Elzė Dubnikovaitė

 

Elzė Dubnikovaitė  – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

***

Sūkuriuokit vasaros vėjai,

Nudžiuvusius lapus nešdami.

Sausros pakirsti jie ir vėlei

Čiugžda gatvėm rudenį primindami.

Ištroškę mes patys, sausrų nubučiuoti,

Išsiilgę laisvų sutemų…

Pilnatvę, ramybę apčiuopti,

Bandom kasdien, bet taip nedrąsu.

Nes atpratom gyventi:

Neslėpti veido nuo tavo akių.

Nežvelgti pirmyn, o dabartį semti

Rieškučiom kaip vandenį, – o taip sunku.

Pajausti gaivų dvelksmą,

Kylantį iš bendrystės širdžių.

Saulės šviesą ir dangų melsvą.

Tą žmogišką troškulį numalšinti turiu –

Tad sūkuriuokit vasaros vėjai

Nudžiuvusius lapus nešdami.

Jūs žadinat žmogų manyje vėlei.

Nemiegotas naktis gieda gaidžiai primindami.

* * *

Drugelis. Spalvotais sparnais, ant kurių lietaus lašeliai. O gal ašaros. Kas ten žino. Drugelis, įstrigęs tarp mašinos valytuvų, blaškomas lietaus, vėjo ir to nuolatinio siūbavimo. Negalintis ištrūkti. Visi mes tokie. Lyg šaltas vandens šuoras perlieja tokia mintis. Tokie trapūs, laikini ir priklausomi. Tokie klistantys, bėgantys, skubantys džiaugtis ir patirti. Neretai patys sau išsikasame duobę, kuri, tikimės, po kiek laiko pavirs vartais į Dangaus karalystę. Ir nieko čia, matyt, nepakeisi. Gal ir neverta keisti. Iriamės sraunia lašišų pilna gyvenimo upe, bet esame tokie išalkę, ištroškę ir išsiilgę to, ko tikriausiai niekada nebus. Mes – nepasotinami, o juk visi turime tokius gražius sparnus. Bet taip ir neišmoksime pakilti ir džiaugtis skrydžiu, jei tik rysime lašišas, bandydami užkibti ant joms skirtų „ laimės “ kabliukų. Viskas laikina. Todėl turime vertinti tai, ką turime. Turime išmokti tame laikinume, toje arkimirkoje atrasti grožį. Nes būtent tai suteikia viskam prasmę. Net ir tiems gražiems sparnams.

* * *

Plaukia akimirkos.

Be žodžių plaukia

Ieškodamos šviesos, švelnumo

Nugludinto atvirumo,

Paslėpto tyloj.

To tikrumo,

Kurs nesakytų, kad rytoj

To lekiančio vėjo

Ieškančias sielas jis glosto.

Nors nieko nežadėjo.

Tuos, kurie vidunakty nesudeda bluosto,

Virš tamsių sutemų pakylėja,

Kur telieka žydras dangus –

Nepaliestas, drovus,

Nurausvintais pakraščiais,

Ten drugiai, apkarpytais sparnais,

Dar sukasi, sklendžia kol gali,

Žino – paiims žemė kiekvieną bedalį.

Bet buvo verta.

Nes ieškoti  = gyventi

Žinant, kad gali netekt sparnų,

Ir neilgai teks pasidžiaugti suradimo džiaugsmu.

Juk tik taip įgysi prasmę,

Pasaulio, tiesos ir grožio esmę.

Pamatysi ir ramia širdim nuskęsi

Upės dugne. Aš tavam veide.

Į kurį žiūrėdama matau save,

Degančią meile viskam, kas yra čia.

Plaukus glostys nendrės ir smilgos,

Ramybę neš, nes naktys laukia ilgos.

Bet tik nebijodamas pabaigos

Išdrįsi ieškot ir sulauksi šviesios tylos.

* * *

Auksiniam glėby aš tavam skandinuos…

Tik paukščiai čiulbės aukštai kur klevuos.

