Genovaitė Šlepikienė
Genovaitė Šlepikienė – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso debiutantė.
***
Akimirkai sustojau ties riba
– pabaigti sena ar pradėti nauja?
Rytojus nieko nežada dar man
ir nevilioja, ir negundo.
Riba siaura,
o apsispręst sunku.
Į priekį žengti ar sugrįžti?
Kas laukia ateity – dar nežinia,
o praeitis saugi, pažįstama.
Gal šlietis man prie jos?
Toliau gal saldžiai snaust?
Ar vėl bandyt ieškoti
ir, gal būt, suklysti?
O ar ieškojimui užteks jėgų?
Gal likt savim patenkintai, dumble nuskęsti?
Ten šilta ir saugu,
ramu ir patogu visiems.
Bet tai dar vienas atsisakymas
- atrasti,
pažinti nauja, nepatirta.
Sparnus suglausti? Ar išskleisti?
***
Brenda per pievų miegančią žolę
saulės zuikutis jau pasiklydęs.
Išdykęs vėjas šakose groja
niaukias džiaugsmingas rudenio veidas.
Jo šilumos lyg ir nebuvo,
giedrą pamiršę, lietų keiksnojam.
Kad girdo žemę – mums jau nerūpi
– greit atsibodo pilkas jo grožis.
Akis pakėlę žvelgiam į dangų
– gal pasirodys pirmosios snaigės?
Vienišas lapas skriejo nuskriejo
su vėjo gūsiu į žiemos glėbį.
Verkia dangus, ašaras lieja,
keliai patižę žingsnių nelaiko..
***
Gyvenimas nestovi vietoj
– čia tik pavasaris, čia vėl ruduo,
o laikas glemžiasi gyvybės siūlą
– jo neskubam mes atiduot..
Siūlelis vejasi, ir vėl vyniojasi,
ir kartais net nesupranti,
ar mums geriau stovėti, laukti,
ar bėgti ir svajonę pasivyt?
O pirštai grumba nuo nesuskaičiuotų metų
ir siūlas stengiasi lengvai praslyst,
kad nesuprastum, kai prarandi mylimą,
tylėtum, nors ir blaškosi širdis.
Bet ar beverta taip save apgaudinėti,
tikėtis, viltis ir „ant ledo“ likt?
Geriau gal šluoti trupinius į delną
ir jais bandyt prasimaitint?..
***
Gyvenimo apskaldyti ir apdaužyti
kabinamės už mažo žemės grumsto.
Jis vienas mūsų nepalieka,
švelniu žvilgsniu lyg mylimą apglosto.
Su juo keliaujam per audras, griaustinį,
manydami, kad niekada neišsitiesim.
Kaip rudeninė smilga prie jo veido gulim,
pakol, į mus pažvelgęs, ranką mums ištiesia.
Tik juo pasitikėti galim
pasiklydę,
tarp dabarties ir ateities keliavę drąsiai.
Tik savimi tikėt įpratę
mes pajausim,
kaip mus pagauna, sviedžia, neša..
Ir prieštaraut nėra prasmės
gyvybės srovei.
Pakol ji su mumis.
Pakol ji teka..
***
Kažko man trūko
-gal lietaus, gal vėjo
O gal giedros po darganų, liūčių.
Ėjau, klupau,
ieškojau ir norėjau,
kad laimės Žemėj būtų
nors šiek tiek daugiau
Sustojau šiandien
-eiti nepajėgiu-
ir ką praradus, tyliai suskaičiau.
Nedaug ten buvo
tų naktų bemiegių,
kai su savim ir dėl savęs tik gyvenau.
Numetus naštą nuo pečių
ir atsikvėpus,
į kelią senąjį, prasmingą
vėl grįžau.
***
Sustojo nustebusios rudenio dienos
ant mano gyvenimo tako.
Nerado manęs – apsidairė aplinkui,
kažkur aš toli, erdvėje pasimetus..
