Elzė Dubnikovaitė

Elzei Dubnikovaitei  2023 metais skirta Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinė paskatinamoji premija.

Mūsų venose mėlyna

Medžių atspindžiai nuskendę bemiegio ryto mėnuly.

Nuojauta raustančiu dangum vis sėlina,

Įsodino į tavo tuštumą po rūpintojėlį, aklą dievulį…

Juk kas sušildys pageltusias gatves,

Kas pasieks sušaudytų klevų viršūnes,

Jei ne tavo įsiūtis gyvent ir mirti.

Kas nupins iš saulės stiklo tvoras,

Įrėmins mane ir sakys:

„Kiek daug erdvių dar gimti!”

„Kiek daug kas mus negirdi…“

Tik betoninės sienos

Lyg šiaurės fjordai

Kartos žodžius.

Metus

Mano arterijos kaip vikšrai apraizgys, apglėbs

Visus šios žemės kampus.

Ir atrodys, kad tik tik nuojauta

Raustančiu dangum pulsuoja.

Raudoni siūlai, pablyškusių medžių šešėliuos…

Žibės gilumoj akių lyg fejerverkai –

Susprogdino mūsų tuštumą bemiegės vėlės.

Ar tu ateisi pas mane?

Spalvotų kaladėlių takais,

Vyšninių debesų purpurais,

Sūpuoki vakaro auksu sapne.

Paseki pasaką man iš galvos

Kol sieksiu saulės vaisingos šakos

Ir džiaugsiuos.

Kaip džiaugiasi skrisdamos gulbės.

Su nebylia ašara ir tyliu šnypštimu

Išorėj.

Po jų kojom nužydėjusios bulvės,

O veiduos juokas klykauja vaiku.

Užsikimšusiais vasaros viduriais

Klaidžiosiu po prisiminimų blyškumą,

Užkonservuotą šviesą.

Per brandžią žolę batais purvinais

Ieškosiu to, kas priminė gerumą,

Tikslią sąvoką, tiesą…

Ar tu ateisi pas mane?

Turėjau būti svarbi, turėjau būti reikalinga.

Ne nardyti apleista gatve,

Kaip lietaus lašai…Vienatvės taip turtinga.

Tu turėsi namus.

Naują vardą turėsi.

Bronzinius šermukšnių varpus,

Ne mane tu girdėsi.

Mano kaltė – tavo auksas,

Su juo išėjai, kur nepasieksiu.

Tu mano laimės kupinas šaukštas,

Dabar vienumoj badausiu, šnabždėsiu…

Tavi atvaizdai persekios saulės žaismuose,

Giedra akių vaisingu pienu liesis.

Priglusi prie veido ilgesingose maldose –

„Aš tavo skausmas. Aš skausmas“, – kalbėsi.

O man nesvarbu.

Juk žiūrėjai taip, lyg galėtum mylėti.

Bet tik atvėriau prieš tave kelius, namus,

Supratau.

Tu naują vardą turėsi.

Ašaros, pridžiūvusios prie skruostų

Nepalieka. Nesvarbūs tavo norai.

Medaus lašu svajonę kas parduotų? 

Ramsto sienas vėjo šuorai.

Apdulkėjusiom gatvėm nuo paskutinio žydėjimo

Tyliu. Vyšnios medžiuose kelią nušviečia.

Stiklo šuke sugrįžti be pasigailėjimo,

Negaliu. Atspindžiai veidrodžių sudarkytą kūną liečia.

Dangus nuo ryto pilkuma mane užklojo.

Nematyčiau, gal tada mažiau skaudėtų…

Bet kalte šunys viduj loja,

Padaryk, kad negirdėčiau. Saulės raštai pakylėtų.

O ašarų prisigėrę mano skruostai

Šnabžda: „  Žinai, nesvarbūs tavo norai.“

Verkiu mergaitei, veidrodžiui parduotai,

Saldumu medaus aptemdyti mus protai.

