Antanas Pivoras
Antanas Pivoras – 2023 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis.
PASLAPTINGI ĮVYKIAI DANGUJE IR ŽEMĖJE
Pasakos nepasakos apie gamtą ir žmones
Ištraukos iš rinkinio
Paskutinis mamutas mūsų miške
Ne, negaliu, negaliu ilgai kiurksot namuos. Net ir pas sūnų svečiuos.
Žvelgiu vis pro langą į rytų pusę. Tolokai, už šimtų, o gal tūkstančių žingsnių dūkso nemažas kalnas, apaugęs krūmeliais, tik vienas šonas boluoja nuraustu smėlio skardžiu. O už kalno plikės išlankstytomis, aplaužytomis rankomis mojuoja raudonšonės pušys. Šis
– Gana tau sapnų karalystėje gyvent.Leidžiamės į pasakų šalį.Eisime į mišką.
– O ko?
– Gražiausia – ko?! Malkų kirsti!
– Mums malkų nereikia. Mes dujas kūrenam.
– pasaką pamatyti nori?
– Noriu, kur? Kompe?
– Ne. Miške.
– Miške pasakų nerodo.
– Miškas pats yra pasaka. Ypač rudenį. Pamatysi, kaip gražiai pražydo medžiai.
– Į kokį mišką važiuosim?
– Eisim pėsti. Matai tą kalną. Pasakyk, kas už to kalno gyvena, kas slepiasi. Tu jau kelinti metai čia gyveni.
– Nežinau… – mykia Domas. Negera nežinoti, juk jis visur gudriausias, kiečiausias. Kaipgi nusileisti kitiems?..
– Tai su tėčiu nebuvot nuėję?
– Su tėčiu mes einam meškeriot ir sportuot.
– Tai į mišką einam ar meškeriot?
– Į mišką. Į mišką. Pasiimam Mamutą ir einam.
Iš kur Domas šuniui tokį vardą ištraukė?.. Matyt iš knygelių, kurias kas vakarą mama skaito. Kitaip neis miegoti… Domas myli Mamutą ir nori išsiauginti didelį didelį kaip tikrą mamutą.
– Ne, vaikeli. Šunies į mišką negalima vestis. Jis miško šeimininkus gąsdins.
– Ar miške gyvena žmonės?
– Miško šeimininkai yra žvėreliai ir paukšteliai. Tai jų namai. O mes svečiai ir mums reikia tik stebėti jų gyvenimą. Tada daug pamatysi ir sužinosi. Aš tau pasakojau, kaip su tavo tėveliu, kai jis buvo toks pat didelis, kaip ir tu dabar, vilką ant dviračio pamatėm. O šuo toks didelis kaip tavo Mamutas, gal ir vilką būtų sudraskęs. Gal tas vilkas vienintelis dviračiu mokėjo važinėti… Gal ir mes ką nors įdomaus pamatysim. Nieko nelaukiam – skrendam!
Gal ir gerai, kad miesto kaimas dar neturi asfaltuotų kelių link kalno, link miško. Todėl atrandam vingiuotą takelį, matyt grybautojų įmintą. Gera Domui joti žirgu, pašokant tai ant vienos, tai ant kitos kojos. O galgi balutę aplenksi neištėškęs?
Aš atsilikau, Domas jau toli. Šaukiu:
– Palauk manęs! Tu raitas, o aš pėsčias. Aš vienas nerasiu kelio.
– Tai tu bėk pirmas, o aš vysiuos.
Gerai, jau gerai. Ne pirmas kartas. Anksčiau pasprukdavau nuo jo, o dabar jau vis nučiumpa už kupros.
Domas palaukė, kol nutursensiu tolokai, bet jaučiu, kad artėja. Nutariau pajuokauti: įjungiau atbulinį bėgį ir tegu atsitrenkęs nugrius.
Bet Domas pastebėjo mano klastą ir pats atbulom trenkėsi į mane. Smūgis buvo toks baisus, kad abu tyčia ar netyčia išvirtome iš koto.
Pirmasis pašoko Domas, žiūri man į akis ir susirūpinęs klausia:
– Ar neužsigavai, seneli?
– Neužsigavau. Padėk man atsikelti. Matai, kad guliu skersas.
Domas čiupo už rankos ir tempia.
– Kelk už kojos. Aš kojom vaikštau, o ne rankom!
Bet Domo pastangos nepagelbėjo – aš pats pasirėmęs rankomis lengvai striktelėjau ant kojų.
– Pažiūrėk, kairėj koks gražus akmenėlis.
– Akmenėlis!.. Didesnis už mūsų Mamutą.
– O kiek jo dar po žeme guli… Matyt, dar nieks nespėjo nugvelbti. Grįždami namo parsinešime. Labai tiks prie jūsų namų vartų.
Man smagu pajuokauti. Domas supranta ir šelmiškai klausia:
– O ar padėsi panešti?
– Padėsiu, padėsiu. O dabar prisėdam ant jo pailsėti.
Sušilau. Tai gražus rudenėlis.
– Seneli, iš kur toks didelis akmuo atsirado? Ar akmenys auga?
– O kaip gi! Iš kur jų būtų? Velnias Puntuką bandė atnešti į Anykščius, o kitur patys užauga. Užtai artojas keiksnoja: švariai išrinkau lauką, o pavasarį noragas vėl į akmenį atsimušė. Juos žemelė augina. Matai, koks randas nuo pat žemės eina. Juo ir teka žemės kraujas. Ir akmuo auga.
