Lina Žalytė „Medžio kryželis“

             Lina Žalytė – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.  

Medžio kryželis   

Nuo miško ateinanti tamsa – visa verianti ir ryjanti kontūrus. Ji gili ir aklina, girdėti tik vėjo šuorai, lekiantys kalvomis. Netoliese užpelkėjęs, užmerkęs savo vandeningas akis, miega ežeras, brandina spanguoles, slepia savyje akivarus. Ši vieta nugramzdino daug gyvenimų. Kaulų. Pelenų. Šukių… Sugriuvusių sodybų. Jų čia būta per penkiasdešimt. Dabar telikusios dešimt.

                      Kaimo gyvenimas eina savu, vien tik jam žinomu, ritmu. Žemėje metų laikai įsirėžia giliomis, lyg kaimiečių delnų linijos, vagomis. Kai nuo kryžkelės pasuki bet kuriuo keliu, atrodo, lyg gyvenvietė, trobos, dauguma jau apleistos, apžėlusios varnalėšomis, paukščiai ir kitos būtybės tankiuose sužėlusiuose krūmuose, milžinkapiai, šimtamečiai klevai senosiose  kapinaitėse – visa stebi tave. Kur beeitum. Lyg jie čia būtų svarbiausi, daug menantys ir norintys pasakyti tai, ko negali akimirksniu išgirsti. Turi čia pabūti ilgiau, įsiklausyti, ir galbūt vieną dieną, kryžkelės prieblandoje tu išvysi ne tik kasdieninį gyvenimą, paskendusį buities triukšme. Ir pušyje įrėžtas kryželis tau papasakos daug daugiau…

                      Aniceta gyveno apsupta žolynų, vienišoje pakrypusioje trobelėje tarp laukų. Jos žili pusilgiai plaukai styrojo kaip linų pakulos, sunkiai sušukuojami, miegant švelniai driekdavosi ant skruostų. Neramiai blaškoma baugių sapnų, Aniceta vartydavosi, kol patalai susisukdavo į mažus gniužulus. Sustingęs iš baimės kūnas, virpantys vokai išduodavo sunkias nakties klajones. Ryte, staiga pašokusi iš lovos, ilgai neįstengdavo nusiraminti, sapnų šiurpuose ji regėdavo ir dalį savo praėjusio gyvenimo, tokio paprasto, mažai kam žinomo, nereikšmingo, su visais skauduliais, kurie nešė it upės vandenys vis gilyn į užmarštį. Tik virpančios rankos primindavo skaudžią praeitį. Ji sėdėdavo ryto prieblandoje, tamsias akis įsmeigusi į dar gyvas savojo gyvenimo žaizdas, ir kažką tyliai murmėdama, tarsi maldas, lyg užkalbėjimus (nors jau nebebuvo ką užkalbėti), siuvo ir siuvo savo suplyšusius siuvinius.

                      Štai ji, dar tik dvidešimties, neseniai susižiedavusi, anksti ryte, vos prašvitus, pasišokinėdama skuba miško keliuku į bažnytkaimį. Kelias toks siauras, nelygus, aplink minkštas  samanų patalas, drėgno miško kvapas… Medžiai pilni gyvybės, paukščiai tuokiasi, čiulba vienas už kitą garsiau, išgiedodami moters džiaugsmą, netelpantį krūtinėje. Bažnytkaimyje – pavasario šventė. Prie senos akmeninės bažnyčios būrelis senučių dalina elgetoms duoną. Kepaliukai tokie mažulyčiai, į senus raukšlėtus delnus sutelpą, slysta iš rankų vien nuo alkanų žvilgsnių. Elgetos dėkoja, žegnojasi, žemai lenkia galvas, panyra į savus murmesius, meldžiasi. Jaunos merginos, Anicetos vaikystės draugės, spiečiasi būrelyje kažką linksmai čiauškėdamos. Jų švelnios gėlėtos suknelės, kedenamos lengvo pavasarinio vėjelio, pinasi tarp kojų. Pamačiusios iš miško išnyrančią liauną Anicetos figūrėlę, dar smagiau sukrykščia, lyg gervės, mojuodamos rankomis tarsi sparnais, kviečia draugę greičiau prieiti. Aniceta, apimta vidinio džiaugsmo, lyg pavasario upeliukas čiurlena, alma, rodos, ištrykš skaidriu juoku, žadinančiu aplinkui gyvybę.