Ant šviečiančio rytmečio saulės sparno,
ant žvaigždžių nutiesto tako,
įpratusios buvo mane matyti
apgaubtą šydu vienatvės.
Taip tyliai, lengvai nežinia ką svajojančią
jos buvo manęs nematę.
Nustebę atsigręžė rudenio dienos
– kur dingo kančia ir vienatvė?
Kulniuoja pro šalį apniūkusios dienos
– nenoriu į jas atsigręžti..
***
Vėjas neša rudenio lapą
Nežinia, kaip toli jį nuneš
Atsikrato medis balasto
Vėl pavasarį sodriai žaliuos.
Viskas aišku ir vėjui, ir medžiui
Daug jie metų drauge, daug dar bus
Kol stovės išdidus Žemėj medis,
viesulai tol draskys jo lapus.
Kai vėl saulė apšvies tvirtą medį
Bus be lapų, vis tiek išdidus
Žiaurią žiemą iškentęs ir ledą,
vėl šakas švelniai saulei atsuks.
Kaip gerai, viskas paprasta, aišku.
Kur mes einam? Ir kas mus sutiks?
***
Atsakyt negaliu,
jei man žodį skiri
– stringa žodis gerklėj,
-stringa žodis širdy.
Jo galia išsemta,
jis numirs nebylus,
tik į erdvę paleis
neišreikštus jausmus.
O jie plėsis ir kils
vis aukšty, ir toli
nulinguos, nuvingiuos
-pasivyt negali.
Sustabdyt negali,
išklausyti, pakeist.
Už mane stipresni
jie bujos, šviesą skleis.
Jei gali, sustabdyk.
Jei gali, sugrąžink.
Virš uolų atbrailų
vėjas juos susirinks.
Kad išlikčiau stipri,
man padėti gali.
Gabalėlis širdies
liko ten, kur esi.
***
Diena nedrąsiai beldžiasi į langą,
o rytas plėšo tamsią maršką.
Ji nedrąsi, lyg švytinti mergaitė,
įžengia, įplaukia, įeina..
Asla dar nešluota, dar juodos mintys
vis mėtosi – joms laikas dingti,
kad vėl diena, linksma lyg karalaitė
apsigyventų, niekur neišeitų.
Joje aš džiaugsiuos, retsykiais liūdėsiu
– net liūdesys man žvaigždėmis žėrės.
Labai labai mylėsiu šviesią dieną
– jinai mane suras ir nepaliks..
***
Gyvenimas praeina kino juosta,
gal kažkuriam kadre buvai net tu?
Dabar neklausk, jau atmintis šlubuoja
kada ir kam buvai brangus.
O juosta sukasi. Takelis bėga
tolyn tolyn . Jau nežinia kur tu.
Tave pavyti man neduota laiko,
kai vienas kadras keičiasi kitu.
Ir žmonės keičiasi. Nauji ir pasipuošę,
su jais aš dalinuosi skubančiu laiku.
Kaip ir anksčiau matyti, jie išnyksta,
nunyra praeitin – vienatvė tampa vėl draugu.
Tiktai jinai manęs dar nepalieka,
nors slegianti, niūri – ji visada kartu.
Kaip ištikimai draugei pasiguosiu
– patiko filmas.. baigėsi, deja..
Paliko tik neišsakyti žodžiai,
tuščia viltis – gal buvome kartu?
Anksčiau, negu tikėjom, užsidarė durys
Žiūrovai išsiskirstė.. salėje tamsu..
***
Jei tavęs netekčiau,
man užgestų saulė,
žvaigždėmis nesnigtų
rudenio dangus..
Jei tavęs netekčiau,
šis šviesus pasaulis
jau nebežavėtų
kerinčiom spalvom..
Jei tavęs netekčiau
– juk ateis toks laikas,
prieš kurį bejėgiai
būsime abu –
mes dar pasidžiaukim
rytmetine saule,
šilto vėjo gūsiu,
mirgančiom žvaigždėm..