O prieš akis boluoja smėlio skardis. Aš dairausi, kur aplenkti šį skardį ir įkopti į kalną. Bet Domas nelaukia, čiumpa styrančias šaknis ir karklų šakeles, ropščiasi aukštyn. Man sekasi sunkiau, iš po kojų vis slysta smėlis.
Nuo kalno mūsų namai kaip ant delno. Jie ne vieniši. Kai kuriuose žmonės jau gyvena, kiti tik auga. Miestas – ne miestas ir ne – kaimas. Žmonės ieško ramumos.
Virš mūsų galvų ore slenka skraidyklė. Aiškiai matyti, kaip skrajoklis kojomis maskatuoja.
– Tai drąsuolis, tai šaunuolis. Jis nuo aukšto kalno įsibėgėjo ir pasileido skristi oru.
– Ir aš noriu! Noriu taip skristi!
Nespėjau aiktelėti, o Domas jau skrieja žemyn į smėlio duobę!
Ne juokais išsigandau: gal prisitrenkė iš tokio aukščio, gal koją susilaužė, gal?.. Bandau šliaužti, bet purus smėlis slysta ir vis greičiau traukia žemyn.
Nučiuožiau laimingai, tik smėlio prikimšau pilnas kelnes, pilnus marškinius.
Duobėje kaip kopūstas tebepūpso Domas. Matau – gyvas ir kvatoja.
– Kelkis! – sakau. – Ir grįžtam namo!
– Nenoriu namo! Ant kalno noriu!
– Vėl nori šokti? Išgąsdinai mane. Galėjo liūdnai baigtis. Einam namo, – sakau piktokai, bet neryžtingai. Juk man irgi rūpi pabūti miške. Jaučiu, kad kažką nepaprasto, įdomaus pamatysime.
– Nepyk, seneli. Šokdamas aš striukę buvau išskleidęs. Kaip tasai sparnus, – teisinosi Domas.
Nebeleidau vėl kopti tiesiai ir kalną apėjome aplinkui.
Miškas alsavo nepaprastu jaukumu ir paslaptingumu. Rudens saulė šildė miško patalus ir drėgnos samanos skleidė svaiginantį aromatą. Šviesos spinduliai blykčiojo auksinėse beržų kasose. Drebulės virpino jau raustančius lapus. Mačiau, kaip Domo žvilgsnis bėgioja nuo vieno medžio prie kito, nuo krūmo prie uogienojų kupsto. Tokią miško margumą kaip čia kitur vargiai surasi.
Lyg į krūvą sustatyti meškerykočiai styro lazdynų kuokštas.
– Ar tai karklai? – klausia Domas, prisiminęs karklų stagarus, kurių griebėmės, kai kopėme į kalną.
– Ne, vaikeli. Tai lazdynai. Atsiminsi? Lazdynai.
– O kam jie reikalingi?
– Visi medžiai ir krūmai miškui reikalingi. Ir žmogui. Žmonės lazdynų krūmuose prisirenka riešutų.
– Ar nėra riešutų medžių?
– Ne, riešutus augina tik lazdynai. Miško medžių vaisiai vadinami ne pagal medžius. Ąžuolas augina giles, lazdynai – riešutus. O sodo medžių vaisiai vadinami… Pasakyk, kaip.
– Žinau. Kriaušių – kriaušės, obelų – obuoliai, vyšnių – vyšnios, slyvų – slyvos.
– Šaunuolis! O dabar įsimink visus miško vaisius. Sakyk, čia koks vaisius?
– Šiška.
– Šiška – rusiškai. O kaip lietuviškai?
– Negirdėjau. Nežinau…
– Kankorėžis. Kankorėžis. Taip lietuviai sugalvojo savaip pavadinti šišką. O kokio medžio šis kankorėžis?
– Eglės.
– Ne. Eglės toks pailgas kaip agurkėlis. O čia pasipūtęs kaip ananasas. Tai pušies kankorėžis. Paukšteliai kankorėžius išlukštena ir sulesa sėklas. Bet daug grūdelių nubyra žemėn. Čia ir išdygsta gležni pušies ar eglės daigeliai. Jei pavyksta įsitvirtinti žemėje, matai, kokie galiūnai medžiai užauga.
Aš pagalvojau, kad jau gan pamokos apie medžius, todėl sakau:
– O tu žiūrėk, žiūrėk, koks didelis paukštis anam lazdynų krūme skraidžioja!
– Ką, seneli, nematai, kad be sparnų, tik uodega vyksi. Voverytė! Palangoj daug mačiau.
Nors Domukui tik penkeri, bet jau daug ką yra matęs ir daug ką žino. Labai norėtų paglostyti auksinį voveraitės kailiuką, todėl ištiesia rankelę ir atsargiai žengia prie žvėrelio. Bet tasai tik žvilgteli į tuščią delną ir šuoliais nuskuodžia į tankynę.
Žvalgaus aplinkui, ką dar įdomaus Domui parodyti. O va čia pat po egle pūpso didžiulis skruzdėlynas, lyg piliakalnis. Man labai įdomus tų draugiškų gyvūnėlių gyvenimas. Bet jų jau nebematyti: užtaisė visas landas ir sulindo į šiltus patalus savo namuos. Apie tai papasakosiu Domui. Atsisuku, o Domo nebėra!
Ir vėl tasai vaikas kažkokią šunybę iškrėtė?!
