Nauji užsienio rašytojų kūriniai/gegužė

žmogus naktį stovi ant uolos ir žiūri į žvaigždes

Lucinda Riley, Harry Whittaker

Atlantas. Tėvo istorija

1928-ieji, Paryžius. Gailestinga šeima radusi priglaudžia leisgyvį berniuką. Mielas, sumanus, talentingas vaikas jos globojamas ima gyventi taip, kaip anksčiau galėjo tik svajoti, tačiau nė žodžiu neužsimena, kas jis yra iš tiesų. Jis užauga, įsimyli, studijuoja prestižinėje Paryžiaus konservatorijoje, netgi kone pamiršta praeityje išgyventą siaubą ir kadaise duotą pažadą. Bet Europoje pradėjus siautėti blogiui niekas nebėra saugus, ir giliai širdyje jis ima jausti – artėja laikas ir vėl sprukti.

2008-ieji, Egėjo jūra. Septynios seserys – pirmą kartą visos kartu – susirenka „Titano“ laive atsisveikinti su mįslinguoju ir be galo mylėtu tėvu. O jis ir vėl uždavė joms galvosūkį – raktą į jų praeitį patikėjo dingusiai seseriai. Moterys imasi narplioti paslaptis, tačiau kaskart paaiškėjus tiesai iškyla po naują klausimą, ir joms tenka susitaikyti su mintimi, kad nė viena nepažinojo tėvo, kuriuo žavėjosi. Maža to, tos paslaptys gali turėti padarinių kiekvienos iš jų gyvenimui.

Aprėpianti viso gyvenimo meiles ir netektis, peržengianti valstybes ir vandenynus tėvo Atlanto istorija knygoje „Atlantas. Tėvo istorija“ veda „Septynių seserų“ ciklą prie stulbinančio, nepamirštamo finalo.

susipynusios medžio šakos be lapų

Donna Tartt

Mažasis draugas

JAV pietuose, nedideliame Misisipės valstijos miestelyje, per Motinos dieną savo tėvų kieme randamas negyvas berniukas – Robinas Klyvis Diufresnesas.

Po dvylikos metų vaiko žmogžudystė vis dar neišaiškinta, o jo šeimos gyvenimas taip ir sustingo tą kraupią dieną. Tokia sustabarėjusi būtis netenkina tik Harietos, jauniausios Robino sesers, kuri „nebuvo nei graži, nei miela. Harieta buvo protinga“. Bauginamai sumani, ryžtinga, apie žygdarbius nuolat skaitanti ir svajojanti mergaitė nusprendžia pati ieškoti brolio žudiko. Pagalbininką turi tik vieną – ją garbinantį draugą Hilį. Harieta tyrinėja, o neretai ir peržengia miestelyje griežtai apibrėžtas rasių ir klasių ribas ir vis giliau pasineria į savo šeimos netekties istoriją.

Svarbiausia romano „Mažasis draugas“ veikėja – Harieta. Donna Tartt puikiai įamžina vidinį vienatvės, savikliovos, smalsumo ir nepalenkiamo tvirtumo raizginį, skatinantį šią mergaitę siekti teisingumo ir išlaisvinti šeimą – ir save – iš skaudžių prisiminimų ir pačių sau susigalvotų bausmių, kurios virto kasdiena, o vėliau – ir visu gyvenimu. Pasakodama Harietos brandos istoriją, Donna Tartt nupiešia skaitytojui heroję, kuriai dėl išradingumo ir sumanumo tenka anksti susidurti su prieštaravimų ir paradoksų kupinu suaugusiųjų pasauliu, taip pat suprasti, kad jos poreikiai ir troškimai sudėtingesni, nei jai atrodė.

Nuo vieną šeimą parklupdžiusio stingdančio mieguisto liūdesio svorio iki prietarais ir gražia išore paremtos bendruomenės kasdienybės – ši knyga skaitytoją veda tūkstančiu skirtingų krypčių, susijungiančių į unikalią pilnatvę. Neišdildomą įspūdį palieka stiprūs personažai, kuriuos Donna Tartt piešia itin kruopščiai ir jautriai atskleisdama tai, kas vyksta viduje.

gėlės mėlynais žiedais

Imogen Clark

Neįmanoma pamiršti

Po staigios Andžės Osborn mirties keturi jos draugai susirenka išklausyti mirusiosios testamento. Nelaimė iš naujo suveda kaip diena ir naktis skirtingus universiteto laikų kambariokus – prie stalo susėda klajūnišką gyvenimo būdą pasirinkęs Tigras, stabilumą ir komfortą vertinantis Leonas, pragmatiška, vien darbu gyvenanti Megė. Prie jų prisijungia Houpė – nauja Andžės bičiulė, apie kurią trijulė iki šiol žinojo tik iš nuogirdų.