Jei tavęs netekčiau
– mano tu pasaulis –
na tai kas, toli kad,
kad jaučiu širdim..
***
Nori? Paskaitysiu knygą,
tą, kurios dar neskaitei.
Be manęs tu jos neatsiversi,
liesis raidės, o ir kam tau ji?
Ta knyga, ir tau ji parašyta.
Tarp eilučių paslėpta kalba.
Versiu puslapį po puslapio,
-tu klausysi,
neišgirsi – tavo čia bėda.
Jei kartu parašėme šią knygą,
o skaityti moku aš viena,
– ar beverta žodžių jos klausytis
tau jau nesuprantama kalba?
Kol kviečiu skaityti mūsų knygą,
dar gali ateiti, paskaitysim ją.
Visų knygų išminties galybė,
kaip nekeista, dingsta liepsnose.
Jau ruošiuosi kurti kaitrų laužą.
Knygą slėpsiu atminty viena,
kad dienų tėkmė jos nesužeistų
– liks ji manyje skaidria liepsna..
***
Tik praeitin nubėga mūsų metai,
tik praeitin svajonės ir džiaugsmai.
Kažką atradę, gal kažko netekę
vis iriamės tolyn, ar tu matai?
Kas miela ir gražu – spalvų netekę
ir kas brangu – nebepasiekt –
vis nuvilnija, nebelieka mielo žvilgsnio,
mielų akių – ar beprisimeni dar jas?
O laikas gydo – taip kažkas pasakė.
Nekoks jis gydytojas, jei esi
dar atminty, ir niekas neišplėš jos
gyva žaizda gyvoj širdy.
Tik bėga laikas. Sniegą neša
tolyn laukais – svajas, mintis.
Tik laimės didelės tau palinkėsiu
– tokia šalta, rami aplink naktis.
***
Vėl diena mane ima už rankos,
vėlei veda, vėl bėga, vėl plaukia.
Aš maža kaip lengvutė plaštakė
skrieju skrieju per žydintį lauką.
Diena vejasi, neša ir saugo.
Aš supuos ant vidudienio rankų.
Debesėliai po vieną žingsniuoja
per džiaugsmingą pavasario dangų.
Vieversėlis vėl sveikina žemę.
Jo giesmelė palaukėmis ulba.
Aš pavasarį imsiu už rankos,
prie įkaitusio skruosto priglausiu.
Vėl diena mane veda, vėl džiugina,
aš kvatosiu,
mylėsiu,
gyvensiu..
***
Byra laikas kaip smėlis tarp pirštų,
sustabdyti dar jo negaliu.
Gyvenu dar šiandien ir klystu,
o rytoj kaip bus – nežinia.
Jeigu šiandien aukoju meilę,
ar sugrįš ji, ar bus išgirsta?
Ar išnyks kaip rūkas beveidis
kad, atrodo, nebuvo jos čia.
Tyliai krinta į žemę snaigės
daugel metų. Jų vis negana.
Jeigu širdį atversim be baimės,
gal retai tai būtų klaida.
Vis šuoliuoja dienos, mus lenkia.
Atsiliekam nuo jų, nors tu ką.
Tik suprasti teisingai reikia
-kiekviena jų – mums dovana.
Susitaikyt, mylėti, atleisti
mums svarbu, kol dar esame čia.
***
Eiti lengviau, kai apsisprendi,
trypčioti vietoj niekam nederėtų.
Jei žengi žingsnį, tvirtą ir lengvą
– eiki į priekį, tiktai į priekį,
Likimas veda, ima už rankos,
neabejoki juo ir tikėki.
Skrenda mūs dienos, skrenda lyg gervės,
rudenio dangui juostą palieka.
Jų skardus klyksmas į širdį rėžias
ir negali jo negirdėti.
Dar vieni metai randą įbrėžia,
plakančią širdį jausmai palieka.
Tvirtai į priekį ryžtingai žengęs,
neabejoki, nors ir norėtum.