–  Aniceta, ateik, pažiūrėk kokių margučių primarginom, kaip kiaulpienės lapeliai gražiai atsispaudė!! – šaukia Adelė, viena gražiausių Anicetos draugių, šviesiais linų spalvos plaukais, mėlynomis viliojančiomis akimis, kuriose glūdi ir dar kažkas visai nepažįstamo, kiek tamsaus,  gąsdinančio Anicetą, toks akimirką užliejantis tamsumas, pamažu vėl išsigiedrijantis. Lyg Adelė neparodytų visų savo pusių, o tik mažą gražų kraštelį, jokių papilkavimų, dėmelių, vien tik grožį, šypseną, išbalintą švarumą. Šiandien Adelė prie bažnyčios šventoriaus atėjo pasipuošusi melsva rugiagėlių spalvos suknele, kiek trumpoka, atidengiančia tvirtas, kaimo darbų užgrūdintas kojas, išryškinančia moteriškai apvalias rankas, plačius klubus. Moteris buvo penkeriais metais vyresnė už Anicetą,  žmonių akimis –  seniai turėjo ištekėti, anot vienų, buvo senmergė, kiti ją vadino pasileidėle. Kaimo moterėlės maldavo liežuviais, kad ji mėgsta sukiotis aplink smukles, parlydėti vienišą pavargėlį namo, matydavo vaikščiojančią su kaimo samdiniais, kurie smagiai grybščiodavo ją už liemens, Adelė tik smagiai kvatodavo. Kiek patylėjusi Adelė nužvelgia savo linksmąją draugę ir negarsiai, vien tik jai, vėl prabyla:

– Kaip tu išgražėjai, tokia laiminga atrodai! Na, ir kaip tavo Mykolas, ar šiandien pasirodys bažnyčioje? Vakar mačiau jį tarp kaimo vyrų, visi susispietę kažką aptarinėjo, lyg ruošėsi kažkam, tik nelabai supratau, ko jie ten taip karštai ginčijosi… Lyg tyčia nutęsdama žodžius, paslaptingai kalbėjo Adelė. Anicetai atrodė, kad draugė ją šiek tiek erzina, lyg maža plunksnele kutentų skruostus, iš pradžių vos vos, paskui šiek tiek stipriau, o tuomet jau pagaikščiais durstytų švelnią odą. Aniceta prisimerkia, šiek tiek suraukia savo strazdanotą nosį, lengvu, tačiau staigiu judesiu atmeta atgal savo banguojančius rausvus plaukus, nusišypso draugei ir linksmai suklega:

– Sveikos draugužės, na ir graži ši diena, saulė tiesiog kaitina, ne pavasaris, o tikrų tikriausia vasara! Kaip tik atskubėjau prie šventoriaus susitikti su Mykolu, Monika, gal tu jį matei? –  klustelna Aniceta, lyg negirdėjusi šviesiaplaukės draugės užuominos. Monika papurto galvą. Adelės akys, tarsi neramiai banguojantis ežeras, tik vieną, beveik nepastebimą, mirksnį jame smarkiai pakyla bangos. Gal tik prisimerkusi Aniceta kažką įžvelgia, nes nuo pat mažumės buvo labai pastabi. Vaikystėje niekas neprasprūsdavo jai pro akis – nei rūpesčių turinti močiutė, nei senelis, vokiečiams išsivedus arklius, neramiai sėdintis prie krosnies, nei motina, po sesers laidotuvių, ištisą naktį parimusi ant suolo, nebyliai sudėjusi rankas ant skreito. Dienų dienomis, beveik praradusi kalbą, slapčia braukia ašaras, lyg nuolat lyjančias ant skruostų. Aniceta jautė šeimos sopulius, sugėrė į save tarytum samanos lietų, kūnas pritvinko šeimos istorijų, karo išgyvenimų, nušautų, nužudytų giminaičių kraujo.