– Domai! Domuk! Kur dingai?
Tyku. Nieks neatsiliepia. Tik toks lopas kaip Domo kelnių už lazdyno švytuoja. Bet ne, jo greitai nepamatysiu!
– Domai! Domai! Kur tu?!- šaukiu lyg labai išsigandęs.
Vis tiek Domas neatsiliepia, nors jau ką! Pradingo lyg skradžiai žemę! Bet čia nei jokios skylės nematyti, nei smėlio duobės… Žvelgiu aukštyn. Gal pušies kamienu į dangų įsliuogė? O tenai, matau, toks debesiokas plaukioja. Toks juodas, tik baltu vainiku pasipuošęs.
Štai kur Domas! Neveltui sakė, kad nori skraidyti. Matyt, ant debesies užšoko ir plaukioja sau, juokiasi iš visų čia, žemėje, esančių.
– Domuk! Aūū! Nusileisk žemėn. Aš tavęs labai laukiu!
Staiga nusikvatojo lazdynas, kuriame mačiau Domo kelnių lopą.
– Seneli, seneli! Ot ir nematei manęs! Ir nematei! Ar išsigandai?
– Labai. Maniau, kad jau debesėliu skraidžioji. Daugiau nebegąsdink manęs. Tu tik pažiūrėk į šitą medelį. Ar pažįsti?
– Ot pasakei – medelį… Manei, aš nepažinsiu ąžuolo? Lipam ąžuolan, pažiūrėsim, kas matosi aplinkui.
– Ne, geriau apkabinkime ir prisiglauskime.
– Pamatuosime storumą?
– Ne vien tai. Ar žinai, kad ąžuolą apkabinęs, tapsi stipresnis?
– Ot, gerai. Einam, apkabinsim.
– Matai, kaip ąžuolas išsikerojęs užstoja saulę savo kaimynams, todėl niekas nedrįsta lįsti po jo skara. Tik maži krūmeliai stiebiasi aukštyn, tikėdamiesi, kad ąžuolas nudžius ir užleis jiems vietą po saule. Bet ne viena tų vargšų karta jau nudžiūvo, o ąžuolas savo šakomis vis didesnį plotą apglėbė.
Mes apkabinome kamieną. Bet mūsų ištiestos rankos nesiekė vienos kitų.
– Seneli, aš jau stiprus,-šypsosi Domas.-Dabar galiu iki viršūnės įlipti. Pakelk va iki šakos.
Pabandžiau kelti, bet Domas tik pirštas šaką palietė.
– Na, dar kartą. Aš tave mesiu, o tu čiupk šaką.
Deja, nepasisiekė: Domas išslydo pro mano rankas ir šleptelėjo ant žemės.
– Atsineškim kopėčias,- pasiūlė Domas.- Įlipsim abu.
– Ne, geriau tu paauk ir pats įkopsi. Tik neužmiršk miško, kai būsi didelis. O dabar einam prie upelio. Matai, pro medžius blykčioja vandenėlis.
Upeliukas toks susirietęs, išsilankstęs, nusvirusių alksnių apkabintas.
Mudu merkiame rankas į tamsų vandenį ir greitai ištraukiame: toks šaltas šaltas, nors per vasarą buvo kaitintas.
– Tokiam vandeny jokios žuvelės nesugausi, – žinovo balsu sako Domas.
– Ir neišsimaudysi, – priduriu aš.
– O aš šalto vandens nebijau. Kai tėčiui padėjau traukti ešerį, tai vėlai rudenį buvau įkritęs. Ir nesušalau.
– O koks ešerys buvo?
– Va, toks! Gal ne toks, bet vis tiek didelis…
Pro alksnius matau tokį žvėrį. Didelis didelis ir baisus!
– Ša! Tyliau! – paslaptingai šnabždu.
– Žiūrėk, mamutas!
– Negali būti. Mamutą namuos uždarėme.
– Tai ne mūsų Mamutas, o tikras!
– Mamutų nėra! Žmonės suvalgė.
Aš šnabždu kuo tyliau ir paslaptingiau:
– Namuos tik Mamuto vardas. O čia gal paskutinis istorijoje tikras mamutas…
– Žiūrėk, seneli, briedis! Argi nematai? Briedis!
– Tavo teisybė, vaikeli. Iš tikrųjų – čia briedis. Aš tik pasvajojau apie mamutą. Bet ir briedis – retas žvėris. Kai buvau jaunas, ne kartą buvau sutikęs miške ir laukuos. Atsimeni, kaip tėtis pasakojo, kad kai mudu vaikščiojom po mišką matėm ne tik vilką ant dviračio, bet ir briedį. Jei nori pasakysiu teisybę: aš pamačiau dviratininką su ruda skranda, o tavo tėtis tik rudą nugarą ir dviračio paskutinį ratą. Tai kodėl gali nepatikėti, kad dviračiu vilkas nuvažiavo?
– Tu, seneli, man vis meluoji! Ir mano tėčiui melavai.
– Aš nemeluoju, tik juokaunu. Daug įdomiau, kai truputį pagražini. O svarbiausia reikia visada ieškoti savojo mamuto ir tikrai surasi. Gal ir paskutinį, bet tai bus savas. Ar supratai?
– Aha,- atsakė Domas ir susimąstė.