Dienos kaip smėlis tarp pirštų byra
– jų nesusemsi, jų nesurinksi,
nors ir norėtum, nors nekainuoja
– tiek, kiek tau skirta, gali turėti.
***
Gyvenimas sodriom spalvom man nutapytas,
kai atsimerkia brėkštanti diena,
Išaušta saulėtas ir lauktas rytas,
paduodu ranką jam, sakau „eime“.
Ir pasitraukia vakarykštės negandos į šalį,
ir vėl atrodau sau žvali, jauna.
Širdis dainuoja, džiaugiasi akimirkom,
dėkoju aš likimui už buvimą čia.
Atrodo, neslegia likimo naštos,
atrodo, laikas sugrąžino ten,
kur vakarais saulėlydis dar gęsta,
kur tėviškės dar ošia ąžuolai.
Dėkoju tau, likime, kad dosnus man,
ir laimę, ir nelaimę atsargiai bandai,
Kad dar širdelė kaip jaunystėj plaka,
nesurandėjusi, dar atvira visai.
Praeinančias spalvas kaip saldų vyną gersiu,
dar skonis jų svaigus, pažįstamas gerai.
***
Kas rytą, kai diena išaušta,
nutiesia mums puikius kelius.
Jais eidami, mes galim džiaugtis,
nors dargana aplink, lietus.
Kas rytą galima pasirinkti
– gyvent su šypsena veide
ar liūdesiui aukoti širdį,
paskirti jam mintis, svajas.
Kas rytą galima pasirinkti
– laimingam būti arba ne,
svajonei atiduoti širdį
ir eiti eiti paskui ją.
Duotybė mūsų pasirinkti
– kuo dar tikėti, kuo jau ne.
Gyventi, džiaugtis, nenurimti
ar tik drebėti tamsoje.
Jei atsibudom – atsikelsim,
laimingi būsim arba ne.
Nuo mūsų laimė tik priklauso,
pasidalinkime mes ja.
Su nepažįstamais, su artimaisiais,
su tais, kurie toli.. ir tais, kurie šalia.
***
Paklydau mintyse, pasaulio garsuose
Kas aš?
Jausmus kas mano blaško?
Nors po pasaulį ilgą laiką keliavau,
mintis staigi – savęs dar nepažįstu.
Ar to norėjau? Ar teisingai gyvenau?
Savęs neišdaviau? Svajonės liko?
Gal bėgau? Tik kažką vijausi,
manydama, kad tai teisinga, tikra?
Gal nuo svajonės savo nuklydau?
Gal ji, užpykusi, mane paliko?
O gal ją iškeičiau? (kas gali būt blogiau?)
ir ji be gailesčio išnyko?
Gal ši tyla, ramybė – tik sapnai,
kol viduje dar verda aistros?..
Norėčiau tapt povandeniniu akmeniu,
srovės ir laiko nuardytu.
O gaila, nepažinčiau aš savęs.
Tos, kuri džiaugėsi saulėtu rytu
ir viesulingais vėjais keturiais
– jų glėbyje jaučiaus laiminga.
Gal ne vėlu žavėtis vis naujom spalvom,
jau tolimom, bet dar prasmingom?
***
Tu – vėjo šnaresys gegužį
beržo lapuose.
Atėjus rudeniui, nepamiršti jų susirinkt.
Apklojęs liūdną beržą snaigių patalu,
nusineši tą patalą tolyn.
Mus aplankai dosnumo sklidinas.
Tikėjomės, po lygiai išdalinsi
-kam sėkmę atnešei
-pridėsi nesėkmę,
mus apkabinęs Meilės žvilgsniu.
Nėra kuo skųstis
-buvo visko.
Čia juodo – balto.. ko geidi
Ir kiekvienam belieka pasirinkti,
kokia spalva gyvenimą dažyt..
Su vėl nauja jėga
atšniokščia metai.
Su meile, svajone, su viltimi.
Juose tikėsimės vėl laimę rasti,
-ji ta pati,
tik rūbai jos kiti…
