peškom pa biški pareič, ale kad dabar žiema, šalta, slidu, tumsu… Nugriuč ir ilgai niekas nerastų… Graičiau pavasaris ataitų, maž ir Reginute parvažiuotų iš sava tas Narvegijas. Ale gal jau dabar vasara? Teip man karšta, teip slobna… kažkas palei duris stovi. Ar tik ne mana Aneliute…. nešauksiu garsiai, kad tik neišgasdinč.  Jinai parves mani namo…
……………………………………………………………………………………………………………………………………………
– Žiūrėkit, seniukas gal numirė ar užusnūdo? Ir kur ta Zarasų graitoji? – piktinosi jaunesnė sesutė. – Ką darom? Maž vežam jį dar pas daktarę?
– Aik tu, nebūk blondinė, anas gi išrašytas ir kvit. Tegul grūdasi namo, nebėr man kantrybės, – atkirto vyresnė.
– Senas gi žmogus, turėkim gi sąžinės. Maž slaugon priimtų vienai nakčiai.
– Kas ti jį priims, slauga ir teip ažkimšta. Pala dar paskambinsiu Zarasų graitojon, maž anys jau išvažiava. – Ir seselė surinko numerį.– Išvažiava? Prieš gerų valandų? Tai kur juos biesas nešioja? Atvažiuos, sakot? Nu kų gi – laukiam. Žinai, – ji kreipėsi į savo jaunesnę kolegę – nuvežam senioką prie durų, kad anys iš karta jį paimtų. Prismardina čia anas visų skyrių.
– Kad žiūrėk, tas seniukas jau gal nebekvėpuoja?
– Aik, nekliedėk nesąmanių. Anas gi išrašytas, mum nebepriklausa, tai ko čia suki galvą. Verčiau ainam, kavos pasdarysma, aš dar šio bei to turiu, Nauji Metai visgi.
– A šitos dvi? – seselė kryptelėjo galvą mūsų pusėn.
– Atslaisvins daktare ir priims, nesnarvuok be reikala, – pamokė ją vyresnioji.
– Tvarkelė blet… – suniurnėjo pro dantis moteriškė su ausine kepure. – Ainu aš iš tos ligonines na….
– Ko dar tamsta nepatenkinta? Ponia gi mat atsirado. Džiaukis, kad iš vis ligoninėn pakliuvai, kad tavi kas nors gydys, prižiūrės už tokį sušiktų atlyginimų, – seslė net išraudo.
Nebegirdėjau ginčo tęsinio, mat mane visai netikėtai pakvietė į kabinetą gydytoja. Kažkur pykštelėjo ankstyvas fejerverkas. Rateliuose, skersvėjy prie durų snaudė, o gal keliavo namo senolis. Išrašytas ir pamirštas.
II. LIETUVIŠKAS SERIJOLAS. TALIAU APIE KORONĘ.
VĖL CIVILIZACIJON. 8 PASAKAJIMAS. KORONES PABAIGA?
Aš tik tiek galiu pasakyt, kad par visų šitų korones karantinų tai mes jau gerokai sulaukėjom. Nu ir šeip jau nebuvom labai civilizuoti. Vanduo iš šulinia, išvietes  lauki, ne pagal Europas Sąjungų, jakių didelių patagumų, tik grynas oras, gamta ir televizarius vakarais. Toks jau yra tas mūsų kaimas ir nieka čia nepadarysi. Nu ale bet vistiek. Tai būdava kaks teatras miestelin atvažiuoja, tai Radžiukas, ar Šiškauskas pakoncertuoja. Visur aplekdavom. A par karantinų tai jau čia liūdnai buva. Muzikontai žmones jau po langais pradeja linksmint,  serenadas visokias grodami. Gyvi kancertai, nemokami, tik langų atsdaryk ir klausyk. A dabar jau viskas baigias. Ir kaukių šitų jau neberaikia. Tik rekamendacijas beliki, nori nešiok, nori – ne.Kaip nori teip ir daryk.  Nu pirmom dienom žmones tai buva kaip kokie vilkiokai, tik ir žiūri, kad katras arčiau neprieitų. A dabar tai jau atsgavo, visi kaip nuo grandines nutrūkį. Pilni poežeriai dūksma ir ermyderia. Mat daugelis nebeišsigrūda ni Turkijan , ni da kur nors, tai duodas dabar čia, Lietuvoj. Pamatys gal kad ir gimtine graži.  Kad ir gamta atsgava par tų karantinų. Todėl dabar ir dūzgia visi poežeriai. Jau nieks ir ta socialinia atstuma nebežiūri visai. Su kauke tai gal tik kakį vienų kitų seniokų pamatysi, gal ažmirša nusiimt. A mana vienas iš paskutinių vakarų su kauke tai buva labai ypatingas. Netgi aistringas, sakyč. Nu  bet apie viskų iš ailės.
Sužinojam vienų dienų, kad miestelia stadioni prie buvusias kulturkes bus ne tai diskateka, ne tai kancertas, nu žodžiu, suėjimas, ar tai Tėva Dienos proga, ar tai iš vis be progos. Grynam ori, kad virusas nesiautėtų. Buva jau paskutines dienas, kaip da su kaukem vaikščiojom. Susiruošem visi keturi – Jadze, Pranute, Petras ir ašei – kaip baliun, su naujom suknelom tik kokius penkis metus nešiotom, kaukes del visa ka užsidejom.. Petras da ir šlypsų pasiriša.
Nu turiu pasakyt, kad žmanių tai prisirinka. Gal koks trisdešimt. Visa minia. Da visi kažkaip atokiai viens nuo kita. Žiūriu, agi Jadzes svočia ataina artyn, kaip malūnsparnis, rankas išskėtus. Link mūsų jau atalinguoja. Akurat, jau apskabins ir bučiuosis.
– Jadze, –  peštelėjau draugę už padalkų, – žiūrėk, virusų šaltinis jau ataina.
– Bėgam, – sušnypšte Jadze. Ir abi kad rovėm šonan. Žiūrim, kad svočia teip ir sustingo iš nuostabos rankas išskėtus, akis išvertus, išsižiojus visa, jau norėja gal kų sakyt. Turės priprast prie naujų tradicijų, ne kur dėsis. Bet istorija tai ne apie svočių.
Nu kancertas tai buva geras. Muzikontai daves iš visų jegų. Kol pabaige, tai ir sutemo. Raikia namo pesčiom kulniuot, keleivines gi da nevaikšto. Ale nigi pirmas kartas. Aisim ir pareisim. Dairaus Jadzės – nėr. Dairaus Pranutės – ir tos nėr. Jau parpylė namo, išdavikes. Tik žiūriu sutemose Petras prie berželia stovi. Kažkoks markatnas. Muset, nedagėrįs. Nieko gerai nesmato, tik kauke ir baltiniai baltuoja. Priėjau arčiau ir patraukiau až rankoves:
– Ainam, – sakau, – namo. Dviese bus smagiau. Gan čia stypsot. Da duobę išstavėsi.
– Ale gerai sakai, – sutiko tas. – Ainam.
Jau buvo tikrai sutemę, a su vyriškiu gi ait tikrai drąsiau. Ne griekas gi su kaimynu pasvaikščiot.
– A kur tava Pranute? – klausiu.
Tas kažkaip neaiškiai atsako:
– Kokia dar Pranute? Ai, bus tų  Pranučių….
Nu aš žinojau, kad anys viens kitą paie gryčią pavaiko, ale kad šitei… Matyt, jau  visai blogi šeimyniniai reikalai. Reikės jų vaikam šnypštelet žodelį kitą, kai juos pamatysiu. Gal da sutaikys tėvus.
– Ar atvažiuos gi vaikai savaitgaly? – paklausiau.
– A ku gi aš žinau? Ale ku tu mani vis apie šeimų klausinėji? Pakalbam teip apie kų.
– Nu pakalbam, – sutikau. A ku gi čia kalbėsi. Kaimynas gi, viskas ir teip žinama.
– Ar pasveika gi tava teliokas? – klausiu, nors ir pati žinau, kad pasveika, ale kalbų gi raikia palaikyt.
– Kaks teliokas? – įsižioja tas. –  Da anais metais pardaviau.
 Nu jau visai tam  Petrui gi Alzheimeris, nigi neatsimena, kad teliokų pas veterinorių tyse?
– Pažiūrėk, kaks vakaras gražumas, a tujei vis apie teliokus…. – pradėja tas. – Alyvas teip žydi, teip kvepia, teip ir traukia prisest…..
Nu tikrai tas Petras persmainęs visas. Teip ir noris jam kaukę nuo nosies nuplėšt ir įsitikint, kad čia tikrai gi anas. Ale gi nemandagu. A jei čia tikrai Petras, tai pamanys kad jau visai išdurniavau. Va teip nepamatem, kaip jau beveik ir mana gryčių priėjom.
– Va jau ir parėjom, – sakau. – Matai jau mana gryčia ant kalniuka.
– A vidun nepakviesi? – insidrąsina tas nedorėlis.
Nu dar to betrūka, kad aš Petrų vidun kviesčiau. Be butelia jakiu būdu paskum namo neišeis.
Jau ir mana varteliai. A nakties taks gražumas. Alyvas palei tvorų teip kvepia, kad net širdį graudina. Kažna kadu šiteip su vyriškiu ėjau, jau nebepamenu.
– Nu jei vidun nekvieti, tai bent bučkį man duok! – ir tas staigiai man per kaukę cvaktelėjo lūposna. Kaip vapsva unkando. Ir nudrože palei krūmus. Aš sustingau kaip druskas stulpas, kaip ta Jadzes svočia, kai nuo jas pabėgom. Jetitvaigaidis, tik tiek galiu pasakyt. Net karštis, seniai bejaustas, visų kūnų užlieja. Ir kas dabar taliau bus? Takiuos metuos….Bučkis lūpas tik nudegino, kaip karštu blynu bulbiniu prilietus…. Ilgai da šiteip stavėjau. A paskum visų naktį lovoj prasvarčiau. Vis svarsčiau ar ti Petras buva, ar ne. Nigi klausiu: „ Petrai, ar tu mani prie alyvų bučiavai?“ Pranute man galvų nusuktų akurat.
Ryte sustikau Jadzę.
– Jadze, velniene tu, kur abi su Pranuti dingat po kancerta?
– Kur kur, – šoka ta akysna, – Tavįs ieškojam, teip pagalbos mum reikėja! Petras, gyvate, prisrijo kaip kiaula ir nudribo pakrūmej, tai abi vos pakėlėm ir partysem namo, jau gal po vidurnakčio. O tu, matai gi, gera drauge, dingai kažin kur!
Man mintys dūzgė kaip bites avily. Jėzau, jeigu abi jos Petrą namo tempė, tai kas tadu mani palydėjo? Ir da lūposna pabučiavo… Ale gerai, kad per kaukę. Nors viruso neužneš…. Tiktai ko ta širdela teip virpa? Nu ko naret… Bučkis po šitiekos metų. Tik kažna nuo ko? Ot mįslė man dabar. Ir vis per tas kaukes. Per tą koronę.
JONINES BE KORONOS (ale su padariniais… 8 pasakojimo TĘSINYS)
Turiu jum prispažint, kad per šitakį audringų karantina užbaigimų  visai išsimušiau iš miega. Tik noriu primint, kad mes visi keturi ( Pranute, Petras, Jadze ir aš) buvom kancerti miesteli. Pa kancerta mani palydeja namo kažna koks tipas su kauke. Ir aš tadu irgi su kauke buvau, ba da buva karantinas. Anas prie namų mani teip aistringai pabučiava. Ašei maniau, kad ti Petras todel labai ir nepaemiau galvon, nes su kaimynu tai ne griekas. Ale ant ryta paaiškėja, kad Petras manis negalėja pabučiuot, man prisirijęs pakrūmej valiojosi, a paskum jį Pranute su Jadziu partyse namo. Taigi, matot, kaks gavosi detektyvas! Visas serijalas! Aš vis naktim stengiuos prisimint, kaip tas tipas atrode, in kų anas buva panašus. Ale velnią tu prisiminsi. Naktį visas kates pilkas. Ir tas bučkis gi per kaukę buvo. Nesuprasi, ar anas su ūsais, ar – be. A gal da ir su barzdelu, biesas jį žina, kauke gi užmaukšlinta buva.
Teip šita mįsla man išknisa smegenis, kad nors galvų sienon duok. Naktim kaip kakia lunatike blūdyt pradėjau. Va kų reiškia seniai bobai bučkis. Ir svarbiausia, kad nėr su kuom pasitart. Jeigu pasakysiu Jadzei, tai visa apylinke iš karta sužinos. Nu tiesiog korone, neduok tu Dieve. Geriau jau būtų nebučiavįs.
Šiteip ir Jonines atėjo. Ir takie vasaras karščiai, kad neber vietas ni gryčioj, ni lauki. Šuo kaip negyvas kiemi drybso, liežuvį iškoręs, vištos kaip girtos blūdinėja. Gaidžiui tai jau visai protas pasmaišė – dienom giedot pradėjo. Maž ir kiaušinius dėt pradės, kų gali žinot… Ką ten gaidys, kad man jau ir pačiai stagelis ėmė važiuot ir žvaigždes matytis. Galvon tik visakios durnos mintys apie meilą lenda, nebėr jau kur dėtis.
Sužinojau, kad per Jonines vel bus suejimas ir nusprendžiau kaip nors visų šitų reikalų išsiaiškint.
Nu žmanių tai jau prisrinka dauk. Ir visi jau be kaukių. Ir tą atstumą jau kaip ir nebelikį. Viskas vyksta tradiciškai. Laužas didžiausias stadijona vidury, visokie ti atrakcijonai. Muzikontai duodasi net pa prakaitu. Letuviški patiekalai – šašlykai – pakampėm tik rūksta. Kvapas toks lyg pinkias kiaulas svilintum. Alus liejasi laisvai. Nu žodžiu viskas kaip senais gerais laikais. Jonai ir Janinos visi vainikus lig nosių užsimovį paspūtę  vaikšto, spaciruoja. Aš vis dairaus, stebiu, maž atrinksių kurį nors, į tą tipą panašų. Ale velnią tu atrinksi.
A čia da kultūrkes direktarė paskelbė, kad jau paparčia žiedas pražydo, kad jau laikas jo paieškot. Nors visi žinojam, kad ti joks žiedas, a tik šampano butelys, gelėm apipintas, ale vistiek puolėm ieškot. Darmavas šampanas visai neblagai. Tegul ir už kakius tris eurus, ale vistiek skanu.
Jau ėmė temti, žvaigždutė viena kita tik mirkt mirkt. Vakaras jau taks  tykus, taks gražus, kad net graudu kažna ko. A ašei vis palei krūmus ta „ paparčia žieda“ dairausi. Net undarokas nuo rasos sušlapo. A jau kiek erkių prisgaudžiau, tai neklauskit. Prasklaidžiau viena krūma šakas – kaip ir kas blizga. Šampano butelys! Akurat! Yra! Jau narėjau jį stvert ir iškilmingai neštis, kai išgirdau įtartinai pažystamus balsus. Vyriškų ir moteriškų. Ausis įntempus, net nekvepuodama, emiau klausytis.
– Jadzyt, a Jadzyt, duok nu nigi tau gaila? – maldauja vyriškas balsas, ale taks jau pažystamas, taks jau girdėtas.
– Palaisk gi tu, nelysk, sakau tau geruoju! – Jezau, čia gi Jadzes balsas.
“ Gvaltavoja jau ,– neramiai pagalvojau, – raikia gelbėt.” Ale tuoj sustramdžiau. Maž paskum supyks kam sutrukdžiau raikalų. Ir klausaus taliau prie ka anys prieis. A tas vyriokas vis imasi karščiau ir karščiau:
– Jadzyt, aš jau seniai tavi insižiūrėjau. Tu man tokia meili!
– Atstok nuo mani, tu senas ažy!
– Jadziut,nu neslaužyk gi, nevaidink celkutes. Atameni, kaip pa koncerta aš tavi namo palydejau ir prie gonkų pabučiavau par kaukę…
Viešpatie aukštielnikas. Anas gi mani bučiava, a mįslija, kad Jadziu bučiuoja, šetonas. Aš vos nenugriuvau. Ale vistiek cekava, kas gi ti taliau bus. Todel nekvepuoju ir klausausi:
– Aš nebežinau, su kakiom zdraicom tu tusliojais, kakias senas kumelas tu bučiavai, ale dar kartų sakau – atstok nuo manįs!
– Jadziut, nu nebūk takia pikta, aš jau nebegaliu be tavy… aš teip tavi myliu….
Krūmuos pasgirda įvairiausi žodžiai, bruzdesys, traškesys….. Aš jau ilgai nebetrvėrus, čiupau butelį ir keturiom išlindau iš krūma. Tadu nuėjau kaip niekur nieka lauža linkui. Žiūriu – pa kelių minučių ataina Jadze. Vaizdelis ne kažna koks. Visa sustaršius, žundai inraudį, bliuska praplėšta, papas vienas jau beveik išlindįs. Sadoma ir Gamora. A jai iš paskas – taks Jonas Kiškeliauckas iš Skersaklynių. Anas turi traktarių, žmonų ir šešis vaikus. Ta Jona vainikas ant galvos beveik sudraskytas, ąžuola lapai tik byra, švarkas visas purvinas ir jau be sagų, kelnes irgi išvaliotos. Aina da ir klynu drebančiom runkom ažsisegioja. Jadze atsisukus da kaip rėž jam ausin, kad net vainika likučiai nuo galvos nuskrida. Teip jam ir raikia. Tegu atsirenka, kų bučiuoja. A čia tik širdį sugilde, tik vilčių visakių suteike. Tiek naktų veltui nemiegota.
Jadze visku trumpai drūtai nupasakoja.  Kaip tas velnia ažys jos vos neišgvaltavoja, mat matyt papratįs su visakiom mergom pa kancertus valkiatis. Aš tik lūpon inskundau, kad nepristarčiau ko neraikia, kų iš tiesų anas pa kancerta palydeja ir kų pabučiava….
Paskum da susiradam Petrų su Pranuti. Susėdam visi palei Joninių laužą ir išgerem tą “paparčia žiedą” – šampaną. Už Jonines! Už koronos pabaigų! Ir už jumi visus! ( ir “už meily” – da pamislijau aš). In sveikatų!
PLIAŽŲ VIRUSAS ( 9 pasakojimas apie Jadzę, Koronę ir apie kitus)
 Turiu pasakyt, kad jau visiškai atsgavom, korones su karantinu kaip nebūta, kauke darži ant baidyklos kabo. Kaip reikia ait pas daktarų, tai nuskabinu, ažsidedu ir ainu, mat tinai pas daktarus da karantinas.  Taigi, vasara visu gražumu. Praūžė Jonines, karščiai prikamavo, ale nieko, ištverem. Jeigu ką, tai vis ežeriukan atsivesint. Nu tas mūsų ežerelis tai visai nedidelis, neišvaizdus, labiau bala su karosiokais. Ale kiti gi ir takios gerybes neturi. Vakarais atidarai langu ir – kancertai nemokami: varlos kurkia, žuvys uodegom pliaukši. Malanumas neišpasakytas. Vargšai miesta žmones jau par tuos karščius ant tiek nuo prota nušoka, kad jau vidury miesta priešais saule valiojasi. Pats Vilniaus meras vidury miesta žmanių gerovei pliažu atidare. Ale vieta tai nepadabna parinkta. Geriau būtu unt Gedimina kalna – nars toli matasi vaizdai gražūs, a dabar Lukiškių aikšten ažuveže gal kakius 10 sunkvežimių smėlia, pristate gultų, suoliukų ir va – poilsiaukit kas norit vidury miesta. Ir da už dykų. Kaip išgirdam šitakį dalykų, tai mūsų Jadzei galvon šove viena mintis. Jai, pasakysiu, visakios mintys galvon ataina, bo ana labai naktim nemiega, vis visakius planus pagalvoja. Nu susitikus ana mani unt darža ir saka:
– Žinai, mes turim šitakį gamtos kampelį. Ale nemokam gamtos gerybių išnaudot. Raikia ir mum kaip tam Vilniaus merui pležų inrengt. Ir da iš ja užsidirbt.