Mums tada pasisekė pamatyti tikrą briedį. Senovėje žmonės nudobdavo mamutus lazdom arba ietim. Dabar briedžius baigia išguldyti šautuvais ir suvalgyti. Gal kada nors ir voveraites…
Nejausdamas mūsų, briedis ramiai skainiojo karklo lapelius ir skaniai kramsnojo. Po kojom pilna žolės, bet turbūt tingi pasilenkti…
Staiga kažkoks garsas: čir čir, dir dir! Taip netikėtai, taip nelauktai sudrumstė ramybę. Išsigandęs briedis laužydamas krūmus šuoliais dingo tankumyne.
– Kas čia?
– Telefonas, – abejingai sako Domas.
Ach, telefonas… Buvau ir pamiršęs. Tais laikais, kai su Domo tėveliu buvom sutikę vilką ant dviračio, nešiojamo telefono tikrai nebuvo. Bet grybaudamas vis kurdavau tokį aparatėlį, kad galėčiau su kitais grybautojais susišnekėti.
– Mama, – sakau pasižiūrėjęs. – Čia aš. Senelis. Ir Domas.
– Kur jūs esate?
– Rojuj, – sakau.
– Rojuj, – atkartoja Domas mamai.
– Gerai, gerai! Jei rojuj. Bet rojuj valgyti negausite. Eikite namo, jau pietūs.
Domuko mama teisi. Nei dangaus rojuj, nei žemės rojuj valgyti neduoda. Gana, pajuokavom, pakvailiojom, teks į namų rojų grįžti. Bet ar galėsime užmiršti miško rojų? Niekaip. Nei aš, nei Domukas!
Vilkas ant dviračio
Domuko tėčio pasakojimas
Su tėčiu mes geri draugai. Jis niekad neatsisako, kai aš ko prašau.
– Tėtyte, tėtyte, einam pasivaikščioti. Juk žadėjai, kad rudenį į mišką eisime.
– Šiandien daug darbo namuose turiu. Gal kitą kartą…
Bet iš jo akių mačiau, kad jis norėtų kuo toliau sprukti nuo tų darbų.
– Tėtyte, einam šiandien. Toks gražus oras, krinta lapai. Darbus kitą dieną padarysi. Juk šiandien šventa, sekmadienis, – neatlyždamas gundžiau aš.
– Na, gerai, gerai. Einam. Darbų po pietų imsiuos.
Miškas nuo mūsų namų dūlavo tolokai, todėl per ganyklas ir pievas takais takeliais pirmiausia priėjome upelį.
– Ar girdi, kaip šniokščia? Einam pažiūrėti, kas ten galėtų būti, – pasiūlė tėtis.
Netrukus išvydom tikrą krioklį. Anoje užtvankos pusėje vanduo buvo pakilęs ir purslais šoko per medžių, šakų ir šiaip įvairių šiekštų raizgalynę.
– Tai meistrų bebrų darbas, – paaiškino tėtis. – Matai, kiek smailių kelmų styri. Lyg pieštukai padrožti. Tai bebrai juos dantimis nuskaptavo.
Pasigėrėję bebrų statybomis, patraukėme į mišką. O čia mus nustebino spalvų margumynas. Eglės ir pušys, besiruošdamos žiemai, nusidažė ryškiai žalia spalva. O lapuočių viršūnėmis ir šakomis, sakytum, koks tapytojas perėjo, linksmai nuspalvindamas kiekvieną lapelį.
Atitrūkę nuo šakelių, kai kurie lapai lengvai plasnojo žemyn, užklodami keliuką, takelius, samanas ir uogienojus. Dar nenukritusių aš jų prigaudžiau visą puokštę.
– Gražiausia miške turbūt dabar, – sakau tėčiui labai rimtai, norėdamas įtikinti, jog gerai, kad atėjome į mišką.
– Miške visada gražu: žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį. Tik žiūrėk, klausyk ir gėrėkis. Nors paukščių dabar mažiau, bet sprunkantį kiškutį gali pamatyti ar net šernų šeimyną sutikti.
Bet jokio žvėrelio dar nepamatėme, nors atidžiai žvalgiaus į krūmus. Netikėtai tėtis šukterėjo:
– Žiūrėk, žiūrėk, vilkas dviračiu važiuoja!
– Kur, kur? – klausiu aš, nežinodamas tikėti tėčio žodžiais ar ne.
– Tik ką mūsų keliuką skersai vilkas pervažiavo. Žiūrėk, gal dar pamatysi.
Ir iš tikrųjų, pro medžių properšą sušmėžavo ruda nugara ir paskutinis dviračio ratas. Gal tikrai vilkas nuvažiavo? Argi taip gali būti? Be žodžių pažvelgiau į tėčio veidą, ar tik šelmiškai nesišypso? Bet akys buvo rimtos ir net nustebusios.
– Einam, paieškosim vilko, – timptelėjo mane už rankovės. Netrukus pamatėme, kad smėlio lomelėje įspausti iškreivuliuoti dviračio ratų pėdsakai.
Man pasidarė neramu, ir prisiglaudžiau prie tėčio:
– Ar vilkas iš krūmų mūsų neužpuls?
– Bijai vilko, neik į mišką, – sugėdino tėtis.
Jis įdėmiai žvelgė į didžiulę išgriuvusios eglės kerplėšą.
– Ten jis turėtų būti. Aš jį pašauksiu, ir jis atsakys. Tu tik gerai klausykis!
– Vilke, vilke! Sakyk, ar tu čia esi? Ar mūsų tu nepulsi? – prie lūpų prisidėjęs delną, šaukė tėtis. O kai nutilo aidas, atsigręžė į mane.