Kiekvieno iš susirinkusiųjų gyvenimai apsiverčia aukštyn kojom. Paskutinis Andžės prašymas sukviestiems draugams – pratęsti, ką pradėjusi, ir užauginti jos paauglę dukrą.

Nauji globėjų vaidmenys suburia gedinčiuosius ir verčia prisiminti, kokią vietą jų gyvenimuose užėmė nutrūktgalviška Andžė. Į paviršių ima lįsti neišsipildžiusios meilės, pamirštos jaunystės svajonės, nerealizuotos karjeros galimybės. Pamažu ima atrodyti, kad netikėtas Andžės testamentas – ne kas kita, kaip gerai apgalvotas planas.

žmogaus rankos

Heather Morris

Trys seserys

„Trys seserys“ – tarptautinio bestselerio nr. 1-„Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

tekanti upė, pakrantėse žydi gėlės

Diane Setterfield

Kartą prie upės

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

susirangiusi gyvatė

Simon Beckett

Neramūs mirusieji

Deividas Hanteris kryžkelėje – jo karjera kybo ant plauko, o asmeninis gyvenimas klostosi prasčiau, nei jis norėtų. Tad netikėtas Esekso policijos inspektoriaus Bobo Lundžio skambutis teismo antropologą pasiekia pačiu tinkamiausiu metu.

Soltmerės estuarijoje netoli Mersio salos rastas kūnas. Daktaras Hanteris kviečiamas dalyvauti traukiant mirusįjį iš vandens, tačiau teismo antropologas reikalingas tik radus griaučius arba kūnui esant stipriai suirusiam. Kodėl Esekso policijos pareigūnams prireikė Hanterio pagalbos ir ar rastas kūnas tikrai turtingo jaunuolio Leo Viljerso? Ar tai susiję su dar keliomis šiuose kraštuose neištirtomis dingusių asmenų bylomis?

Įstrigęs estuarijoje Hanteris susipažįsta su Reičele – prieš septynis mėnesius dingusios fotografės Emos Derbi seserimi. Įsisuka sunkiai nuspėjamų įvykių verpetas. Dumblėtos plynės ir druskingi pelkių kanalai atskleidžia vis daugiau siaubą keliančių paslapčių, o Deividas Hanteris įsitikina – šiame gyvenime turime bijoti ne mirusiųjų.

Įtraukiantis, kvapą gniaužiantis, kupinas netikėtų detalių ir siužeto posūkių detektyvas „Neramūs mirusieji“ – dar viena šventė Simono Becketto gerbėjams.

vyras stovi apkabinęs moterį, tolumoje Eifelio bokštas

Ruth Druart

Paskutinės valandos Paryžiuje

1963 metai, Bretanė. Aštuoniolikmetė Žozefina visą gyvenimą jautė ją gaubiančią paslaptį. Aptikusi mamos lagamine paslėptus dokumentus, mergina sužino tiek daug metų nutylėtą tiesą, kuri supurto visą jos pasaulį. Pasiryžusi išsiaiškinti, Žozefina iškeliauja į Paryžių, kuriame atranda pavojingos meilės istoriją ir išdavystę, visam laikui pakeitusią dviejų jaunų žmonių likimus.

1944 metai, Paryžius. Eliza Ševaljė žino, ką reiškia mylėti… ir nekęsti. Jos sužadėtinį, jauną prancūzų karį, nužudė nacių kariuomenė. Negalėdama susitaikyti su okupacija, moteris slapta prisideda prie pasipriešinimo judėjimo. Sebastianas Klainhausas – jaunas vokiečių kareivis, dirbantis vertėju Paryžiuje, nekenčiantis savo uniformos, beprasmio karo ir žmogaus, kuriuo tapo. Lemtingas apsilankymas knygyne pakeis jųdviejų gyvenimus amžiams. Tik ar jų meilė bus pajėgi išgyventi karą?

„Paskutinės valandos Paryžiuje“ – nepamirštama istorija apie meilę ir atleidimo galią. Stulbinamas Antrojo pasaulinio karo portretas ir širdį verianti laisvės kaina.

paukštis tupi ant žydinčios šakos

Helen Humphreys

Prarastasis sodas

1941-ųjų pavasaris, Didžiojoje Britanijoje nematyti karo pabaigos. Gven Deivis – santūri, nekalbi, griežto būdo sodininkė – pabėga iš bombarduojamo Londono į užmiesčio dvarą vadovauti Ūkininkių armijos septynių merginų grupei. Jų tikslas – pakeisti kariauti išvykusius vyrus, auginti daržoves ir rūpintis žemės ūkiu.