Ir tadu Jadze man išdeste visų verslą planų. Turiu pasakyt, iš fantastikas srities. Ne takie gi mūsų žmones, kad laistų kitam užsidirbt. Aš jau iš pradžių nepatikėjau, kad čia kas gausis. Ale apie viskų iš pradžių. Nu pasakem šitų idėju ir Petrui su Pranute. Anys kaip ir pritare. Susrinkom visi ir ememes darba. Petras tai biški prie tinginia, nelabai ukvatijo dirbti, tai paslepem melduos arielkos butelį, kad anas tuos meldus išpjautų ir sau apdovanojimą rastų. Matytum, kaip anas tadu stveresi darba rankoves pasraitojęs, ajerus, nendres, ir visakius žalynus ir rove ir pjove ir net krūmus praretina. Žodžiu, pasdare visai padori maudykla, a ne kažkokia landyne ribokams (žvejams, paaiškinu), kur dilgelas virš galvas.
Kol Petras su žalynais kariava, tai mes visos trys šiukšlas rinkam. Depozitinių butelių gal kakius 5 maišus pririnkam. Raikes nutyst miestelin, vis uždarbis. Da pririnkam visakių sulužusių meškerių, kancervų dežučių da nuo sovietinių laikų radom, valų gabalų privyniojom, Jadzei vargšei kabliukas kojon insikirto, tai su mesom vos ne vos išrovem. A paskum pritysem gal kakį 10 tačkų smėlia, išbarstem, ir gražiai, kaip unt kapų, su grebliuku sulyginom. Gražiausias pležas gavosi. Tik atrakcionų ner. Ale Petras, arielkų radįs, buva taks laimingas, kad vaikam sūpynes sukala. Nu unt pabaigas sukalom stulpų su takiu lentelų ant katros buvo šiteip užrašyta: „ Privati valda. Del pasnaudojima pležu mokestis 1 euras.Malonei kviečem.“. Del ta privatuma tai aš šiteip pasakysiu – niekas gerai nežina, kiena pa teisybei šitie keli metrai paežeres yra. Tiesiog nuo seno čia gyveno mūsų, seneliai, mūsų tėvai, ir mes dabartės. Ir nieks del tas balos sau nesuke galvos. Taigi, viskų sutvarkį da rajoninian laikraštin padavem skelbimų apie pležų ir sudarem grafikų kam ir kadu budėt, kadu mokesčius rinkt. Va čia va viskas ir prasdėja. Pirmam išpuola budėt Petrui. Ir kas iš ta gavasi: anas pats pasgere su ribokais. Anei eurų, anei žuvies. Nieka. Tik girtas Petras. Tadu budeja Pranute. Toj parėja namo nusminus, saka, nebuva kaip pa eurų iš kelių vaikų išplėšt. Jadze grįža visa išsidraikiusiais plaukais, apdraskytais rūbais, visa inraudus. Sake, kad jaunimelis jos vos neišgvaltavoja. Ale parsineše net penkis eurus. Aš jau net nebeklausiau, kaip ana juos gava. Nu prieja ir man eile budet. Iš pradžių buva tyku. A vakarop… kaip atalake gal kakie 5 motaciklai su palapinem ir mergom. Tik suka ratus, smelys tik į šonus žyra… Stulpų su visu užrašu išverte ir ežeran numete. Da vienas klausia:
– A tujei,babut, ka čia stovi?
Aš jam griežtai sakau:
– Mokestį makek kaip parašyta, a ne tai palicijon skambinsiu!
A anas man:
– Va tau tas makestis! Va tau palicija! – ir parode iš prištų ne tik špygų, bet ir šitų angliškų fakų.
Nu grįžau aš nosį nukorus, nieka nepešus. Nigi aisiu viena prieš penkis, da su mataciklais ir mergom. A anys cypdesi, žvygdesi visų savaitgalį.
Kaip iškeliava, tai sava pliaža nebepažinom. Krūmai išvalioti, smelis ištaškytas, visur šiukšlių kalnai. Vaizdas da blagesnis negu pirmai buva.
Nu kų. Susirnkam vel visi keturi ir pradejam galvot, kaip susdgražint prarastų rojų. Ir sugalvojom, ne durni esam. Dabar galim ramiai visi nars ir nuogi paežery valiotis, niekas nosies  nekiš. Visi dabar mūsų vietelį par kilometrų aplinkia. Mat apijuosem sava pliažu palicininku juosta ( iš kur gavam – paslaptis) ir užrašų pakabinam: “ Draudžema zona. Covid-19 pavojus.”
VISKAM PASRUOŠĮ (10 karones laikotarpia pasakajimas)
Nu kų gi. A da prisimenat mum visus? Jadzę, Pranutę, Petriuką ir mani. Turiu pasakyt, kad visi esam gyvi ir gan karingai nusteikį. Anudien žiūriu – Jadze gi darži su lopeta kad duodas, kad duodas. Arbu kų nors viduvasary sadina, arbu kąkį lobį iškasė. Grumstai tik šonan lakia. Ale gi ir stiprumas tos Jadzės.
– Jadze, – par lysves rėkiu, – kų tu ti žadi sadint, kad tokių duobį kasi?
– Bunkerį kasu, – braukia prakaitą Jadzė, – apsisaugot nuo antros karonės bangos.
Nu tikrai gi – rimtai ana ruošiasi. Raikia pamįslyt ir man. Dezinfekcinia skysčia tai turiu sočiai. Kaukes tai po vyšnias nuo špakų iškarstytos, raikės nusiimt.  Nu da gal sugalvosma kakių apsaugos priemonių. Va visa bėda tik su vaistais, kaip dabar čia jų užsipirkus? Del visa ka paskambinau Pranutei.
– Nu, – sakau, gal po dešimties minučių įžangas apie daržus ir orus, – ar ruošiates gi antrai virusa bangai?
– A kaip gi ne, – sako Pranutė, – visi kalba, kad rugpjūty vėl tas lochdaunas prasides. Ale mum tai nebaisu. Užsisakem abu su Petriuku vakcinas iš interneta.
– Aik tu sau, – nustebau, – sakyk, kas ir kaip, užsisakysiu ir ašei.
Nu užsisakiau ir ašei tas vakcinas. Ir Jadzei patariau. Pralaukem gal bent menesį. Musėt gal da gamina. Pranute su Petru irgi da laukia. Ale pradejau mislyt, kad gal mumi apgava. Išdūre, taip sakant. Nudrožiau ir policijon pasklaust, kas gi čia mum dabar daryt.Už paklausimų gi baudos moket tai neraikės, klaust možna. Ale tik sužinojau, kad esu durna boba ir tiek. Naujienų gi matai pasake, lyg pati nežinoč, durna aš ar pratinga. Ni jie ti gauda tuos sukčius, ni ką. Todėl mum visiem ir pikta pasdare. Raikia patiem nuo viska saugotis, ne kaip kitaip. Todėl, kai prie mana gryčias vienų dienų pasrode nepažystama mašinyte, jau žinojau, kų daryt.
– Laba diena, – mandagiai pasisveikino išlipįs toks juočkis su auksiniu dančiu. – Platinam virusų gaudykles. Senjorom, tokiom kaip jūs, taikome įvairias nuolaidas.
„ Tuoj aš tau nuleisiu“, – pamaniau.
– Labai gerai gaudo, – pritarė jam iš mašinos išlipįs kitas juočkis, ir tas su auksiniu dančiu. – Kaip muses visus virusus ir bakterijas sugauna.
– A kovidą irgi pagautų? – vaidinu susdomėjusią.
– Žinoma, poniute, žinoma, – sučiulbėjo tokia juodaakė, a pati tik akim po mano vištas šmirinėja, jau renkasi, bestija, kuri riebiausia. Po visus pašalius, kas kur padėta, tik dairosi.
– Nu kų, – sakau, – rodykit prekę, maž ir pirksiu. Jeigu da su nuolaidu…
Anys tik sujuda visi linksmi. Užuode mat gi aukų. Tik ėme viskų iš bagažines traukt. Tos gaudyklos – tai takie suregzti kaip ir tinklaliai. A va dar ir purškalas nuo kovida. Tik papurškei, ir visi virusai aplinkui klept negyvi. Nu aukščiausios rūšies apsauga. Anys tik gyria savo prekes išsijuosį ir nieka aplinkui nebemata. A kai pamate, tai jau buva per velu.
Stovi štai Jadze, rūsti ir tvirta  kaip Pirčiupia motina su kirviu vienoj runkoj, a su lopetu kitoj. Stovi ir Pranute, dalgį karingai atkišus. Kaip kirs, tai mažai nepasrodys. A Petriukas, kad baimes daugiau invarytų, tai ažuvede sava benzapjūklu ir eme artintis kaip koks maniakas. Anys puola mašinėlon. Ašei tadu jiem su šakem kelių ažustojau.
Tiek tegaliu pasakyt, kad anys visus sava pinigus mum palika geruoju. Anei aukų anei krauja nebuva. A prekes patys konteinerin išmete. Ir da ačiū pasake, kad neunudobėm ir neužukasėm kur darži. Lyg būtumem taip darį… A jau kaip move su savo mašinelu iš kiema, kaip dave ant gaza net gražu buva pažiūret.
Už iškovotus pinigus prispirksma kaukių, ir da kitiem padalinsma. Dabar jau jokia banga mum nebaisi. Mes pasruošį. Atsilaikysma.
KONKURSAS ( 11 Koronės pasakojimas)
Nu sveiki gyvi. Ar da mūsų nepamiršot: Jadzes, Pranutes, Petriuko, nu ir manįs.. Mes tai gyvuojam gerai. Vasara jau unt pabaigos, jau žmones ražienas degina ir baudas už durnumą moka, jau gandrai sparnus kelia, jau kaip kas ir bulbas kast pradeda… Ale korone tai da vis nuo mūsų nepastraukia. Ir kaip ana pastrauks, kad žmones par vasarų tai buva kaip šuniokai nuo grandines nutrūkį, davėsi visuos pašaliuos, nebedaboja nei atstuma nei nieka. Suvisam apsvaiga, kaip apsirūkį, kai tik pajuta laisves skoni. Todėl matasi, kad valdžia ir vel mum taikasi apynasrį, tai yra apysnukį uždėt. Tadel turiu pasakyt, kad visi labai nusiminem, išgirdį valdžios parėdymą, kad ir vel su kaukem reikes tūsliotis. Ir vel dusk pardatuvej ar kakioj kitoj vietoj. Įdamiausia tai kavinese ar valgyklose. Pakol atneš valgyt- sedek su kauke užsimaskavęs. A valgai tai jau be kaukes. Kai pagalvoju, kaip raikėtų su kauki valgyt tai tik juokas paima. Įsivaizduok: pasikeli kaukę ir šiupt šaltibarščių šaukštą nasruos…. A jei da nepataikai… Nu bet čia lyrinis nukrypimas nuo temas.
Šeip tai jau ruošiames tai antrai virusa bangai. Aš tas kaukes, kur nuo špokų buvau ant vyšnių iškabinejus dabar vel nuemiau ir praskalbiau – bus tinkamos naudot. Jadze net bunkerį daržį išsikase ir per karščius tinai gyvena, vis nauda kakia. Ale vistiek labai liūdna ir ateitis neaiški. Aš vis mislijau ir išmislijau kaip tu depresijų išvaikyt. Jeigu per LNK žada visakias kaukes rodyt, tai kuom gi mes blagesni? Tuoj ir skambinu Jadzei:
– Jadziut, – sakau, – davaj, organizuojam kaukių konkursą?
– Ar čia būtų kaip maskaradas makykloj? – susdomėjo ana.
Nu aš jai išdėsčiau viskų, kų bemiegem naktim sumaniau, visų sava koncepcijų. Aptarem detalas, ir visiom žiniom pasdalinom su Pranuti ir kibom darban.
Taigi, pirmas dalykas – pasisiūt kuo mandresnę kaukę. Ale lingva pasakyt. Nežinau,kaip jum, bet man siūt – tai jau  neduok Dieve! Neveltui amžiną atilsį mamyte sake, kad mana rankos gal atpakaliai sudetos. Vien siūlų adaton invert man gal puses valandas raikia. A jau apie siuvimus tai baisu ir pagalvot… Bet aš nepasidaviau, bandžiau gi mandrų kaukį pasisiut. A kai nieka nesgava, tai sumaniau da kitų dalykų.  Bet apie tai vėliau.
Žodžiu, sutartų dienų ir valandų sustikam visi tradicinej vietoj prie Jadzes pirties, Buvom sutarį ir del priza – susdejam ant šampana butelia. A glavniausiu žiuri nariu buva išrinktas Petriukas. Pravda, ne už dyką. Iš kiekvienos dalyves pa plečkutį išsireikalava. Ale nigi gaila bendram raikalui.
Pirma pasrode Jadze. Toji žiūriu,  paėmus sava tautinių rūbų kvartuką, kur raikia patrumpina, kur raikia – parauke, dar raištelių prisiuva, i va tau – gatava kauke.
– Mana kauke, – sučiulbeja Jadze, – yra tautinis paveldas. Nuo seno lietuviai, mūsų proseneliai takias nešioja – kaip iš knygos pavarė Jadze. Musėt mintinai mokėsi.
A Petriukas iš tų nervų net iš plečkutes gerokai trūktelėjo.
Antra pasrodė Pranute. Žiūriu ir savom akim netikiu – agi ana pasisiuva kaukį iš tą takelia, kur pas juos unt sienas kabėja. Da liko siuvineti žodžiai, dabar jau ant burnos ažurišti: „ Sveiki atvyke.“
– Aš  siuvinėjau šį mena kūrinį dienų ir naktį – melava išsijuosus Pranute.
Kaip gi, siuvineja mat gi jinai… visų laikų, kiek tik prisimenu, tas takelis pas juos virtuvėj unt sienas kabėja. Gal da ti jos uošvienes siuvinėtas.
Petras irgi žiojosi kažkų sakyt, ale ranku numojįs vėl gerokai iš plečkutes trūktelėjo. Dabar jau atėjo mana eilė.
– Mana kauke atspindi mūsų šiuolaikinį gyvenimą, – ir tai pasakiusi, aš zaras ir užsimoviau nukirptas pėdkelnes ant galvos. Da iškirpus buvau skylas akim ir išdažiau baisiom maskuotes spalvom. Pranute tik ažu širdies stveresi. Jadze nuo kelmo, ant katro sedejo, nuvirto. Petriukas čiupo naują plečkutę ir ligi pat dugno, bestija, vienu mauku prarijo. Garbes žodis, takio efekto nestikėjau.
Nu jau kai visos pasrodem, kai atsigavam, tai atėjo laikas Petriukui galutinį sprendimų priimt. Išrinkt, katra iš mūsų gražiausia, mandriausia. A tas:
– Ale, kad jūs visas man ik-ik-ik gražias… – ir nuvirta šalia pirties, ir ažuknarke.
– Gatavas, – konstatava Pranute. – Jau prisiliuobe, kiaula.
Teip ir likam be sprendimą. Ale perdaug nenusiminem. Šampanų iššovem. Ir linksmiau pasdare. Juk tuoj tikri cirkai prasdes – Seima rinkimai. Da ne takiu kaukių prisižiūrėsma. Ale apie tai kitų roz.
KARONES DEBATAI (12 pasakojimas)
Žinat  kų aš jum pasakysiu. Agi, kad ta palitika – tai labai nešvarus raikalas. Ir artimiausius žmones supykda. Ale apie viskų nuo pradžių, kaip kad esu paparatus. Tikiuos kad da nepamiršat mūsų  – Jadzes, Petriuka, Pranutes ir mani. Linkėjimai jum iš kaima. Aina auksinis ruduo. Bulbas jau kažin kadu nukastas, tik da kai kur maliūgai kepsa – naujove mus daržuos. Gerai, kad da šilta  ir kurint neraikia. Blagai, kad ta karone vis nuo mūsų neatstoja, tai vienur, tai kitur vis kaks židinelis atsranda. Ale pa seima rinkimu tai mislijam  kad garant karantinu uždes ir bus visur spakajna, tuščia. Tadel ir ruošiames atsargas. Gerai, kai šitiek grybu buva. Ale ir blagai. Ba per šituos grybus čia viskas par mum ir prasdeja. Mat Jadzei gal nuo grybu protas pasmaiše. Ir kur gi nepasmaišis, kai jinai ištisai miški. Ni gryčia šluota, ni valgyt daryta. Tik rauna baravykus, tik krauna kašikan. Ir sau ir da parduot naravija. Prabagatet mat iš grybų sumislija. Nu  vienų rytų visi kartu grybavam. Mes visi trys taliau, a Jadze kažna kur dinga. Muset turi sava kakias slaptas vietelas, kas ti ju žina. Tik girdim – kad atalakia ana mišku nesavu balsu rekdama, kad kažkas in ju šovįs. Nu, aš pasakysiu, kad kai Jadze grybauja, tai jų labai lingva su šernu sumaišyt. Mat kaip daug grybų, tai ana keturiom rapoja, subinį dungun atkišus. Da pūkščia, baravykus raudama. Nu grynai šernas, tik imk ir šauk! Tai va, nežinia, kas ti jai pasmate, ar šaka kakia triokštelėja, ar kakios žalios musmires ažragava – tik nuo ta karta Jadze baisei persgunda ir miškan – anei kojas. Ale pasidare dar blagiau. Mat sededama gryčioja ana prie televizaria prilipa. Mat eme iš eilės visas tas rinkimų rietenas žiūret. Iš pradžiu ana sumislija, kad labai gerai jai būtų seima naria patarėju pasdaryt, net  eme lakstyt ir visakias brašiuras pa gryčias nešiot. Ale, kai žmones neapskinti pora kartų šunis palaida, tai ir šitas darbas Jadzei baiges. Bet ji nenulaide ranku ir nusprende bent jau savam kaimi debatus surenkt, kad žinotumem ir kaip balsuot ir ažu ku balsuot. Tiek ana mum išuže galvas, kad sutikam pas  Jadzę, jos štabi susrinkt visi vienų vakarų ir aptart palitinius klausimus. Žinama ir butelioku atsinešem a Jadze grybu pačirškina, dešras papjauste. Da geresni debatai kaip par televizariu. Nusprendem visku lig galui aptart, kad nepasrodytumem par balsavimu kaip kakie ablavuchai. Visu pirma mum Jadze primine, kad raikia but su  kauki ir atsnešt sava tušinuką ir asmens dakumentą.
– Aš tai paišeli nešiuos, – saka Petriukas, – papratįs su paišeliu un lentų žymet tai ir čia bus gerai.
– Aik tu, – atkirta jam Pranute, – nedaryk sarmatas!Kų su paišeliu prižimesi, tai anys kaip nares teip ir ištrins ir savaip pažymes.
– Nu gerai, tai turesi surast kakį tušinukų. Ale kam tas asmens dakumentas? Visi mani ir teip pažįsta? – nusistebeja Petras.
– Tai gi su kauki būsi, – priminiau jam. – A kaip su kauki, tai sunku ir žmogų pažint.