– Ar girdėjai, kaip vilkas sakė: “Būkite ramūs, aš jūsų neliesiu”.
– Girdėjau, – pasakiau, nes jau tikėjau, kad taip ir yra. O paskui įsidrąsinau ir pats panorau prakalbinti vilką:
– Vilke pilke, ar tu važiavai dviračiu?
– Važiavau, tik ką važiavau, – atsklido duslus balsas nuo paslaptingos slėptuvės.
– O kam tau dviratis? – pasiteiravau aš.
– Matai, vaike, vilką kojos peni. Bet ir jos pavargsta, belakstydamos, kol suranda kokią žioplą avelę ar žąselę. Tada sėdu ant dviračio ir važiuoju. O dabar bėgsiu, prieš žiemą reikia mėsytės.
Tėtis dar paaiškino:
– Vilkai irgi mėgsta pramogas. Žiemą jie surengia rungtynes slidėmis. Netrukdykim mes jiems, einam namo.
Gal būtume laimingai ir parėję namo, bet staiga netoliese sutreškėjo šakos, sučežėjo krūmai, tarsi koks nelabasis būtų skriejęs. Net tėvelis kruptelejo, o aš ne juokais išsigandau.
– Tai girių karalius prabėgo. Ar žinai, kas jis toks?
– Žinau, knygutėje skaičiau. Briedis. Norėčiau pamatyti.
– Gerai. Ateisime į mišką kitą kartą ir tikriausiai sutiksime. Dabar pats pietų metas. Traukiam namo.
Aš tik pamojavau tolstančiam miškui. Iki kito karto!
Žiemos kerai
Vos vos brėško. Bet įkyrus laikrodis net pasišokinėdamas varo savo trankią muziką. Nenusiraminsi, nebesudėsi akių: mokykla nepalauks!
Mergaitė nubloškia paklodę, iš šaldytuvo sukemša vakarykščius sumuštinius, į kuprinę susimeta kas pakliuna ir skuodžia prie durų. Tėveliai išvykę, nebuvo kas anksčiau pažadintų, o laikrodžiui tik tiek minučių buvo skirta.
Bet keista: pastumtos durys neatsidarė, o pravėrė tik nedidelį plyšį.
„Kas čia atsitiko? Kas užrėmė duris?“ – nustebo mergaitė ir dar stipriau užgulė duris. Plyšys tapo platesnis, ir nusmaukusi kuprinę ji išlindo laukan.
O jergau jergau, kas čia darosi: kiemas visas pilnas sniego, o vidury lyg pilis pūpso didžiulė pusnis! Naktį turėjo būti baisi pūga, kad privarytų tiek sniego! Bet ji nieko negirdėjo, nes paskaitinėjusi užmigo kaip užmušta.
Mergaitė jau klampos per sniegą, bet staiga mato: pusnis sujudėjo! Prieblandoje ji pastebėjo, kad iš pusnies lenda žmogaus galva.
„Kažkoks bambolinis prisisprogęs į pusnį įvirto. Reikia saugotis tokių!“
– Ai, mergaite, nebijok! Aš nenorėjau išgąsdinti, o tik pasikalbėti.
– Atsirado mat draugas! Eik namo iš kur atsibastęs! Man laikas į pamokas.
– Mano namai čia. Tai mano rūmai! Aš visą žiemą čia gyvensiu!
„Kažkoks priekvaišis… Bet kaip jį apeiti, kad neužpultų?“ Pagalbos reikėtų pasišaukti mamą. Ir tėtį. Bet jų, kaip tyčia, šiandien nėra: išvažiavo į svečius.
– Mergaite, aš tau nuvalysiu taką, kad batų neprisisemtum sniego.
Pasakė ramiai, lyg iš tikro ruošdamasis čiupti kastuvą.
Mergaitė įsižiūrėjo: iš veido galėtų būti ir vyresnis mokinukas, bet keistai atrodantis, lyg iš filmo apie kosmonautus atėjęs: galva apgaubta minkštu vilnos kapišonu, apsiaustas irgi baltas, pūkinis.
Ir išpūtė savo žandus ateivis, pravėrė žiobtus ir pakilo toks vėjas, toks vėjas, kad mergaitę prilipdė prie durų, o sniego debesys pakilo aukštai virš medžių. Per visą kiemą supilkavo tako plytelės lyg pavasarį ar ankstyvą rudenį.
O pusnis dar labiau išaugo, iš jos tik vaikino galva kyšojo. Mergaitę suėmė toks smalsumas, kad nebeiškentė nepaklausus:
– Kas tu toks? Ar iš kosmoso nukritai?
– Ne, ne! Aš žiemos sūnus! Sniegas mane išaugino, sniegas mane maitina, sniege gyvenu. Aš sniego princas, sniego karalaitis! Bet niekas gyvo manęs nemato, bet jaučiu žiemos dvasią, šalčio alsavimą. Aš žinau, kad tu mėgsti būti laukuos, myli visus metų laikus, myli bet kokį orą. Todėl šią žiemą kviečiu draugauti su manim.
– Oho! Aš net tavo vardo nežinau, o į draugus jau peršies.
– Aš norėčiau, kad tu man vardą duotum. Juk mes tik abudu bendrausime.
– Na, gerai. Būk tu Pusninis iš pusnies išlindęs. O gal dar geriau: Žieminis – tik žiemą esantis.