Širdy ramybę sės, liūdėti neduos –

Tavas glėbys amžinai mane guos.

Auksiniam glėby aš skandinuos,

Dreba nuo vėjo, o gal nuo tamsos.

Kuri supa mus, tad ieškok tiesos –

Nepasiduok, nors vienas bėgi šviesos.

Auksiniam glėby aš skandinuos,

Kai nelieka klausausi jo tylos.

Girdžiu ošimą – gyvas, kvėpuos…

Vilties pripildys, iš tolo dar mos.

Auksiniam glėby aš tavam skandinuos,

Apsikabinę linguosim mes taip lig žiemos…

Ašaros, rasa paliks randus skruostuos,

Viskas užgija – amžiais man guos.

* * *

Po rudeniniu lietum man šalta niekad nebus.

Čia tylą skrodžia peiliai,

Medžiai meta lapus.

Po rudeniniu lietum man šalta niekad nebus:

Nuplauna ne tik purvą,

Bet ir sielą, metus.

Po rudeniniu lietum šalta niekad nebus:

Nors vėjas talžo šuorais,

Po juo tik tyras dangus.

Po rudeniniu lietum šalta niekad nebus.

Dar vienas žingsnis, žodis –

Grįšiu aš į namus.

* * *

Rūkas ant ežero paviršiaus linguoja nendres lyg vėjas belapius medžius.

Pasiilgau medžių be lapų. Iš tolo žiūrint jie tokie negyvi, pilki, sustabarėję ir bauginantys. Bet jei prieisi arčiau, pastebėsi, kad jie pulsuoja gyvybe. Ji srūva jų kamienu lyg kraujas kraujagyslėmis. O nuogas šakas tešildo amžinai žaliuojančios samanos su sidabrinėm kerpėm.

Rudenį, kai medžiai numeta lapus, gali pamatyti, kokie jie visi skirtingi ir ypatingi. Niekada nerasi kito tokio pat medžio. Jie stovi sau, tokie tikri, nuogi ir beginkliai. Stovi ir nieko nebijo.

Išvysti medį be lapų, tai tas pats kaip išvysti žmogaus širdį. Tikrą, gyvą, be papildomų saldiklių ar skonio stipriklių. Be kaukių ir noro įtikti. Visi medžiai ir visos širdys skirtingos. Tačiau jos visos yra gražios ir trokšta meilės. O tai kartais verčia elgtis kvailai. Užsidėti kaukes ir vaidinti. Bet tos širdys, jos nesupranta, kad gyvenimas – ne scena. Jis toks trumpas ir mes neturime laiko vaidinti tragedijų ar komedijų. Bet kaip tai joms pasakyti? Kartais kai mane vėl nuvilia širdys, arba kai aš nuviliu jas, taip laukiu rudens, kad iš belapių medžių, nuo jų šakų varvančių ašarų galėčiau pasisemti tikrumo.

* * *

Ant nuogų belapių medžių šakų pritupia įvairiausių paukščių. Rudenį, priešingai nei vasarą nuo akylos žmogaus akies jų nebepaslepia tanki medžių lapija. Varnos, zylės, žvirbliai, kikiliai… visi turi kažką magiško. Skraido nuo vieno kamieno prie kito, ir atrodo, kad jų giesmės padeda medžiams susikalbėti. Paukščiai – sparnuoti žodžiai, padedantys skirtingoms sieloms rasti bendrystę. Nesvarbu, ar tu medis, ar žmogus. Žodžiai. Jie yra vartai į kiekvieno žmogaus širdį. Todėl paukščiai man yra viltis, primenanti nepasiduoti, tikėti šviesa ir belsti į kiekvieno širdį. Belsti žodžiais, tikėtis ir būti išklausytai.

* * *

Kokios ilgos jūsų šakos…

Aš joms žodžių nerandu.

Po jomis tik pilkas takas.

Iš savęs, iš abejonių išeinu.

Bėgu šlapiom prisiminimų gatvėm,

Lapkričio grindiniu grožiuos.

Paskolinkit man gabalėlį pilnatvės!