Tačiau čia jos ne vienos. Visai greta apsistojęs būrys kanadiečių kareivių. Prašmatniame pilko mūro pastate su pokylių sale ir krištoliniais sietynais vyrai neramiai laukia įsakymo vykti į frontą.

Dvaras tampa priebėga nuo karo baisumų, jame kareiviai ir ūkininkaujančios merginos praleidžia tris mėnesius dirbdami, linksmindamiesi, ilgėdamiesi artimųjų ir iš naujo pamildami. Tačiau ore tvyro laikinumo nuojauta.

Dvaro valdoje Gven aptinka apleistą sodą, ir jo skaudi praeitis ima skambėti kaip pamėkliškas naujųjų šios vietos gyventojų likimo aidas. Rožės, lelijos, narcizai, vilkdalgiai – po daugelio metų čia vėl pražystančios gėlės tampa svarbiais simboliais, padedančiais Gven papasakoti savo istoriją ir karo akivaizdoje įžvelgti naują gyvenimo prasmę.

moteris stovi prie namo, šalia žydi gėlės

Bettina Storks

Dora Maar ir dvi jos meilės

„Dora Maar ir dvi jos meilės“ – užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

už didelio medžio tolumoje matosi namas

Diane Chamberlain

Paskutinis namas gatvėje

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name.

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių.

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas.

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas „Paskutinis namas gatvėje“ – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.

moteris su lagaminu eina per geležinkelio bėgius, tolumoje matosi pastatas, aptvertas spygliuota viela

Shari J. Ryan

Gydytojo dukra

Nacių okupuotoje Lenkijoje Sofija nepajėgia pažvelgti tėvui į akis: kaipgi jis drįsta dirbti SS gydytoju – juk jo mylima žmona, Sofijos motina, yra žydė. Dukra negali atleisti tėvui, tačiau nežino, kad toks sandoris buvo sudarytas siekiant išgelbėti jų gyvybes.

Vidury nakties Izaoką su šimtais kitų nelaimėlių išlaipina iš sausakimšo traukinio. Dangų skrodžia šūviai, o kareiviai jų likimą sprendžia čia pat vietoje – mirtis arba nelaisvė. Izaokui tekusi dalia nuveda į ūkį netoliese. Čia nuo saulėtekio iki saulėlydžio su kitais jis rausia žemę vos už kelis lašus viralo per dieną. Atrodo, bet kuris atodūsis gali būti paskutinis, todėl, išvydęs pro dvaro langą žvelgiančią dailią merginą kaštoniniais plaukais, Izaokas pasijunta tarytum sapne…

Sofija nesutinka stebėti vergovės savo kieme ir sėdėti rankas sudėjusi, todėl nepaklususi tėvui rizikuoja gyvybe, kad paslapčia perduotų laišką žaliaakiam jaunuoliui. Slaptas sandėris įžiebia Izaokui viltį ištrūkti, o pavojaus akivaizdoje užgimusi meilė suteikia stiprybės. Tačiau ar tvyrant blogiui meilė gali triumfuoti? Ar jiedviem pavyks pasprukti nuo juos medžiojančių nacių?

Italijos kontūrai, perverti spygliu

Luke Jennings

Nužudyti Evą, 1 knyga. Slapyvardis: Vilanelė

Vilanelė nejaučia to, ką jaučia kiti. Švelnumas, užuojauta, nerimas, kaltė, nuostaba, liūdesys – tokių jausmų ji niekada nepatyrė, bet gali išmokti ir juos atkartoti. Tačiau be jos, baimės ir dvejonių nepripažįstančios žudikės, pasaulis sustotų. Išvengusi mirties bausmės už kerštą savo tėvo žudikams, ji tampa negailestingu pasaulio istoriją rašančios organizacijos įrankiu. Apdovanota klaikia stiprybe, lengva ir elegantiška ranka gebanti sėti mirtį, geidžiama ir gundanti Vilanelė mėgaujasi prabangos ir aistros kupinu gyvenimu, žudydama įtakingiausius pasaulio asmenis. Vieną po kito. Iki vienos žmogžudystės, kuri ją pačią paverčia britų slaptosios žvalgybos taikiniu.