Čia prabila mūsų genirolas Jadze:
– Čia tai tik smukmenas. Svarbu, kad nusprestumet až kų balsuot. Kad ne tik mum visiem ale ir visai tautai gerai būt.  Nu, būkit sveiki, – iškilmingai užbaige Jadze ir  maktelėjo pirmų čierkų. Ažtvirtinimui sava žodžių.
– Aš tai nuvėjis dursiu sąrašan, kur pataikysiu, až tu ir balsuosiu, – dėste Petras, – anys visas auksa kalnus žada, a pa rinkimu špygu paroda.
–Nu kaks tu neatsakingas, visų gyvenimu taks buvai, – pragyda Pranute, – raikia žiuret kur geriau. Ana  va, viena partija liustracijų žada, muset liustras gražiausias dykai dalins, a kita gi  kalba apie nemokamų elektrų sinjoram. Kad apsišvietį būtumem.
– Kaip gi, duos anys tau nemokamų elektru ir da pensijas didžiausias, – nusišaipe Petras. – Grabui lintų ir tų nesulauksi.
– Nu bet daktarus, tai gal sutvarkis, – prisiminiau ašei sveikatas apsaugų. Tikrai dabar apsaugati nuo daktarų esam, a daktarai tai apsaugati nuo mūsų. Ni prieisi, ni prasmuši in daktarų.
– Pasvajok ir praeis, – rėže Petras ir sieke čierkos. Kažkelintos jau.
– Ale jus tai kakie savanaudžiai visi, – papriekaištava Jadze, – apie tautų raikia galvot, a ne vien apie savi!
– Au tauta ar apie mani galvaja? Ar kas nors da be jūsų ir be vaikų žina, kad va šitan kaimi gyvena taks Petras? Aš ir mirsiu nežinomas kaip kareivis, – šniurkštelėja Petriukas. Matos, kad jau arielka eme viršų.
– Nenusmink Petriuk, va lais kanapes augint, ažveisim ir mes sava platelį ir turgavosim, – ramina Petriukų Pranute.
– Veryga nelais. A maž až jį raikia balsuot? – kilstelėja galvų nuo stala Petras.
 Mes visas trys baimingai susživalgem. Neduok tu Dieve. Pranute net persižegnoja. Akurat žmogui jau balti arkliai vaidenas.
– Jeigu tu šit Petrai kalbi, tai aš mįsliju, kad Gražulis gal geriau. Ir gražus, ir mergas myli, ir cirkų paroda, vis įdamiau. Atsimenat: „ Až Lietuvų, vyrai, až Lietuvų“ – insisvajoja Pranute.
– Jeigu tu boba, jau apie Gražulį prakalbai, tai aš el dži bi ti lygan instosiu. – Atsistoja iš ažu stala Petriukas.
Jadze net suakmeneja. Ašei jau nebežinojau, kų ir bedaryt. A  Pranute suregava staigiai. Ana surika:
– Tu visų gyvenimų gal šitaksai buvai! – ir ažmove Petrui salotų bliūdų an galvos.
Nu tadu jau kila debatai fzine prasme. Lūža Jadzes stalas, dūža indai….. dabar ašei misliju, kad labai gerai, kad su kaukem balsuot eisma – ne teip fanarai švies….. a kų išsirinksma – tai tų ir turėsma!
KORTAS NEMELUOJA ( 13 karonės pasakojimas)
– Ir kryžių karalius kerta dzvonkų bartuką, – iškilmingai pareiškė Jadzė ir plojo kortą ant viršaus.
– Negali kirsti. Ne ta mostis, – žinovo balsu paneigė Petras.
– Netrukdyk jai varažyt, jei nieko neišmanai, – sudrausmino vyrą Pranutė.– Pamėgink, Jadzyt, šitų: „ dėl tavįs, dėl laimes, kas buva, kas bus, ką netiki, prie ką paslieki, kuom širdį ramini… Maž kortas viskų pasakys?
– Višta tu! Su galvu galvok, a ne į kortas vepsok ! – jau pyktelėjo Petras.
– Kortos, Petriuk, nemeluoja. Atameni, kaip aš tau išvaražijau valdiškus popierius? Pa dvie mėnesių ir gavai gi baudų, kam su dviračiu girtas iš autolavkes važiavai. Gal gi ne teip buva?
– Kortos visų teisybį saka, – paantrinau ir ašei.
A až langa jau šviete menesiena ir šakas be lapų šiurpiai daužesi stiklan… Tai štai takios scenos dabar par mum kas vakaras dedasi. Galima sakyt, kad pas Jadzių grynas būrima salionas atsdare. Ir da nemokamas. A viskas prasdeja nuo tų rinkimų, katrų nepriveike ir antra karones banga. Kai par mum lika tik du kandidatai ir jau vel eme draust visus kanciertus ir panašei, nes papuolem raudanojon zonon ( da gerai, kad ne žydrojan), tai mįslijom, kad ir rinkimus aždarys, ir kad anys abu galės seiman sau aiti, kai šitakia padetis. Ale kur tau. Ir vel aik balsuoti su kauki ant mordos ir su savu tušinuku. Ale katrų dabar jau rinkt tai jau visai neber žinios. Abiejų partretai visur kabaliuoja. Praeitų šeštadienį turguj visi buvam. Žiūriu – ant vienas tualeta sienas Pacukauckas kaba, ant kitas – Janušauckas visu gražumu. Abu su kosciumais, teip rimtai šypsasi, pravorni takie vyriokai.  Vienas tai bais į buvusi kolkozą pirmininką panašus, a kitas gi tai grynai kaip buvis partsekretarius. Gal jaunimas nežina, kas čia taks per čynas buva… Nu kur tik pažiūri, tai vis Pacukauckas ir Janušauckas.
A jau tų lapelių visakių. Anoj dienoj net pa gryčios slinksčiu buva pakišį. Ainu ryte laukan savu raikalu, žergiu per slenkstį, žiūriu, gi Pacukauckas pakištas iš apačios į mana visas gražybes žvelgia. Vos neapsmyžau persgundus. Prieinu prie pašta deželas, a tynai tai pilna janušauckų prigrūsta. Paėmiau, pavartalojau. Blagai, kad ne ant laikraštinia popieriaus. Neįnsidegs, gyvates.
Buvau jau nusprendus visai nebesityst balsuot, ale Jadze mani morališkai priveike, kas vakarų duodama galvon apie pareigų tevynei. Jau mum visai proteliai susisuka – až kų gi, po galais, balsuot? Jei Pacukauckas žada pensijų padidint, tai Janušauckas duos nemokamų elektrų. Jei Pacukauckas vaistus sinjoram atpigins, tai Janušauckas visus žvyrkelius išasfaltuos. Vienas až kitų gražiau kalba. Tai kas gi mum daryt? Katrų seiman inleist? A čia dar tų laikų persukt raikia. Gal kad žmanem galvas visiškai susisuktų ir anys bile kų išrinktų? Nu laikradis tai kaip laikradis. Emei ir persukei. Ale mana gaidžia tai nepersuksi. Anas kaip až langa ažgieda, tai kūliom iš lovas vertiesi. Tai va, šiteip susibalamūtyję prisiminem gi, kad Jadze varažyt moka, a jos tai ilgai prašyt neraikėjo. Tai va- dabar kožnas vakaras dėsta kortas. Visai jau cigonka pasdare, kad tik vištų vogt nepradėtų…. Vienų vakarų vis laimi Pacukauckas, a kitų – tai vis Janušauckas. A mes da Jadzes klausiam:
– Sakyk gi, Jadzyt, kadu karone pasbaigs?
A ji atsaka teip mįslingai:
– Kadu nors. Kortas dabar neroda.
Va teip ir gyvenam nežinioj su persuktu laiku ir apsisukusiam smegeninem. Takius ir valdyt lingviau, a ne? Nu bet mes nepasduosma. Ni  karonei, ni valdžiai, jei ta labai  durnavos. Iš tyka, bet savaip gyvensma. Va šiteip. Ne takių dar esam matį.
PAGALBA VARGŠAM (14 KARONES PASAKAJIMAS)
Nu sveiki gyvi visi. Mes irgi da gyvi, ir da sveiki, dėkuj Dievuj ir stipriai natūrai, da nepasduodam, nars ta antroji banga tai jau užėje. Aplinkui jau girdis vienas kitas susirgęs  palinkekim jiem pasveikt. Ale ir kitom ligom dabar neduok tu Dieve susirgti, pakol testų nepadarys, jakių vaistų negausi, tik arbatytem ir gydysies… Todė mes ir sėdim namie kaip pelas pa šluotu, niekur be didelia raikala nestūsliajam, a jei kur išeinam tai kauki ligi akių ažsimaukšinam. Ir ner žinias kiek šita kvaraba tęsis. Pasaulis jau suvisai iš galvas kraustasi. Čia aiškei, kad nuo tas karones žmanių smegenys skystėja. Kū jau kalbėt apie mum mažus žmagelius jei didžiųjų valstybių vadovai durniuoja: va kad ir Trumpas iš pavyda tam Bidonui ar kaip ji ten net sveikinima atviručių nuo visakių karalių neataduoda, kam ne jį prezidentu išrinka. Visai jau žmagelis nuprotėja, ne dyvas, kad ir Trumpiene jį graitai paliks. Aš irgi su takiu durnu diedu negyvenč, nors ir bagotas. Ale kū aš čia vis apie tų Amerikų. Par mum, Letuvoj irgi ramybes nėr. Jau karone ir seiman insisuka, jau vienų iš kancervų pagulde. Neduok Dieve, jei visus išguldys, tai suvisai be valdžios liksma. Kū tadu daryt?
Ale labiausiai tai del seima raikalų mūsų Jadze pergyvena. Ana pasdare labai geras širdies. Vos ne Motina Terese. Pagaila gi mat jai šitų seimą narių, katrų nebeišrinka ir anys turi nešdintis laukan daiktelius sava susrinkį. A su jais kartu dar ir visa gvardija patarėjų, sekretarių ir da visakių kitų. A čia da paėje kalbas, kad seima viešbutį privatizuos. Visai seimūnai be namų paliks. Taigi anųdien Jadze man skambina ir dejuoja:
– Ir kurgi jie vargšeliai dabar dėsis? Dirbt tai nupratę… kas gi juos kakian darban bepriims?
Bandžiau Jadzių atvest protan:
– Tu savi žiūrek, a šitie tai neprapuls. Anys gi gaus rentų ligi gyvas galvas, ligi graba lentos kaip inkstai taukuos vartysis. Čia tik mes, pencininkai vos galų su galu suduriam….
A Jadze vel:
– Ale tu įsivaizduok visų šitų armijų benamių… – ir vėl ana graudinasi, niekaip neina jas nuramint. Ir ana man tokį liūdnų vaizdų nupieše, apie seimūnus palei kanteinerį, kad net ir ašei susigradinau. Ir emem galvot abi su Jadziu kaip čia ir seima nariam padėt, ir sau naudos turet. Pasitelkem ir Pranutį su Petru. Pranute irgi geras širdies, irgi iškart susgraudina ir pasiule mišias až seima narius užpirkt, až visus 141 ir da až tuos išvytus. Paskambinam klebonui, ale tas, mumi išklausis pasake, kad palitikon nesikiša ir neskiš, ir ner čia  ka až gyvus žmones švintas mišias aukot. Net auka bažnyčiai nesusgunde, švintas žmagus…
A tadu mūsų Petrui, gerai savaitgaly pagėrusiam su pachmielu  atėja protan nušvitimas, kaip padet seimūnam ir savis nenuskriaust. Anas trumpė drūtė išdėstę mum visų idėju, ašei viskų surašiau, a Jadze emesi ingyvendint. Nu vienu žodžiu pa savaites pasrode mūsų rajoniniam laikrašty tokia turinia skelbimas:
„ Mes, N rajono, N kaimo gyventojai, priimtume ant buto 4 seimo narius, likusius be namų. Jei ką, tai suteiktume ir darbo vietą, nes kaime visados darbo yra.  Nuoma sutartinė, susitarsime. Atvykstantys privalo turėti pažymą, kad neserga Covid-19, pasiutlige, kiaulių ir paukščių maru. Maloniai kviečiame. Mūsų kontaktiniai duomenys ( čia davem Jadzes telefonų)“.
Nu va dabar ir laukiam kas iš visa ta gausis. Maž katras iš tų ponų, likusių be namų, susgundys kaimo ramybe, gamta ir akalogišku gyvenima būdu. A mes jam už butą su gražiu  vaizdu į gamtą nuomą aždėsim. Rentas užteks mum susmokėti. Maža nepasrodys.  Va teip ir gyvinsma.
KETURI APAŠTALAI ( 15 Korones laikotarpio pasakojimas)
Nu, mes visi da gyvi ir sveiki: Jadze, Petras, Pranute ir ašei. Ir siunčiam jum visiem linkėjimus iš sava  kelių baltai apsnigtų gryčelų, iš sava saugios zonas. Ale gal ta zona jau nebeviškai saugi, kas ti žina. Vat ir suslaukem svečia nebuvelia unt sava galvos. Gal prisimenat, kaip prieš gerų menasį buvom padavį skelbimų mūsų rajoninėn gazieton, kad prijemam išvarytus seima narius unt buta. Niekas nesikreipe, tai mes beveik ir pamiršam tų zabovų. Ale va staiga ėmė ir apsreiške taks vienas. Iš pradžių anas paskambino Jadzei. „ Teip ir teip“, sakė – „išvija tie nevidonai, ne ačiū nepasakį ne tik iš kabineta, bet ir iš buta. Neturiu ni giminių, ni artimųjų. Jeigu išnamuosit butų, tai gerai atslyginsiu.“ Nu, kų gi, Jadze liepe jam atvažiuot, ir tuoj par telefonu sušauke mūsų visų susrinkimų, kad išsiaiškintumėm, kas čia par paukštis. Sutartų dienų ir valandų susirinkam visi par Jadziu, su kaukem, susedam par du metrus ir laukiam. Jadze tai labai ruošes, net padlagų švariai išplove, varatinklius visur nudreske. Mįslijam visi belaukdami su kakiu mašinu anas atvažiuos. Takiam ponui gi kaksai galfiukas tai netinka? Maž su limuzynu? Kad tik tilptų Jadzes kieman, kad tik pirties nenugriautų. Laukem, laukem ir žiūrim, kad nuo miška puses atpukšnoja taks žmagelis.
– Nejaugi su keleiviniu atvažiava? Minkas tadu ponas, – pakrapšte pakaušį Petras.
– Mašina gi valdiška, maž ataeme? – svarste Jadze.
Nu bet atvykelis jau pasbelde. Priemem mandagiai, bet atsargiai. Veida gerai neinžiūrejam , mat anas su kauki buva. A ku tu ti atsminsi visus buvusius seima narius iš veidu… Paprašėm dakumentų. Anas pasake, kad kai vija iš kabineta, tai visku tinai palikįs, a paskiau jau niekas  ti nebeinlaidžia. Nu baika, pasdarys naujus.  Del ta vardų ir pavardį pasake – anys takie navatni, par mum negirdeti, poniški – Vardenis Pavardenis.  Nu a vietaj pažymejima, kad Covid neserga, anas šnapsa butelį taukšt ant stala. Čierka pa čierkas ir tikrai emem tiket, kad mum takia laime nustika – kad gyvų seima narį matam. Anas kaip pradeja riest visakias istorijas apie  Gražulia panas, apie prezidenta kosciumus, apie seima balius ir pletkus, kad tik spek klausytis. Tadu Petras ir ažklause:
– Sakyk, tamsta, ar kancervų valdžia mum gerai valdys?
– Visa valdžia gera. Visa valdžia nuo Dieva! – ir anas net persižegnoja. Dievotas, tikintis žmogus, matosi. Todel visas sąlygas aptarį nusprende, jį iš pradžių pas Petrų su Pranuti apgyvendint. Anys jam patį geriausių kambarį ažlaide, tų su televizarium. Ir maitina jį Pranute su Petru, kaip ir buva sutarta. Pranute net gal kakį porą kartų par savaitį, nebijodama pavojų, parduotuven kelis kilametrus suvaikščiojo, nes autalavke dabar karones metu retokai kadu pasrodo. Ir teip praeja kažna kiek laiko. Bet va – paskambina Jadzei ažsiverkus Pranute.
– Jadzyt, nebežinau jau kų su šituo mūsų kvartierantu daryt. Jau seniai priėja laikas jam pinigus ažu butų moket, a anas vis išsisukineja. Ryja kaip už devynis, kaip iš badų krašta ištrūkįs, su Petru geria kožnų dienų,  jau nebežinau, kų ir bedaryt! – vos neraudoja nabage.
Mum pasdare neramu. A čia dar laiškinyke pencijas ataneše. A ana tai žmagus viskų žinuntis. Nu Jadze ir paklause:
– Ar žinai, Genut, takį buvusį seima narį, katro vardas yra Vardenis, a pavarde – Pavardenis? Kažna kakie navatni vardai…
A ta nustverus ažu šonų kad nuskvatos:
– Aik tu, durne, čia gi pavyzdys varda ir pavardes, kur ant dakumentų blankų raša!
Jadzei pa skarelu ir visose kitose vietose net plaukai piestu atsistoję! Raikia greičiau imtis veiksmų, pakol šitas eradas Pranutes su Petru visai ubagais nenuvare! Ana sava nerimu pasdalina su manim ir abi nusprendem tikrų tardymų surengt.
Nu, žodžiu, susrinkam vel visi. Jadze galuj stala sedi, kaip tikras prakuroras. Ant stala del rimtuma net Švintų Raštu padejom. Petras su Pranuti atsivede sava svečių, apstoja iš abie pusių, kad anas nesumanytų par duris ar par lungų pabėgt. A ašei sekretariavau. Jadze pradeja trumpai drutai:
– Klok kortas unt stala. Viskų prispažink. Nuoširdus prispažinimas sumažina bausmį. A ne tai palicijų iš karta kviečiam.
Tardamasis da eme muistytis ir kažkų mykt. Tadu Petras kyšt jam panosen sava kumštį. Ir anas pa takia svaraus argumenta iš kart prabila:
– Neraikia jakias palicijas.
Ir iškloja visų pravdų. Jaks anas ne Vardenis, ale Vacka benamis. Bomžas papuliariai sakant. Dakumentus jau seniai pametįs. Boba kažna kadu iš namų už visakius prajovus jį išgrūdus, anas bazavasi Neries pakrantej tarp krūmų, ne per toli nuo Seima rūmų. Užsiimdava kakiais tik papuola darbais, nevengdava ir kanteinerių. Viena iš  seima valytajų buva jo drauge, kartais kakių bundelų iš seima bufeta atnešdava ir visas navynas išpasakadava. Ana ir pasake jam apie šitų mūsų skelbimų, kad kur tai mačiusi, ir kad jei geri žmones kaip kakie apaštalai jam pades, tai čia bus doros kelia pradžia. Ana jį ir kelionen suruošus.
Tik kraipem galvas išgirdį šitakias litanijas. Pranute, jautri iš prigimties, net apsašaroja, Jadze, žiūriu irgi nosim šniurksi, man irgi kažkaip gaila ta žmagelia pasdare… tik Petras vienas amocijom nepasidave. Anas ir sprendimų grait, vyriškai prieme. Petras kad rėže, tai tiesiai šviesiai:
– Kiek tu mana butelių jau išgerei, a? Kiek kilbasų surijai? Atidirbsi dabar blt. Bus tau dabar darba ir  poilsia stavykla blt tik be poilsia, ale vien darba. Nuo ryt su manim miškan malkų ruošt! Ar supratai nhj? – anas vel kyšt kumštį panosen, a del  ažtvirtinima sava žadžių dar su Švintu Raštu per  galvų tam  apsišaukeliui ažtvojo.
