Nauji lietuvių autorių kūriniai/ lapkritis

Giedrės Kaukaitės portretas

Giedrė Kaukaitė

MANO ELDORADAS

„Kai 2013-aisiais iškeliavo mano Žebriūnas, visus metus sodinau ant kapo gėles, kaip močiutė kadaise buvo išmokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmenų danga, tarsi kažkas atkirto mane nuo to ryšio. Tik tada pravirkau. Sako, pavėluotas gedulas. Ilgokai tęsėsi. Atsigavau panirusi į prisiminimus – į prabėgusius metus. Tarsi pasikartočiau savo gyvenimą, lyg neišmoktą pamoką. Gavau dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą. Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana. Esu tokia laiminga, kad net neįsivaizduojate – tarsi namie lauktų ne tik atgiję mylimi artimieji, bet ir įstabiausia sutiktų asmenybių draugija: režisieriai Juozas Miltinis, Vlada Mikštaitė, dirigentas Jonas Aleksa, bendrakursė Nijolė Ambrazaitytė, kompozitorius Antanas Rekašius, mano teta Ona Žoulienė, dievdirbys Lionginas Šepka, rašytojai Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas ir daug kitų, dabar jau mano užrašuose apsigyvenusių.” – Giedrė Kaukaitė.

Žibuoklės girios fone

Aurelijus Zykas

STEBINT ŽALSVĄ GIRIOS OŠIMĄ

1934 m. kovo mėnesį Zelevičių šeimos jaunėlis Povilas iš atokaus Kancevkos vienkiemio leidžiasi į kelionę, nežinodamas, kur jį nuves likimas. Skirtingų veikėjų pasakojamoje Zelevičių giminės sagoje skleidžiasi sudėtinga XX amžiaus Lietuvos istorija. Viltingas nepriklausomos valstybės kūrimas, gniuždantis Antrasis pasaulinis karas, kaltės jausmu pulsuojantis pokaris ir viską persmelkianti sovietinė ideologija. „Stebint žalsvą girios ošimą“  – romanas apie žlugusias viltis, akistatas su savimi bandant išgyventi ir prisitaikyti, viduje tvyrantį pyktį ir betikslį klaidžiojimą po nežinojimo tamsą.

Nėščios moters šaržas

Vaiva Rykštaitė

PIRMĄKART MAMA

Pirmas, netikėtas, viską sujaukiantis tapsmas mama. Toji patirtis mane ištiko kaip šokas, vėliau virto tapatybės krize, tartum nesibaigiantis meilės priepuolis su paranojos priemaišomis. Vaiko gimimas – tai galimybė iš naujo permąstyti pasaulį. Į šį gyvenimo pokytį nusprendžiau pažvelgti akademiškai ir pirmiausia pačiai sau atsakyti į kilusius klausimus: ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Sovietų Sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama? Rengdama šią knygą skaičiau daugiau, nei ruošdamasi magistriniam darbui: tai taip asmeniška, o drauge – taip bendra ir taip svarbu mums visoms. Apie save čia pasakoju atviriau nei feisbuke, nors nujaučiu, kad jums vis tiek pasirodys per mažai.

Vyras ir moteris žiūri pro pilies langą

Gina Viliūnė

MIRTINAS ARKEBUZOS ŠŪVIS

Lietingą vasarą į Vilnių renkasi bajorai, atvykstantys į šaukiamą seimą, – valstybė rengiasi karui Livonijoje ir karalius Žygimantas Augustas tikisi jų paramos. Pro šalį dardančias prašmatnias bajorų karietas budelio mokinys Adas stebi abejingai: nors vilniečiams atvykėliai kelia nemenkų rūpesčių, bet budelio namus visi kaip vienas aplenkia. Be to, jis turi savų rūpesčių, nes budelienė laukiasi, o nuo būsimo kūdikio priklauso jo paties likimas. Vis dėlto Adas nuobodžiauja neilgai ir netrukus net graužačiai laiko lieka mažai. Jį pasiekia nerami vaito žinia: arkebuza nušautas į Vilniaus seimą atvykęs bajoras, ir ne bet kur, o pačiame Vilniaus parapinės bažnyčios šventoriuje. Rotundas kaltina Vilniaus prieigų plėšikus, bet pasipiktinę bajorai šnairuoja į gerą jo bičiulį, abiejų teisių daktarą Petrą Roizijų. Padėti Adui išspręsti sudėtingą bylą Rotundas skiria Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos sekretorių nenuoramą Andrių Volaną.