Britų žvalgybos kolegos Evą Polastri pažįsta kaip moterį medžiotoją, pro kurios akis niekas neprasprūsta. Jos paprastas ir niekuo neišsiskiriantis asmeninis gyvenimas – tarsi profesinės veiklos priešingybė, o jos greitas sąmojis ir aštrus intelektas – būtent tai, ko reikia nepriekaištingai dirbančiai žudikei sugauti. Kas ta moteris, nuo kurios žiaurios rankos krenta išrinktieji, ir kodėl ji taip jaudina Evą? Aistringa, tačiau itin pavojinga medžioklė, nusidriekianti per kelis žemynus, tampa daugiau nei darbine užduotimi. Tai tampa asmeniška.

vyras eina su berniuku, danguje skraido karo lėktuvai

Mario Escobar

Vaikai iš Varšuvos geto

1939-ųjų vasaros pabaiga. Šešiasdešimtmetis Janušas Korčakas kartu su našlaičių prieglaudos auklėtiniais ir mokytojais mėgaujasi rudenėjančia diena. Bet netrukus, nacių kariuomenei įžengus į Lenkiją, jų gyvenimai neatpažįstamai pasikeis. Visų gerbiamas mokytojas, garsėjantis didvyriškumu ir gera širdimi, savo mieste tampa atstumtuoju, bet pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų vaikus nuo artėjančio siaubo.

Praėjus metams nuo nacių įsiveržimo į Lenkiją daugiau nei keturi šimtai tūkstančių žydų uždaromi į Varšuvos getą – trijų kvadratinių kilometrų siena aptvertą pragarą. Našlaičių prieglaudos direktorius Janušas ir jo likimo draugai, siekdami išgelbėti vaikus nuo ligų ir bado, priversti imtis drastiškų priemonių.

Neprarasdami vilties ir tikėjimo, kad kada nors karas baigsis, prieglaudos mokiniai ir mokytojai kartu sukuria mažytę meilės armiją, drąsiai žygiuojančią ateities link, kad ir kokia ji būtų.

„Vaikai iš Varšuvos geto“ – nepamirštama istorija apie meilę, viltį ir nepaprastą žmogaus drąsą, triumfuojančią net pačiais tamsiausiais laikais. Išskirtinės asmenybės ir tikrų įvykių įkvėptas istorinis liudijimas, grąžinantis tikėjimą žmonėmis.

mergina su ilga vakarine suknele stovi nusisukus

Charlotte Betts

Namas Kvil Korte

Devyniolikto amžiaus pradžia. Kento grafystėje, jūros pakrantėje, gyvena Lovelių šeima. Duktė Venecija – svajingos ir meniškos prigimties mergina – tiesiog dievina savo tėvą Teodorą. Pastarasis šeimą išlaiko dekoruodamas turtuolių namus. Dailininko gyslelę turinti Venecija irgi prisideda prie tėvo veiklos, piešdama eskizus.

Idiliškas Venecijos gyvenimas sugriūva, apsilankius netikėtam svečiui. Tėvo patikėtinis majoras Džekas Čemberleinas atneša siaubingą žinią – Teodoras Lovelis mirė.

Netekus maitintojo, Loveliams tenka palikti jaukią provinciją ir keltis į sostinę, į Čemberleinų namą Kvil Korte. Ten Venecija nusprendžia tęsti tėvo verslą. Nors pradžia sunki, nuovoki ir entuziastinga mergina pamažu perpranta verslo subtilybes ir jaučiasi vis tvirčiau, tik visa sugriauti grasina reketininkas Karalius Midas, prieš kurį bejėgė net policija. Nejučia ima keistis ir Venecijos jausmai majorui Čemberleinui – iš pradžių atgrasus jaunas vyras rodosi vis artimesnis. Ar gali būti, kad kartu su nauju gyvenimu Veneciją aplankys ir nauja meilė?

Skvarbus autorės žvilgsnis atveria skaitytojui istorines detales, o itin vaizdingas knygos „Namas Kvil Korte“ pasakojimo stilius puikiai perteikia tuometinio gyvenimo realijas, vaizdus ir netgi kvapus. Istoriniame fone meistriškai konstruojama įtampa ir intriga bei atskleidžiami stiprūs veikėjų, ypač moterų, charakteriai. Lietuvių skaitytojams jau žinomos autorės knygos „Vaistininko duktė“, „Dailininko mokinė“, „Prieskonių pirklio žmona“ ir kt.

moteris tamsoje laiko rankoje gėlės žiedą

Stivenas Kingas

Apie rašymą. Memuarai apie amatą

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys.

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Verified by MonsterInsights