Pranute, išgirdus apie miškų ir malkas, iš džiaugsma vos neapalpa. Tadu Jadze, tare galutinį žodį:
– Jeigu darbas iš žmagaus padare beždžionį, oj atsiprašau, atvirkščiai – jei iš beždžiones padare žmagų, tai maž ir tavi  doros kelian atvesma. Kaip apaštalai nusidejelį. A paskui matysma. Palicijų iškviest niekadu nevelu.
Teip Vacka ir lika par mum šituo karones laikotarpiu. Auklejam kaip tik begalim. Pakol kas pasduoda. Paskui žiūrėsma.
PARTIZANAI (16 KORONĖS PASAKOJIMAS)
Turiu jum pasakyt,  kad pati insitikinau, jog prieš Kalėdas kaip tik visokia velniava prasideda. Tumsiausias laikas prieš pat dangiškų šviesų,  visakių piktųjų dvasių siautejimas. Negana mum dar tos korones, tai va, ne kas kitas kaip piktoje dvasia mum visiem smegenis sujauke. Ale apie viskų nuo pat pradžių, kaip esu papratus. Taigi, vos tik išgirdam, kad palicija dabos visus kelius ir nelais pravažiuoti, kaip mum visiem kilo nenugalimas noras pasvažinėti. Nugi nelabai toli, nars ligi mūsų miestelia. Ale navatniausia yra tai, kad esam vienas parapijas, bet miestelis vienai savivaldybei priklausa, a mūsų kaimas – kitai. Va čia ir visas šuva pakąstas.
Taigi, prasmanem visakių reikalų – kas ti žina, gal veliau paskelbs kumendanta valandų, tai net iš gryčias nebus galima išeit. Nu žodžiu, Petras išsivare savo golfiuką su katru sekmadieniais mišiosna važiuodava, ir susbrukom visi keturi: Petras až vaira, šalia jo, kaip priklauso – Pranute, ant užpakalinės sedynes čiut sutilpom mes abi su Jadze. Vacka irgi broves kartu važiuot, ale jį palikom ir prigrasinom gryčias dabot.
Nu smagiai sau riedam, kaukes vos ne lig akių užsimaukšlinį. Jau ir miestelis nebetoli. Tik žiūrim – palicijas opeliukas stovi. Klastingai teip, tarp krūmų. A palicininkas iššokįs priekin tik pyst ir stabdo. Nu kū gi. Petras suka dešinen ir stoja. Tuoj palicininkas ir prisistato:
– Pareigūnas toks ir toks. Prašom vairuotojo pažymėjimą ir mašinos dokumentus.
Petras, kaip buvo įpratęs, į teisių knygelą įbruko rausvą dešimkę  ir duodamas pra lungelį sako:
– Pareigūnas, maž sustarsma?
A tas, nieka nesakydamas, pavarte dakumentus ir, atiduodamas dešimkę, sako:
– Tamsta kažką pamiršai.
Petras susnervavo:
– Čia jum, vyriukai, ant alaus. Jei maža, da galiu pridėt.
– Tamsta, ką  čia kalbi. Ar žinai, kad už kyšio davimą pareigūnui straipsnis toks ir toks, bauda tokia ir tokia. Be to, tamsta, jokių pažeidimų nepadarei, tik važiavai per lėtai, bet čia tiek jau to. A dabar sakykit, kokiu tikslu važiuojat? Žinot gi, kad sugriežtintas karantinas.
– Visi važiuojam par daktarus. Gydytis, – greitai sumetė Petras.
– A kur jūsų talonai? Parodykit.
– Mes par internetų ažsirašem – neiškentusi parodė savo išmanymą Jadzė ir tuo atkreipė pareigūno dėmesį. Anas tuoj pradarė durelas ir atidžiai pažvelgė vidun.
– A kokie asmenys čia važiuoja? Ar visi iš vienos šeimos?
– A kaip gi, – patvirtino Petras ir ėmė vardinti – va čia va Pranute, mana žmona, a šitos abi, – parode į mani ir į Jadzę, – tai mana suguloves. –  Petras šiteip sumane pašposyt.
Bet va, Pranute nelabai  šposus supranta. Ana tik tvykst ir pyla atpakaliu ranku Petrui žundan. Ale bėda ta, kad kliuva ne tik Petrui, bet ana pirštų galais ir pareigūnui nosį ažkliude, kol anas vis po mašinas vidų dairinėjosi. Tas kad šoks rėkdamas, net kepure jam nukrito:
– Paspriešinimas pareigūnui! Tazer Tazer!
Tuoj ir kitas iš opeliuko atalakė savo kolegos ramint ir saka mum griežtai:
– Sukit atgal, pakol mes da geri, o ne tai tikrai Tazerį pajausit.
Nu Petras, insiūtis kaip perkūnas, tylom apsisukę, vos ravan neinvažiava, ir grįžtam atgalios. Ale gi tokia ukvata miestelin papult. Petras ir saka:
– Žinau da vienų keliokų. Mėginsma kaip partizanai mišku prasmukt. Ti jau palicijos tikrai nebus.
Nu pasukom miškan. Važiuojam tykiai, pirmu bėgiu, šviesas ažgesinį. Sėlinam galima sakyt. Kaip partizanai. Tik miška keliukas siaurutus, vingiuotas ir da vietom apledijįs, mat prieš kelias dienas takia ledynyčia buva, kad nuo gryčias ligi išvietes nors ant užpakalia čiuožk. Visur paskui nutirpo, a miške da ledo yra. Va ant takio gabalo ir užvažiavo mūsų golfiukas plikom padangom. Tik krypt vienan šonan. Krypt kitan. Apsisuko smagiai apie savi, driftu saulutę išpiešė ir davėsi šalikelen, purvynėn ligi pačių durelų. Nu kū gi, išlipom, meginam visos stumt, a  Petras  až vaira keravoja. Pūkščiam , stenam, Jadze  ko kelnėsna nepridėjo, ir ašei netoli to buvau, a Pranutę tai suvisam jėgos aplaido. A glofiukas su Petru nė krust. A čia jau temt pradėjo. Išlipa Petras ir saka:
– Skambinsiu Vackai, sakysiu, kad kurtų traktarių ir atvažiuotų mūsų vaduot. – ir paskambino, net nepasdomejęs, ar išmano Vacka kū nors apie traktarius, ar ne. A tas didvyris ir saka:
– Zaprasta, tuoj pat ažkursiu ir atvažiuoju, tik sakyk kur.
Nu Petras susake jam visas instrukcijas su koordinatem. Palaukem gal valandų, vis dar  beviltiškai megindamos išstumt golfiuką. Petras vėl skambint. Paaiškėjo, kad Vacka pasklydo su visu traktarium. Ner ka noret, ne vietinis gi. Jau visai sutema, žvaigždes pasrode, tik gridžiam – atkriokia, krūmus laužydamas. Varo visu greičiau insismaginęs. Petras šoko priekin rėkdamas:
– Stok, stok!
A tas da labiau gazu paspaude. Vos tik spėjom į šonus išlakstyt. Kad pliekė traktariaus priekiu pušin, a galu – golfiukan. A golfiukas, kaip pametėtas tik šast ir ant kelio atsdūrė. Ir da namų pusėn gatavai atsisukįs. Tik bagažinė su visom užpakalinėm farom vidun sulindusi. Bet nieko, svarbu važiuoja.
Dabar, turiu pasakyt, visi esam labai ažsiėmę. Nėr laiko net apie karonę galvot. Mes abi su Jadze par internetų traktariui ir golfiukui dalis  užsakinėjam, Petras su Vacka abi mašinas remontuoja, a Pranute visiem šližikus kepa.  Jau netoli Kūčios ir Kalėdos, su kuom visus ir sveikinu.
ŽVĖRELIŲ MAIŠTAS (17 koronės pasakojimas)
Turiu pasakyt, kad takių visakių smulkių šunybių iš artimų žmanių  tai tikrai nesitikėjau, nars ir pati nesu švintoji. Musėt čia korona jau tikraim žmanėm par smegenis dave. Ale apie viskų nuo pradžių, kaip kad esam inpratį. Taigi, atėjo šventų Kūčių vakaras. Nieka nelaukem atvažiuojant, mat palicija visir stovi, tvarkų daboja ir baudas nesvietnas lupa. Taigi, pasedėjį bent kiek kožnas pas savi, sutarem visi par Jadzių sueit, nes jas palociai didžiausi. Teip ir padarem. Atsinešem, kas kų turejom: kas silkes, kas šližykų, a Petras su Pranuti tai net įdarytų lydekų didžiausių, kaip puse rastigalio atatempe, kur Petras nelegaliai par nerštų nudobe. Žodžiu, stalas gavosi kaip priklause: ir staltiese balta, ir plotka garbingai padėta, ir aguonpienia puodas… Kad  niekas nepamįslytų, jog čia vakarėlis vyksta, tai langus, kaip pokaria metu kaldrom aždangstem, šviesos nedegem, tik žvakį ažudegem. Ale teip da gražiau ir paslaptingiau. Jau sukalbejom poterius ir narejom plotkų laužt, kai priemenej kažna kas sudungseja ir ažukrioke:
– Palicija! Inlaiskit geruoju! – tik man tas balsas pasirode gerokai girdetas.
Ir tikrai žiūrim – akurat Vacka. Tas tik taukšt vyną butelokų unt stala:
– Išgersma už Kūdikėlia Jėzuso atėjimą šiton ašarų pakalnėn!
Nu, pasdalinį Dievą kūnų ir išsakę visus geriausius palinkėjimus, išgerem ir pa čierkų, ir kibam į silkę ir į mišraines. A Vacka, čiaumodamas pilnu burnu ir saka:
– Ale, kas ti pas tavi , Jadze, prie tvarta  da ermyderis? Kažkas ti neaišku…
– A Jezau, tai ka  unksčiau nesakei? Gal jau kiaune, arbu šeškus, neduok tu Dieve, – šokosi Jadze, – Pričiupsma nedorelį! – ir aan stvere nuo pečiaus kačergų.
Visi pasigriebem kas tik po ranku pakliuva ir duj pra duris išvirtom kieman. A tik taks gražumas, takia ramybe. Sniegelia, kaip cukraus pabarstyta, virš galvas pirmoji žvaigžde sužibus. Tik prie tvarta kažna kakie siluetai šmežuoja. Ainam visi tykiai Jadzei iš paskas. Jadze kačergų pa pažasčiu paskišus, ašei kačelų tvirtai suspaudus. Petras šiupelį kaip vėliavų neša, Vacka – šakutį su silkes gabalu atkišįs, a Pranute – medinį šaukštų nustvėrus. Visi ginkluoti kaip raikiant.
– Pala, da nepulkim. Pasislėpkim ir paklausykim, kų ti anys kalba, – ažkomandava Jadze.
Nu, užsiglaudem ažu tvarta kampa ir žiūrim – agi gyvulių didžiausia gauja! Jadzes šuo Amsius iš būdas išlindįs, amt būdas viršaus mana kotinas kaip kaksai generolas tupi. Da gaidys su vištam ir dvi Pranutes avelos, jau seniai jos apraudotos, mat mislijo, kad vilkai jas nusityse.
– R-r-r eikia sukur-r-rt  mums fr-r-rakciją, – suurzge Jadzes  Amsius.
– Jezau, gyvulėliai kalba, – persižegnojo Jadze.
– Kaip nuo žmonių atsigi-i-i-int – bjauriu morčiniu balsu sukniauke mana kotinas Micius.
– M-m-mes m-m-meilės norim! M-m-m-es laisvės norim! Norim šventes švęst! – subliovė avelos.
– Va, matai, kur jos, bestijos. Maniau, kad vilkai nusineše. Tuoj  namo parvarysiu! – šoko Pranute.
– Palauk, paklausykim kų anys da čia pasakys. Ne kožnū dien takie stebuklai ant svieta… – nuramino ją Petras.
– Daug skriaudų. Nuo žmanių. Patyrėm. – amsėjo Amsius. – Mane. Už dešrigalį. Iš gryčios. Šaltin išgrūdo. A kai mėginau. Gintis. Antsnukį uždėjo. Tegul patys dabar. Su antsnukiais vaikšta.
– Aš, kad kažkokį pieną išlie-e-ejau, buvau su šluota išvy-y-tas, – kniaukė kotinas. – Užtai šeimininkei į kaliošus primyžau.
– Ak, tu paškustva, – vos garsiai nesurikau.
– O mus vis kerpa ir kerpa! O mes ilgų plaukų norim! – šakojosi avelos.
– Man žmonės ger-r-ri! Gr-r-rūdelių papila! – sučirškė mažytis žvirbliukas, katro iš pradžių net nepastebėjom.
„Lesyklėlę sukalsiu”–, pamaniau pati sau.
– Štiš iš čia! – nuvarė žvirbliuką gaidys. – Aš, ant tvoros  užskridęs, viską matau, viską žinau, – pūtėsi gaidys.
– Kas? Kur? Kadu? – sukleketavo vištos.
– Sriubon tave, blt, – patylom nusprendė Jadze.
– Va, mačiau, kaip Petras anų dien prie ežera krūmuos vire samagonu, a butelius paslepe malkinej terp malkų, – deste gaidys.
Pranute grėsmingai atsisuka in Petrų.
– Da mačiau, kaip Jadze, ištraukus kaimynkos laikraščius iš pašta dežutes, nešes pas sau  gryčion skaityt.
Viskas aišku. Štai kodel laikraščiai riebaluoti. Teks su Jadze rimtai aiškintis.
– Aš kotinas. Aš vaikštau sau vienas. Aš irgi viską matau. Kai tu, Amsiau, saldžiai būdoj miegojai, tai Vacka palei Jadzes langus braižėsi ir cype kaip koks pacas mano naguosna pakliuvęs „Jadzy-y-yt in-n-nlaisk” – išsikalinėjo kotinas.
– Man. Ne. Gaila, – suamsėjo šuva. – Ar. Jadze. Inlaido. Jį .Vidun?
Atsakymo nebeišgirdom, nes Jadzė, nervams nebeatlaikius, iškėlus kačergą, kaip tigras puolė gyvūnų sambūrį. Amsius cypdamas tuoj į būdą, kotinas miaukdamas iš visų nasrų – jam iš paskos. Avelos, pačios, niekeno nevaromos, nudulkėjo  savan tvartan. Vištos išlakste pašaliais. Gaidys ažulekė ant tvaros ir eme kaip durnas in mėnulį giedot. Kūčių stebuklas pasibaigė.
Petras visą sava išvirtą lobį turėjo Pranutei atiduoti. Aš Jadzę įkalbėjau mūsų rajoninį laikraštį ažsisakyt. Sava kotiną griežtai perėmiau ir paaiškinau, kad už visas iškadas išromyjimas gręsia. Tadu pasbaigs visi meilės reikalai. Dabar vaikšto visas markatnas, uodegų nuleidįs, zbitkų nebekrečia. Jadze gaidį tik trečioj dienoj nuo tvoros nukėlė, nebeapsikentus ištisinio giedojimo. Pakol kas da buljono neišvirė, Jadze šeip jau geros širdies.
Avelos tai ne tik pačios tvartan parsgrūdo, bet da ir  baroną iš kažna kur atsivede. Kiek Pranute klausinėjo, kieno tas baroniokas, niekas neprispažysta. Stebuklas, ir tiek.
Kas vyko taliau tarp Jadzes ir Vackos, nebeaišku, nes kotinas sėdi gryčioj uždarytas, a gaidys – tvarte. Aš tai tylom pamislyju, kad  ir apie mani jie visakių dalykų būtų pasakę…. A lesyklėlas tai visi žvirbliukam ir kitiem paukšteliam padarėm. Nars šitie Dieva sutverimai žmogų supranta….
Kotinas – šiteip kalba apie Balninkus, Malėtų rajonį
GLOBOS AKCIJA ( 18 koronės pasakojimas)
Na, sveiki gyvi visi. Su praeinančiom švintem. Nu, Kalėdos atėjo ir praėjo, Naujakas taip pat. Atašventem viskų ramiai. Teisybė, pas Jadzę brovėsi jos balvonas anūkas iš Norvegijos, bet jį, dėkui Dievui, sulaikė aerouoste. Anūkui, kaip sužinojom, ten visai patinka, sako geriau, negu sugrubusiais nagais pa žuvies vidurius knistis. Tegul sau ir taliau ten gyvena, ba kai atvažiuoja, tai Jadzei nars iš namų bėk – vien baliai ir mergos. Taigi, šitas bėdas atsikratę tikėjomes, kad Naujus visai ramiai sutiksma. Ale kur tau. Teisybė, rakietų ne per daug turėjom, kiek nuo praeitų metų likę, ale ir tas pačios išsibezdėjusios, tik šeip pašaudem, del juoka. Tik va nežinau, iš kur Petras su Vacka tą karo laikų šovinį atvilka. Kai davė, tai davė! Pranute ir dabar vienu ausia minkai begirdi, a Jadzei tai prūdo kast nebereikės – šovinys išmuše. A Petrui su Vacka tai visiškai nieka. Net palicija neatvažiavo – anys mat buva užsiėmį, autamabilius atgalios atsukinėjo. Taigi Naujakas praėjo gan ramiai, tik par Jadzę dabar naujas prūdas atsrado ir pirtelos stogas pakrypo, ale teip da gražiau.
A pa Naujų vienų vakarų ir prasdėjo visakie šposai. Sėdžiu sau ramiai namie, telikas burzgia, kotinas murkia, a aš pati pateriauti ruošiuos. Tik išgirdau, kad lungan kažna kas dunkst – dunkst. Pasižiūrėjau pra lungų – a Jazau – velnia snukis išsišiepįs. Aš tuoj už telefona ir jau nebežinau, kam skambint: ar TV pagalbai, ar graitajai, ar Jadzei. TV pagalba kai parodys ant visas Lietuvas… Graitoji kažna ar važiuos, kad durniuoju – čia gi ne Covidas. Geriausia Jadzei – ana kaip trys viename – ir TV ir graitoji pagalba.
– Jadziut,– rėkiu telefonan, – gelbėk, nelabieji apstojo!
A toji:
– Maž raminančių, ar vaistų nuo spaudima padauginai?
Ale vis dėlto ana graitai atalake, net kaukį ažsidėt pamiršą. Ir Pranutį su savim dėl drąsos prisigriebe. A kur Petras su Vacku dingi – ner žinios. Jų visados ner, kadu labiausiai raikia…
– Nu tikrai nesuprasi, kas ti lauki dedas, – dėste Jadze. – Rūkas didžiausias, a pra rūkų kažkokios baidyklos šlaistosi. Nelabieji veselių kelia…
– Ir balsai kažna kakie navatni girdisi, – ne tai bliavimas, ne tai mekenimas, – saka Pranute. Ana nars ir su vienu ausiu, ale vis tiek gerai išgirda…..
– Raikia suskaupt ir ait pažiūrėt, maž kiena gyvuliai ištrūkį, – nusprendžiau aš, nors par mum dabar niekas gyvulių nebelaika, tik vištas.
Nu ku gi – nustvėrusios kas kų, persižegnojam ir išlindam kieman. Rūkas, kaip murzina paklode, taks, kad pats savįs nematai. Tikrai girdis kažna koks šnarpštimas, trepsėjimas. Čia Pranute su pražektarium pašviete. Tik žiūrim, palei šulinį lenda kažna kakia pabaisa su dviem kuprom a an jos kažkoks pavidalas kėpso.