***

Kaip trokštanti žuvis žolių apglėbtam dugne. Stebiu saulės žaismą skaidriame vandenyje. Kažkada aš irgi šokau, o žvynai tviskėjo saulėje. Vieną akimirką skrodžiu neaprėpiamą mėlį, kitą – skęstu gelmėse. Žmogus begalinis ir aš pasiklydau jame. Kartu su savimi nusitempiau pavasarį. Jis – pilkas, susiraukęs lyg mažas vaikas lieja ant žmonių galvų rūgščias ašaras. Atsirėmę į vienas kitą, mes merdejam prie bedugnės krašto. Aplinkiniai mintyse keikia mus už perdėtą melancholiją, abejingumą, tačiau jie giliai širdyje žino – nieko pakeisti negali. Mes abu pasiklydome tarp lūkesčių. Tarp norų. Mes abu žinome, ką reiškia lelijos, paslaptim apsigobusios. Ten geltonos, ten baltos, kaip žvakės, nutolusios. Jų lapai kartu su upe sidabru teka. Ar girdi kas nors? Tik mums vieniems jų lūpos šneka. Apie blankias, šaltas sales ir raudas be sienų. Apie tamsius švarkus dienų bei šaukimąsi Dievo. Jų kalbos geba ašarą liūdną išspausti. Ne kiekvienas galėtų nuvyt slogias mintis, kurių neapgausi. Jos kartais grįžta į mane ir verčia tikėti – naudingesnė būčiau ten, kur šis pasaulis negali girdėti. Aš be reikalo mąstau, bėgu ir kramtau. Be reikalo bandau išaiškint save tau. Lelijos kužda, kad neverta. Liepsna jau gęsta many, pavasariai išeina, o tuštuma bei nuovargis plečias širdy… Tada atrodo, jog blankioj salėj mane prisimintų. Gal kaip didvyrį ar auką, ne vien sieną, kuri gyvendama mirtų. Bet vėl kvėpuoju. Mąstau, bėgu ir kramtau. Kasdien galvoju, kaip išaiškint save tau. Išspjaunu mirtį laukan ir drebančiom kojom kylu. Nežinau, dėl ko, išeinu, kur netyla. Paukščiai. Balsai. Miškai su asfaltuotais pėdsakais į visumą suyra. Kviečia – tu langus atidaryki. Atsidarau, o blankios salės duris stengiuos užtrenkti, uždaryti. Ne viena aš klupau. Ne vienai man lelijos apie silpnumą šnabžda. Ne viena aš čia pasilikau ir dabar pilkoj dykumoj raviu žoles. Viena, dvi, trys… Saulė, duris atlapojusi, plieskia savo šypsena į veidą. Net skauda. Viens, du, trys…. Nežinau, ar tu matai. Nuogom rankom raunu smulkias žoleles, keikdama užsispyrusią gyvybę. Po to reikės sugrėbliuoti. Išvagoti, suarti tavo nuskustą veidą, paslėpti išsikišusias plastiko raukšles ir kūrybinis procesas bus baigtas. Norėčiau, kad matytum, kaip sugrįžtu. Nesvarbu, vasara ar žiema, lyja ar svilina karščiai. Tvarkau tavo seniai išnykusį veidą ir prisimenu neišraunamas šaknis. Gali nuskabyt lapus, suplėšyti žiedus, bet tas vidinis kertinis akmuo išlieka. Išgydžius laikui, užaugina naują daigą, naują pavasarį, kuris neatmainomai susaisto su dabartimi. Juk tavo akmeninis žvilgsnis, aukštas paminklas mane užaugino. Leido bėgioti aplinkui, begalinėj vakaro žaros tyloj jaučiant ramybę, kažkokį nežemišką susitaikymą, kuriam buvo lemta tapti skola. Aš, išauklėtas kapitalizmo vaikas, negaliu išeiti nesusimokėjusi. Negaliu tavęs sušerti skubančiam rytojui. Todėl sugrįžtu išrauti piktžoles iš savasties dugno. Galbūt niekada netapsiu spalvingu, iracionaliu žiedu. Niekada nepamiršiu tamsos svorio. Tačiau jokia kaina neliksiu trokštančia žuvimi, kuri kaprizingais pavasariais bijo lelijų serenadų ir slepiasi po jų tobulumu nuo nenušlifuoto praeities prado.

Prieš sapnui suryjant sapną

Aš pažvelgiu po lova,

Kur daug dulkių be sparnų,

Kur baltoj sienoj vysta tavo veidas be dažų.

Nešasi baimę toji šypsena –

Balta kaip gulbė plaukianti medum.

