Kristina Gvozdaitė
Kristina – 2023 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
SENATVĖ
Noriu vytis vėją paiką,
Sieloj skausmo gumulys.
Sugrąžint atgal kaip laiką?
Likęs man tik graudulys.
Pasivyt vaikystę brangią…
Taip skaudu man, taip skaudu.
Tą vaikystę gyvą, trapią
Vat, paleist dabar turiu.
Net per miglą prisiminus
Džiaugsmo ašaras braukiu.
Pamenu menkai brūzgynus,
Būdavo ten dūkt baugu.
Naiviai vis tikiu, senatvėj,
Jog vaikystė amžina.
Ką atgyvenau jaunatvėj
Žino meilė tik pirma.
Nebegrįš jaunatvės dienos,
O taip noris pašėliot.
Bet tos kambario, vat, sienos
Man neleidžia pakvailiot.
SKIRTA AUKSEI
Tu – auksinė asmenybė,
Nuoširdžia, tyra širdim.
Įkvepi many gyvybę,
Leidi man tikėt viltim.
Širdį tu turi auksinę,
Tavyje gausu gerumo.
Ir kantrybė – geležinė,
Tavyje gausu švelnumo.
Ir linkiu tokiai išlikti,
Auksu nenustot žvilgėt.
Skausmą praeity palikti
Ir gyvenimą mylėt.
LAIME TU, MANO LAIME
Laime tu, mano laime,
Dėkoju už tai, jog esi.
Turėjau kadaise aš baimę,
Jog kelio atgal nerasi.
Bet kelią radai, sugrįžai,
Suklydai, žinau, suprantu;
Laimingas tu gal nebuvai,
Bet lemta mums būti kartu.
Buvo ir bus mums gi lemta
Džiaugtis ir vargti drauge.
Liūdėti daugiau nebeverta,
Nes mielas, turi gi mane!
Klaidos mus blaškė ir blaškė
Po tylią vienatvės alėją.
Širdgėla širdį vis drąskė.
Nagi, vėl vykimės vėją!
MIGLOTAI
Pamenu tave miglotai,
Kažkada labai naivokai
Juk mylėjau aš tave,
Daug labiau nei tu mane.
Bet sunyko meilės jausmas,
O viduj išlikęs skausmas.
Gyveni tik praeity,
Vietos tau nėra širdy.
SUMIGĘ BERŽAI
Atėjo tamsa
Damutė basa.
Ilga jos kasa,
Dabinta rasa.
Sumigę beržai
Nulinko žemai
Ligi žemelės
Ligi aušrelės.
Sumigę beržai
Sapnuoja saldžiai.
Teka saulelė,
Bunda žemelė.
Bunda jau rytas
Ir žalias beržynas.
Bunda girelė,
Užmiega naktelė.
KOKETĖ
Aš sukūriau meilės burtus!
Dovanojai aukso rūmus.
Brangenybes man žadėjai;
Kaip pamišėlis mylėjai.
Tau švelnumą aš žadėjau,
Nors tavęs ir nemylėjau.
Prabangą aš branginau,
Ak, save aš pamilau!..
Sau pati tapau brangiausia
Ir begėdiškai gražiausia.
Ak, tie mano meilės burtai!
Jų dėka man krovės turtai!..
Aš buvau tikra koketė,
Dieviškų akių brunetė.
Atsispirt man negalėjai,
Komplimentų negailėjai.
Man žadėjai tu Paryžių,
Tigro kailinius be dryžių.
Man žadėjai Tadžmahalą
Ir net Tenerifės salą.
Plaukus skrybėlė dabino,
Suknios žavesiu svaigino.
Kaklą juosė vėrinys,
Jūros perlų radinys!
Man užteko pamirksėti
Ir gražiausiai sučiulbėti.
Tu buvai tik mano, mano,
Bet aš nebuvau juk tavo.
Baigės tavo pažadai,
Liko iš tavęs niekai.
Aš sukūriau meilės burtus.
Ką gi vėl man čia sugundžius?..
MYLIMUKAI
Ak, mažieji mano broliai,
Mano mieli mylimukai,
Mano gnomai, mano troliai,
Jūs man lyg savi vaikiukai.
Supavau aš jus ant rankų,
Saugojau net sapnelius.
Už šį jausmą tyrą, brangų
Aš dėkinga. Ačiū jums!
Seserim man gera būti,
Jūs man esat brangenybės.