Kai kieme nušovė tetą, jai tebuvo penkeri metai. Aniceta atsimena močiutės ir mamos nevilties klyksmą, kuris ir joje išsupo baugią tikrovės tuštumą, vėliau tylą, persmelkusią kiekvieną trobos kampą ir susigūžusius šeimynykščius. Atsimena senelį, amžiną atilsį, sėdintį prie didelio medinio stalo, užsikniaubusį, sulytą, pasimetusį, sunkiai paguodžiamą, palaužtą, lyg vėjo išdaužyti moliniai ąsočiai ant kiemo, taip ir neatsigavusį. Iki pat mirties žilagalvis klejojo savo pasauliuose, panirdamas giliai į praeitį, vien vidiniu žvilgsniu stebėdamas, kalbėdamas su savo išėjusiais broliais, ginčydamasis su tėveliu, ganydamas karves, basakojis piemenėlis, su kitais berniukais krėsdamas galybę eibių. Kažką prisiminęs senukas kikendavo, pataluose vis kviesdamas vardu savo vaikystės draugus.

Motina ilgai gedėjo savo sesers, kurią po karo nušovė  kraujo ištroškę, sulaukėję žmonės. Kaime kalbėjo, kad ją nužudė įsimylėjęs, tačiau atsako negavęs partizanas, kiti porino, kad ją nubaudė kaip komjaunuolę, tačiau ir tai nebuvo tiesa. Teta užaugo tikra gražuolė, vos aštuoniolikos sulaukusi tamsiaplaukė mergina, labai darbšti, prie ūkio… Jos kavalierius – kino mechanikas Antanas, irgi labai išvaizdus vyras, stuomeningas, aštraus kampuoto veido, tamsių plaukų, stiprių rankų. Aniceta ir vyresnėlės sesės dažnai keliaudavo į gretimo kaimo kultūros namus pažiūrėti filmų. Užgesinęs šviesą, Antanas suleisdavo vaikus  į kino salę. Nieko nebuvo nuostabiau už juodai baltą arba mirguliuojantį blausiomis spalvomis kiną… Nors dažnai ir nesuprasdavo, ką pakiliu balsu kalbėdavo diktorius, grojant griausmingai pakiliai muzikai, riedant kombainams ar dūzgiant kuliamosioms…

– Aniceta, ar visai apkurtai, – jau beveik spigiu balsu šaukė Adelė, pamačiusi draugės nuklydusį žvilgsnį, – sakau gi, kad Mykolas vakar su vyrais išėjo į kaimo galulaukę, labai  keistai jie elgėsi, – erzino toliau Adelė,  – tokio užsidegusio tavo mylimojo dar nemačiau…

                      Netrukus visas kaimas sugužėjo į mažą bažnytėlę. Viduje – tvarkingai išrikiuoti mediniai suolai, prie altoriaus kvepėjo žolynų puokštės. Pirmiausia susėdo margomis skarelėmis pasipuošusios senučiukės, vėliau ir jauni kas kur nutūpė, Aniceta su draugėmis įsispraudė į kamputį už altoriaus. Mergina vis gręžiojosi atgal –  ar nepamatys Mykolo, bet niekas nepravėrė sunkių medinių bažnyčios durų. Nesirodė ir grupelė vyrų, kurie, anot Adelės, vakar karštai ginčijosi. Nerimavo ne tik Aniceta, vyrų nesulaukusios, nežinios apimtos moterys irgi neramiai blaškėsi, nervingai taisėsi skareles, dairėsi, įkyrios mintys lindo į galvą. Kitos karštai meldėsi, jų suknelės susiliesdamos šiugždėjo ir šiureno. Virš žmonių pakibo sustojęs, spaudžiantis lyg akmuo, nežinios laikas. Iš tylos kažkas turėjo atsklisti. Tai labiausiai baugino. Laukiančios moterys žinojo nedaug. Laikėsi įsitvėrusios smulkmenų. Labiau nei protas, sujudo širdis, ji neanalizavo, o daugiau jautė neišvengiamą kaimo negandą.                   

Šių įvykių išvakarėse Marijos Antanas kažko ieškojo senose skryniose, iki vėlumos vaikščiojo brūžindamas aslą, tai išeidamas į sutemas, įsikandęs pypkę, tai vėl neramiai sugrįždamas… Lyg tolumoje akimis kažko ieškotų, lauktų iš už miško pasirodant ženklo, žmogaus pavidalo, ar viską išblaivinančios aušros… Kai Marija bandė paklausti, ko šis blaškosi, Antanas nė nežvilgtelėjo į Mariją. Grįžtelėjęs pro petį, vis dar nepakeldamas akių, pašnibždom paprašė daugiau neklausinėti.