– Jazau! Trys Karaliai atjoja! – suriko Pranute ir plumpt ant kelių purvynan. Ašei stoviu suakmenėjus, ni žodžia pratart negaliu. A čia da iš ažu kampa pasrode kažna kokia būtybe ilgu kaklu. Stoviu kaip staba ištikta ir nebesuprantu, kas čia mana kiemi daros. Jadze, kaip visadau, pasrode ryžtingiausia. Ji, kačergų atstačius, puole tą baidyklą, kur su dviem kuprom:
– Sakyk, iš kur čion atsbeldei, a ne tai, kad vošiu!
A baidykla staiga prabilo Petro balsu:
 – Nemušk, Jadzyt, čia ašei – Petras. Tuoj viskų paaiškinsma.
Nu čia ir Vacka atsrado. Suvėjom visi gryčion, susbrukom jau net atstumų nebežiūrėdami. Ir paaiškėjo takia istorija. Netoli nuo mūsų vienas vakietys nusprendė pradėt verslą – steigt zaalogijos sodą, panašų kaip Kauni, tik ne takį didelį. Pradžiai apgyvendino kupranugarį, tokių kailių apžėlusią karvutę, katra šalčių nebijo, ir dvi lamas. Gal viskas but buvi gerai, jei ne šitoj korona. Vakietys move Vakietyjon, a gyvulėlius palika sarga globai. A sargas nebūtų sargas. Da bande ta vakiečia ieškot, ale tas aufiderzejn – kaip dinga, teip  dinga. Nebegaudamas jakios algos sargas ir gyvūnais nebesirūpina. Lamos ir kupranugaris tvoras nugrauže. Karvute tik staveja ir liūdnom akim dairesi. Petras su Vacku visur kur besitūsliodami, ieškodami geros vietelos samagonui varyt, ir užmatė šitų bėdų. Anys abu iškalioja ir viseip išgedina sargų ir sumane sutemus gyvulėlius parsivesti namo. Mum tai nieko nesakė, mislijo, kad nelaisma. Nesupranta anys, kad moteriška širdis – gailestinga… Nu, vienu žodžiu, priglaudėm gyvulėlius, pakol jais pasrūpins kokios nors atatinkamos tarnybos.  Kurgi jiem nabagam dėtis, bematant vilkai sudraskys… Jadze pasieme lamas, ašei – tų apžėlusių graudžiom akim karvutį, a Petras su Pranuti – kupranugarį. Viskas gerai, tik kad anas spjaudosi. Ašei misliju – ale gerai, kad tvartų nenugriovem, nesukūrenom. Nežinai, kadu prisraiks.
BENDRAM LABUI ( 19 KARONĖS PASAKOJIMAS)
Nu, sveiki visi. Mes tai da gyvi. Aš mysliju, kad kai žinama poetė Saliomėja Neris rašė „ Pusnynuos nykštukai miega“, tai ana raše apie mus, po sniega klodais beveik gyvus palaidatus. Kelių valytuvas megino ligi mūsų kelią atkasti, ale pats pusny užstrigo, teko bendrom jegom išvaduot. Tai dabar su šiūpeliais tik atsikasam baltus tunelius vienas ligi kito. Ašei kasu šniokšdama iš vienos puses, a Jadze, pūkšdama – iš kitos. Kaip kurmiai knisam. Ale gal į sveikatų. Nes apie ligas ir pagalvot bijom. Vistiek graitoji ligi mūsų nepravažiuos. Prasmegs visa brigada pusny, paskum da liksi kaltas. Todel gydomes kaip kas išmanom. Gyvenam kaip senybiniais laikais. Alektra tai yra, tai nėra. Grait gal balanas pradėsim žibint, sugrįš balanas gadyne. Ale, kaip televizarius veikia, tai da spėjam navynų pasižiūrėt. Visiem mum daba rūpi vienas klausimas: kada toji vakcina atais ligi mūsų? Kada gi būsme suvakcinuoti ir galėsme ramiai, nosis ažirietį, drusiai vaikščiot? Gal jau ir be tų kaukių? Užgirdom, kad jau senelių namuos vakcinuoja ir da tuos, katrie devintoj dešimty irgi jau skiepyja. Pranute, patylom, niekam nieko nesakius, mėgino ten prasibraut, apsimest senelių namų gyventaja. Net ir apsirengė prasčiau, ir istoriją sukūrė, kad ją vaikai iš namų išvarė. Ale graitai buvo demaskuota, ir jakios vakcinos negavo. Net nesitikėjom, kada ana šiteip sugeba. Matai, tyli kiaula gilių šaknį knisa. Todėl su Jadziu abi pagalvojam, kad jei ir taliau šiteip, tai bus blagai,  reikia vakcinos klausimą spręst iš rimtųjų. Par telefonu visi susisiekem ir susirinkom mūsų štabi – par Jadziu. Nors susirinkimai visakie dabar draudžiami, ale pamyslijom, kad jei padarysma pažeidimų, tai gal  mumi be eilės paskiepys? A iš kitos puses, tai jokia policija ligi mūsų nepravažiuos, niekas nieka nesužinos, nes Jadzes langai ažpustyti. Taigi, tuneliais prasbrovem ligi Jadzes. Pranute, kaip maža ūgia, tai ligi pažastų ažklimpo, gerai, kad Petras su Vacka jų ištraukę.
Alektros pas Jadzę ie vėl nebuvo, tai užsižiebem žvakę ir susedom visi kaip bažnyčioj.
– Raikia kų nars sumyslyt, – pradėjo Jadze, – bo šita vakcina iš vis nedaeis iki mūsų.
– Praais gal pora metų, pakol daktarus, jų visas gimines, ir senelius suvakcinuos, – numykė Pranutė.
– A jei da kiekvienam lais po pinkias dozes…, – prisiminiau neseniai girdėtas naujienas.
– Aš tai myslyju, kad raikia valstybei siūlyt vakcinas taupymo planą, – žinovės balsu toliau dėstė Jadze.
– Šuns balsas dungun neina, – skeptiškai numojo ranka Petras.
– Raikia rašyt laišką prezidentui, – Jadzė jau buvo viską apgalvojus.
– Aikit, durnos bobos ir tiek. Mes sava planų turim. Pamatysta! ¬ Petras stvėre kepurį ir par  duris.
– Viskas moksla labui, – iškilmingai pareiškė Vacka, ir išdrožę Petrui iš paskos.
Mes tik susižvalgem. Jau kažna kų tie biesai sumanė? Ale mum da geriau. Diedas iš ratų – ratam lingviau. Susėdom visos ir brač kakį raštų Prezidentui surašem:
„ Ponas Prezidentai,
Čia mes rašom Jum, giliai susrūpenusios del karones vakcinos. Nusprendem, kad vakcina labai neakanomiškai naudojama, todel siūlom taupymo planą. Vienam šeimos burbului gana būtų vienos adatos ir vienos vakcinos dozes. Vienam nariui su taj pačia adata biški bakst, kitam biški bakst ir bus gerai, – vistiek visi vienam burbuli sėdi. Seneliam tai vakcina gali būt atskiesta, arba jiem iš vis kakių vitaminų sulaist ir bus gerai. Anys ir teip tablėtes saujom ryta. Alkoholikam iš vis jokios vakcinos neraikia, anys šimtui metų ažsikoncervavę. Mokytajai tegul ir taliau sau sėdi nuotaliniam mokyme, jiem vakcina gali būti paskutiniam, nėra ko skuba, spes dar visus išmokyti. Jūsų akanamistai paskaičiuotų, kiek šiteip sutaupyti galima…“ Nu ir da taliau visakių pamokymų prirašėm, ilgas raštas gavasi. Kai sniegų nulais, nudrošma paštan ir išsiųsma.
Jau šiteip beveik ir naktis praejo, ir išauaša. Laikas jau namo. Diedai tai gal jau seniai šiltuos pataluos parpia, tuneliais namo prasbrovę. Nu išėjom ir mes. Balta balta visur. Da Jadze palydėjom mumi. Ainam iš pusnių galvas iškišusios, kąsamės priekin, žiūrim, iš Jadzes pirties kamina dūmelis tik rūksta, tik rūksta. Kas gi ti daba darosi? Cūdai ir tiek. Šeip ne teip atskapstem ligi pirties, žiūrim – žmanių būta, pėdsakai yra da ne visiškai ažsnigti. A ant durų užrašas prikabintas „Moksla labaratorija“. A viduj vaizdelis buva įdomus.  Tyliai pūkščia samagona aparačiokas, a ant didelia butelia atikete ažklijuota „Vakcina nuo karones. 70 gradusų.“ Ant suola guli Petras kaip nabašnykas rankas sunėrįs, akis ažvertęs. Kubilan lig puses Vacka ingriuvis. Pranute tuoj prie Petra puolė. Čiupa pulsų, akis pavartė.
– Gyvas, – konstatava. – Ale gatavas.
Tokią pat diagnozę ir Vackai nustatem. Anys, matyt vakcinų ant savįs išmegino. Stipri, bra, vakcina gavosi. Nu ir mes visas trys pa dozę trūktelėjom. Manau, kad dabar visi net būsimi virusai išdvesė. Ale jėgų iš kart kiek atsrado. Petrą ir Vacką ant kuprų ligi gryčios danešėm. Ir labai jų nebarėm. Gi bendram labui aukojasi.
 KRIMINALAS DĖL GROŽIO (20 KORONES PASAKOJIMAS)
…mes tykinom labai atsargiai, vis apsdairydami. Ryškiai, kaip gatves lempa, šviete menulia pilnatis. Baltavo apsnigta miestelia aikšte. Anei gyvos dvasias, tik mes vieni. Kažkur ažustauge šuva, suūbavo pelėda. Viešpatie, iš kur gi čia pelėda miestely? Man jau gal iš nervų haliucinacijas prasideda. Aš pati da gerai nesupratau, kaip insitraukiau in šitų kriminalu, kaip insivėliau šiton aferon. Ne, čia tai geruoju nesbaigs, tikrai nesbaigs. Ale apie viskų iš pradžių, kaip esam inpratį.
Raikalas tas, kad šitei givyndami tarp pusnynų, šalčių ažspausti, ir patys jėmėmes darytis labiau į paliarinius lokius, a ne į žmones panašūs. Veidradin jau baisu pasižiūrėt, a jei ir kadu pažiūri, tai pamatai tik prasčiausiais rūbais apstaisiusių neaiškių gauruotų figūrų.. Tiesiog sniega žmogus, ir tiek. Par gaurus jau net akių  nebesmata. Diedai irgi vaikšta visi baisiausiai apžėlį, kaip kakie meškinai. Jėmėm mįslyt, kad raikėtų patiems vienas kitą apkirpt, ale prisiminem kaip šiteip kirpames par pirmų karones bangų, kaip Jadze man žaliai plaukus nudažę, a pati sau antakius netyčia nuskirpo. Nieka čia nebus, raikia kakios nos sukalbamos grožia spicialistes ieškot. Ir Jadze takių vienų prisiminė. Tai buvo jos puseserė Viktorija, katra miestely sava kirpyklų turėją, smulkų verslų taip sakant, kurį jau durni karantina įstatymai jau visai ažsmaugt baigia. Taigi, skambina Jadze šitai Viktorijai:
– Vikciut, – Jadze gražiai, mandagiai prašo, – gelbėk. Raikia man kaip nors gaurus sutvarkyt, ba jau savas šuva nebepažįsta. Ir kaimynai nori apskirpt. Gelbėk, būk žmogus.
Bet Vikciute nebuva žmogus. Jadzę vieną pažadėjo gelbėt, visgi giminė. Liepe jai prieš vidurnaktį atsrast prie kiprpyklas, pasbaladot durysna ir da slaptažadį pasakyt. A mūsų, kaimynų, tai jau nepriims. Nepatikimi, mat gi esam. Net kraujas ažuvire šitakius kaltinimus išgirdus. Jadze irgi pyktelėjo, jau norejo baigt kalbą, ale jai viena mintis atėjo galvon. Raikia pasakyt, kad jeigu jau Jadzei kas galvon ataina, tai ir nebeišeina. Ir ana sumįslijo detektyvų neblogesnį kaip Agotos Kristės.
Taigi, Petra golfiukų palikom aikštes pakrašty, ir sėlinom tykiai visi: Jadze pirma, tada Petras, Vacka ir ašei. Pranutį namie palikom, ana perdaug baili takiom aferom ir rizikai. Va jau ir Vikciutes kirpykla savam nami įrengta. Apsdairem visi. Jadze pabelde durysna, kaip buva primokinta. Petras ir Vacka pasislape, aš atsistojau „ an zeksa“ – stebet aplinkos. Vos tik Jadzei pabeldus, pasgirda Vikciutes balsas:
– Slaptažadis?
– Smulkiam verslui chana, – grait išpyla Jadze, aiškiai mintinai išmokusi.
– Kapiec, – atsakė Vikciute ir atidarė duris.
Ir vos tik ana pravere duris, kad Jadzių patylom vidun inlaistų, tuoj ant jos su maišu ir virvem kaip levai šoko Petras su Vacku. Unkišo vargšę beveik visą maišan, nors ta ir kaip spardesi, ale kū tu čia prieš du diedus pasispardysi… A mes abi su Jadziu tadu graitai nugriebem įrankius, šampūnus visakius, katrie tik po ranku papuolė. Ir visi duj golfiukan kuo graičiau. Vikcę bagažinen ingrūdom, ana kojom ko tik mašinos langų neišpyla ale paskum apsramino, sustaike su nelemtu likimu.
Nu, žodžiu, pargabenom Vikcę štaban pas Jadzių ir kankrečiai išdestem visų reikalų – visiem suteikt grožia pracedūras. Iš pradžių Vikce da spyriojosi. Ale, kai pasakem kiek mokesma, tai nutilo ir iš kart  jemesi darbo. Par dvi dienas nepaliaujamo kirpimo ana aždirbo beveik visas prarastas pajamas. Mes ją dabojom, kad tik nesumanytų pabėgt. A kad nuo darba labai nenusilptų, tai gerai maitinom ir sava gamybos vakcinu girdem. Pabaigoj Vikce liko labai patenkinta, ir net nebenorejo išeit. Dar sake, kad nuo dabar visus mus, kadu tik raikes tai paslapčia apkirps, jeigu da šitie karantina draudimai tesis. A mes, ir vel žmonemis patapę, dyvijames: ot laikai atėja, kad pas kirpėjų kaip partizanai turim ait? Ir kažka kiek tai dar tęsis?endram labui aukojosi. A kaip sniegų nulais tai ir Prezidentui raštų išsiusma.  LEDAI PAJUDĖJO (21koronės pasakojimas, kaip ir biški 20 tęsinys)
Jūs manot, kad šuns balsas dungun neina? Ale gi klystat, sakyčiau. Kartais, va ima ir nuaina. Bet apie viskų iš pradžių.
Jeigu pas jum da nesivečiuoja ponas Alzheimeris ir poniūtė Demencija tai gal prisimenat, kad mes visi nusprendėm pasigražint. Ir slapčia iš miestelia pavogėm kirpėją Vikcę, kad mum jinai grožia pracedūras atliktų. Visas pagrabimas buva detaliai aprašytas 20 pasakajime. A dabar da plačiau. Nu Vikcę seną Jadzes gryčią pavertė tikru grožia salionu. Darbavasi iš peties. Jadzių bent kelis kartus perdaže, mat Jadzei pirma spalva nepatiko ir da jai šukuosenų padarė. Plaukus teip supurške, kad visus metus Jadze vaikščios kaip su bokštu ant galvos ir šukuotis visai neraikės. Mana gaurus irgi apskabe ir da viso kūno depiliacijų padarė. Kad aš būč žinojus, kas ta da pracedūra, tai tikrai būč nesidavus. Minkas malanumas kai visų karštu vašku apipila a paskum nulupa kaip kakį kiaušinį. Ale ka del grožia neiškentesi. A Pranutę ne tik kad apkirpa, ale da ir blakstienas prilipde. Riestas tokias, ilgiausias, tunkiausias. Kaip lėlės. Ta dabar vaikšto ir mirktelėt bijo, a jei sumirksi netyčiom, tai net vejalis pakyla. Diedam tai  Vikce visakius masažus dare, a mes visos trys prižiūrėjom, kad ana darytų kaip raikiant, kad nenusuktų kur šonan, bo velnio merga ta Vikce, va ką aš pasakysiu. Ir da visiem nagus nulakava. Jadzei tai ryškiai raudanai, dabar atrodo, kad vištas būtų skerdusi.
Nu mes, kaip jau pasakajau, už visas pracedūras gerai sumokėjom ir Vikcę  visas dienas ir maitinom , ir girdem. A jinai gi gryna besote. Kaip kiauras maišas. Ryja ir ryja, ne kaip kirpėja, ale kaip traktarius. Pamatėm, kad jau ir atsargos kaip ir aina pabaigon a jau ir patys prasbaliavot baigiam. Žodžiu, amžina puota karantina metu, pakol palicija nesuuode.
Todel po kelių šitakių dienų galutinai prasblaivį vos ne par jėgą insodinom Vikcę golfiukan, sudėjom visas jos grožia priemones, katrų ne kažin kiek bebuva likę, ir nusprendem ją parvežt miestelin, išsiilgusia vyra glabin.. Mes abi su Jadziu susedam Vikcei iš šonų, kad nesumanytų pabėgt, ba ana jau inprata prie takia lingva gyvenima, ir – pirmyn.
Važiuojam sau ramiai par pusnynus, tik bac  ir ažkirta mum kelią taks daužtas „passatas“. Aiškiai, kad iš kita kaima. Nu, sustojam, žiūrim, kas gi čia bus. Išlipa dujei. Vienas su mantiruote, kitas – su lopeta. Rimti kadrai, matasi.
– Paskalbėt norim, – saka jie mūsų Petrui.
Nu Petras su Vacka irgi išlipa. Vacka da spėja vamzdžia gabalą nugriebt, katras mašinoj amžinai valiojasi.
Ale, laimė, ginklų nepriraikė. Žiūrim, kad diedai gražiuoju apie kažkų sutarė. Dar anie mūsų Petriukui butelį įdavė. Grįžta Petras su Vacka prie golfiuka, atidaro durelas ir saka:
– Vikce, graitai riskis laukan ir sėsk anon mašinon. Tavi kitas kaimas pėrima.
Nu ta visai patenkinta, tik strykt laukan, krepšius tik šast iš bagažines ir jau sėdi tame „ passate“.
A mes pasukom namo. Kadu Vikce grįža miestelin į gimtąją gūžtą, tai tiksliai nežinau.Bala žina, kiek kaimų ana šitei apvažiava. Diedas jau narėjo ją skyrybom paduot, ale kai pamate, kiek uždirbo, tai užtilo iš kart.
A taliau viskas pajudejo sniega gniūžtes principu. Ėmė iš visas Lietuvas miestelių dingti spicialistai. Ypač paklausios buvo kirpėjos. Valdžia net palicijos pajegas sustiprino, bet nieko nepadėjo. Iš ryto da kirpėja namuose sėdi, a po nakties – nebėr! Ir jakių pėdsakų! Todėl valdžia ir sumanė atnaujinti kirpyklų ir kitų smulkiaverslių veiklą, bo žmones, nuo karantina jau visiškai atbukį da velniai žino, ko prisigalvos. Kaip sakė taks vienas tipas: “ Ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji.” A kas gi tie prisiekusieji? Agi visas seimas ir ponas Prezidentas. Ale jei ledai pajudėjo, tai ir karonę gal nusneš, ir pavasaria sulauksma.Maž mačys?