– Man patinka tavo suteikti vardai. Vadink mane Žieminiu. O aš žinau, kad tavo vardas yra Ieva. Bet ievos tik pavasarį žydi ir kvepia. Aš tau duosiu Snaigės vardą. Daug daug snaigių – ir visa pusnis randasi. Ar sutinki?
– Gerai. Užsislapstysim vardais kaip kokie žiemos vaiduokliai. Ir tėveliai nežinos.
– Taigi, panele Snaige, bėk į mokyklą. O aš tavęs lauksiu čia, vėpūtinio pusnyje. Ir kai turėsi laisvo laiko, pašauk: Žiemini, Žiemini! Aš vėju atsiliepsiu.
Nebe pamokos rūpėjo mergaitei toje galvos sumaištyje. Bėgs ji namo ir pašauks: Žiemini, Žiemini! Atsiliepk! Bet ar verta šaukti, ar reikia daugiau to šalčio, tos žiemos?.. Ir taip vėtra ūžauja aplinkui, snaigės lipdo akis, lenda už apykaklės, kojos iki kelių klimpsta į sniegą.
Bet gera! Gera, kai snaigės klijuoja akis, kai plaikstosi užantyje, kai kojos klampoja sniege!
Kur tu išturėsi nepašaukusi nepažįstamojo draugo?..
– Žiemini! Žiemini! Jei tu esi tikras, atsiliepk!
Pusnis sujudėjo, sukrutėjo. Sniego pamėklė pasipurtė ir sužibėjo visais savo blizgučiais.
– Sveika, Snaige! Aš tavęs lauksiu, nors ir bijau, kad manęs neištirpdytum ir nenusineštum vandenės srove. Man čia šilta ir gera. Bet matau, kad tu sušalusi ir trokšti šilumos. Aš tave sušildysiu!
– Ot dabar – šneki kaip sapnuoji! Kada šaltis gali sušildyti?!
– O tu pamatysi, kaip šaltyje gali patirti šilumą! Dabar aš netrukdysiu: pareik namo, paruošk pamokas ir apsirengusi išeik į kiemą. Pamatysi, kaip bus gera žiemą lauke!
Ieva patikėjo ir išėjo į lauką. Saulė jau arti laidos. Raudonis nudažė namų stogus, medžių nuogas šakas ir net pusnį, išsikerojusią vidury kiemo. Mergaitei net baugu darosi: jeigu tasai Žieminis yra ne vien svajoklis, o tikras žmogysta, tai ar neišvilios į laukus ir ar nesušaldys leduos?..
– Žiemini! Žiemini! Ar gyvas dar esi? Gal jau sušalai?
– Ne, ne! Aš negaliu sušalti. O svarbiausia – negaliu sušilti! Snaige, aš bijau, kad deginantis vėlyvo vakaro šaltis nesušaldytų tavęs. Aš noriu, kad tu dieną pažvelgtum į pusnis, kai saulė spigina akis, kai kiekviena snaiguolė briliantais spindi. Pašauk mane, kai tau mokykloje nebereiks iš knygų žinias kimšti, kai širdis veršis į laisvą dangų!
– Gerai, gerai, Žiemini, aš sulauksiu šeštadienio.
– Iki! Iki šeštadienio! Kad jis greičiau ateitų!
Ryt ir poryt laukia laisvos dienos. Draugai išsiskirstė kas sau: aš važiuoju pas tetą, aš – pas drauges, o aš būsiu namuos – neturiu kur važiuoti.
„Aš irgi neturiu kur važiuoti, būsiu namuos,“ – mąsto Ieva. „Ak, tiesa, tiesa, prižadėjau susitikti su Žieminiu. Ar atsilieps jis, gal jis tik mano sapnas?“
Šeštadienio rytas. Gražus kaip visada, nes niekad jis nebūna negražus. Nereikia anksti keltis, skubėti, galvoti nuo ko nusirašyt nepadarytus pratimus…
Bet negali vartytis lovoje, jei esi susitaręs su Žieminiu. Ar tikrai susitarė? O gal tik susigalvojo? .. O tai dar svarbiau – svajos, kraujo šėlsmas yra nenugalimi, neturi užtvarų.
Ieva to dar nežino, to nesupranta. Bet išlekia į kiemą. Išlėkė kuo nusitvėrusi apsirengti: striuke, šaliku, vienplaukė. Net motina nespėjo sulaikyti:
– Kur tu leki? Matai, kad šalta ir sniego visur pilna. Apsirenk šilta striuke, šiltais batais. Neužsisėdėk pas draugus, skanius pietus verdu.
– Gerai, gerai, mama. Aš tik po lauką pasižvalgysiu. Matai, kad saulė taip gražiai šviečia. Ir šildo.
„Padūkėlė ta Ieva. Bet tegu geru oru pakvėpuoja. Mokykloje taip viskas prišvinkę…“
– Žiemini! Žiemini! Atsiliepk, aš Snaigė!
– Aš čia! – sujuda pusnis ir jaunikaitis nusikrato sniego patalus. – Ačiū, gerai, kad esi, Snaige. Šiandien mes leisimės per laukus ir pusnis. Kas maloniau už slides?..
– Bet aš neturiu slidžių! Aš nemoku slidinėti. Nė vienas vaikas dabar neturi slidžių ir niekas nečiužinėja!
– Tiesą tu sakai. Dabar visi sėdi ant kompų ir šaudo gaudo… Bet tu paklausk savo tėvų, ar nečiuožė slidėmis? Visi kalnai buvo pilni slidininkų, atsakys. Aš žinau, kad svirno pastogėje dulka tavo tėvo slidės. Atsinešk jas.
