Apie Inturkės praeitį ir ateitį: 650 metų sukakčiai skirta konferencija

Balandžio 21 d. Inturkės seniūnijos salėje vyko konferencija „Į Inturkės krašto praeitį pažvelgus. Atmintini veidai”, skirta Inturkės 650-ties metų sukakčiai paminėti. Konferencija atidarė šiai svarbiai progai skirtų renginių ciklą, o joje akcentuotasi į tarpukario laikotarpį. Renginį vedė ir organizavo Intukės bibliotekininkė Onutė Cesiulienė.

Sveikinimo žodį tarė Inturkės seniūnė Almutė Navickienė. Kalbėdama ji akcentavo, kad Inturkės seniūnija, jungianti net 116 aplinkinių kaimų, yra gyvybinga, joje šiuo metu veikia bent keliolika įvairiausių bendruomenės gyvenimą praturtinančių organizacijų, cirkuliuoja kaimo turizmas.

Po įžanginio seniūnės žodžio pranešimą „Inturkės miestelis tarpukario spaudoje” skaitė istorikė Anželika Laužikienė. Šiam pranešimui medžiagą istorikė rinko aprėpdama įvairiausius tarpukariu leistus laikraščius. A. Laužikienė pastebi, jog Inturkė neišsiskiria iš kitų miestelių spaudos kontekste – dažniausias būdas pakliūti į spaudą yra per kriminalus, taigi ir šiuo atveju gausiausia informacijos dalis nugulusi kriminalinėse kronikose. Pranešėja atsiminė ir tarpukariu vešėjusią nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų – būtent Inturkėje buvo gausu Lenkijos šnipų, kraštas lenkėjo, tačiau iš šio laiko turime itin daug lenkų žvalgybiniais tikslais sudarytų krašto žemėlapių. Istorikė rado ir Nepriklausomybės kovų paminklo pastatymo datą – 1938 m., o jo priežiūra pavesta šauliams. Taip pat A. Laužikienė nepamiršo ir apie tą laikmetį siekiančią Inturkėje statomų spektaklių tradiciją.

Pranešimą „Inturkės kraštui nusipelnę šviesuoliai: kunigas knygnešys Stanislovas Šlamas, kraštotyrininkas Eugenijus Danilevičius” skaitė kraštotyrininkė Alma Šlamaitė. Be pagrindinių pranešimui asmenybių tyrėja minėjo ir orientalistą Juozapą Julijoną Senkovskį, Juozą Guobį, gyvenusius Inturkėje.

Stanislovas Šlamas buvo kunigas, spaudos draudimo laikų knygnešys, lietuvybės žadintojas, valstybės veikėjas. S. Šlamas buvo persekiojamas tiek lenkininkų, tiek caro valdžios. 1924 m. į Inturkę paskirtas jau klebonas Stanislovas Šlamas finansavo Kipro Petrausko muzikos ir dainavimo studijas.

Pasakodama apie E. Danilevičių pranešėja pabrėžė jo smalsumą, pomėgį rinkti senienas. Taip pat kraštotyrininkas turėjo savitą ryšį su gamta – yra apie medžius parašęs net kelias knygas ir manė, jog kol lietuviai jaus ryšį su būtent medžiais – tauta nepražus.

Leonas Kleniauskas pristatė fotoparodą „Stanislovas Kleniauskas – Inturkės krašto metraštininkas”, kurioje eksponuojamos jo tėvo darytos fotografijos. Pristatymas virto puikiu pranešimu apie S. Kleniausko gyvenimą: sužinojome, iš kur ir kaip ši visapusiškai šviesi asmenybė gavo fotoaparatą, ką veikė ir kuo gyveno. Lygiagrečiai asmeninio naratyvo L. Kleniauskas plėtojo ir Inturkės miestelio vystymosi istoriją: pasakojo apie mokyklos įsteigimą, A. Laužikienės jau minėtus spektaklius, radiotechnikos išmanymą, kuris leido net ir saulės baterijas pasigaminti ir kitas miestelyje virusio gyvenimo peripetijas.

Žurnalistė Ilona Skujaitė, šviežiai išleisto istorinio romano „Karo nuotaka” autorė pristatė būtent šią knygą. Tačiau tai padarė gan netradiciškai – autorė pasakojo istorinį knygos kontekstą, rodė didikų portretus, pilis ir kitas detales, kuriose, sekant istoriją, vyksta romano siužetinės linijos veiksmas. I. Skujaitė supažindino klausytojus su pagrindinės romano veikėjo Kotrynos Jogailaitės šeima ir gimine, jos kaip tam tikro trofėjaus egzistenciją Europos didikų akyse bei netrumpą jaunikių istoriją.

Konferenciją užbaigė jau bent kelis kartus paminėtos teatro tradicijos tąsa – Inturkės teatriuko spektaklis pagal Algirdo Kazragio pjesę „Tuščia kertė širdyje”.

Molėtų viešosios bibliotekos informacija

Algimanto Pečiukaičio nuotraukos.