Gal rudeninis pilvo skausmas nustos…

Kokios ilgos jūsų šakos –

Dūsauja kikiliai kvėpavimu manu…

O danguj tik gęstą mintys margos,

Po jomis aš vietą sau randu.

* * *

Nupiešk man dangų,

Ne pilką luitą virš galvos.

Ir vėją skambų,

Spalvų paletėj jis dainuos.

Tą zylę margą,

Ji pilkumoj – fakelas šviesos.

Ne vandeningą purvą – 

Jis kriaukles užkims tankumu tylos

Nupiešk ramybę,

Ne tamsą rudens žmonių veiduos.

Dar liks gyvybės,

Čia tik luitai krenta ant galvos…

* * *

O būna – trūksta dalies,

Nors šuoliais bėga auksinis ruduo,

Sukasi išskėstom rankom –

Tik veidu bėga sūrus vanduo.

Galvoji, keista išties:

Žmogaus būtis – alkti kaip šuo.

Trokšti ir trokšti daugiau.

Nepasotins nei grožis, nei sūrus vanduo

O kartais taip trūksta dalies,

Nors šypsosi rytojus, nepasitenkinu juo.

Kodėl aš negaliu taip bėgti kaip tu?

Kodėl negaliu džiaugtis dėl nieko?

Jausti kaip vėjas teka kūnu manu?

Aš matau tave.

Dar vis matau…

Ir man taip trūksta dalies

Ji yra tavo akyse

Jos nebemato, kaip bėga auksu ruduo

Jos nebegirdi, kaip čiurlena gyvenimas.

Ir nepamatys, kaip iš mano akių

Į upes, į jūras kris tik sūrus vanduo.

* * *

Visada žiūriu į tave. Kiekvieną dieną pradedu tavimi ir užbaigiu, tada, kai mudviejų siena tampa neperregima tamsa. Tu – mano įkvėpėjas. Ant sidabrinės lėkštelės atneši vaizdinius, padrikusias mintis ir aš iš jų numezgu raštuotas žodžių kojines. Dažniausiai, jos jau gimsta skylėtos, kažkokios suglebusios, bet vis tiek šildo mane. Tu atneši man šilumą.

Prie tavo kojų aš griūnu, verkiu ir vėl pamažu stojuosi. Atsirėmus į tavo tvirtą it plienas petį, man dingsta visas pyktis, nerimas – galiu kvėpuoti. Vėl svajoju, nuklystu į saulėtus tolius ir kartais nebemoku sugrįžti. Tu nuramini mane, krūtinėje uždegi tylų džiugesį, kuris suteikia išminties sustoti, pagalvoti ir pabandyti dar kartą.

Savo rankomis sukuri magiją. Nesvarbu, ar tai būtų širdį veriantis saulėlydis, ar snaigės, kurių geležinė elegancija kalba man daugiau nei bet kas kitas. Kai man liūdna arba kai vienatvė lėtai pradeda verti kilpą ant galvos, visada žiūriu į tave. Nes tavyje gyvena visi. Tiek nutukusios antys, baikščios zylės, nekalbūs senukai, tiek žinoma, piktos kaimynės ir laimingos motinos. Jie padeda man nusišypsoti, suprasti, kad aš – dar vis gyvenu.

Tavo akys – pats gražiausias peizažas, kokį kada nors mačiau. Jo niekada nenutapys žymus dailininkas, jis nekabės garsiausiose pasaulio galerijose. Tik tavo akys gali sutalpinti tiek daug ir tik man vienai jos ypatingos. Jose tyvuliuoja upeliukas, įsiliejantis į ežerą. Jose auga dideli medžiai, svarinantys beribę žalumą. Jose stovi paprasti namai, kurių sienos prisigėrusios nuoširdumo. Jose juokiasi žmonės. Gatvėmis darda mašinos. Bažnyčia nušviečia kelią bei dangų, o betonas ir gamta sugyvena tarpusavy, užaugindami pusiausvyrą. Tavo akyse niekada neištirpsta sniegas. Visada palaimingai sninga ir tos snaigės, tas vėjas šaukia man. Jie sako, kad tavo akims aš irgi reikalinga. Noriu tuo tikėti, nes tu, tu esi vienintelis langas į mano gležną pasaulį, sutelpantį į visus šiuos žodžius.