Vėlė cirko monetą kyšteli,

Supasi vaiko lūkesy varnos be skvernų…

Iš po kojų slysta, šliaužia parkingo aikštelė –

Tiršti cukraus vatos dūmai ją myli.

Žagsi nustebusi moneta kišenėj,

Nugurkęs seilę, alkis tyli.

Juk sapnas suris sapną,

Žvilgsnis – lovą…

Šnervės virptels nuo pušų kvapo –

Nebesislėpsi.

Neuždengs tavęs paklodė stora.

Tu išėjai

Rudens rasos atnešti

Man. Kibire

O užančiuos netilpo kregždės

Tau. Ribų nėra

Nuvargęs švilpauja virdulys

Užgimsiu arbata

Srūvančia be nuovokos.

Kol audros koja basa

Langus spardys daužys.

Mūsų skolos netelpa į vokus

Tik paralelėse įsiprasmina

Tarp žmogaus ir nakties

Tarp aukos bežadės baimės.

Juk abu žinom – tokios trupmenos nesiprastina.

O tu ėjai.

Ėjai su dulkėm

Vis nešei

Ką man atstumti

Nesupratai. Tik vėjas manas akis atidaro

Su skalpeliu nugina vaiduoklius

Be skalpelio uždeda žaboklius

Ir jos nemato

 Kaip tu ateini

Gili žaizda bedarbei druskai

Man. Dugne

Ten čiulbės keistai moliuskai

Tau. Ribų nėra

Kaip mažai žinau apie tavo skausmą 

Ugnikalniai pūliuoja mūsų oda.

Jūra pasigavusi gausmą,

Saulės žibintus bandau skaityt nakčia.

Balsai atsitrenkia į ašarotas akis.

Papilkėjusios sienos dengia veidus…

Nežinau. Matai, girdi, ar išvis,

Mus jungia tik rikošetai aido.

Išties mažai žinau apie tavo skausmą.

Triukšmingo miesto lūpomis rauni iš savęs klaidas…

Klampiu vašku išsilydžiusi iš jausmo,

Basomis, su meile, užgesini šviesas.

Tu ant mano lūpų.

Salsvas dūmas.

Žibintas nakties,

Sugniaužtas saujoj.

Lyg vėjas kiaurai srūtų,

Lyg darganos už lango springtų savimi.

Sprigtų tuo, kas būtų.

Te užpusto minčių srautais,

Te užpusto pakitusiom agregatinėm būsenom,

Kad ištrūkčiau –

Neprabilčiau. Nepravirkčiau.

Tik supuvusią saulę neščiau ant peties lyg aukso luitą,

Nusidėjelio skėtį –

Apleistą, pažliugusį pasėlį.

Slidžiu tinku nugulsiu ant galvos.

Lankstysiu skulptūras be iliuzijų,

Skulptūras be dalios…

O tu mano akyse sėdėsi –

Pakrikusio džiaugsmo, pakitusiom agregatinėm būsenom.

Gailestį imituodamas kriokliais almėsi:

Aštausakiauaštausakiau

Aš tau…

Laiko užkimštos odos poros aidės:

Ašpavargauašpavargau

Aš pavargau…

Tavo lūpose nuguliau, kritau.

Tavo džiaugsmu tirpau šalty, tirpau nuoskauda,

Nykau. 

Nurimus lietaus varpams

Mintu gyvybės kuždesiu

Šalto vėjo glėby,

Kad prisiminčiau ilgesiu…

Pastatyk mane iš mėlio,

Dangaus syvų ir bulvių žydėjimo.

Dar įberk šiek tiek smėlio,

Pastatyk iš liepų šlamėjimo.

Užaugink mane be baimės,

Be nubrozdintų kelių ir sielos…

Nežinau, ar man lemta tiek laimės,

Nežinau, kaip nelūžti nuo vėjų.

Lietaus aidžiam varpų skambėjime

Brendu surasti aš

Save, gal tave, o gal mus –

Nebijau vėl prarasti…

Manęs neužkimši sąvoka

Reikme pilka.

Juk žmogus – ne pasiklydusi strofa,

Ne eilutė pamiršta, nuoga.

Nejau nepameni – kasdien žaisdavom klases.

Sakei – kokie mes gražūs dėl linijų ant grindinio…

Tada palaidojau tavo taisykles.

Sakei – tiesą pasmaugiau fantazijom,

Palikau už balso vingio.