Panašiai elgėsi ir Grasildos Motiejus. Į pakulų maišą paskubom krovė kažkokius įrankius, indus, duonos žiauberę, ir tą paskutinę, nutvėrė. Vyro rankos vos pastebimai virpėjo. Akylos Grasildos akys pastebėjo, kaip Motiejus, eidamas vakarieniauti,  laikosi tvirtai įsitvėręs už stalo, lyg šis padėtų jam nenugriūti.

Onos sūnus, paskutinis iš keturių gyvų brolių, rodos, dar neseniai vaikystės rūbus išaugęs, vilkosi tamsiais marškiniais, movėsi juodas, kiek per ilgas, tėvo kelnes, žvilgsniu glostė aštriabriaunio peilio ašmenis, akylus, išbudintas ir kažkam ryžtingai pasiruošęs. Motina įžvelgė mirtiną sūnaus ryžtą, jos nuojautos, lyg sunkus akmuo, akimirksniu prispaudė širdį. Ji suglaudė delnus maldai, pakėlė akis  į dangų, melsdama Dievo, kad šis neatimtų iš jos brangiausio turto. Kuo karščiau meldėsi, tuo vaizduotėje veržliau vėrėsi negandos akivarai, nerimas vyniojosi lyg priešaušrio rūkas, tirštas it pienas, klampus ir klaidinantis. Rodos, net paaštrėję pelkių kvapai nuožmiai padvelkė nuo Balukalnio. Kažkas turėjo ateiti, arba išeiti… Tiek daug Ona nujautė. Pernakt nebesumerkė savo senų raukšlėtų akių. Stebeilijosi į tamsą ir savus baimės šulinius, melsdama, krutindama lūpas, maldose ieškodama vilties, nusiraminimo.  Ir vėrėsi žinojimas, aiškumas, lyg Dievas rodė jai tolesnę istorijos baigtį, neišvengiamą, neatšaukiamą ir kažkodėl būtiną. Ona niekaip negalėjo suvokti kodėl? Kodėl paskutinis sūnus turi išeiti? Nors iš jo ryžto suvokė, kad tai reikalinga ne tik jam, bet visam kaimui. Paryčiais senutė be žodžių peržegnojo Ąžuolą. Šis sparčiais žingsniais dingo už trobos kampo. Plyšo širdis, bet išleido… Ir dabar, šviesioje bažnytėlėje, ji meldėsi stipriai užmerkusi akis, bijodama įsileisti kaimo moterų siaubą, kalbėjo maldas, šnabždesiuose girdėdama kitų ilgesį ir nerimą. Ji nieko negalėjo padaryti, tik melstis už vaikus, tėvus, vyrus ir laukiančias moteris. Tik nuolat užkalbamas skausmas padėjo ištverti savo sūnų žūtis.

Aniceta neramiai stebėjo kaimynes, ir joje pamažu kilo, vyniojosi ir širdį gaubė baimės rūkas, saulei leidžiantis lyg laumės skraistė užklojantis laukus ir sodus. Žmonės sakydavo – laumės periasi. Nevalia klajoti po tokius rūkus, protą atims, paklaidins ir niekad nebegrįši…

Aniceta  kartu su kitomis moterimis neramiai dairėsi, gniaužė rankas. Staiga pajuto kažką labai arti savęs. Tai Ūžlių Janė spraudėsi jai prie šono ir į ausį šnypštė: „Girdėjau, kad vyrai išėjo gelbėti sužeisto Jurgio“. Aniceta suklususi staigiai atsigręžė į Janę, ši energingai linktelėjo galvą: „Taip taip, Aniceta, Jurgis iki šiol gyvas miškuose. Tik nebežinia ar ilgam. Tie šunys jau eina jo pėdom, nebebus jam gyvenimo, dar, girdėjo, pašovė. Stasys kažkaip sužinojo ir vyrus sušaukė. Todėl jie ir pasitraukė naktį. Oj, vargas jiems visiems, kažin ar begrįš, jei juos užtiks. Vyrai naktį turėjo Jurgį pergabent į Užraistį. Ten prasibrauti –  tikra pekla, gali priburbuliuot, bet gerai, kad ir tie šunys galvažudžiai gali prigert“. Janė susiraukus nusispjovė, paskui susigėdo, susivokusi bažnyčioje esanti. Žmonės aplinkui šnabždėjosi, žinia skriejo iš lūpų į lūpas, moterys sunkiai dūsavo, vienas nežinios audeklas šiek tiek prasiskyrė, tik nesumažino nerimo. 