Tu tik šaltas stiklas. Paprastas langas, gerokai per mažas, kad apšviestum mano kambarį. Bejausmis. O aš, aš esu ta pati maža mergaitė, kuriai užtenka mylėti ir langą. Be atsako.

* * *

Nuauski savo rankomis man sapną,

Ne pliką laukimą, užgožtą vilčių.

Gal paukštį, o gal žodį margą,

Tavo lūpomis aš pasaką regiu.

Užliūliuoja, apkabina,

Kol tamsoj tu ištari : „ Galiu. “

Nerimo rožes nuo manų palangių skina – 

Ir rimsta audros už širdies labirintų klaidžių.

Tik dabar tavojo balso negirdžiu.

Pro langą žiūri tuščios medžių šakos

Dalinamės nakties vienatve ir šalčiu.

O kvėpavimas tavo – aidas vaikystės pasakos…

Neužliūliuoja, neapkabina – 

Mintimis ir vėl, ir vėl tave šaukiu.

Ašaros paskutinius plaukus mano skina,

Ne realiam pasauly, o pasakoj aš gyvenu.

* * *

Aš einu ant lyno,

Tarp džiaugsmo ir pykčio.

Liūdesys liejas lyg upės vyno

Juokas aidi tarp salių čionykščių…

Aš taip pavargau.

Dėl nieko…

Aš savęs nevaldau,

Nežiūrėk.

Aš balansuoju ant gyvenimo lyno,

Tarp laimės ir kančios kasdien.

Pusiausvyra – šešėlis grožio tyro,

Verkiu ir šypsausi iš vien.

Aš taip tikiu.

Dėl nieko…

Aš bėgu, šaukiu,

Atsigręžk.

* * *

Leisk man

Pilku paukščiu iš savęs išskristi,

Nesiekti pirštais žemės,

O ne purvinu sniegu naktim bristi.

Leisk man

Pabūt tyloj su medžiais plikais,

Jų tikrumą saujom semtis,

Žinau, jie nepaliks ir neišeis.

Leisk man

Vilties rytojaus paragauti bent lašelį

Žvaigždėta laisve džiaugtis

Žmogau, kodėl laikai save narvelį?

Leisk man

Šalta dulksna kristi ant pečių

Nuo maldavimų prapradus balsą.

Raminsiu save upėm ašarų skaisčių.

* * *

Aš taip norėčiau, kad matytum mane tokią, kaip čia. Čia – tarp nutriušusių knygų, languose mirštančių snaigių, beribio gluosnio šakų siūbavimo. Čia – tarp tepaluotų varnų plunksnų, nustėrusi stovėsiu gniuždančiam tylos kraštovaizdy. Aš taip norėčiau, kad matytum mane apimtą to visagalio džiaugsmo. Tylios laimės, užvaldančios vienumoje tada, kai į jausmų visumą jungiu žodžius. Tada aš jaučiu begalinę meilę pasauliui, tikiu šviesa ir žmonėmis. Tada mano vidinis, dar tik besimokantis vaikščioti kumeliukas pradeda šuoliuoti. Jis nebebijo. Žino, kad jo nepakinkys joks vežimas ir nieks neuždraus bėgti savo keliu. Jis pagaliau supranta, kad vieną dieną, tikrai galės būti rože. Čia.