Teko jums mama pabūti,
Man jūs suteikėt stiprybės.
Po širdim nors nenešiojau,
Bet vis vien jus auginau.
Ir juokiaus, kartu raudojau,
Lygiai meilę dalinau.
Kai užaugsit, sustiprėsit,
Aš jau būsiu užmiršta.
Jau manęs nebemylėsit;
Prisimint nebus kada…
PAVASARĖLĮ
Motina pavasarėlį
Laukus jo jau iš karužės.
Ak, sūneli, kareivėli,
Nepasiilgai ar motušės?
Jo vis laukus vasarėlę,
Bet jo niekur nematyt.
Nerimavo motinėlė,
Nežinojo, ką daryt.
Ak, atėjo rudenėlis,
O sūnelio nėr, kaip nėr.
Apimė ją liūdesėlis,
Nebegrįš; jo jau nebėr.
Suspindėjo žiemužėlė,
Kūčių vakaras atėjo.
O trobelėj motušėlė
Savo brangiojo gedėjo.
MŪRINĖ SIENA
Tu statei mūrinę sieną,
Ir tik man, kiekvieną dieną.
Kai sakiau tau, jog nemyliu,
Tiesą iki šiol nutyliu.
Ta tiesa juk paprasta;
Mano meilė prarasta.
Skausmas gelia vis krūtinę;
Siena tu buvai mūrinė.
Mūsų meilę vis užstojai,
Nieko tu juk nebijojai.
Aš bijojau, bet tylėjau,
Praradau tai, ką turėjau.
O turėjau aš tave…
Vat, pažvelgus į save
Į upelio veidrodėlį
Lieju ašaras, kartėlį.
***
Saulė glosto švelniai plaukus,
Vėjavaikis juos vis pusto.
Savo meilės nesukaukus
Graudą širdyje vis kursto.
O, pavasari mieliausias,
Meilę jai padovanoki.
O, pavasari žaliausias,
Jos širdelę užliūliuoki!
Gimsta žaluma žaliausiai,
Bunda iš žiemos miegelio.
O mergelė, vat, galiausiai
Teka už gražaus bernelio!
KARUŽĖN
Pamenu žalią beržyną,
Mėlyną dangų, jo dausą.
Oi, gi girdėjau giesmyną,
Skleidžiantį tėviškėj džiaugsmą!
Griebė kažkas už širdies,
Buvo tėvynėj džiaugsminga.
Toli ten, kažkur prie Neries
Ech, kaip ten buvo triukšminga!
Ak, kaip tekėjo gražiai, taip gražiai
Tėviškėj saulė gi rytą!
Tekėjo didingai, plačiai,
Ir buvo taip gera bei šilta!
Skambėjo, skambėjo linksmai
Ir sesių dainelės naktužėm.
Ogi vat, pamenu, kaipgi liūdnai
Jų broliai jau ruošės karužėn.
Raudojo, raudojo sesutės,
O šiluos sklido raudelės.
Nebematyti jau buvo saulutės,
Nebesiūbavo girelės.
KAI SAULUŽĖ NUSILEIS
Kad tik žinotum tu, pasauli,
Gal rugsėjį, o gal spalį
Siela kūną juk apleis,
Kai saulužė nusileis.
Medžių lapai man mojuos,
Paukščiai raudeles giedos.
Iškeliausiu aš naktužę
Pas tėvelį, pas motušę…
Štai jau kartą paskutinį
Mindau patalą šilkinį.
Kai manęs jau nebebus,
Gėlės tamsoje pražus.
Ak, pasiilgsiu aš alyvų,
Vėjo, ežerų ir slyvų!..
Miško maršo negirdėsiu,
Tekant saulės neregėsiu.
Ak, jaučiu, kad tuoj, va, spalį
Iškeliausiu aš, pasauli.
Gaila, pražiopsosiu sniegą,
Kai paskęsiu aš į miegą.
ŽIEMA APGAVIKĖ
Jau pašąlo, tai pašąlo.
Rudenį žiema apgavo.
Juk žadėjo šilumėlę.
Kur pradingus saulužėlė?
Ech, vaje, lauke kaip šalta!..
Ir aplink visur taip balta!
Skruostai, vat, tik raudonuoja
Ir pirštukai mėlynuoja.
Kam pamelavai, žiemuže?
Pūgos miškuose tik ūžia.