ATŠILO ORAS….(22 karonės pasakojimas)
Nu, sveiki visi! Maž jau vakcinuoti ir sučypuoti? A mūsų Dieva pamirštas kampelis niekam kitiem nerūpi, tik mum patiem. Ale kų aš čia sakau. Da vienai personai mes parūpam. Oi kaip parūpam. Tiksliau sakant – vienas iš mūsų. A da tiksliau – Vacka, tas nabagėlis, katrų iš geras bobiškas širdies priglaudem ir visaip kaip unt kojų pastatem. Bet apie viskų nuo pat pradžių, kaip kad esu papratus. Nu atėja toj širdučių diena, tas švintas Valentinas. Mes, moteros, nieka labai nestikejam nei iš Vackas, nei iš Petra.Puikiai gi žinam kakaie anys yra. Jakios ramantikos. Ale vis širdis durna, kažna ka tikisi, kažka geidžia. Tik Valentina Diena, tai labiausiai pasreiške ne mum, ale Vackai.
A viskas eme ryšket per Užgavenes, katros kaip tik sutapa su Nepriklausamybes Dienu. Paskambina Jadzei Pranute ir verksmingu balsu saka:
– Jadzyt, nebežinam kų su Vacku daryt. Par Valentina Dienų jam kažna kas paskambina. Dabar nuo ta skambučia anas kaip nesavas pasdare. Dienom tai vis sliūkina, dairinėjas kažna ko, kaip būt baisiausiai persgundes. A naktim tai iš vis ramybes neber. Pradėja iš miegų šakinėt. Atsisėda lovaj, žiūri baltom akim ir staugia nesavu balsu: „ Atstok, gyvate“. Ašei lekarstvų visakių daviau, Petriukas arielku girde, – niekas nemačyja,   dar aršiau anas durnavoja. – beveik apsraudoja Pranute, ana takios geros širdies babela.
– Ar klauset, kas ti jam yra? – pasdomėjo Jadze.
– Klausem, ale tyli kaip Maryte Melnikaite, arba saka, kad čia tik jo problemas. Nebežinam jau kaip ir žmogui bepadet, gelbėkit, kaimynkos. Ir mum su Petriuku ramybes neber – da išdurnejes gryčių pade-e-egs, – jau balsu , kaip kokia pelėda, ūbavo Pranute.
Nu Jadze nebūt puse daktara. Pasitarem abi ir nusprendem Vacku gelbet nuo šitų Valentina Dienos kašmarų. Taigi, abi susiruošem ir nuejom pas Petrų su Pranuti, ti kur vargšas Vacka žiemavoja. Žiūrim, kad tikrai ne kas. Vacka kažna koks bailus, tai vis laukan, tai pa kampus dairasi. Jadze atsineše žalalių, švįsto vandens.  Ažudegem žvakes kaip bažnyčioj. Jadze visų gryčių žalalam prismilke, net mum slobna palika. Vackų pašlakste švįstu vandeniu ir pasake:
– A dabar pradesma gipnozes seansų ir sužinosma, kas tai, Vaclavai dūšių gvaltavoja, – ir ana, išsiėmus blizgunti senelia laikradi ėmė Vackai prieš nosį masuot, sakydama – Žiūrėk čionai ir nemirksek.
Neįlgai trūkus Vacka visai apspanga, lyg būtų kakius 200 vienu mauku išgėręs. Tadu Jadze klausia:
– Sakyk, Vaclavai visų teisybį, kas tau skambina par Valentina dienų, ir ko tu šiteip bijai?
A Vacka, jau visiškai suzombėjęs,  iš kart ir atsakė:
– Man skambina mano buvusi žmona. Sake, kad atvažiuos su TV pagalba, ir parsveš mane namo. Sake, kad labai blagai jai per karantinu, kad pasiilga manįs…
– Tai ko jau čia taip bijot? Kas gi čia blagai? – nesupratom mes visi.
– Tamstos nežinot, kokia ana gelažine gyvate. Buvau laimingas nuo jas ištrūkįs, a dabar…. Jeigu atvažiuos, raikės laukais lėkti.
– Neatiduosma! – trinkt kumščiu stalan Petras.
Nuo to trinktelejimo Vacka jau visiškai iš gipnozes išėjo ir atsgavo.
– Ten ne boba, ale velnias. Ana jei kų sumane, tai tikrai padarys. Atšila oras, tai mat, pakila raganai noras… – ėmė trinti akis Vacka.
– Nesisnarglėk, – kietai tarė Petras. – Nepasduosma bobom. Sumįslysma planų. Smekalka da mana veikia.
Nu kų mes su Jadze besakysma. Maž patys kaip nors išsikapstys. Palikam Vackai žalalių nuo nervų ir parėjom abi namo. Kažna kų ti tas Petras sumįslys?
Nu praėja kelias ramesnes dienas. Ir oras jėmė atšilti. Sniegas tirpt pradėja. Agi žiūrim vienų rytų, kad per šitų pliurzalynį Petra kieman “ TV pagalbas” autamabilis suka. Tuoj abi su Jadziu susiskambinam ir nulakem pažiūret, kakie ti cirkai dėsis.  Žiūrim, išlypa aperatarius su visu sava įrangu, iš paskos mergiote su “ TV pagalbos” aprangu, ir paskutine, vos mašinos durelių neišlauždama išsirita takia tiek paritus, tie pastačius,  ne tai statine, ne tai taburietka,tokia masyvi boba. Kur jau čia Vacka prieš jų…. vien papais priplotų.
TV mergiote ir saka:
– Ieškom mes čia tokio Vaclovo Girdzijausko.
– Kaip ir girdėtas taksai… – numyke Jadze. – Geriau gaspadorių paklauskit.
– Tai kurgi Vaciukas mana brungiausias… Veskit mani graičiau pas jį… – rankom, kaip malūna sparnais sumosavo toj boba.
– Ainam vidun, ti ir paskalbėsta. – Ažukviete svetimon gryčion Jadze.
Nu ku. Visi suėjom vidun.  Susbrukom visi, jau nebežiūrim nei tų atstumų, nei tų metrų, ne tas dabar galvoj. A ti viduj Petras, Pranute ir Vacka ramiai sua barščius srebia, jakių emocijų, tik  Pranute ažu širdies nustvere ir tuoj lašiukų gerą šaukštą maktelėjo.
– Vaciuk tu mana brungiausias pražuveli, ar važiuosi su manim namo? – puola toj boba artyn prie Vackos.
Čia pamačiau, kaip Petras mirktelėja jam. Akurat abu yra kažką sumanę.
– Važiuosiu, – nuolankiai tarė perbalęs Vacka. – Tik duok persirengti ir daiktelius susdėti.
– Kokia graži pabaiga, – ėmė suokti TV mergelė.
Vacka nuėjo rengtis. Aperatarius visų gryčių ir mum visus filmava, kaip kokias žvaigždes. Aina sau, kaip įdomu. A toj boba, kaip uola ažtupus taburietkų, nebyli stuksojo.  A TV mergiote tik visur sukiojas išsišiepus, tik visus kalbina… Nu Vacka ilgai neužtrūka. Girdim jau ataina iš kita kambaria. Atadare duris….
– Jezau Marija, – išsprūda Jadzei, katra šiaip jau buva gan šaltų nervų.
Stovi gi Vacka tarpdury Pranutes suknelu apsvilkįs,  unt sava gauruotų, kreivų, kūdų blauzdų jos pėdkelnes ažsitempęs. Lūpos primaliavotos, akys melynai padažytos. Insispyręs į jos išeigines basanoškes, kiek tik pėdos 45 numeria tilpo.  Žiūriu, kad Petras kumštin patylom kikena. A Vacka ir sako:
– Tai va, Onyt tu mano, važiuoju su tavim. Ale tik noriu, kad žinotum, kad jau nebežinau kakios lyties aš dabartės esu. Nuo seno labai mani prie moteriškų rūbų traukia. Nusprendžiau nebesikamuot, keist lytį. Va, kaimynai, geri  žmones, sake, kad ir pinigus surinks aperacijai. Kam man tas pimpalas bereikalingas, jei aš dūšioj esu motera. Buvau Girdzijauckas, dabar būsiu Girdzijauskaitė aš, arba madingai tai Girdze.
Žiūrim, kad toj boba- kalnas, net žegnotis pradėjo, pakilo nuo taburietkos ir tik šonu šonu ir pra duris. A TV mergelė sučiulbėjo:
– Tai labai sveikintina, mes gerbiame jūsų apsisprendimą… Svarbiausia – lygios teisės….
– Teip teip, raikia žmogui padėt, – vos nulaikė juoką Petras. – Tamsta dabar su mūsų Vacyte susituoksit, ir bus kaip toj kanvencijoj parašyta.
– Veškit mani graičiau iš čia! – subliove toj boba, instrigusi duryse. Nu aperatarius ir ta TV mergela ją laukan išgrūdo, tuoj sėdo visi mašinėlon ir išpleškėjo iš kiema per purvynus. Garant, kad čia nebepasrodys.
Vacka vėl  sulindo į savo senus rūbus, atgavo sava pavidalą.
– Kaip gerai, kad anys gomofobai, – tarė Petras. Ar iš peklas anas takių bjaurių žodžių prisgraibe?
Dar ilgai mes pavakarojom. Seniai jau takio smagaus spektaklio nebuvom matį. Visi gyrem Petro išmonę. A kaip ejom abi su Jadziu namo, tai žiūrim gi, kad  jau tirpsta mūsų Morė, katrą par Užgavenes iš sniega nulipdem, kad jau visi jos papai vandeniu laša… Šiltėja oras….
MEILAS FILAZOFIJA (23 KARONES PASAKAJIMAS)
Graičiau šitas karantinas suvisam pasbaigtų, graičiau mumi visus paskiepytų. O tai jau Jadze pabaigs iš galvos iešeiti ir mum visus iš prota išvaryti. Matai dabar, kai darže da sniegas stūkso, tai jos dienas režimas štai taks: televizarius – facebukas – šaldytuvas – televizarius ( prispažinsiu, ne geresnis ir mana). Taigi, iš pradžių, televizariaus prisižiūrėjus, Jadze buva pasnešus palitikon. Prisimenat, ana net nareja seima naria patarėju pasdaryt ( maž Gražulia?), ale kas ti jų jims su aštuoniom klasem. A dabartes jinai filazofijan pasnere. Da poemas visakias prades rašinet. Jau visai stogas Jadzei važiuoja ir žvaigždes matasi. Blagiausia, kad ana mum visus iš paskas timpia, ir čia takias lenktynes užtaise… Ale apie viskų iš pradžių, kaip kad esu inpratus.  A viskas teip gražiai prasdeja, net patriptiškai sakyč. Sedim visi par Jadzių par kova 11, švinčiam kaip priklausa. Už lunga vėliava teip gražiai plazda, kad net dūšioj linksma. Tik pati Jadze visų švintiškų nuotaikų jėmė ir pagadina. Išgėrus čierkų „vakcinas“ ana kažna ko susimaste. A kai Jadze masto, tai pasakysiu – gero nelauk. Nu ana liovesi cepelinų krumčius, pasisuka Pranutes pusen ir staiga kad paklaus:
– Sakyk, Pranut, a kaip gi tu tevynį myli?
Toj nabage čiut cepelinu nepaspringa.
– Ašei…nu kad nežinau… Va bažnyčian  ainu.. Švintes švinčiu… A kadel tau Jadziut, čia teip parūpa?
Bet Jadze nieka neatsake. Dabar ana Petrą nustvėre:
– A tujei gi kaip tevynį myli?
Petras atsikrenkšte kaip brigadierius prieš kalbų sakydamas:
– Ašei beveik keturiasdešimt metų fermose pradirbau. Tevynes labui, teip sakant!– ¬ Ir anas  teip vože sau krutinen, kad net čierkos ant stala šoktelėja. Bet Jadze jau jėmėsi Vackos:
–  A tujei, Vacy, kų pasakysi šitu temu?
A Vacka tai nepasimete:
– Aš teip tevynį myliu, kad nieka bloga jai nepadariau, ot.
Aš, giliai, susimasčius, jau laukiau Jadzes klausima, ir buva  paruošus jai atsakymą, bet jai gal trumpam praeja pasiutimas, nes padare išvadas:
– Kažna kaip čia viskas ne teip….Kažka dūšiai trūksta….Kokia gi čia tevynes meila… Jakiu žygdarbių, nieka…Unksčiau tai balnodava žirgus, už tevynį karan jodava…  a dabar….
Ilgai da tų vakarų apie viskų diskutavam, pakol trilitrį „vakcinas“ ištuštinam, patriotiškų dainų prisidainavam ligi užkimima. Neprėjam visai jokia konsiensusą tik nusprendem kiekvienas savaip tevynį mylėt.
Ant rytojaus žiūriu- Jadze pirtį perdaže tautiškom vėliavas spalvom. Ale tik ana spalvų eilę sumaiše: stogų numaliavoja raudanai, pačių pirtį – geltanai, a pamatus – žaliai. Ale vistiek gražu. Petras su Vacku, pamate šitakį grožį, pasieme kastuvus ir išdrože miškan. Atsitempe bent pinkis ąžuoliokus ir jeme sadint.
–  Bus Lietuvas ąžuolynas, – tiek tepasake.
Ale tuoj prisistate palicija ir gamtas apsauga. Mata anys privačian miškan  įsiverže, ir da kažkokia ti reta paukščia lizdų išarde. Niekas nekreipe demesia į jų gerus tikslus. Dabar jau nežinau, kaip anys visas baudas susmokes.
Ašei tai labai nieka neišgalvojau. Jokia žygdarbia. Tik va susmaniau ažrašinet visus šituos karones laikotarpia nutikimus mūsų kaimi. Kad ateities kartom išliktų (lig kam būtų įdomu?) ale gi turiu vilties, kad kas nors kadu nors perskaitys ir žinos, kad Letuvoj gyvena kažkadu takie Jadze, Petras, Pranute, Vacka, nu ir ašei. Tik kokia tevynei iš ta nauda, tai jau nežinau…
PAVASARINIS SMEGENŲ SUMINKŠTĖJIMAS (24 KARONES PASAKAJIMAS)
Nu va sėdžiu daba sau viena ir galvoju. Dėkuj Dievuj, visi, nars ir neskiepyti, sulaukem ir Verbų sekmadienio. Dabar taks gražus, tykus vakaras.Reik tikėtis, kad gal ir švintų Velykų sulauksma. Iš mūsų  pažystamų pakol kas tai tik takį Algimoką paskiepyjo. Su Astra Zeneka. Net nemaniau, kad anas taks drasus vyras. Ale, kai tau 89, tai nebera jau ir ka bijot. Nu mes meginom Algimoką išklausinet apie visus tuos šalutinius poveikius. Tai anas pasakajo, kad tik biški triede ir labai bezdejo, ale neaišku, ar nuo tas vakcinas ar nuo pernykščių raugintų kapūstų, ar šiaip nuo senatves. Tai tiek apie šitas vakcinas. Mes tai tankiai naudojam savos gamybos ale žiūriu, kad jau nosys melynuot pradeja. Muset čia irgi kaks šalutinis poveikis? Blagiausia, kad ta visa neaiški padetis labai ant smegenų duoda, kuom netrūkom įsitikint. Va kad ir šindi. Iš vakara prisiruošem visi gražiausių verbų. Petriukas su Vacka parūpino. Teisybė, grįžo iš miško bent kiek įkaušę, ale partyse vos ne visa kadagia krūma. Nu ščyrai ruošemes visi Verbų  sekmadieniui, švarinomes, Jadze iš vakara pirtį iškūreno, išsiprausem visi, a paskum „vakcinos“ da padarem ir nuvejom miegot.  Tiesa, Jadze vis susrūpenus kalbėjo, kad raikia dar kažką padaryt, dar kažką pakeist, bet ana nebeprisimena, kaks ti darbas lika nepadarytas, gal jau skleroze, a gal ir nuo karantina smegenys suskysteja ( graičiau šitas varijantas). Nu a ryte visi susrinkom kaip buvom sutarę į mišias važiuot. Da maž spėsma ir Velykines išpažinties prieit, visų griekų atsikratyt, mūsų klebanelis taksai pravornas, ilgai par išpažintį neužlaika, viens du ir baigta. Anas gi žina, kad vistiek tas pačias nuodemes darysma… Taigi išsiskubinom unksčiau, kad viskų suspetumem. Myslijom, kad iš vis gal pirmi bažnyčioj būsma. Ale gi žiūrim, kad mašinelių apie bažnyčių gal kelios dešimtys stovi, ir visos – tuščios. A bažnyčion jau irgi niekas neina, Net navatna.
– Maž vel ažudrausta ait? – suabejojo Jadze. – Ale iš peklos čia šitiek mašinų?
– A gal klebanelis mišių laikų pamaine? – iškele versijų Pranute.
– Nu, bobos, gan kudakuot, ainam vidun ir pamatysma, – sukomandava Petras.
Nu, išsiritom visi iš golfiuka, ažsidėjom kaukes lig akių kaip priklausa ir nudrožem bažnyčion. Ale tai dyvai, kad daugiau jakių ainančių nesutikom. Kažkas labai jau įtartina. Untejom vidun – agi bažnyčia pilna žmanių. Ir visų galvos atsisuka in mumi, nars tu žemen prasmek. Dar kelias minutes ir jau žmones švintos kamunijos aina, vadinasi mišios unt pabaigų. Nu kas čia dabar pasdare? Navatna ir tiek.  Visgi išbuvam lig pat pabaigos, a beeinant iš bažnyčias Jadze ir pasbedavoja sava puseserei:
– Ale gi nežinojam mes, kad mišių laikas perkeistas.
A jas pusesere, nebūtų miesčionka, tuoj viskų paaiškina:
– Jadziut, ne mišių, ale iš vis visas laikas perkeistas, pervarytas viena  valanda priekin. Persuk visus laikradžius namo sugryžus.
Važiuodami atgalios visi sprendem filosofinį klausimą: dungus taks pat, saula  teip pat šviečia, ladas teip pat ant ažerų tirpsta – a va laikas – persuktas. Kadu gi baigsma šituos durnus sukaliojimus? Musėt  tiem, Europas Sąjungas viršūnese visai jau smegenys suminkšteja, kad šitei žmones balamūtyja. Anys gal jau veikt nebeturi ko? Laikradį tai galima persukt kaip tik nori ir priekin ir atgalios, a gaidžia tai nepersuksi.  Žemes irgi nepavarysi – ana kaip sukasi, teip ir suksis, saulas irgi nepavarysi – ana kaip tekėjo teip ir tekes, kaip laidžiasi, teip ir laisis, ir saulalai matulai nusispjaut į visas žmanių karones ir į durnystes vat.
OI LAUKIAM LAUKIAM ( 25 karones pasakajimas)
Turiu pasakyt, kad mes visų gyvenimų  vis ką nors laukiam. Iš pradžių laukėm, pakol užaugsma. Paskui – pakol ištekėsma. Tadu – pakol gandrai atskris. Paskui – pakol vaikai užaugs. Taliau – kadu gi vaikai atvažiuos aplankyt… Ir teip visų gyvenimėlį….. Štai ir dabar – laukem ir sulaukem švintų Velykų. A jos ėjo ir praėjo… Margučių kaip visados, pridažėm par daug, ba ir vėl postai visur buva išstatyti, ir ir vėl jakių svečių nesulaukem. Teisybe, ne visi… Prieš pat švintas Velykas pastebėjau, kad Jadze kažna ko dažnai pirtin laksto. Mat iš mana kiema visas Jadzes ūkis kaip ant delna. A jeigu da žiūronus pasiiimu, tai tadu vienas malanumas kaimynkų stebėt. Nu, iš pradžių neturėjau jakią įtarima. Maža ko žmogus gali pirtin lakstyt. Ale paskum pastebėjau takį desningumą: kad Jadze nueina pirtin su pilnais bliūdais ryte, par pietus ir vakare , a gryžta tai su tuščiais. Man pasdare visai interesna, tadel ir paskambinau Jadzei:
– Jadziut, – sakau, – a kal tu pirtin teip dažnai lakstai? Ar kas atstika?