* * *

Kaip gaila, kad negali manęs tokios matyti visada. Juk rožės kaip ir trumpalaikis džiaugsmas vysta. Iš jų telieka tik blankus šešėlis. O tokių žmonių – šešėlių savo gyvenimo gatvėse sutinku kasdien. Dažniausiai, aš pati esu viena jų. Ir kaip man pasidaro gaila supratus, kad mes, žmonės, nemokame dalintis savo džiaugsmu. Savo skausmu. Pačiu savimi. Tada, kai to labiausiai reikia, mes nuleidžiame rankas. Sunku nepamesti savo  tikrojo „aš“, nepalikti užnugary gležno kumeliuko ir nenulėkti garsiu, skubančiu šiuolaikiniu pasauliu. Sunku būti gėrio švyturiu tarp tamsių šešėlių. Sunku pamatyti, pajausti kito džiaugsmą ir skausmą nenusigręžus. Šiame kelyje lengva yra pasislėpti. Nuo savęs, nuo kitų, nuo bauginančių klausimų. Lengva mylėti tik save, žiūrėti tik savo nosies…Bet kur mes tokiu keliu nulėksime? Liūdna pripažinti, bet kartais, būname jautrūs tik sau. Kaip gaila.

* * *

Žmogus yra kaip vanduo. Keistis ar išlikti tokiam pat, kiekvienam spręsti. Žmogus – tai atskira visata. Žmogus – tai mažos pabaigos ir pradžios. Kaip žiemos šalčius pergyvenusi musė, jis stebi tylos kraštovaizdy išnyrančius klausimus. Kaip kumeliukas, vėjasi savo džiaugsmą. Kaip niūrus šešėlis, velkasi temstančiomis gatvėmis…Aš norėčiau, kad matytum mane tokią, kaip čia. Nesvarbu, kokiu šiandien čiurlensiu upeliu ar kokia rytoj siautėsiu jūra. Šiuose žodžiuose, šiame puslapyje aš visada galėsiu būti rože. Degsiu tau žvakę ir lauksiu atsakymo.

* * *

Skambutis. Į duris jau beldžia gyvenimas. Nelengvas, bet gniuždančio grožio. Tas duris reikia atidaryti, tačiau, kad ir kaip bebūtų, dalis manęs, mano trumpalaikio žydėjimo lauks tavęs čia. Su gailesčiu, liūdesiu, tylia laime ir besąlygišku džiaugsmu. Aš pabandysiu pajausti. Pabandysiu būti šalia.

* * *

Mano rožė iš nuvytusių lapų

Žiemos atlydžiu ritas.

Kaip pasiekti širdy tavo,

Kaip gi jai įtikti.

Varvančiais stogais, baltom dėmėm

Visur tave sekiosiu,

Kad pamatytum tą vėją ir stiklą,

Kurį krauju lyg rašalu popieriuj vedžiosiu.

Pilnaty užsisklendus

Sėdės rožė nuvytusių lapų

Į tave rankas ištiesus,

Klaus: kaip man išgirsti (prisišaukt) širdį savo.

* * *

Nešk savo šalčiu

Nepamainomą pažadą.

Siautėk pūga –

Man visad per maža.

Aš tavimi žemėn šion krentu,

Susilieju į baltą tuštumą.

Ir kažkodėl man nebaisu,

Nors veidus visi nuo manęs uždengia.

Dėl tavęs, žmogau, aš rašalu springstu.

Dėl tavęs aš vėju užtveriu kelius.

Dėl tavęs snaige žemėn šion krentu.

Tik tau, tik tau įtikti aš turiu.

Nebesistengsiu.

Laisvė saujoj tirps snaige geležine.

Nebematysiu.

Tiktai šypsosiuos pūga laukine.

Nežinia.

* * *

Aš uždegsiu tau žvakę,

Nors nežinau tavo vardo.

Lauksiu.

Gal sušnabždės jį vėjai tyliai,

Nes tyla apkarto.

Aš uždegsiu tau žvakę,

Nors nebuvau šalia prie tavo karsto.

Verksiu.

Nejau užtenka mums čia, žemėj

Vieno karto?

Aš degu tau žvakę,

Nesvarbu, ar esi pakirstas mirties kardo.

Tikėsiu.

Kad ši praeities liepsna,

Nušvies mums kelią, kol abu ieškosim

Tavo vardo. 