Puošias, žiū, sau vakarais
Eglės sniego apdarais!
Spengia šaltis ausyse,
O stebuklai širdyse.
Vėlių apsnigti namai
Skęsta tamsoje niūriai…
TAVO BUČINIO GALIA
Tavo bučinio galia
Pakylėja štai mane
Lig dangaus, lig debesų,
Koks laimingas aš esu!
Išbučiuotas palaimingai
Skęstu danguje svajingai.
Nepaleiski mano rankos,
Lai mus blaško meilės bangos!..
Ak, kaip miela man širdy,
Plūsta vis jausmai šilti.
Gera man, kai tu šalia.
To prarasti nevalia.
Tavo meilės bučiniai
Rėžias sielon amžinai.
Liūdna man, kai tu toli
Ir apglėbti negali…
ALYVOS ŠAKELĖ
Ak, koks gražus
Gintarinis dangus!..
Perlais nusietas
Ir auksu nulietas!..
Alyvą, vargšelę
Ištiko bėdelė;
Šakelė nulinko,
Ašaros tvinko.
Verkė alyva,
Ją guodė slyva.
Guodė vėjelis
Ir liaunas berželis.
Kraujavo dangus,
Didingas, platus!..
Alyva raudojo,
Raudelę giedojo.
Tamsa užsimojo,
Giria jau miegojo.
Alyva liūdėjo,
Naktužė atėjo.
Juk tai tik šakelė!..
Kalbėjo naktelė.
Tik sau jau miegok gi,
Daugiau neraudoki!
ŽUVĖDRA
Laukia manęs štai pajūrio dausa,
Esu aš prieš ją ir nuoga, ir basa.
Siela kraujuoja, dangus raudonuoja,
Vėjyje mano plaukai plevesuoja.
Kopos, sutaršytos vėjo mojuoja,
O mano širdis vis kažko negaluoja.
Lai mano kūnas į dugną nugrimzta,
Lai mano siela į bangą pavirsta.
Žuvėdra balta tartum angelas klyki:
Na, pagalvok gi vaikeli dar sykį.
Tau dar ne laikas juk jūroj nugrimzti
Ir į klajojančią bangą pavirsti.
Klyksmas žuvėdros tiesą, vat, rėžia,
Dalis mano sielos gyventi vis geidžia.
Ką pasirinkti – gyventi ar mirti?
Kodėl gi, žuvėdra, man suteiki viltį?..
VARNO APMAUDAS
Varnas baltasis, sielų globėjas
Juodąją gulbę kadais gi mylėjęs.
Jų meilė spindėjus skaisčiau už aušras,
Bangavus, vilnijus stipriau už marias.
Džiūgaut žvėrynas tada negalėjęs;
Medžiotojas kartą krašte tam klestėjęs.
Įveikęs pelkynus ir aukštą kalvelę
Strėlę nutaikęs nušovė gulbelę.
Sniegas tarytum jinai pabaltėjus,
Iš apmaudo varno širdis suvirpėjus.
Ant pečių gulbę negyvą užmetęs
Atgalios ėjo dainelę užtraukęs.
Medžiotoją varnas piktai užsipuolęs,
Apie likimą net nepagalvojęs…
Persmeigus strėlei širdelė varnelio
Nustojus jau plakus, o gaila paukštelio…
Priešus tiek sykių visus nukariavęs
Varnas staiga iš kažkur pajuodavęs.
Rytas išaušęs, paukščiai nutilę,
Medžiai, tarytum, visai jau apmirę.
Medžiotojas, nešęs namo savo grobį,
Džiaugės atradęs paukštišką lobį.
Šeimai jis nešęs vėlyviems pietums;
Mylėjęs be galo jis savo vaikus.
Medžiotojas buvęs kiek liesas, tamsus,
Bet protą turėjęs, stiprus ir gudrus.
Galėjęs parnešti namo jis žvėrienos,
Bet laukę vaikai išsvajotos paukštienos.
Tamsioji giria spąstelius jam vis spendus,
Niekšystės žmogaus jau tokios neapkentus.
Tačiau tas dvikojis rūstybę įveikęs,
Betgi gamtužės dėl to juk nepeikęs.
Likimas tų paukščių, jis buvęs skaudus,
Medžiotojas ir atkentėjęs vargus.
Kadais jis netekęs žmonos mylimos,
Nieks jam nejautęs jokios atjautos.