Dabar savais žodžiais tu apkarpai liepsnas,

Jos vis vien žalsvai spragsės po kojom.

Į narvą uždarai naivius paukščius:

Jie – šunys be lenciūgų – dar aršiau loja.

Todėl prašau – nebetildyk manęs sąvoka,

Jos prigimtim skaudžia.

Aš – nepasiklydusi strofa.

Mano būties grožis ne linija, o pilnatis nuoga.

Valtys vakaro smaloj įklimpusios –

Priebėga mano rudens.

Bakterijų karalystės dušo plytelėse įmigusios,

Žibintų gijos nublukusius plaukus kedens.

O tu sakai – išjunk šviesas.

Nustok liejusi vandenį kibirais…

Taupyk. Iš sapnų tiesi į mane rankas.

Palik. Iš gėdos, dėkingumo atstumsiu jas.

Juk niekada nemokėjau dėti taško –

Užmerkiu akis prieš vorų nugludintas gatves.

Kruvini vijokliai apglėbę veidus beržo,

Raudos lelijom įstrigę per naktis, marias.

Jų despotija primins džiaugsmus

Susvetimėjusius.

 Laimė vys nutolstančiuos laivuos…

Kol ruduo ant rankų gims, šakom nulūš,

Priešlaikinė mirtis už mane sudės taškus.

Todėl išnešk šiukšles. Šviesas išjunk.

Taupyk mane. Taupyk.

Neliks daugiau, kas bus.

***

   Mano saujoj leidžiasi diena. Lėtai, palikdama nušlifuotas gatves ir išblukusius stogus, ji begėdiškai apnuogina gležnos būties kontūrus, braukia pirštais per atsikišusius kampus… Toji skalsi šviesa paskutinįkart nušviečia mūsų tikrovę – plikus, aštrius medžius, kurių nebemaitina svaiginančių lapų ambrozija ir pirmykštis gyvybės šauksmas. Beformėse šaligatvių balose regėdama žmonių siluetus, kuriuos iškrakmolijo vitamino D deficitas, stebiuosi, kaip ruduo gali taip sugniuždyti savo nesuvaidintu tikrumu. Jis atidengia visas kortas, duodamas suprasti, jog žmogus neturi nė menkiausio kozirio, nė menkutės vilties laimėti šį trumpą, o vis dėlto lemiamą žaidimą. Tuomet belieka žiūrėti aukštyn. Aukštyn pro išstypusias šakas, aukštyn pro akademinių institucijų lubas, kur nusileidus saulei atsiveria kažkas naujo, vos menamo, didesnio nei šie lyriniai verkšlenimai ir vietinių politikų karai. Klampi lyg vaškas rudens vakarų tamsa ištirpdo mano veidą, pakerta kelius ir pasiunčia toli visus lūkesčius. Juk prieš mane nauji keliai. Dangaus keliai, kur niekad nesusidaro spūstys, o mintys pagaliau išdrįsta paklysti lyg nepadorios Mesijo avys.

   Būtent čia aš atrandu Tave – padrikus vaizdinius, spalvingą dėlionę, pamažu besijungiančią į darnią visumą. Vienur kaip dūmas šmėsteli besijuokiančios dervos akys, tuo pat metu perveriančios rimtimi. Kitur nuaidi duslus „ Sudiev!”, niekad netilpęs į mūsų kuklų trijų kambarių butą. Dar sarkastiškai virpteli balti lyg pieno puta ūsai, iš nuotraukų apkramtytais kampais, dangaus mėliu žvilga papilkėję nuo metų naštos plaukai, kuriuos užstoja masyvus vyriškas siluetas. Kadaise maniau, kad jis nesunaikinamas, o pasirodo – toks gležnas, vėjo perpučiamas lyg plonos mergaitiškos rankos, pavasario žolėje gaudančios žiogus. Gaudančios trapų gyvenimo siūlą…