* * *

Aš priklijuosiu snaigę ant lango,

Kad amžiais čia žemėj snigtų,

Kad bėgtų upės mėlyno sidabro.

Manęs niekada nepavytų.

Aš priklijuosiu snaigę ant lango,

Kad liūdesį tolyn, laukan išgintų.

Kur žiema tyliai šoka tango,

Viskas balta švente sustingtų.

Snaigės kris ant tavo lango,

Beldžiasi, gal joms laiko kažkas skirtų?

Ir rimtu veidu tikro sargo,

Nori, kad žmonės saujoj jas brangintų.

* * *

Saulėtu rytu

Pakelk mane nuo žemės.

Kad visi matytų,

Kaip lengva būt laisvam.

Auksiniu rytu

Padėk man nusišypsot

Skaisčiai nutapytu,

Kad nebereiktų savęs gailėt, kartot.

Saulėtu rytu

Išgink tamsą iš manęs,

Puriom snaigėm nusagstytu

Padėk patikėt stebuklais, nepamiršt, viltie, tavęs,

Auksiniu rytu

Padėk paleisti praeitį ir liūdesį.

Baltais takais išraitytu

Parvesk mane namo.

* * *

Atlaužk man gabalą dangaus,

Rausvo šerkšno žaros,

Auksinės baltumos.

Manęs jų žodžiai nepagaus.

Tarp svyravimo šakų

Aidės balsai širdies.

Neberasiu tiesos nuovargy iliuzijų savų

Bent svetima šviesa petį dar palies

Sausio šalčiu ir saule apsiglėbus

Supsiuos ašarų veiduos.

Jų grožiu nuo savo pilkumos pasislėpus

Giedrumas nakties ir pažadas rytojaus guos.

Man tik trupinio dangaus

Sielai užkimštai atgaivinti.

Kad galėčiau išsivemti ir nurimti –

Su vėjo gūsiu visas skausmas išplauks.

* * *

Iškrisi kaip sniegas man ant pečių…

Sausio dykumoj,

Kur vienintelis klausimas:

Kodėl aš šioj Žemėj esu?

Kaip diena keičia dieną,

Aš pirmyn tik einu.

Nebeliko ir sniego –

Nebeliko kas klausia, atsakymų…

Tik stūgauja vėjas tyru ledu.

Manyje tuštuma,

Žinau, nepaims nakties tamsa.

Ir širdy kažkodėl taip lengva ramu…

Nebeliko to sniego,

Purvo, naštos ant mano pečių.

Sausio dykroj rankom apsiglėbus – 

Žemės balsą, naują pūga, atgimimą aš šaukiu.

* * *

Aprasojusios dušo kabinos sienos. Aš stoviu apglėbusi savo penkiolikos metų šukes. Laukiu. Nežinia ko. Galbūt visa griaunančio Niagaros krioklio, ištrinančio bet kokias ribas tarp „dabar“ ir „prieš“. Galbūt tylaus romumo, leidžiančio užmerkti akis. O gal paprasto jausmo, duodančio suprasti, kad kažkam, žmogau, tu dar esi reikalingas. Nes kartais atrodo, kad pasaulis – tai beribė naktis, kurio tamsoj pasiklysta ir skęsta visi. Vieni. Visada. Toj nakty aš laukiu. Stebiu gatvės žibintą, kuris įkalino šviesą savyje. Aš noriu, kad ta šviesa užlietų mane, apglėbtų pavargusius pečius. Bet tai tik gatvės žibintas. Neapsakomai šaltas ir gerokai per aukštas. Tiesa skaudi – aš niekada jo nepasieksiu ir nesugebėsiu išlaisvinti šviesos, kuri sušildytų visus.