Mykolas… mintyse kartojo Aniceta. Mykolas… Jos drąsus karštakošis Mykolas, kiek jis užsidegęs kalbėdavo jai apie tėvynę, meilę, gimtinės laukus. Meilė moteriai, žemei ir tėvynei jam buvo vienis, nedaloma visuma, neprieštaraujantys vardikliai. „Vasarą mudu susituoksim, po gimtinės laukus paleisim bėgioti daug mažų laimingų vaikučių, jie lakstys greičiau už vėją. Ir girdėsim jų begalinį juoką, šis toli pasklidęs džiaugsmas apgaubs mus amžina laime“, – Įkvėptas ir laimingas Mykolas vis kalbėjo, kalbėjo…  Tik paskutiniu metu vis dažniau jo kakton įsirėždavo įtempto galvojimo raukšlės, žvilgsnis nutoldavęs nuo Anicetos. Ji guosdavosi Mykolo būdo svajingumu, gebėjimu nuklysti labai toli, pamatyti dar neįvykusią ateitį, netgi ja mėgautis, patirti saldžią palaimą iš būsimų įvykių. Taip begalvojant į Anicetos rankas įslydo mažas lapelis, ji net nesuvokė, kas taip greit jį įspraudė tarp pirštų, apsidairė ir nepamatė nieko – nei nubėgančio, nei praeinančio… Sugniaužė lapelį tarp pirštų. Pastebėjo Adelės primerktas akis ir tą akimirksniu užeinantį akių debesį, tamsumą, kuris, staiga užslinkus lietaus marškai, užkloja ežero paviršių. Adelė pirštų galiukais perbraukė savo šviesiuosius  plaukus, tarsi norėdama nutrinti tamsų Anicetos regėjimą, ir prisiartino prie draugės.

 – Ko žemelę pardavei? Juk Mykolas nesiruošia mirti, jis gi tikras didvyris, eina priešaky, kitiems kelią rodo, apylinkes pažįsta, na ir kas, kad Velykos, ir būsima žmona laukia, yra svarbesnių reikalų… Kam pranešti, kam gąsdinti sužadėtinę… –  pritildžiusi balsą klastingai lyg lapė kalbėjo Adelė. Aniceta, klausydamasi miglotos draugės kalbos, vis labiau niaukėsi, moteris  nesuprato, kam ji taip kalbėjo? Ką norėjo pasakyti? 

– Adele, ar žinai, kur dabar Mykolas? – jau pyktelėjo Aniceta. Adelė nusišypsojo.

 – Gal kažką ir žinau, juk girdėjai ką tau šnabždėjo Janė?  Aš irgi girdėjau, Janė apskriejo visą bažnyčią, net ir mūsų kunigėlį, mes dabar melsimės už juos visus, nesijaudink Adele, Dievas žino, ką daro, nieko nedaro veltui.  –  Adelė kalbėjo kažkaip pakiliai, šis pakilumas užgavo Anicetą, ji nusisuko nuo draugės, nejautė nei paguodos, nei tikrumo. O dar reikėjo susigaudyti, kas iš tikrųjų vyko. Koks pavojus grėsė jos Mykolui? „Ar aš galiu pajausti savo žmogų, jo baimes ir drąsą? Kur jis dabar, kokiomis pelkėmis klampoja, įkvėptas vilties ar nusiminimo, ar jiems pavyks išbristi ir pergabenti Jurgį? O Jurgis… tas pražuvėlis miškų vaikis, tiek ilgai slėpėsi nuo galvažudžių, kaimas jau seniai jį palaidojo… Po paskutinių  prakeiktų miško šukavimų… Jie savo kruvinomis neapykantos šukomis šukuoja mišką, palikdami randus, viso kaimo gyvažaizdes, kurių paskui šimtmečiais neišsilaižysi…“ Kažkas užvirė sukunkuliavo Anicetos viduje. Staiga pajuto savojo žmogaus drąsą ir nusiramino – Mykolas eina… Vis eina  ir eina klampodamas per pelkes. Jį veda raistas, gailių kvapas, švylių baltumas, vyrų artumas. „Aš tikiu, laukiu, viliuosi, klykiu lyg gervė, suteikdama drąsos, įkvėpimo, ėjimo prasmės. Eik, Mykolai, taip būtina.“ Aniceta giliai atsiduso, susitaikyti su pavojumi, šią akimirką, rodos, buvo neįmanoma… Ir visgi šiek tiek pavyko, ji liovėsi neramiai gniaužyti  rankas, pajutusi, kad Mykolas eina. Lapelį paslėpė suknelės kišenėje, bažnyčioje skaityti nenorėjo, per daug aplinkui akių.                     