– Ieva, atsiprašau – Snaigė pakluso. Ji nugraibė voratinklius ir atsinešė tėvo slides ir lazdas su lankeliais.
Bet Snaigė susigėdo: prieš akis išvydo Žieminį su briliantais nusagstytomis slidėmis. Tėkš Ieva slides ir tą Žieminį šalin, grįš namo ir daugiau niekad netars jo vardo tam pašlamėkui, tam išpuikėliui, tam iš niekur išdygusiam pusniniui… Nes… nes gal tik pasijuokt nori iš jos išsigalvojimų!..
– Miela Snaige! Sugrįžk! Tu pažiūrėk – ir tavo slidės kuo puikiausios!
Iš tikrųjų – slidės kuo puikiausios! Kam sakyti: kuo puikiausios?.. tai pačios stebuklingiausios slidės: žvilga briliantais, šviečia saulutėmis – dar gražiau negu Žieminio!
– Tai matai! Tik reikia išbandyti, ar slidžios, ar lanksčios, ar tavo kojelėms tinkamos?
„Na, ir moka šnekėti tas pusninis, tas vėpūtinis, tas Žieminis… Bet išbandyti reikia!“
Vargingi buvo pirmieji žingsniai: slidžių galai susikryžiuoja, įklimpsta į sniegą ir verčia Snaigę ant šono. Žieminis vėl stato Snaigę ant pavažų ir kiekvienas žingsnis darosi vis sėkmingesnis.
Pro vartus, pro eglių alėją jie išsiiria į kauburiuotą lauką. Ir kalneliai lieka nugalėti, po kojom paminti, sutrypti.
Žieminis išmokė Snaigę, kaip lengviau įkopti į kalnelį, kaip nusileisti nenukritus, kaip prasukti kupstą ar kėpsantį akmenį.
O prieš akis kalva kaip reikiant, apkaišiota retomis pušimis. Ar tasai nenuorama Žieminis nuvilios į aukštumas ir paleis nuo skardžio, kad Snaigė atsitrenktų į raudonliemenę pušį?
O kaipgi kitaip! Kaderuojasi jie ant kalno viršaus ir žvelgia žemyn.
– Tu tik nebijok. Aš pirmas padarysiu vėžes, o tu vykis mane.
Žiemys plačiu mostu siūbtelėjo į pakalnę, o Snaigė tik lengvai pasispyrė lazdomis. Bet slidės tarsi nežabotas žirgas pasileido nevaldomos skrieti pirmyn. O siaube! Prieš akis išdygo baisūnė pušis. Nebuvo nei laiko, nei jėgų griūti ar kaip nors kitaip gelbėtis. Tik baisi mintis spėjo perskrieti: kam aš vis nepaklausiau tėvelių?..
Staiga Snaigė pajuto, kad kažkokia jėga nutraukė nuo medžio šalin ir įstatė į Žieminio vėžes. Štai koks yra nepaprastas mano draugas!
Kai sustojo lygumoje, Snaigė vis dar drebėjo.
– Gaila, kad taip išsigandai. Žinok, Snaige, kol aš esu su tavim, tol nieko blogo tau neatsitiks. Bet smagų malonumą reikia patirti.
Grįžo namo jau nusiraminusi ir laiminga. „Kas aš esu – žemiškoji Ieva ar žiemiškoji Snaigė iš sniego versmių? O kodėl ne – ta ir ta?! Skirtinga tėveliams ir naujajam draugui. Ar galiu užmiršti juos… ir Jį?“
– Žiemini! Žiemini! Aš vėl šiandien laisva! Ar tu dar gyvas, ar mano draugas dar esi?
– Taip, taip, Snaige! Aš esu tavo draugas, kol esu! Šiandien vėl eisime į mano karaliją. Į žiemą! Per sniegą, per užklotus šiltais patalais laukus, per pievas, iki užmigdytos upės. Aš noriu parodyti, kaip gamta žiemą džiaugiasi savo miegu, savo poilsiu!
– Bet aš tikiuos, kad neužmigdysi manęs visai žiemai?
– Ne, žmogus negali užmigti ilgam laikui. Jis turi budėti ir žiemą, ir vasarą. Kitaip gamta būtų negyva ir tik sau reikalinga. Mes galime pamatyti ir pasigėrėti gyvybės galiomis.
Ievai tie žodžiai skamba tarsi iš knygų, kurių jau daug yra perskaičiusi. Ir pati daug ką patyrusi: matė ir žiemą ir pavasarį, vasarą ir rudenį, bet tos dienos slinko praslinko, tarytum taip ir turėtų būti: be gražių žodžių, be gilių minčių, be ateities rūpesčių, be stebuklo pojūčio!
– Čiuožiam prie upelio. Pažiūrėsim, kas ten yra gyva žiemą.
Ieva vasarą dažnai atlekia prie šio sraunaus, bet negilaus savo kaimo upeliūkščio. Bet jame nesimaudysi, neplaukiosi, o tik braidysi ir kojomis akmenukus žarstysi. O paunksmėje visada pasislėpsi nuo deginančio saulės spindulio.
O kokias upelio paslaptis slepia žiemos ledas, – Ieva niekad nėra bandžiusi sužinoti.
Todėl Snaigė apsidžiaugė, kai Žieminis nuviliojo už kalnų prie upelio.
