Naujos lietuvių autorių knygos/ spalis

Damos portreto fragmentas

Kamilis Janickis 

VLADISLOVO JOGAILOS DAMOS

„Vladislovo Jogailos damos“ – tai intriguojantis pasakojimas apie vieno svarbiausių Lenkijos istorijoje valdovo žmonas.

Jadvyga Anžujietė, Ona Celietė, Elžbieta Granovska ir Zofija Alšėniškė – keturios Vladislovo Jogailos, didžiojo monarcho, iškilaus politiko ir žmogaus, laimę meilėje patyrusio tik gyvenimo pabaigoje, žmonos. Kartu su juo soste puikavosi moterys, mylimos ir nekenčiamos valdinių, visada vienišos Vavelio rūmuose, kur nuolatos vyko politinės intrigos.

Moters kūno dalies su karoliais fragmentas

Aldona Ruseckaitė

EMMI

Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas Vinco ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys: Vincas jaunėlę leido į mokslus, su ja dalijosi kūrybiniais sumanymais, buitimi, ilgėjosi jos, pasitraukusios į tolimąją Australiją. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir į sudėtingus trisdešimt dvejus Mykolaičių santuokos metus įsiterpusia kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiausiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiausiomis valandomis.

Šios knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidžių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.

Sigito Gedos liepsnojantis veidas

 Rimantas Kmita

UGNIES GIESMĖS

Rimantas Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt – suprasti, kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Vienas raktinių žodžių čia yra pyktis. Jis lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka (ir su savimi) ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos. Pyktis S. Gedos kūryboje analizuojamas ne tik kaip kultūrinė, psichologinė ar fizinė sąvoka, bet ir sociologiniu aspektu – kaip kūrybos sąlyga, veikimo kultūroje būdas. Konkretaus laiko politiniame ir visuomeniniame kontekste poetas išties įgauna ne vieną, o visą tūkstantį veidų.

Todėl ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.

moters veido pusė

Jolita Herlyn

GĖDOS VAIKAS

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu”… Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų.

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį?

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas… Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų” žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Knygos antraštė ant sulamdyto popieriaus lapo

Juozas Gaižauskas

PASIBAIDĘS DIEVO ŽIRGAS

Pati tikriausia neįtikėtinos įtampos kupina istorija apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius… Tik kaip jį prisiminti? Jeigu esi tik pasibaidęs Dievo žirgas…

Su šypsena stebint praeivių šventinį šurmulį, staiga visą esybę persmelkia nepaaiškinamas nerimas: Ką aš čia veikiu? Koks čia miestas? Kokie dabar laikai? Ir pagaliau, kuo aš vardu? – Aš nežinau savo vardo? Šito negali būti! Gal mane apnuodijo ar primušė? Gal aš koks šnipas? Kelinti dabar metai? – gal tai sužinojus bent kiek paaiškėtų, kas čia vyksta…

Juozas Gaižauskas

Knygos antraštė

Ignas Staškevičius

LAIKO JUOSTA JŲ ŽVILGSNIAIS

Tekstas sukuria gyvo pokalbio iliuziją, lyg sėdėtume kurio nors pasaulio miesto kavinėje ar viename kambaryje drauge su Vladimiru Čekasinu, Giedriumi Buraču, Rūta Vanagaite ar Dalia Dilyte.

Viačeslavas Ganelinas įtraukia į žaismingą istoriją, kiek į lėktuvo saloną galįs sutalpinti instrumentų, ir pasvarstymus, iš ko susideda muzika, kaip prasideda gera improvizacija – muzikos ir šokio, muzikos ir piešinio. Marinai Abramovič laiko tėkmę paneigia esatis, jos metodo užduotys sutelkia kūno potyrius ir atveria psichikos galimybes.

Čia ir pasikalbėjimas su raštininku Aurelijumi Katkevičiumi apie žmogiškos patirties būseną, kai suvokus laikinumą, staiga atsiveria begalinio laiko perspektyva. Taip pat apie įvykius, svarbius jam asmeniškai ir ne tik, apie dirbtinį intelektą, Elono Musko epochą, o nuo čia – vėl atgalios prie teksto ir jo daromo poveikio.

Juozo Vaitkaus puslaidininkių fizikos atradimai, jo tyrinėjamas kadmio selenidas įsijaučiant į medžiagą iki elektrono lygmens padeda įminti fizikinių reiškinių logiką – tuomet drauge galima apmąstyti ir žmogiškąjį laiką, iš esmės filosofinius klausimus.

Verified by MonsterInsights