                      Mišios buvo slogios, žmonės sujudę, subruzdę lyg tankus vėjuotas miškas, pilnas šlamesių. Maldos žodžiai atsikartodavo šimtus sykių vėluodami, vydamiesi kitus, žmonėms sunku buvo susikaupti, tik pamažu jų maldos susilygino. Suprato vieni kitus iš žvilgsnių.

                      Kaimo žmonės, palinkėję vieni kitiems gražių Velykų, skubinosi namo, prie šventoriaus, kaip anksčiau, niekas ilgai nestoviniavo, apdalijo elgetas ir skubiai skirstėsi, nešdamiesi su savimi žolynus, margučius. Artimieji vieni kitiems perdavė krepšelius su duona, pačių suslėgtu sūriu, kiaušiniais, pyragais. Viskas paskubom, atgalia ranka, nerimo pilna širdimi. Skubėjo namo, lyg ten laukimas būtų lengvesnis.

                      Aniceta, palikusi prie šventoriaus tėvus, močiutę ir seseris, viena leidosi takeliu namo. Skubinosi, lyg troboje lauktų Mykolas. Bėgo, lėkė, kojos kliuvinėjo už akmenų, kad tik greičiau pasiektų kiemą. Kaime lojo šunys, girdėjosi svetimų mašinų burzgesys. Balsai, rėkaliojimai, raginimai, moteris slinko mišku lyg šešėlis, eidama tankesniais krūmynais, tarp aukštesnių žolių, kartais priglusdavo prie eglės kamieno, kad tik jos nepamatytų, jautė, kad geruoju jos nesutiks, turėjo kažkaip sugrįžti. Namuose pasitiko vėsus, drėgnas Velykų rytas, ant stalo kvepėjo motinos keptas pyragas, drobe uždengta duona, stovėjo krepšelis margučių,  pieno ąsotis. Sugrįžtančių laukė sotūs šventiniai pusryčiai. Tik šventiškumo nebuvo justi, to pakilumo, kuris apimdavo anksčiau, nors ir nedaug teturėdavę ant stalo, bet šildydavosi vieni kitų džiaugsmu, dalindavosi juo su kaimynais. Atsisėdo Aniceta prieblandoje, susmuko kėdėje, delnais įsikibo į stalą ir tyliai pravirko. Virpančiomis rankomis ištraukė sulankstytą popierėlį, atpažino Mykolo raštą. Tankiau suplakė širdis. „Atleisk, privalau vyrams padėti prie ūkio. Gražios tau šventės, Aniceta“, tiek tebuvo kreivai paskubomis parašyta, ir moteris suvokė, kad Mykolas jau seniai padeda Jurgiui ir kitiems  broliams. Tik nematė, nepastebėjo to, Mykolas nekalbėjo, saugojo ją, o ji gal ir nenorėjo nieko žinoti. Vien tik džiaugtis dviejų žmonių artumu, pavasario suvešėjimu. Visa, kas Anicetą supo, augino, buvo tarsi nulemta, duota likimo verpėjų, tereikėjo paklusti ir eiti apsuptai mylinčių seserų, tėvų ir senelių, protėvių palaiminimo. Tačiau dabar dygus nežinios nerimas suspaudė širdį. Ateities vaizdiniai trupėjo tarp pirštų, eižėjo ir sklaidėsi prieblandoje.