Ta gal pa minutes teip ramiai atsaka:
– Agi viena višta insitaise pirty perėt, tai va ir lakstau padabot, a viščiukų da nėr. Kartu ir palast jai nunešu.
Nu kas ti žina tuos glušus padarus, tas vištas. Ale kad viena višta šitiek par dienų suląstų, tai da negirdėjau….
A par pačias Velykas ir išlinda yla iš  maiša. Jadze kažna kodel nekure pirties ir nekviete visų išsipraust, kas buvo gan keista ir įtartina. Sake, būk tai pečius labai rūksta, būk tai višta vis dar peri… nesuprasi. Ir kai pa mišių visi susirinkom prie pirties, kaip buvom inpratį, pa margutį sudaužt ir butelioką padaryt, tai Jadze vis mum stramužyjo, kad tik garsiai nerėkautumėm, kad tik tyliai būtumem. Bet argi tu nutildysi Petrą? Anas ir užbosijo:
– Jadziut, in sveikatų! Te, inpilk kitiem! – pats maktelėjo  čierkelą ir ištiesė butelioką Jadzei.
A iš pirties pasgirda taks cypiantis, gailus balsas:
– Babut, inpilk ir man!
Petras čiut ant žemes nenuvirta, gerai, kad arielkos neišpyla. Pranute žegnotis pradeja. Jadze nei šiokia nei tokia pasdare. Vacka tik sveika prota nepamete:
– Nu, – saka anas, – tai rodyk kakį čia chakalį pirty slepi.
– Ne chakalis čia, – atsdūso Jadze, – čia anūkas mana. Iš Narvegijas… Izoliacijan pasadinau, bo da neskiepytas. Teip ir sėdi vaikas tamsoj… Lįsk laukan, bėda tu…
Nu, išlinda ir tas anūkas. Davem ir jam čierką, ir margutį. A kų gi  darysi, Velykos visgi. Anas beveik pesčiom iš Vilniaus atėjo, kad tik babutį aplankytų, ba keleivines tai važiuoja, tai nevažiuoja.
Tai buva par Velykas. A dabar mum visiem neramu. Bala žina, ar tas vaikas šitos zarazos kovido mum neužuneše? Graičiau mumi visus paskiepytų! Jau seniai esam užsirašę. Čia visa bėda, kad mūsų valdžia neapsisprendus – iš pradžių supeikė vienų vakcinų, kad netikus, a dabar, kai daug jas pripirka, tai visiem siūlo, jau giria, kad labai gi gera. A žmanem galvos subalamūtytos, tai ir nebežina, kų dabar daryt. Mes vel paskambinam seniunijon, sakem, kad teip ir teip, kad jau visi esam garbaus amžiaus, ir kad mum geriausia tai būtų tas faizeris. A seniunijoj tai mum aiškiai pasake: „ Ilgai lauket, tai dar palauksta. Bus jum ir faizeris, ir maderna, ir toj su geles pavadinimu, ir ta naujoji vaksija – kvaksija…“ Nu va ir laukiam. Maž kas nors  liks ir mum, kaip  pabaigs visas priaritetines grupes, visus valdininkus, makytojus ir palicininkus. A pakol laukiam, tai ir taliau sava vakcinų vartojam. Viskas gerai, ale tik nosys melynuoja kaip žibutes. Muset, šalutinis poveikis, nieka nepadarysi.
TEISYBĖS VAKCINA  (26 karones pasakajimas)
Niekad nemaniau, kad yla šitei išlys iš maiša. Kad paslaptis, saugata šitiek metų, išaiškes. Ir da kaip. Ir vis per tą karonę, tiksliau sakant, per vakcinas. Ale apie viskų nuo pradžių, kaip esu inpratus.
Kaip bebūtų keista, bet patį pirmų iš mūsų visų paskiepijo Vacką. Mat anas, nors ir buvįs bomžas, ale gudrus, nebūtų gi vilnietis. Užsiraše ti kažkur, paskum nusgrūda Vilniun, atstavejo eilej gal per naktį ir gava vakcinų petin. Ale koks ti tos vakcinas pavadinimas, tai Vacka iš ta džiaugsma net pamirša. Grįžęs namo iš Vilniaus paspūtęs kaip gaidys ant mešlyna pa kiemų vaikščioja. Suprask – dabar jau anas nieka nebebija, baisus gi didvyris mat.
A paskum paskambina Pranutei. Iš seniūnijas. Pakviete jų atvažiuot skiepytis. Nu Pranute iš pradžių tai tylom susiruoše miestelin. Tikėjosi, kad viskas teip ramiai ir praeis. Ale argi įmanoma kų nors nuo mūsų paslėpt? Petras nugirda, kad Pranutį kviečia skiepytis, ir praneše  mum visiem.
– Čia jau gal kokia klaida, – dėste Jadze, – gi visi mes esam bendraamžiai. Turėtų ir mumi kviesti.
– Tai nuvažiuojam visi rozu, ir kvit, – dėste Petras. – suskiepys visus ir baigta. Neraikės seniūnijai pa dešimt kartų skambinėt.
– Aišku, teip ir padaram, – pritariau ir ašei. Ale tik nepastebėjau, kad Pranute kažna ko tyli, kaip nesava. Neatkraipiau dėmesia, a veltui.
Nu nuvažiavam visi seniūnijon.. Petras įženge pirmas ( a mes kaip žųselos iš paskos) ir drųsiai saka:
– Skiepykit mumi visus graičiau! Petys až laisvę!
A seniūnijas darbuotaja pasklaide kažna kakius popierius ir saka:
– Visų neskiepysim, tik Pranutį, a jūs da per jauni.
– Kaip per jauni! Kaip per jauni! – šokosi Jadze, – mes gi visi beveik bendraamžiai!
– Kakie gi ti jau bendraamžiai, – ramiai sau šaipes seniūnijas darbuotaja. – Pranute už jumi visus pinkiais metais vyresne, jai ir priklausa skiepytis.
–  Kakiais pinkiais metais? Kų čia kalbat! – dabar jau šoka Petras. – Ar aš sava bobas amžiaus nežinau?
A Pranute stovi kaip mietą prarijus ir nieka nesaka. Ni žodžia.  Seniūnijas darbuotaja nebeteka kuntrybes, atkiše popierius Petrui:
– Te, jei netiki tai žiūrėk – čia juodu  unt balta parašyta kelintų metų ana gimima!
Petras pažiūrėja ir atsisėda galvų susiėmįs. Gerai, kad šalimais taburietka pastaike, a tai būt žmogus unt žemes nugriuvįs.
– Šitiek metų kartu gyvenom ir nežinojau, kad boba vyresne, Dieve Dieve, kakia melagyste. – Net gaila man žmagaus pasdare. Ir tadu toptelėja galvon, kad Pranute gi – atajune, iš už kažkelinta kaima. Kad mes kartu vaikystej nelakstem, kartu makyklon nejom, a ana čia atsrado technikumą pabaigus ir tuoj pat Petrą pasičiupa. A mum kakį narėjo sava amžių, takį ir sake.
– Kad tu Petriuk, niekados mana pasą nežiūrėjai, a aš tau nieka ir nesakiau… – da megino Pranute teisintis.
– Tylėk, bestija… – pravirko Petras.
– Nu ko tu, Petriuk, dabar narvuojies. Šitiek metų kaip du balundėliai kartu pragyvenot, gyvinsta ir taliau, – čiulbėjo Jadze, ramindama ašarojantį Petrą.
– Kad ne toj gelažine gyvate, maž aš už Onutes būč apsiženyjęs…. – vis nerimo Petras.
– A kadu gi mumi skiepys? – pasdomėjau ašei.
– Nežinau, maž unt rudenia ir jum eilė ateis. Dabar da per jauni. Jeigu, aišku ir vakcinas 20 vagonų niekur nedings, kaip dabar kad dinga visakie chalatai ir kaukes, – dėste visažine seniūnijos darbuotaja.
Nu, kū gi – grįžam namo nieka nepešį. Tik  viena Pranute  buva paskiepyta. Petras vairavo niūrus, grėsmingai tylėdamas, juodas kai debesis. Pranute visų kelių šniurkščiajo ir pasakojo Jadzei ir man, kaip ana buva Petriukų insmylėjus, kaip visus dakumentus nuo jo slėpe, kad tik anas nepamatytų, kad ana už jį šitiek vyresne. Ir ko tik merga nepadarys, kai šitoj meila ažeina!
A tie žodžiai, kad mes da per jauni, tai labai visus paveike. Man tai kažkaip šviesiau unt dūšias pasdare. Musėt, esu dar ne visiškai nurašyta. Jadze irgi, žiūriu pradeja trumpesnius jaunystes sejonus nešiot. Plaukus apskirpo, net lūpas kartais  pasdažo. Petras su Pranuti vis dar nesikalba. Vaikšta visas piktas, paspūtis. Kaip gi – šitakia apgavyste. Ale pamažu gal susgadys. Ir kas gi tie pinki meteliai prieš visų amželį kartų taikoj ir meiloj nugyventą…
PAGALIAU! (27 KARONES PASAKAJIMAS)
Nu, sveiki gyvi. Nepamatem jau kaip ir vasara atėjo. A pavasaria skaityk, kaip ir nebuva. Žiema žiema, a paskum iš karta bac – ir vasara. Ir ko čia stebetis? Ne tik žmones, bet ir gamta durniuoja. Nu bet jau kaip ir lingviau atsikvepem. Daržus pasisadinam. Jau ir kaukių grynam ori neberaikia. Tik vis neprieina mum toj eilė skiepytis. Niekas jakios žinios neduoda. Tadu supratam senų liaudies išmintį, kad skestunčiųjų gelbėjimas tai pačių skestunčiųjų raikalas. Ir jemem patys ieškot kur kakion eilėn užsirašyt. Čia mum padeje Jadzes anūkas, tas kur iš Narvegijos atsgrūdis. Anas mumi par internetų užregistrava, ir sužinojam, kad jau ir mūsų gatvej švinte, kad jau ir mes pasiskiepysma. Pranute jau buvo paskiepyta, Vacka, tas apsukrus vilnietis, nars bomžas jau irgi vakcinos petin gava. Likam tik mes tryse: Jadze, ašei, ir Petriukas. Kitų dienų, da gerokai prieš valandų lig nustatyta laika mes jau buvam skiepijima vietoj. A žmanių daugybe. Kaip Utenas turguj senais gerais laikais. Ir su kaukem, ir be kaukių – visakių. Ir su virusais, ir be jų.  Sargai rimti prie durų stovi, tvarkų daboja.. Nu sulaida mum pa kelis takion salen diduma sulig futbala stadijonu. Ti raikeja da palaukt, a paskum visakius papierius užpildyt: kad nesergi pasiutlige ir panašei. A tadu jau ait į takių būdelį, kur gauni vakcinas dozį petin. Visur tvarka kaip bažnyčioj. A iš būdelos kaip išeini, tai duoda pasedet pinkiolika minučių, musėt žiūri, ar numirsi, ar ne. Nu mes abi su Jadziu apsisukem gan graitai. Sėdim jau suvakcinuotos, ilsimes, simptomų laukiam. Agi žiūrim, kad dvi sesutes Petriukų iš būdelos let gyvą beveik unt rankų išneša.
– Gatavas, – kanstatavo Jadze, – vakcinas nabagas neatlaike. Ir kų dabar Pranute daris? Ir kas mum dabar daržus apdirbs… – ir ana persižegnojus vos raudot nepradejo. Čia turiu pasakyt, kad Jadzes akys  tai tikrai šlapioj vietaj – ana kad kas tuoj ir rauda. A aš gi mačiau, kad Petras gyvas, kvepuoja, tik kojom nebepaeina.
– Ne gatavas, – nuramino mumi sesutes, pasadindamos jau atsgaununtį Petrą. – Pamate adatų ir apalpa. Tai apalpusį ir suvakcinavam. Vyrai tankiai šitei apalpsta, nieka nuostabaus.
Nu Petras sėdi, kaip žuveliokas žiopčiaja ir jau nieka nebesaka. Paskum pa biški pa biški ir atsgava.
A Jadze, gi žiūriu, apsuko ratą ir vėl taikosi par naujo būdelon pakliut, ir vel gaut vakcinų petin.
– Jadziut, – šaukiu, – kur tujei aini? Išejimas ga va ut kur, kitoj pusej.
– Tujei man viskų sugadinai, – inpyko Jadze. – būč da vakcinas gavus. Del visa ka. A tai visai net nieka nepajaučiau. Net uodas ir tas skaudžiau inkunda.
Nu grįžam namo, praeja gal kokia diena, a Jadze ir vel nerimsta:
– Kadu gi tas poveikis pasrodys? Nigi veltui vaistų prispirkau: ir paracetamolia, ir aspirina, ir ipubrapena, ir da visokia velnia.
– Apsramink, – sakau aš jai. – Tau jau gal ir pasrode. Ant galvos dave, nervas paveike,  užtat šitei ir blaškaisi. Išgerk valerijona ir praeis.
Gal ana teip ir padare, nes nebekamava mani su sava durnom prablemom.
Nu vakcina gal tik trečioj dienoj parode vis delta sava bjaurų  karakteri – ir rankų paskaudeja, ir šaltis biški krete. Keisčiausiai tai poveikis pasreiške Petrui: anas visai nebenori arielkos gert, nes jos nebeužuodžia,  a jei Pranute paroda jam ukolą su adata, tai pasdara ramus kaip angelelis. Po antra skiepa tur but da ramesnis pasdarys. Ale visa tai gryni niekai, kai gerai pagalvoji. Gausma tų galimybių pasą ir mum takios galimybes tadu atsivers, kad net nesapnavom, ot. Net nebežinosima iš ka pasirinkti. Tadu tai pagyvinsma!
KARONĖ ŽARNOSE ( 28 pasakajimas)
Nu, kų ašei galiu pasakyt. Daede jau visiem karščiai iki gyva kaula. Kiemi net žolas neraikia pjaut – ana visa išdege. Koloradas su visom bulbom sudžiūva. Neduok tu dieve. Sunku gyvulėliam, sunku augalėliam, ale nelingva ir žmageliam. Beveik teip pat kaip karona. O čia dar Jadziute susirga. Ana mat per karščius nieka nevalge, tik gėre šulinia vandenį ir srėbe kefyrų su bulbom. Paskambina anų rozų man ir dejuoja, kad labai pilvų sopa. Ne dyvas, manau sau – apsvalge jau ko Jadze. „Pelynų išgerk, – sakau. – Maž pratrysi ir bus gerai. Išsivalys arganizmas“, ale vargšei Jadzei niekas nemačijo, teka greituškę kviest, nars Petriukas ir pats siūlėsi ligoninėn nuvežt. Ale kai daktarai veža, tai spakainiau. Nu, visi išlydėjom Jadzių. Pranute poterius sukalbėja, ašei irgi, a Petriukas su Vacku pa čierkų ta proga pakėla. Nu, laukiam žinių iš ligonines. Praeja pora dienų ir mum jau neberamu. Ale Jadzė pati paskambina. „Mani aperava, – graudžiu balseliu pasakoja. – Dvi žarnas suspyne su trečiu, let kirurgas atskyre. Tik džiaugiuos, kad da gyva likau“. Pradėjom visi mislyt, kaip čia padet Jadziutei atsgaut. Kų jai nuvežt, kai važiuosma aplankyt.
– Aš mįsliju, kad jai raikia lašinių, – dėstė Petras. – Raikia žarnas sutept, kad vėl nesusivyniotų.
– Manau, kad ir samagoną būt gerai. Vidinei dizinfekcijai, – kaip daktaras dėste Vacka.
– Aš tai vištienas sultinia išvirsiu Jadziutei, – pasižadėjau.
– Kad jūs visi vien apie maistų. Aš jai nuvešiu šventų paveikslų, tegu žiūri ir meldžiasi, – dievobaimingai atsdūso Pranute.
Nu, kaip tarem, teip ir padarem. Susbrukom visi su terbom Petra „Golfan“ ir pajudejam ligonines linkui. Išlipam ir drąsiai žingiam pra duris. A čia – apsauginiai. Mes nepasimetem – kaukes iškart šmaukšt unt nosių. A apsauga griežtai klausia:
– Giminystes laipsnis? Pas kokį ligonį norit?
– Aš esu Jadzes iš 303 palatas antras eiles pussesere, – išpyškino Pranutė.
–Aš tai jos tikras dėdė, – paaiškino Petras.
– Esu pussesere iš ligones tėva puses, – dėsčiau aš.
–Aš tai jos untros eiles pusbralis, – prisistate Vacka.
–Nu ir plati jūsų giminė, – nusistebėjo apsauga. – Ar turit kovida testus?
–Mes gi visi skiepyti, kakie dar testai, – nusistebėjau.
– A kų mes žinam, maž jūs visi nešiotajai! – nepasidave apsauga. – Gal nors galimybių pasus turit?
– Kakių dar čia galimybių! – paspiktino Petras.
– Nieka nebus, negalim inlaist.– Apsauga ryžtingai ažstoja kelia int Jadzių.
Pastraukem taliau pasitarti.
– Maž anys perduotų Jadzei siuntinuką? – pasiūliau.
– Aik tu, patys viskų suės, nigi nematai, kad stovi alkani ir pikti kaip drakonai, – nusodina mani Pranute.
– Chebra, aš kai kų sumislijau! – Petras visad buvo idėjų pilnas, ir anas išdeste sava planų.
Sukrovem visas terbas ligonines pasienin pa medžiu.
Tada Petras ir Vacka galingai užbliove:
–Jadziut, jei tu gyva, tai pasrodyk!
Tuoj ir atsdare trečia aukšta lungas ir išlindo susvėlus Jadzes galvela:
– Ko rėkaujat, durniai, ar nematot, kad čia tylos zona!
– Jadziut, kad mumi tie drakonai pas tavi neinlaidži, – graudinosi Vacka.
– Mes tau lauktuvių pa medžiu paliekam, – rėkė Petras,– kilbasos, lašinių, vištos ir da buteliokų!
– Man negalima takių patrovų, – atsišauke Jadze.
– Jadziut, tai ataduok tadu daktarams! Mūsų samagonas tai kaip auksinis! –  išrekiau ir ašei patarimų.
– Aikit jūs visi na… nuo mana biednas galvas!
Ir Jadze dingo iš lungo.
Va tau ir dekingumas… Aišku, kad čia kovidas ir karščiai pamaiše babelai protų. Juk samagonas ir lašiniai – patys geriausi vaistai nuo visų ligų!
GIRIŲ MONAI (29 KARONĖS PASAKAJIMAS)
Viskas prasdėjo nuo to, kad Jadze, pasgydžius grįža iš ligonines. Jai ti daktarai visakių navatnų dietų priraše, sujauke babelai protų da blagiau negu karona. Aš tai mįsliju, kad galėja jai tie daktarai zaras tuos lašinius nupjaut, ale gal ana pinigų pagailėja. Neraiktų dabar jai kankintis, ale Jadze visados takia poskūpe buva. Užtat dabartės turi  laikytis visakių dietų.Savaitę ana pankolia šaknis grauže, kitų – maitinosi vien petruškom ir krapais, a trečių – insimane grybų.
– Aik tu, Jadziut, – mėginau ją paprotint, – kad dabar niekas cekavai nebedygsta, nebent kakie šungrybiai.
– Ainam miškan, vis kų nors rasma. Maž kelmučiai jau prasdėja? – užsispyrė ana.