Sekdami painiais nelaimėlio bajoro takais, įtardami net sąmokslą, padedami ištikimųjų Ado bičiulių galiūno Močio ir sumaniosios Benignos sekliai neria į slaptą miesto ir miestiečių gyvenimą, o prieš mūsų akis skleidžiasi gyvas, judrus, triukšmingas, sklidinas pribloškiančių paslapčių ir nerimastingų prieškario nuotaikų, bet didingas ir spalvingas XVI a. Vilnius.

Žmogus naktį apšviestame pastate

Indrė Motiejūnaitė

VIENĄ GRAŽIĄ DIENĄ

Sąsajų tarp siužetų ieškoti nereiktų – juos sieja tik temos, motyvai ir pasakojimo stilius. Kalbu veikėjo vardu, žiūriu jo akimis: tai, kas vyksta už jo akiračio ar suvokimo ribų, lieka neatskleista. Skaitytojui (drauge su veikėju) tenka spėlioti, kas ir kodėl nutinka.

Istorijų veikėjai – abstraktūs, be praeities, be vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Palieku jį svetimoje aplinkoje, keblioje padėtyje tarp nepažįstamų, abejingų ir negailestingų žmonių – tegu ieško išeities vienas, be draugo ar bendražygio, be paramos ar patarimo. Susidūręs su priešininku, jis paklūsta, vykdo nurodymus arba priešinasi, maištauja, bet pralaimi.

Partiznų veidai

Marius Ėmužis

PARTIZANĖ

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.

Knygos antraštė raudoname fone

ŠOKANTIS MISTRALIS

„Šiuolaikinė prancūzų poezija pasižymi nepaprasta įvairove ir, nors populiariausias žanras tarp skaitytojų yra romanas, tikrai turi savo vietą prancūzų literatūros pasaulyje, net jei knygynų lentynose poezijos rinkiniai ir yra kiek nustumti į pašalį. Šiandien poezija tam, kad būtų išgirsta ir perskaityta, renkasi šiuolaikines komunikacijos priemones (knygų muges, interneto svetaines, blogus, slemą ir t. t.).

Šis rinkinys „Šokantis mistralis. Šiuolaikinės prancūzų poezijos antologija” atspindi jo sudarytojo poeto ir vertėjo Dainiaus Gintalo aspiracijas, preferencijas, bičiulystes ir, be abejo, tėra tik bandymas parodyti, kuo gyvena šiuolaikinė prancūzų poezija, o ne išsami jos ataskaita. Bet šis pirmas žingsnis yra ir puikiausia paskata platesnei pažinčiai su mūsų skaitytojams menkai pažįstama šiuolaikine prancūzų poezija”. – Vytautas Bikulčius

 

Greta Ambrazaitė

ADELA

Greta Ambrazaitė  – jaunosios kartos poetė, muzikantė, redaktorė, Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatė.

Adela” – antroji autorės poezijos knyga.

„Adela Różewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis. Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą.” – Greta Ambrazaitė.

Knyga žaliame fone

Vladas Braziūnas

LAIKO PRALANDOS

Vladas Braziūnas  – poetas, eseistas, vertėjas, fotografas.