Tokiais momentais pasijauti menkas ir beprasmis kaip sausio buza žliugsinti po kojomis. Nereikalingas. Tas, kuris nesprendžia viso pasaulio problemų, negelbėja gyvybių, neuždirba pinigų. Tas, kuris tik stovi kaip tuščia stiklinė ir žino, kad iš jo niekas neatsigers. Tas, kuris sugeba tik stebėti, kaip gyvena kiti. Taip mumyse glūdintis nevisavertiškumo jausmas, smaugiantis nereiškmingumas griauna imperijas, ardo šeimas, iš pykčio daužo lėkštes. Ir viskas dėl ko? Nes tu, žmogau vis dar negali išlipti iš savo paties susikurtų iliuzijų. Vis trokšti naudos ar liaupsių. Tiek iš savęs, tiek iš kitų nori per daug. Ir niekaip  negali suprasti, kad tu – ne Dievas. Gal tada, kai nulipsi nuo auksinės pakylos, ant kurios stovi toks beviltiškai vienas… Gal tada, po begalės praradimų pratrūks užsikimšęs Niagaros krioklys, nusinešantis bet kokius išdidumo, puikybės likučius. Gal tada pasiekęs nakties gelmę, suprasi, kad tu pats turi atrasti savyje šviesą. Nebebus kada laukti. Stebėti gatvės žibintų ar apsimesti auka. Nes čia nėra didvyrių. Visi paprasčiausiai gyvena savo gyvenimą. Galbūt laikas ir tau pabandyti…? 

* * *

Pradėti visada sunku. Drebančiomis lūpomis tariu žodžius, kurie pavirsta šiltu apsikabinimu. Įsikabinu į tave lyg skenduolis, suglebęs po ilgo laiko bekraštėje jūroje. Ir man gera, nes aš saugi. Čia nebeliko aukštų bangų, priverčiančių dusti iš liūdesio. Teliko tavo balsas, raminantis mane. Sakantis, kad viskas gerai. Pastatantis ant kojų, tvirtos žemės.  „Aš labai tave myliu.“ Kartoju tavo žodžius lyg budistinę mantrą ar močiučių poterius, kol jie susilieja į visumą. Medžių lapų šlamėjimą, pūgą, lietaus barbenimą, naminį troškinį…Į viską ką taip gerai pažįstu ir su kuo susiduriu kasdien, bet dažniausiai tik nusuku akis ar praeinu pro šalį. Niekada neįvertinu tų laimės lašelių savo saujoje. Bet būtent dabar jie traukia mane pirmyn. Į šviesą. „ Aš labai tave myliu. “ Įsitveriu tų žodžių lyg šiaudo, tyro pažado ir to užtenka. Viskas išsilieja ir mano akys (paburkusios, bet gyvos!) jaučia rytą. Naują pradžią…

* * *

Norint rasti kelią tamsiose aklagatvėse, turim apsispręsti patys. Turim apsispręsti sau padėti. Patikėti. Sukurti savyje vidinę šviesą. Žinoma, niekada iš tos bedugnės nakties neišlipsim be kito rankos. Kito žodžio. Kito artumo. Bet norint jo sulaukti, jį prisišaukti iš pradžių reikia kalbėti. Netylėti kaip nebyliems užgesusiems žibintams. Reikia užkurti tikrą, gyvą ugnį savyje.

* * *

Po kurio laiko einu gatve ir šypsausi. Sausio buzai. Krenščiančioms antims. Plikiems medžiams. Nuo jų šakų nukarusiems lašams, kurie atrodo kaip pamesti briliantai. Giedram dangui. Juodoms varnoms. Tiek daug grožio dabar matau kasdien. Nebenusuku akių ir nepraeinu pro šalį. Paprasčiausiai džiaugiuosi kai noriu. Verkiu ir liūdžiu kai noriu. Tai darau, neatmestinai, nesislepiu po kaukėmis tiek nuo kitų, tiek svarbiausia – nuo savęs pačios. Neapgaudinėju. Nes žinau, kad po tikro liūdesio, ateis ir tikra laimė. Ir kiekvieną dieną vis dar turiu sau priminti, kad mano „Dievas vaikšto tarp puodų“, o Dangus yra ten kur mylinti širdis.

* * *

Aprasojusios dušo kabinos sienos. Aš stoviu apglėbusi savo penkiolikos metų džiaugsmą.

Verified by MonsterInsights