                      Rodos amžinybė praėjo, kol motina pravėrė sunkias trobos duris, grįždama iš bažnyčios kartu su Anicetos tėvu, močiute ir seserimis. Visi tylūs ir susigūžę atsisėdo už stalo. Motina sunkiomis rankomis atidengė baltu lininiu rankšluosčiu uždengtą duoną, pyragus. Nuėjo užkurti krosnies, užkaisti vandens. Visi judėjo be žodžių, lyg šie būtų dar labiau žeidę. Sukalbėję maldą vaišinosi surinktomis gėrybėmis. Diena pasitiko bespalvė, pavasario atgimimo šventė buvo sunki. Motina apkabino Anicetos pečius, švelniai paglostė galvą, kalbėjo paguodos žodžius, kad galiausiai viskas nurims, vyrai sugrįš, kiekvienas į savo šeimą, paslėps, pagydys Jurgį, suteiks jam prieglobstį ir vaistų. Tuo motina, tėvas, senoji ir seserys norėjo tikėti. Iš dalies kalbomis bandė užkalbėti likimą, pakreipti jį į savo pusę. Ir tikrai, atrodė, jau rytoj brėkš naujas rytas, išvaduos iš nežinios, bus galima lengviau atsikvėpti. Panašiai galvojo visos laukiančios moterys. Senelės. Motinos. Seserys. Žmonos. Jų vyrai sugrįš. Ir imsis įprastų darbų. Girdėsis kieme kapojamų malkų pokšėjimas. Prunkš kinkomi arkliai. Pasklis tabako dūmai. Juokas. Keiksmai. Prakaitas. Prieangyje trepsės žemėtais batais. Garsai bus įprasti, šimto metų senumo, raminantys, pažabojantys lekiantį laiką. Viskas bus kaip buvę. Pavasario žemės budinimas. Dainos. Nuolat besikartojantys veiksmai. Dirvoje kasami margučiai. Laistomi vandeniu artojai. Juokas. Merginų supimasis. Vaikų vežiojimas ratuose. Visur vanduo. Pavasaris. Velykos. Daugybė kasmetinių ritualų. Atliekamų visų sodybų gyventojų. Dabar trūko bent pusės iš jų. Ir kaimas belaukdamas apmirė…

                      Brėško naujas rytas. Aniceta ištisą naktį nesudėjo bluosto, dabar iš nuovargio snūduriavo pasirėmusi ant rankų. Staiga kažkas kumščiais nekantriai ėmė daužyti duris. Aniceta, apsiblaususi ir neišsibudinusi iš slogaus miego, nuėjo prie durų. Stipriau suplakė širdis. Gal Mykolas? Ne. Jis taip nebelstų. Aniceta atidarė duris. Tarpdury stovėjo Adelė. Apsigaubusi gėlėta skara, susitaršiusiais plaukais, susigūžusi, vylinga šypsena, tamsiomis bemiegėmis akimis. Netrukus tas vypsnys virto beprotišku, šioje ryto prieblandoje sunkiai suprantamu, juoku. Aniceta pajuto vyno kvapą. Draugė buvo visiškai apsvaigusi. Aniceta žiūrėjo į Adelę ir niekaip neperprato jos elgesio, kuris šioje negandų akivaizdoje buvo sunkiai paaiškinamas. Adelė susverdėjo ir Aniceta, prilaikydama draugę, pasodino ant suoliuko prie tvoros. Užvėrė duris ir atsisėdo šalia.

– Aš žinau, kas šiandien nutiko… Nekvaila aš… Juk pirmininko dukra. Viską žinau… Pusė šio kaimo bernų man ant peties galvą padėję viską išpasakodavo. Žinojau, kur Jurgis… Visi jie jam padėjo. Kvailiai… Dabar galvas paguldė. O gal ir mes visi paskęsim ar būsim išskersti su jais… Aniceta klausydamasi nerišlios kalbos vis labiau šiurpo. Nepaaiškinama nuojauta, siaubas užliejo visą kūną.

– kas šiąnakt nutiko, Adele?

– Jie visi negyvi… Juos nušovė… mano tėvelio sėbrai. „Kas ras Jurgį – tam šimtas rublių“, taip kalbėjo tėvelis. Jurgis slėpėsi Stasės bulvių rūsy, ten buvo išsikasę bunkerį, nešiau kelis sykius duonos… kad sužinočiau kur jis. Ir tėveliui parodyčiau… Aniceta kaip įgelta pašoko nuo suolo. Negalėjo pratarti nė žodžio.

–  Netikiu tuo, ką  sakai! Už ką tu taip… Jurgiui?

– Aj, jis vienas iš tų, kuris niekada nėjo su manim šokti… Kažkokią panelę Marytę iš Galvydžių mylėjo… Kvailys buvo…, – Adelės akis užplūdo tas ilgai sulaikytas tamsumas, jis tvino lyg rašalas ežere, tarytum sudrumstas dumblas, netrukus skruostais ėmė tekėti ašaros. Anicetos akyse moteris virto tamsiu juoduliu, nebe moterimi, o Judu. Moteris neištvėrusi pastūmė draugę. Ši vos nenugriuvo, spėjo įsitverti į suolo kraštą. Svirduliuodama palenkė galvą ir kvailai gindamasi nusišypsojo. Aniceta stvėrė draugę už riešo ir stipriai suspaudė.