„Ne visus tos vietos užkaborius eilėraščių atmintis bepasiekia. Kai kurios vienatinio laiko vietos dabar plyti kaip plynės, kai kurios skendi lėvenžolėm užėjusios, kai kurios tebeošia, tebelinguoja kamienais, viens kitą remiančiais. Joms atminties pirmenybė. Stengėsi ta mano atmintis, individuali ir kolektyvinė, gal archetipinė, gyvenimo eilėraščius pakalbint ir išklausyti, išgirsti ir išgyventi.” – Vladas Braziūnas.

Knygos antraštė pastelinių spalvų fone

Ramunė Brundzaitė

TUŠČIŲ BUTELIŲ DRAUGIJA

 „Tuščių butelių draugija” – antrasis R. Brundzaitės eilėraščių rinkinys. Jis skiriasi nuo pirmojo kiek pakitusia estetine savivoka, išgryninta stilistika, naujais registrais ir temomis. Čia mažiau romantizavimo, susitelkimo į save, išryškėja ir socialinės temos: komercializuoti darbo santykiai, visuomenės požiūris į moterį, psichikos sveikata, priklausomybė nuo alkoholio, trauminės vaikystės patirtys.

Poetė Ramunė Brundzaitė už debiutinę poezijos knygą „Drugy, mano drauge“ apdovanota Jaunojo Jotvingio ir Vilniaus miesto mero premijomis. Autorės kūryba išversta į keliolika kalbų, ji kviečiama dalyvauti tarptautiniuose poezijos festivaliuose užsienyje.

Knygos antraštė miško fone

Nerijus Cibulskas

EPOCHĖ

Sąmonė visada spontaniškai nukreipta į pasaulį. Ji dreifuoja, nardo neaprėpiamame daiktų ir mitų baseine. Sąmonė-mauduolė arba sąmonė-plaukikė, savitai patirianti laiką bei erdvę, perkurianti savąsias patirtis, siekianti jas įžodinti, suskliausti. Neatsitiktinai pirmas naujosios N. Cibulsko knygos eilėraštis vadinasi „Opera”. Šiame tekste sąmonė pasirodo kaip mįslingas, neapibrėžtų formų objektas – plaukiojanti opera. Kartu tai ir sąmoninga sąšauka su JAV literatūros klasiko Johno Bartho romano pavadinimu.

knygos antraštė

 Ernestas Noreika

AKVANAUTAI

Ernestas Noreika – poetas, reperis, prozininkas, eseistas.

 Išleido tris poezijos knygas: „Povų ežeras” (2012) – už ją skirta Z. Gėlės premija, „Andalūzijos šuo” (2016) ir „Apollo” (2019) – skirta Jaunojo jotvingio premija.

„…tai net ne giluminis nardymas, o magiškas ir be galo rizikingas poetinės speleologijos seansas: kas lieka, kai Žemės pluta seniai pramušta, daiktų kiautai sutrupinti, o muziejinė ramybė atšaukta? Ernestas Noreika atsako: esybių švytėjimas.“ – Rolandas Rastauskas

Kelias miške

Antanas Šimkus

VAKARAS DEGA

Antanas Šimkus poeziją rašo taip, lyg nebūtų nei skaitęs, nei girdėjęs, kokias naujų kylančių bangų keteras gaudo nūnai populiarėjantys poetai. Žinoma, ir girdėjęs, ir skaitęs, bet vis tiek ramiai eina savo keliu. Literatūrinė bendruomenė, kai buvo jaunas, matydavo jį kartu su Valdemaru Kukulu. Kai kas iš tos literatūrinės draugystės išliko: eilėraštis turi atkurti dvasios būseną ir žvelgti aukštyn.

Vis dėlto svarbu, kai eilėraštis nėra iš nieko. Būta, įsiminta, pajausta, norėta išsakyti. Išsisakoma be pasidraskymų, bet matykime, kad Antano Šimkaus poezijoje daug vėjo. Skatinimo matyti, kas nematoma: Praskrido šešėlis, o slibino niekas nematė. Na, ir ironijos: Nes tamsūs mūsų šviesūs reikalai. Gali taip atrodyti, kai vakaras dega”, – Valentinas Sventickas.

Verified by MonsterInsights