Tasai rudenį buvo išsiliejęs plačiai į laukus, bet greit grįžo į savo vagą ir šaltis suspėjo sučiupti tik vandens paviršių. Todėl ledas bolavo kaip popierius ir buvo traškus, net slidės jį laužė.
– Čiuožiam paupiu ir pažiūrėsim, kokius darbus vandeny yra nuveikęs mano bičiulis šaltis.
Prieš akis blizgėjo ledo veidrodis: ant jo drąsiai galėjai čiužinėti ir su pačiūžomis.
– Na, matai, kaip šaltis tvirtai sukaustė ramią seklumą. Bet ne! Žiūrėk toliau!
Iš tikrųjų, toliau kelią vandeniui pastojo akmenys. Braunasi vandenėlis akmenų tarpais, šoka per juos, papuošdamas juos ledo karūnomis, ledokšnių vainikais. Ir džiaugiasi, kad gali pamatyti dangų ir debesis, gali įkvėpti gryno oro ir pamaitinti daubose pasislėpusiais žuvytes. Iš to džiaugsmo vanduo gurguliuoja, švokščia, teškia purslus ant vis storėjančio ledo apkloto.
Štai kokią žavingą muziką ir mirgantį paveikslą gali sukurti pati gamta! „Jeigu sugebėsi, viską žodžiais sudėsiu į eiles!“ – užsisvajojo Ieva.
Deja, deja! Bėgo prabėgo kartais šviesios, džiaugsmingos dienos, kartais niūrios ir siautulingos, kad ir nosį laukan baisu iškišti.
Ir nušvito akinančiai skaisti saulutė, pasiuntė šiltus spindulius, upeliu užliejo gatvelę, ištižusia koše pavertė sniegą kieme. Ieva pažvelgė į didžiąją kiemo pusnį ir nustėro, išvydusi ją sumenkusią, susmukusią. Su siaubu ji pagalvojo: „o kurgi dabar slepiasi mano mielas draugas Žieminis.“
– Žiemini! Žiemini! Atsiliepk! Kur esi?!
– Mano Snaige! Aš jau turiu atsisveikinti su tavim. Aš tebuvau tik tavo žiemos svajonė. Tu ir vėl būsi tik Ieva! Ateis pavasaris ir tu sukursi dar gražesnę – žiedų svajonę.
– Ne, ne! Aš nenoriu tavęs prarasti! Aš tave visada širdyje turėsiu! Ir matysiu! Ir ilgėsiuos!
– Būk laiminga, mergaite! Aš pas tave dar sugrįšiu! Neišsižadėk manęs ir tu dar ne kartą žiemos stebuklų patirsi!
Tirpo sutirpo pusnis. Ir sniego karalaitis Ievai nebeatsiliepė – žiemos apžavai ir kerai baigėsi…
Taip jau atsitiko, kad tėtis vasarą pasiūlė pakeliauti po gimtąjį kraštą. Kelionė išties buvo miela ir džiaugsminga ir mamai, ir tėčiui, ir Ievai. Bevažiuodami jie užsuko į žymaus liaudies skulptoriaus Pasakų sodą. Šis kilnios širdies menininkas kūrė sau, kad pačiam būtų gera pabūti ir pasikalbėti su pasakų veikėjais ir kad būtų malonu čia užsukti bet kuriam svečiui.
Prie vienos skulptūros Ieva sustojo kaip įbesta – juk tai jos Žieminis! Stovėjo vaikinas tarsi sniegu apdrėbtas, iškėlęs slides ir kviečiantis leistis į smagų skrydį. Ir panoro Ieva vėl patirti žiemos kerus.
– Tėti, tėti! Aš noriu šią skulptūrą turėti savo kieme. Nupirk, gal parduos. Aš labai labai noriu šitos dovanos!
Tėtis sukluso. Teisybė – dukra žiemą viena leisdavosi su slidėmis ir buvo laiminga. Gal ir gerai būtų, kad vaikui kasdien primintų smagias dienas.
– Vaikeli, ar žinai, kiek kainuoja toks kūrinys? Ne mums jį turėti!
– Pakalbėkim su skulptorium. Gal išsimokėtinai jį parduos…
Tuo metu prie jų artėjo sodybos šeimininkas. Buvo aiškiai matyti, kad tai menininkas: plačios šypsenos, ant apykaklės nukarusių žilų plaukų.
– Sveiki. Malonu, kad pasakos jus vis dar traukia. Jums, mergaite, šis jaunikaitis patinka? Tai Žiemos Karalaitis. Pagal pasaką aš jį taip išsivaizduoju.
– O aš jį mačiau! – sušuko Ieva. – Su juo aš visą žiemą draugavau. Jo vardas Žieminis.
Skulptorius apžvelgė Ievą. Kas ta mergaitė, jei gali taip įtikinamai fantazuoti?
– Aš noriu ir dabar jį matyti, ne tik žiemą. Parduokite. Aš jį pasistatysiu kieme pusnies vietoje.
– Kad aš niekam savo kūrinių neparduodu. Tai tarsi mano vaikai.
– Tai kad ir pinigų dabar neturime… – lyg susidrovėjęs suniurnėjo tėtis.
– Apsiesime ir be pinigų. Jūs tik pasirūpinkite kuo parsivežti, ir aš jį išleisiu lyg jaunikį pas gerą marčią!
Štai todėl ir pavydėkime Ievai gražios žiemos pasakos!