–  Dabar pasakyk, kad niekus tauški. Tu tik kvaila išgėrusi mergšė,  pliauški ir tiek!! –  niršo Aniceta.

–  Oj ne, taip ir buvo, šiąnakt taviškis su kitais gabeno Jurgį į Užraistį, aš žinojau, kad ten yra gera vietelė pasislėpti, kažkokį pažįstamą Užraisčio gydytoją atsitempė, nors Jurgiui kažin ar dar būtų padėjęs… Tai aš tėveliui pasakiau, kad jau laikas tuos bernelius sugauti, tai jis kartu su sėbrais juos visus nudėjo. Pelkes pažįsta geriau už jus visus. Aš nenorėjau, kad šitaip… Tik pagąsdinti… Kad Jurgis suprastų, ką prarado… Bet jau jį anksčiau pastebėjo ir vos nepričiupo. Bet šįkart viskas… Nebėra jo… Ir tavo Mykolo nebėra… –  Adelė ėmė kūkčioti. Pažvelgė į Anicetą.

 –  Netiki? Bėk pažiūrėk prie mūsų šventoriaus. Guli visi. Eik apsikabink, paverk, atvažiuos valdžios vyrai ir tave išsiveš, dar viena kvailele bus mažiau. Adelė braukė delnu šlapią veidą, lyg norėdama nusibraukti savo žodžius. Aniceta nebegirdėjo. Išbėgo basa. Netikėjo, bet kažkas vertė sužinoti tiesą. Dar nebuvo taip greitai lėkusi, nejautė nei savo kūno, nei žemės po kojomis. Netoli šventoriaus stabtelėjo. Iš tolo išgirdo aimanas. Visų laukusių moterų… Trūko tik Anicetos. Prie šventoriaus verkė moterys. Raudojo, aimanavo, dejavo, rėkė iki užkimimo, tik Aniceta prarado balsą. Kai klūpėjo apsikabinusi baltas Mykolo kojas, įsitvėrusi lyg į šakas, ašaros sruvo skruostais, bet iš gerklės negalėjo prasiveržti joks garsas. Po daugelio metų ji iki šiol negali atsiminti, kas ją suėmė už pečių ir pakėlė nuo ilgo klūpėjimo ant žemės, kas kuždėjo jai, kad metas eiti, paleisti Mykolą, kad gyventum, nes jie neleis nei vienai moteriai gedėti. Kas jai parodė, kur slėpėsi Jurgis, kas  nuvedė prie  Stasės bulvių rūsio, kur netoli augo senolė pušis? 

Ant pušies, šalia Jurgio slėptuvės, tebėra įrėžtas kryželis… Vėliau toje vietoje paslėpė Mykolo kūną… Po kelių dešimčių metų kapą aptvėrė medine neaukšta tvorele, įsmeigė medinį kryžių, sunertą iš dviejų liepos šakų. Našlės, motinos, dukterys ir senelės, kurioms pavyko atgauti žuvusiųjų kūnus, juos nakčia išslapstė sodybose, kalvelėse, miškeliuose. Tik vėliau, kai jau galėjai įkvėpti laisvos tėvynės oro, dauguma mirusiųjų perlaidoti netoli esančio miestelio kapinėse. 

Kryželis ant pušies iki šiol saugo šimtametės Anicetos maldas. Sukumpusi Aniceta raukšlėta virpančia ranka glosto pušies kamieną, susiraičiusios šakos primena jos išsukinėtas rankas. Vos reginčiomis akimis ji žiūri į išraižytą kryželį. Meldžiasi. Apmąsto savo ilgą gyvenimą. Visada atneša gėlių, apravi aplink tvorelę piktžoles. Uždega žvakelę. Pasėdi netoliese. Saulės spinduliai glosto žilus linų spalvos plaukus, aplinkui žydi gėlės, čirškia paukščiai. Metas namo, eina iš lėto, keliukas per pievą apžėlęs aukštomis smilgomis. Kvepia sunokusiomis žemuogėmis. Kaimo laikas teka savu, vien tik jam žinomu ritmu.

Verified by MonsterInsights