Virginija Žvarėlaitė

2023 metais Virginijai Žvarėlaitei  paskirta Molėtų rajono Kazio Umbraso pagrindinė literatūrinė premija.

***

 Dar ne žiema, bet dangiška mana

 užpylė

pakrikusią žemę.

Žmonės ridenasi gumuliukais.

Kaip manų košėj – sunku nuryti. Net pastumiant.

Lengviausiai nuslysta tie,

kurie dar šilti.

Dangus iškrito. Dabar ir žemėj turbūt

Dievo daugiau.

O žmonių vis mažėja.

***

Aš nežinau, kas yra svarbu.

Ir nenoriu žinoti.

Nes nėra svarbu žinoti. Gyvenant esi

atleidžiamas nuo žinojimo.

Bet neatleidžiamas nuo kiekvienos

ištinkančios sekundės. 

Įkvėpiau. Ir svarbu tik tai,

 kas many pasiliko.

 Nežinant.

***

Apgraibom per malkų rietuvę. Rankom

kiekvieną pliauską. Pašinas.

Išsitrauki – kraujuoja. Ilgai, kartais

ilgai neužsitraukia. Tuomet tik pelyno

karčioji. 

Ir per sniegą, taku išdėvėtu. Apgraibom

judėti link židinio. Metus į metus braukti.

Kol plykstelės ugnis. Kol tu 

į mane nusileisi

paskutine pelenų plunksnele.

***

                                      – I –

Mes ilgai kariavom. Kol pavargom.

Tada mus nuplovė po ledu:

ten ieškojom meilės, Dievo, prasmės. Nieko nebuvo.

Išvadavo pavasaris, sprogęs žaliais laukais. 

Nes ir dangaus gailestingieji pavargo nuo karo mumyse.

                                   –   II –

Žmonės bijo meilės

labiau nei karo. 

Abu pereina per širdį.

Abu kada nors pasibaigia.

Tik meilė vis dar gyva. Net užbraukus

laiką. 

Sprogimu.

***

 Praeities negali būti.

 Rytas stipria ranka išplėšia atmintį ir neša.

Švaru kaip šventoriuj.

Duona, tyla. Ir tie, kurie iki galo. Visa bažnyčios esmė. 

Ir pasaulio. Jei praeitis vis tik ištiktų –

neduok atminties, duok švarų dangų.

***

Vienatvės numeris šimtas dvylika.

Visada.

Vienas ir vienas. Du –

seniai bebuvę. Nuotraukoje.

Antras. Paširdžiuos išblukęs.

Per pečius tyla. Kiauras atminties

krepšelis. Dienų daug, jos po

vieną. Dviems gali neužtekti

jėgų.

Kaip nutiko? Ir kur nutikties vieta?

Šimtas dvylika.

Signalas išblukęs. Už vienatvės – 

viena diena. Visada.

***

Pigūs žmonės dažnai

prašo juos pabranginti.

Paauksuoti, pridengti glazūra. Ir savimi. 

O brangūs tokie, kaip žvaigždės šviesa.

Miško alsavimas. Akies vyzdys. Ten jie visi neįperkami.

 Nupoliruoti. Sielos skausmu. Ir iki kito

gyvenimo.

***

Tas šaltkrėtis per sielą tik lūžtantiems 

ir vėl sugijusiems.

Kiti neserga. Niekuo, išskyrus gripą. Egoizmą. Nuobodulį.

Tai patogu, dažnai chroniška.

O tu, kai lūžti, tykiai, saulėtą dieną –

esi negydomas. Sulankstomas, suriečiamas.

Atsitiktine tvarka. Intuityviai.

Kiekvieną kartą per sielą. Kiekvieną kartą

vis daugiau tavęs.

***

Gerą poeziją kuria tik vyrai. Ne moterys. Geros.

Vyrai eina žodžių laukais. Surenka akmenis ir šlovę. 

Žiūriu į tave. Pavykęs eilėraštis. Ir Kūrėjas geras.

Man liko padėti tašką, kur tavo lūpa įtrūkus. 

Geros moterys nekuria poezijos.

Eilėraštis joms visada dovanų.

***

Tu esi man aiškiausia 

Visatos žinutė – du žodžiai

Ir taškas. Galiu nuo šiol

Tik žydėti. 

Skyrybos ženklais nardo 

Paukščiai  prieš lietų.