    Kiekvienais metais, kai parduotuvių lentynos pradeda lūžti nuo plastikinių žvakių ir chrizantemų absurdo, aš prisimenu Tave. Prisimenu visus Tavo veidus, migloje paskendusius tikrus ir išgalvotus bruožus, kurie nerangiai strikinėja, blykčioja tamsoje tarsi tūkstančiai žvaigždžių. Jos – tik tolimi dujų kamuoliai, o vis dėlto sudarytos iš tų pačių vandenilio atomų, kaip ir mes patys. Todėl, kasdien prisimindama Tave, jaučiu, kaip visata po milimetrą priartėja prie manęs. Kiekviename patvoryje ir žvilgsnyje randu po žvaigždę, lakstau apdujusi nuo jų dulkių ir pradedu manyti, kad neklydo Nyčė sakydamas, jog norint pagimdyti šokančią žvaigždę, privalai savyje turėti chaoso. Galbūt dabar, skendėdamas savo palaimingoje nebūtyje, jis juoktųsi iš mano naivumo, bet aš nieko negaliu padaryti. Tik kasdien nešiojuosi Tave tarsi saulę savo kišenėje ir stebiu, kaip ji kasnakt užmiega mano delnuose.

Kodėl ruduo suteikia tiek skausmo?

Palikęs pėdsakus tikro džiaugsmo,

Braidžios alėjom, po medžiais dar pilnais.

Dainuos ežerai ištuštėję. 

Serenadas rytais.

Aš liksiu elektros kibirkštimis

Tavyje.

Kol tik stebėsi, kaip gilėja

Šviesoje užmarštis,

Nagai apanglėję

Noru paslėpt ir užmaskuot.

Kodėl vis žiūri taip, lyg pati įtampa būtum tu,

Žvakės pulsavime išsiliejusi?

Kodėl atrodo, jog žinai – be tavęs – 

Man visi miestai, upės, ežerai ištuštėja?

Ir ruduo suteiks tiek skausmo –

Uždarytos durys, prisiminimai gyvi.

Rožių saldžia melancholija priglus prie skruosto,

Negrabūs prisilietimai – aš tavo pėdsakai vieni.

Debesų smėlio audros

Debesų

Pluksnų nesvarumu žaidžiu –

Nestabilu.

Pirštais miglos

Akina baltumas aušros.

Be pabaigos

Aukso pažadu saldžiu

Vėl guodžiuos,

Naktimis mieste budžiu.

O pakylimo takai

Užkirsti žibintų blyksnių…

Po jais palaidoti pragarai –

Juokies akim, be šypsių.

Kol kylu, leidžiuos savy,

Dulkėm išnykstu.

Spaudžiu bemiegius atšvaitus,

Paklystu…

Žiogai daužys mūsų langus.

Akmenuota Viduržemio jūra.

Pamiršusi baimės skafandrus,

Apkabinu prakaituotą, pavargusį kūną.

Įkvepiu debesų smėlio audros.

Paleisiu – kas supančios, vedžios,

Liksiu kalnų kontūrais.

Iš paskos

Kur tu.

Aš bijau mylėti

Taip, kaip istorijos puslapiai bijo užmaršties.

Ima vakarai alpėti,

Saulė stengiasi išsisukt nuo akstyvos mirties.

Ją pakeičia elektros,

Šviestuvai, pinigai.

Tik žvakės žmoguje uždegtos

Nepasikeis, juk neužges…

Tikrai?

Aš labai bijau mylėti.

Nes ta bedugnė neturi ribų.

Jos neišmatuosi, neapibrėši,

Užvaldo sąmokslais lyg NSO tarp debesų.

Todėl likau tylėti.

Taip, kaip istorijos puslapiai lentynai ant peties.

Po kojom čeža vakarai kadaise pakylėti,

Ašarų sodrumu klykia gervės pražūties.

Šuorais nuaidi lietūs

Gelsvom dėmėm išmėto saulė

Medžius,

Palikdama šešėlį pigaus aukso.

Klausiu savęs:  ar aš galėčiau

Pabėgt nuo glėbio, monotoniškai

Smaugiančio dienas?

Kai pagavi ištvirkusi iliuzijos apgaulė

Suryja visa.

Ji žaidžia prasmėmis,

Be vardo gėlėmis.

Berniuko akimis

Rasotame stikle

Tas aklas kumeliukas

Dar stebuklas, dar viltis

Matyti.

Jis šnabžda man –

Pabūk mano žmogus pavėsis.

Ir šuorais, ir kalte suplėšo lietūs,

Pikdžiugiška saulė gesina į veidus cigaretes.

Tad klausiu savęs: kurgi aš tas žmogus pavėsis?

Kurgi tas, išstūmęs dabarties ribas?