Nauji lietuvių autorių kūriniai/kovas

Akvilina Cicėnaitė

Anglų kalbos žodynas

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Sigitas Parulskis

Dramedijos

Kiekvienas žmogus savo gyvenimą galėtų suskirstyti į komiškus ir dramatiškus laikotarpius. Kartais gyvename kaip komiški personažai, linksmi ir nerūpestingi lyg kareivis Šveikas, kai kada – kaip negandomis apėjęs Jobas ar keršto apsėstas Hamletas. O kai komedija ima sugyventi su drama, atsiranda dramedijos.
Mūsų gyvenimo laikotarpiai priklauso ne tik nuo išorinių aplinkybių, t. y. ne nuo scenos ir dekoracijų, ne nuo veiksmo ir partnerių scenoje, kartais tai lemia tik mūsų pačių požiūris, tik mes galime žvelgti į savo dramas ir tragedijas su šypsena ar atvirkščiai – menkiausią niekalą paversti tragedija.
Feisbukas atskleidė vieną svarbiausių žmogaus – socialinio gyvūno – savybių. Mes trokštame dėmesio. Žinoma, dar norime pinigų, garbės ir meilės, bet labiausiai – dėmesio. Gali būti, kad viskas, ką gyvenime darome, netgi siekdami pinigų, garbės ir meilės, pirmiausia darome dėl dėmesio – mamos, tėčio, draugo, meilužio ar paties Dievo.
Dėmesio – apie tai ir ši knyga.

Eimantas Gudas

Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės

Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės – neatsiejama Europos elito epochos dalis. Ar per amžių rūką, skiriantį mus nuo anų laikų, įmanoma įžvelgti ne tik jų klestėjimo, pakilimų, nuopuolių ženklus, bet ir konkrečius žmones? Gyvenusius dorai ir nedorai, konkuravusius tarpusavyje, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus, siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą?

Valdovų rūmų kultūros istorikas Eimantas Gudas knygoje „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“ apie įtakingiausias gimines pasakoja gyvai, su amą atimančiomis smulkmenomis, pasitelkdamas galybę senovinių iliustracijų. O charizmatiškasis ekskursijų gidas, dar žinomas kaip „Rūstus gids“, dailės istorikas Donatas Jokūbaitis siūlo E. Gudo pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkias mūsų gimines menančiais maršrutais.

Kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Chodkevičius laiške žmonai guodėsi: „Prisidariau gėdos pas valdovą puotoje. Trenkiau taurę išgėręs sau į galvą“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas suėdė Pacų giminę? O kuris Sapiega freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Vilniaus katedroje vaizduojamas dar negimęs? Kodėl tarpukario Lietuvai nereikėjo Tiškevičių ir kitų aristokratų?

Ramūnas Bogdanas

Dūris. Ukrainos tridantis III

Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.

Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

Tomas Vaiseta. Valdemaras Klumbys

Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

„Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ – turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo.

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Algimantas Čekuolis

Medinė kaukė. Tikroji mano istorija

„Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje.“
Algimantas Čekuolis

„Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.“
Andrius Tapinas

Unė Kaunaitė

2084

2084-ieji. Realybė – jau virtualybėje. Konsultantu psichologu dirbančio Kajaus kasdienybė – paskutinis nuotolinis pokalbis su ketinančiaisiais nusižudyti. Laisvalaikį jis irgi leidžia virtualybėje – naujajame pasaulyje mezgami santykiai, diskutuojama, žaidžiama ir keliaujama. Šioje Visatoje žmonės nebeteisia vieni kitų dėl išvaizdos, amžiaus, lyties ar tautybės, nes virtualybėje šios sąvokos nebeturi prasmės. Nebent tiek, kad vieni gyvena virtualiosiose Paraštėse, o kiti – prabangiuose Visatos rajonuose…

Knygoje „2084“ kuriamas ateities pasaulis atrodo ir labai tolimas, ir kartu baugiai artimas. Čia nuolat balansuojama tarp to, kas tikra, ir to, kas sukurta, – ties abiejų pasaulių skirtimi. Jei visa, kas mus supa, galima pritaikyti prie individo, pakeisti, kad atitiktų jo ar jos poreikius, ar dar gali egzistuoti kokie nors faktai ir tikrovė?

Išgyvendamas pasibaigusių santykių skausmą, Kajus klausia: kiek tikri yra kiti žmonės ir santykiai su jais? Kiek žmonių savybių, emocijų mes tik įsivaizduojame – ir kiek tai dar apskritai svarbu? Jo rutiną sutrikdo Lėja, nenorinti gyventi pasaulyje be tiesos. Tuomet ir Kajus susimąsto apie pasaulį, kuriame technologijos palengvina kasdienybę, bet… ar jos mūsų neriboja, neatima galimybės klysti, neima spręsti už mus? Šie klausimai tampa dar svarbesni, kai Kajus sulaukia kvietimo dirbti „Burbule“ – didžiausioje virtualybę generuojančioje įmonėje…

Irena Buivydaitė

Kas būtų, jei

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano „Kas būtų, jei…“ herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi…“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą… Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei…“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ieva Vill

Pažadink mane

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir… odontologo kėdėje!

„Pažadink mane“ – jausmų istorija su žiupsniu trilerio įtampos ir sauja humoro neaplenkiant rimtų temų. Trupinėlis tikro gyvenimo, kuriame yra vietos ir skambiam juokui, ir graudžioms ašaroms.

Jurga Tumasonytė

Naujagimiai

„Naujagimiai“ – tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę, ir stiprų troškimą gyventi.

Novelių romanas „Naujagimiai“ – aiškiai išsiskiria savita pasaulio vizija, ryškiais personažais, magiškojo realizmo elementais. Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia maišomas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais. Kiekviena novelė turi vienokią ar kitokią jungtį su kitomis novelėmis, autorė kuria savitą, hipnotizuojantį pasaulį ir lydi skaitytoją nuo menamų XIX amžiaus įvykių iki tolimos ateities.