Meilė jų įprotį keistą turėjus,
Tai ji pajuodavus, tai ji pabaltėjus.
Gal jų ta meilė net netikra buvus?
Skirtumas koks? Buvus, nebuvus…
MIGLUŽĖ, ARBA KODĖL MERKYS ŪLOS NEMYLĖJO
Tu skęsti šviesoje. Ji gęsta…
Glūdi tamsoje. Jau temsta…
Tu maža, kojytės basos,
Vėjyje plevena kasos…
Oi, širdelė suledėjus;
Nieko tu dar nemylėjus…
Ak, Migluže, dukružėl,
Mik užmik, kol saulužėl
Patekės ten, tolumoj,
Kolei skęs šviesa dausoj.
Ak, dukruže, Miglužėl,
Rauda girioj mergužėl.
Lai pavirsta upele,
Tik tavy tokia galia.
Ūla virsta upele,
Nes tokia jau jos dalia.
Jai supink sraunias kasas
Ir pamerk į jas šaltas
Savo, miela, rankeles.
Ar girdi jos raudeles?
Vai, Merkys jos nemylėjo;
Jam mergelė nerūpėjo.
Jos lemtis, matai, skaudi.
Tu maža. Nesupranti.
Negirdi, kaip tvinksta akys,
Nejauti, kaip šąla naktys.
Sielas gydai prisiliečiant,
Bet kažko slapta vis geidžiant…
Aš Miglinė, motušėlė.
Tu – vienturtė dukružėlė.
Dėl tavęs man taip baisu.
Betgi tau ar nesmalsu,
Kas ta meilė iš tiesų?..
STIRNAITĖ
Šuoliuok, stirnaite, į giružę,
Džiugink rytmetį saulužę.
Miela, jau pavasarėlis!
Žiū, jau teka Nemunėlis!
ČEREKŠLĖ
Ak, čerekšlėle, ankstus jau rytelis,
Bet kurgi prapuolė tavasis vaikelis?
Nesužiūrėjai jaunėlio paukštelio.
Kaip tu, čerekšle, be savo sūnelio?
Čerekšle, pažvelk tik, dabar jau dienelė.
Vaje, kaip suspindi padangėj saulelė!
Dairykis aplinkui, ieškok paukštužėlio,
Kol nesutemo, kol nėr vakarėlio.
Tik nevaitok gi, čerekšle, naktelę.
Žinau, oi, žinau, kad tau skauda širdelę.
Tu jo ieškojai pievelėj, miškely?..
O kas gi ten rauda taip graudžiai krantely?..
RŪPESTĖLIAI
Mano miela volungėle,
Laikosi kaip motušėlė?
Ar raudoja, ar vaitoja,
Rūpestėliai nekamuoja?
Ak, kurapka, kurapkėle,
Kaip ten mano motinėlė?
Laukia ji manęs, sūnelio,
Grįžtančio namo bernelio?
Gandre baltas, ak, gandreli,
Ar matei kur nors tėvelį?
Ilgisi manęs, sūnelio,
Jau užaugusio bernelio?
Vanage, vai, vanagėli,
Mielas mano paukštužėli,
Kaip ten sveikata tėvelio?
Ar nemato jis vargelio?
Strazde mielas, oi, strazdeli,
Ar matei kur nors tėvelį?
Aš užaugau bernužėliu.
Oi, laksčiau tarp giružėlių!..
Sakale, vai, sakalėli,
Man užstoji spindulėlį.
Pasiilgau šilumos
Ir tėvynės mylimos.
Ak, gegute, gegutėle,
Kur man rasti mergužėlę?
Ar mylėtų kas bernelį,
Jauną batsiuvio sūnelį?..
Ak, kregždutės, kregždutėlės,
Kaip ten mano sesutėlės?
Merkia puokštes į vazas
Ir vis pinasi kasas?
Vai lakštingala, mieloji,
Ko giesmelių negiedoji?
Oi, žaliuoja kaip rūtelės
Ir lietuviškos kalvelės!
Gulbe balta, ak, gulbele,
Kaip susopo man širdelę.
Nei mergelės, nei žmonelės,
Tuščios mano, vat, rankelės.
Varne juodasai, varneli,
Ar matai kur nors kaimelį?
Laukia grįžtant kareivėlio?
Ar nemato rūpestėlio?
KUŽDELIUKAS
Kuždeliukas delninukuos
Sparneliukais moja, moja.