Nu ku su šita ožka padarysi. Pakalbinom da Pranutę, ta nelabai akvatni buva, ale del kumpanijas sutiko, nigi atsakys draugėm.
Apsimovusios čebatus, apsmuturiavusios skarom nuo visakių jerkių ir kitų bjaurybių patraukem miška linkui. Jadze kaip inpratus da norėja kaukę užsimaut, ale nusprendem, kad miške tai jau tikrai nebe karantynas. Ir jokia galimybių pasa neraikia. Tiesiog rojus gamtoj.
Nu klampojam pa visokius bruzgynus ir kemsynus. Keliukais tai nelabai praeisi, vis kartys aždėtos su užrašu „Privati valda“ kad jų velnias. Taigi, ainam aplinkui ir vis dairomes grybų. Vienus kitur baravykas kyšo, vavreuškų veidukai šypsos. A kazlėkai tai visi apgaulingi kaip senas diedas. Atrodo sveikas, a prapjauni – kirmeliotes tik rungosi. Baika jei kokia ir sriubon papuola – vis riebiau. Šiteip begrybaudamos nepamatem kaip dinga Pranute. Ana mat turi durnų madų – jei tik savo ilga nosia užuodžia grybingų vietų tai ir dingsta patylom. Nu mes, aišku parėkavom paūkavom ale ana lyg skradžiai žemį prasmega.Staga girdim visai netaliese tik driokst driokst! Jadze puola ant kelių ir jėme žegnotis:
– Jazau, gal jau karas?
– Gal čia kaks medžiotojas?
– A gal čia pabegelius gauda?
– Jadziut, turek prota, pabegeliai už gero šimto kilometrų.
– Kas jiems tas šimtas kilometrų…
Staiga girdim – krūmai tik triokšt, trakšt, šlamu šlamu.
– Lokys, čia gal jį medžioja, – vėl persgunda Jadze
Nusgundau ir ašei.
– Griūkim abi ir apsmeskim negyvos, – pamakinau.
Tuoj abi plumpt veidais į samanas, subines atkišį. Teip išgulėjom let gyvos gal pinkias minutes nekvepuodamos a paskum pakėlom galvas. Žiūrim – terp krūmų ne meška, ale du vyrai stovi. Visi suodini kaip velniai, apdriskę, plaukai susivėlę. Gryni miškiniai, girių monai.
– Pabegeliai, akurat, – tarė Jadzė ir atskėlus iškėlė rankas ir tarė, – Alaak akbar.
– Hende koch – pademanstravau ir ašei sava užsienia kalbos žinias.
Vyriokai ėme lėtai artintis prie mūsų. Aiškiai su neaiškiais ketinimais.
– Kur jūsų galimybių pasai? – Metė paskutinį kozirį Jadze. – Gal iš autobusa išmesti pasklydot girioj?
– Jadziut, par televizarių sake, kad išmėtys tik nuo rugsėja tryliktos, – sušnabždėjau jai ausin vienu akiu sekdama, kų tos šmėklos ruošias daryti. Jeigu gvaltavos tai dar baika, svarbu kad tik gyvas paliktų…
– Gyva nepasduosiu, – ryžtingai tarė Jadzė ir ištraukė iš pintines peilį. Aš karingai atkišau savąjį.
Ir nežinia, kakiu krauja praliejimu būt pasibaigęs šis keistas kanfliktas, bet pasgirda Pranutes balsas:
– A va, kur jūs, velniai raguoti, – ir ana, išlindus iš krūmų ėmė vieną iš „ pabegelių“ iš peties vanoti savo kašelu, net grybai visi išlakste.
A mum kaip valktis kakia nuo akių nukrita. Žiūrim gi, kad tie miškiniai– tai Petras ir Vacka.
– Nemušk, Pranut, pasgailėk, ašei ir teip kantūzytas, – dejavo visas suodinas ir smaluotas Petras.
– Mūsų samagona katilas sproga, let gyvi kudašių išnešem, – paaiškino situacijų Vacka.
– Šitaks nuostalis, šitaks nuostalis, – dejavo Pranute.
Nu kų gi – parvarėm „pabėgelius“ namo. A bausmį da jiems sugalvosma. Už moralinę kumpensaciją. Patikėkit – maža nepasrodys.
VĖL MAKYKLON ( 30 KARONES PASAKAJIMAS)
Nu štai takie reikalai. Visi da sveiki ir gyvi. Bulbas jau nukasem, bo sako, kad šitas ruduo bus netikęs. Būk tai lis ir snigs jau rugseja pabaigoj. Kas t ižina, matai, kaip persmaine metų laikai? Žmones net arbūzus daržuos ažsiaugina, graitai ir bananus augins. Mes tai kaima liaudis, mum gerai. A miesta žmones par šitų karonų tai jau visai nuo fizinia darba nuprata. Jadzes svočia, kai išveda šuniokų pasvaikščiot, tai let pasitysia, šnapuoja kaip garvežys ir ne jinai, a šuva jų veda kur tik nori. Kų gi narėt, pasdare ana tiek paritus, tiek pastačius. A su vaikais tai dyvų dyvai. Visi kad išaugo, kad išstorėjo, gryni paršiokai. Nenuostabu – par dienų dienas prie kompiuteria. Parija, da tualetan nuveina ir vėlek prie kampiuteria smaksa. A dabar va bėda – raikia sugrįžt atgalios makyklon. Ir čia Jadzei vėl nervai. Paskambina jas dukra ir bėdavoja, kad nebesusitvarka su anūku. Pacanas jau didžiausias išaugęs, gal kakioj saptintoj klasėj, nepamenu. Mes su Jadze da kai buva šitas nuotalinis padėjom jam rašinėlį apie Baranaucką su Biliūnu parašyt. A dabartės raikia vėl vaikui grįžt makyklon. Taigi, Jadzes dukra, protarpiais žliumbdama šiteip skundesi:
– Išauga didžiausias bernas. Uniformon nebetelpa, teko dviem išmierom didesnės ieškot. Šitiek pinigų išlaidom. Makyklon nenarėja ait.. Tai su tėvu surįšę vos mašinon ingrūdom, da į rankas gladioles in brukom, akad nebliautų unt visas gatves apie vaikų teises, burnų su pleistru ažklijavom. Ale teko grįžt atgalios, nes anas vietoj kedų tapkes apsmove, a šitei besivajavojant naujas uniformines kelnes par užpakalį sproga. Dabr sedi kambary ažsidaręs, kampiuterį apskabinęs. Mamyt brungiausia, patark kų daryt, ar žolalų kakių atsiųsk, kad šitas berazumis vėl protan ataitų….
Jadze pradėjo naktim nebemiegot, visai iš veida išėja nabage. Matydama takias kančias del anūka, sukviečiau kaimynus pasitart.
– Švįstu vandeniu jį raikia pakrapyt ir pasmilkyt, – mokino  Pranute.
– Nepades. – Tvirtai tarė Jadzė. – Kai jį krikštijo, tai anas teip nuo ta vandens bliove, kad kunigas išsiganda ir pabėga. Teka paskum dvigubai sumokėt.
– Diržu pašventint, – nebeiškentė Vacka. – Mani tėvai lupa, pakol pajege, ir va – žmogum pasdariau.
– Vaikų teises nelais žmogum pasdaryt. Anas jau du kart buva tėvus priskundęs, tai trečias rozas nemeluos.
– Migdamųjų prigirdyt ir transaprtuot makyklon, – parodžiau išmintį ir ašei.
– A kas bus, kai anas atsibus?
Tik Petras visų laikų kažkų giliai mąsrė. Pagaliau iš lėta tarė sava žodį:
– Darbas iš beždžiones padare žmogų. A mes darysima žmogų iš to vaikėzo. – Ir išdėste planų.
Ant ryta tėvai atavežė Jadzes anūkų. Kakiuos būdus anys panaudoja, tiesiog nesakysiu – ne jautrių nervų žmanem. Pirmų dienų berniokas išmėžė Jadzes tvartą, katras par amžius buvo nevalytas. Priskalde babutei malkų. Tadu gavo valgyt ir 15 minučių prie kampiuteria, ale internetų atjungem. Antrų dienų iškuope Pranutes tvartų, prityse vandens, a potam visų laikų dirbo par mani darže. Nu pagailėjau vaika, daviau jam mobiliaką. Jis tujau pat paskambino tėvam ir pasakė, kad pats savanoriškai ais makyklon, kelsis nežadinamas, stengsis neveluoti ir gerai makintis. Apie vaikų teises tai suvisam pamirš, a pareigas iškals mintinai. Tik tegu tėveliai brungiausi jį kuo graičiu iš šitos senių katargas paima…
Tėvai labai nudžiugį atvažiava ir pasieme sava brangenybį, a mum didžiausią balių iškėla. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau… A dabar patylom vėl laukiam nauja nuotalinia mokymosi, mes tikrai kakios naudos turėsim, ba nusprendėm steigt perauklėjima stavyklų…
MŪSŲ GALIMYBES ( 31 karonės laikų pasakajimas)
Pakol kas da esam sveiki gyvi ko ir jum linkim. Ale išgirdam par televizarių, kad jau ataina, a gal ir atėjo ketvirtoji karones banga. Pamislijom, kad raikia sukaupt atsargų: kruopų, miltų, cukro, nu ir dar visokių gerybių šaldiklius pribubint. Ba grybais, agurkais, kiaušiniais ir pamidorais vien gyvas nebūsi. Bulbos ir tos minkai ažaugo, abalių kaip ir nėr. Taigi raikia atsargom pasrūpint. Da ir vaistų visakių ažsipirkt: ir nuo širdies, ir nuo danties, ir nuo visakių kitų kvarabų. Taigi, jau visi taikemes sėst Petra golfiukan, kai anas staiga prisimine:
– A kažna kaip ti su tais galimybių pasais?
Jadze tuoj jį apišviete:
– Aik tu, anys tik dideliuos miestuos raikalingi, kad ristoranan įnteit, arba Maximon diduma kaip tavo pinki tvartai. A mūsų miestely gi tik mažute maximyte dviejų iksiukų tai ti tikrai nieka neraikės…
Nu mum tokia  paaiškinima užteka ir išvažiavom miestelin. Lingviausiai pasistatem prie Maximos, ba mašinyčių beveik nebuva, a ir žmagelis tik vienas kitas. Tik intėjom tvarkingai vidun, kai žiūrim, unt grindų užrašyta „ Dokumentų patikra“.Tvarka kaip muitinėj. Tuoj visi sava tikruosius pasus išsiėmėm.  Stovi du apsauginiai, jiems dakumentus ir atkišam.
– Ne šitie, – pasakė vienas, iš balsa gerokai pažystamas. – Rodykit galimybių pasus.
– Mes visi pa dukart skiepyti, laiskit vidun, – narsiai aiškinosi Petras.
– Be galimybių paso nemožna, – apsauginis stavėjo kaip uola.
Ir tadu aš jį pažinau. Agi Pivarų Untaniokas iš Darsūniškia! Mat gi kokių karjerų padare, a taksai snarglys buva. Ašei ir sakau:
– Inlaisk Untaniok, čiagi savi
Nu anas tadu vos nepasiuta:
– Sakiau, gi kad be galimybių paso nė iš vietos. Aikit vaistinėn ir atsispausdinkit.
– Gal tamsta durnas?  Kur girdėta, kad vaistinėj dakumentus spausdintų? – Čia Jadze sava trigrašį inkiša.– Kaip gi mum inteit vaistinen, kad tujei nelaidi?
Čia, netekęs kantrybes, insikiša kitas apsauginis:
– Ko tu čia su šituo kaimu terliojiesi? Kviečiam palicijų ir grūdam visus juos nachrien
Kai mes išgirdam, kur mum žada išgrūst, tai iš karta išlakem laukan ir meginom pra kitų inėjimu. Ale ti apsauginiai da bjauresni. Susrinkam visi prie golfiuka ir mįslijam, kaip čia šituos galimybių pasus gaut.
– Aš girdėjau, – saka Jadze, – kad tas dakumentas išlenda iš telefona, tik raikia, kad tas telefonas labai išmanus būtų. Ar turit gi katras pasiėmįs su savim?
Aš tai takį brungų daiktų namie palikau, Jadze irgi, a Pranute tai ir akyse nebuva takių naujovių regėjus. Petras ištiese Jadzei sava telefonu. A Jadze pažiūrėjo, pavartė, ir kaip tikras akspertas sako:
– Aik tu, iš kelinta amžiaus ta tavo „Matorola“? Ni interneta, ni nieka…
Petras susgėdįs insgrūda telefonų kišenen.
Par visų tu armyderį mes net nepastebejom, kaip kažkur dinga Vacka.
Apsdairem, a Vackos niekur nėr.
– Akurat, tas šeškas jau vidun inlinda, – nusprendė Petras. – Tegul dabar pėsčiom namo kulniuoja, gudročius.– Ir Petras jau mėgino ažkurt golfiuką.
Agi žiūrim – Vacka atlapatuoja. Visas maišais apskrovęs, inraudęs, sušilęs.
– Ir vidun inšliaužiau, ir atsargų jum pripirkau, – gyrėsi Vacka, – kai jūs su apsauginiais riejotės aš tik šmikšt – ir viduj.
Nu turiu pasakyt, kad Vacka nupirko atsargų palei savo išmanymą – vien kancervai, batonas ir arielka. Ale ir tai gerai. Grįžom namo ir dabartės sėdim visi kampiuterį apskabinį  pas Jadzių ir mįslijam, kaip tas galimybių pasas išsitraukt, pra katra kampiuteria vietą? Maž jūs mum padėtumėt, gerbiami ponai? Ir kokias gi ti mūsų, kaima runkelių galimybes? Maž tam pase bus surašytos? Maž ir mes dar kų galim?
IR MES PASIPUOŠEM (32 karones laikų pasakajimas)
Nu sveiki gyvi! Štai jau ir beveik sulaukem švintų Kalėdų ir Kūdikėlia Jėzusa atėjima šian pasaulin. Jau keturias Adventa žvakelas ažudegem.Visi gyvenam pa senovei, kad tik ir taliau šitei būtų. A tai televizija ir kitas žiniasklaidas priemones vis tai emigrantais ar kakiuo ti amikronu gąsdina, laimė, kad artėja švintes, tai nars gražesniu reklamų paroda. A mes ilgais Adventa vakarais renkamės pas Jadzę. Visiem kartu smagiau. A Jadze vis kų nors išmyslija.  Tai žaidimų kakių, tai anekdotų. A vienų vakarų ana ir saka:
– Žinat, kų? Mum raikia paspuošt. Vilnius, Kaunas, net ir Malėtai paspuošį, a kuom gi jau mes blagesni?
– Nu ir kų gi tu siūlai? Mana Petras vos ne kasdien „ paspuošįs“ – suniurnėjo Pranute. Ana visada labai nepatikliai žiūrėdava į visokias naujoves.
– Ašei tai už, – ir  palaikydama Jadzę, net ranką pakėlau. Kaip ataskaitiniam kolchoza susrinkimi.
– A kalgi nepaspuošt, – prabila Petras, – visgi bus linksmiau.
– A iš kurgi financų papuošimams imsme? – Vacka norėja pasrodyt gudresnis až visus.
– A va iš šitas kišenes! – Ir čia Petras išsitrauke pinkis eurus ir blinkt ant stala. Pranute jau sieke juos pačiupt, ale Petras jai grait par nagus uždrože. – Dėkit visi kas kiek galit bindram raikalui!
Žiūriu, kad ir Jadze jau iš už papinyka kelis eurus išsitraukę, ir aš tada ėmiau piniginį krapštyt. Vacka ir tas, išdulkinęs kišenes, rada kažkur ažkritusius du eurus. Tik viena  Pranute, sedeja visa susraukus, nekontanta, aiškiai, kad nepritare šitam prajektui. A Jadze ir taliau deste planų:
– Už tuos pinigus prispirksma girliandų ir sukabinsma unt gryčių, a kai įnžiebsma, tai, jibitvaigaidis, net iš kosmosa matysis!
– Kas až elektrų makes, man įdomu? – suniurzge Pranute.
 A Jadze, nekraipdama demesia į jokias pravakacijas, vare taliau:
– Ir da mum raikia centri pastatyt kalėdinę eglutę.
– A paskui pa visa darba ir pašvesma. Zaras, ir bus padaryta, –žvaliai prabilo Vacka.
– Nuvažiuosma miškan ir nudziobinsma kokių, – pritarė jam Petras.
– Ar žinai, kokios daba baudos už eglutes? Nelaisiu! – šokosi Pranute.
– Aik tu, višta, miškas gi panosej, tik keli žingsiai. Nukirsiu eglį, nars ir pačių didžiausių, ir ni lape nesulos.
–Lape tai gal ir nesulos, ale žmogus tai ne tik sulos, bet da ir inkųs… – niurneja Pranute.
– Cic, boba, ir viskas bus okej, – ramino ją Petras.
– A kuom gi puošma eglutį? – pasdomėjo Vacka. – Kaip toj dainoj „ Pakabinkit, pakabinkit ant kalėdinės eglutės…“
– Aš tai pakabinč bent kelis ministrus, – metėsi palitikon Petras.
– Jeigu kabint tai visų vyriausybį. Ale gal geriau nešnekekim takį gražų vakarų apie visakias nesąmones. Prikarpysma snaigių, da gal rasma  kakių senobinių žaisliukų, ir girliandų kokių užkabinsma, ir bus labai gražu.
Nu dabar turėjom vakari kas veikt. Ištraukem iš palėpių žaisliukus, karpem snaiges.  Net ir Pranute įsijunge. Pa kelių dienų prispirkom girliandų, iškarstem apie gryčias. Vakari injungem – nugi gražu. Viskas šviečia, žiba kaip iš reklamas.
Kažkurį pavakarį Petras su Vacku didžiausių eglį partyse. Tiksliau sakant, veže tai arklys su rogem, anys tik keravoja. Nu va ir egla vietoj intaisyta. Tuoj Jadze pastate kopečias ir jau karsis viršun snaigių kabint. Tik neapskaičiava nabage, kad ne takiuos metuos jai pa eglas karstytis. Kopečias Vacka su Petru laikė. Tik bėda ta, kad juos jau pačius reikėja laikyt….Kopečios tik slyst, abu diedai tik pyst – ir guli prisplojį. A kopečias – unt jų. Jadze stveres ažu šakų. Tik šlamu šlamu šlamu ir jinai su visu eglu buldinkšt žemen. Šokam abi su Pranute visų gaivint. Laimė, niekas perdaug nenukentėja… Jadze sijonų susplėšė ir ilgai da spyglius iš žandų trauke, a Petras su Vacka vaikščiojo už klynų susiėmį. Šeip ne taip atstaem eglutį ir kaip sugebejom, teip ir papuošem be talimesnių traumų.. Da norėjom fejerverkų palaist, ale prisiminem, kaip kažkadu vos nesupleškinom Jadzes pirties, tai susturėjom. Palauksma Naujų Metų.
A girliandos tai ilgai nešviete, mat kiniškos gi buvo, tai tuoj ir perdėgė. Bet mum tai nebuvo tamsu. Mat pašviete palicijos žiburėliai. Baudų už nukirstų egliotį tai ilgam prisiminsma. Tik Pranute iš džiaugsma rankas tryne, kad jos žodžiai išsipildę. Gal pati ir priskunde, kų gali žinot.
Vietoj perdegusių girliandų tai lesyklėlas pakabinom. Ir paukšteliam nauda, ir mum širdis džiaugiasi. Tokia džiaugsma ir jum visiem linkim, kad ir be girliandų būt sieloje šviesiau…
Verified by MonsterInsights