Savo spindesiu puikuojas.
Kas jį delnuose supuoja?..
Vėjų laumė Pašiaurytė
Ieško Kuždeliuko margo.
Kurgi tu, padauža vėjų?
Grįžk namo, namo, prie tako!..
Kužda paslaptį padauža.
Kokią paslaptį?.. Smalsu!
Pašiaurytė už kalvelės
Šaukia, kviečia jį balsu.
Kuždeliuk, baisu man, mielas;
Eliksyro nebėra!..
Egzistencija tavoji
Juk nėra ilga, deja…
Tu – trapuolis padarėlis,
Vis įsmigęs paslapty.
Kuždeliukas ten, prie uosių!
Laume, vykis, kol gali!..
Jį supavusi Žemyna
Jaučia gilų vargšo skausmą.
Ir giružė jau prabudus
Girdi Perkūnėlio griausmą.
Kuždeliukas jau užmiega
Ir daugiau nebepabus.
Laumė Pašiaurytė rauda,
Nes negrįš jau jos sūnus…
RUGILĖ
Vasara karšta, saulėta,
Saulės ir lietaus mylėta
Budina rugių mergelę,
Tyrąją rudens dukrelę.
Atsibudus iš sapnelių
Vaikštinėja tarp rugelių.
Vėjas plaukus išnešioja
Ir jos žandus išbučiuoja.
Girioj aidi jau žinia:
Rugiapjūtė juk šalia!
Ak, Rugile, pakentėk,
Tik žiūrėk, nedykinėk!
Ak, Rugile, Rugilyte,
Tu, žavingoji mergyte,
Žvilgtelk į padangę plačią
Ir jau skelbk didingą pradžią!
Te išgirsta paukščiai, saulė.
Ne, ne, ne – tai ne apgaulė!
Ei ei ei! Jau metas dirbti,
Marš į ūkio darbus kibti!
Be lietaus nebus drėgmelės,
Be rugių nebus duonelės.
Be šienelio – šienapjūtės,
Be Rugilės – rugiapjūtės!
ŠVENTUPIO KALNAS
Kadaise prie Rusnės upelės stūksojo
Išdidus, aukštas Šventupio kalnas.
O ant to kalno ir bokštas rymojo.
Buvo apgriuvęs, amžiumi senas.
Daina apie kalną ne kartą skambėjo
Po šilą, už pelkių ir už ežerų.
Kiekvienas tą dainą seniai jau girdėjo,
Ji sklido tarp rūtų, giružių puikių.
Daug amžių prabėgo nuo kalno pradžios,
Juosė jį Rusnė, ir Tauras vingiavo.
Neatminė niekas to kalno kančios;
Neteko kadaise jis savo brolelio.
Istorija kalną brolužį lydėjo,
Jog jį pražudė rūstybė dievų.
Niekas daugiau apie jį nekalbėjo,
Nebuvo girdėti legendų, dainų.
Bet gi tas brolis, Paupio kalnas,
Stovėjo, žaliavo brolelio greta.
Ištiko staiga gi, vat, Paupį vargas;
Jis nugarmėjo kartu su tamsa.
Šventupis bokšto nelaimes regėjo,
Atminė viską, kas buvo nutikę.
Atminė, kaip jo didybė klestėjo,
Bet jo pamatai jau seniai neišlikę.
Teko atremti jam priešus didžiausius,
Bet to neužteko galybei gyvuoti.
O Šventupio kalnas, nežinant garsiausias,
Vis nenustoja žaliausiai žaliuoti.
***
Tu – mano saulė, padangė ir jūra,
Tu – mano žemė, ugnis ir šalna.
Kaipgi ištverti, vat, graudą šią sūrią,
Kai mielas, tavęs nėra net šalia?..
Man baisu tamsumoj vis klajoti,
Vis ieškot pavargau; negaliu.
Ak, kaip aš trokštu tave išmyluoti,
Ilgiuosi tų lūpų tavų…
***
Žvaigždeles dangus supavo
Ir lopšinę joms dainavo.
O mėnulis, tėvas jų
Negailėjo bučinių.
Sau aukštai dangus mirgėjo,
Kaip gražiai jis suspindėjo!..
Nusitvieskęs sidabru
Gyrėsi vis gražumu.
Gyrės upėms, ežerams,
Akmenims, uoloms, miškams.
Gal geriau jau nesigirti,
Kad netektų nusivilti.
