Audrė Kaminskaitė

Audrės Kaminskaitės poezija. Audrė 2024 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos debiutantė.

***

Atsiguliau ant balto popieriaus žiemos,

prisiminiau, kaip vyno vakaro prigėrus,

už lango man lakštutė suokė,

kaip juokės kėkštas,

kai iš saujos upė nuvingiavo,

kaip klykė varnos, kai iš lizdo gandras

išmėtė jau paaugusius vaikus…

Prisiminiau, kaip raitės dalgis

pjovėjo rankose ir merdėjo žolė…

Mūs kasdiena iš smulkmenų sudėta,

svarbi jos kiekviena raidė…

***

Kartais mamos verkia per miegus,

ir vaikai jų dar greičiau užauga.

Kartais mes palaidojam draugus,

atminty jaunystės veidus saugom.

Kartais jaučiamės seni ir vieniši,

nors veidai raukšlių dar nepažino.

Kartais klumpam, keliamės ir vėl vieni

kryžkelėj sustojame pražilę…

***

Išmintis

baltais žiemos plaukais

išlipo iš vaikystės lagamino.

***

Vakaras atidarė savo kriauklę

ir išleido perlą- mėnulį…

Į ką man siūlai žiūrėti:

į meilę ar į spingsulę?

Neverta jaučiuos, neverta

šio didelio žalio pasaulio,

dangaus neverta, ir žvaigždžių,

net vingiuojančio siauro takelio…

Kelionė savin nesibaigia,

ji žalčiu vingiuoja tolyn…

Tik dienos lyg poringės eina

vaivorykštės margu keliu…

***

Ant pievos liko vėjo pėdos:

nuskuodė gąsdint miško.

Per naktį vėl pelėdos lėbaus,

danguj žvaigždėms ištiškus.

Tamsa apglėbs medžius tiršta,

Mėnulis kils pablyškęs,

Pasaulis apsigaubs vėsa,

ir išsipainios kryžkelės…

***

Pažliugusiu keliu atėjo džiaugsmas,

jis basas, kaip basa mus prigimtis.

Nuo žiedo nulaižysiu rasą- medų

ir lūpos raudoniu pražys.

Kai nuraškysiu obuolius- dienas,

bažnyčios bokštus spinduliai nušvies,

ir aš basa ateisiu per rasas-

gyvenimas medum lašės…

***

Žiema lyg stirnos šuolis-

toks greitas ir grakštus.

Pavasaris namo jau ruošias-

per pievas ir miškus.

Bet gruodis sniegą uodžia:

dar ilsisi gamta.

Pavasari, gražuoli,

palauki kovo, ką? – –

Boluoja brolio beržo marškiniai

už posūkio į rytą…

Galvojau šiandien, ar sakei,

kad viskas kinta?

Naktis praeina, ir diena

atsklendžia tyliai…

Tai vasara, tai vėl žiema…

Tai myli, tai nemyli…

Boluoja brolio beržo marškiniai

už posūkio į rytą…

Svarbu žinoti, kad žmogum gimei,

žmogum turėsi mirti…

***

Sunešiojau save lyg suknelę…

Paukštis sparnų man neduos.

Leisčiaus į ilgą, tolimą kelią,

Regiu jį spalvotuos sapnuos.

Sunešiojau save lyg batus…

Vasara spaudžia man ranką

(Liepą gimiau.) Per anksti…

Pūgos užpustė takus jau.

Vartai nakties atverti…

***

Ryte apsivelki save lyg rūbą,

vakare į spintą kabini,

o metai bėga tekini, jie skuba,

ir tuoj ištirpsim nebūty…

***

Padėk ant stalo duoną:

Ji simbolis šeimos.

Namuos, kur kepa duoną,

Netrūksta šilumos.

Padėk ant stalo kepalą:

Po riekę imsime visi.

Ne sviestu- meile tepam.

Mus ateitis šviesi, graži.

***

Užklok mane, žiema, sniegu

Lyg balto paukščio sparnais.

Kai pavasarį saulė pabus,

Skleisis gėlės meilės žiedais.

Suplazdės žalios medžių suknelės,

Pienių skrybėlės vėjy žibės.

Ir uždės mažos vaiko rankelės

Meilės žiedą ant tavo širdies.

***

Byra mintys į rūko peleninę – –

vakaras laiką praryja – –

tu ir čia, ir ten vienu metu –

dienų tekėjime,

žvakės degime – –

grįžai, kad išeitum

laisvas – –

***

Akių laužai užgeso,

Bet užžiebė žvaigždę naktis.

Juodas paukštis mėnulį lesa,

Ir braižo spiralę mirtis…

Ryto langą saulė atvers,

Paukščių choro giesmės aidės,

Švelnus balto angelo sparnas

Kiekvieną mus žingsnį lydės…

Ir vėl vakaras taurę pakels

Miego nuodo, rakinančio lūpas.

Nakties žirgas garsiai sužvengs,

Ir tingios pelėdos teūbaus…- – –

***

Apsigaubiau miško skraiste

Ir klūpau prie Saulės sosto.

Ateina Žemė tiesiai į mane,

Ji ranką pakelia ir glosto…

Taip gera ašaras barstyt –

Lyg lietų, prikeliantį grūdą…

Taip gera rytą atrakint

Širdies raktu. Lyg rūmą—

***

Apvilk gyvenimą kaip rūbą,

sagas lig smakro užsagstyk,

ir nežiūrėk, kad dienos skuba-

tave pasveikina kasryt.

Su saulės spinduliu karštu

langų pražysta šypsena,

praeiviai lekia dulkina gatve

(su jais jau pralėkė jaunystė),

ir kasdiena tai dovana,

kurią lyg kūdikį išvystom…

***

Gūdžiai dunda traukiniai,

Bilda pilki geležinkeliai,

Ar ateisi dar ten,

Kur svajonės prisikelia?

Ar pamosi ranka,

Palydėsi žvilgsniu,

Kai išeisiu iš čia

Ne jaunystės žingsniu?

Ar ieškosi tada,

Kai paklysiu rūke?

Ar spindėsi žvaigžde

Maname kelyje?

Gūdžiai dunda traukiniai,

Bilda pilki geležinkeliai…

Ar ateisi dar ten,

Kur svajonės prisikelia?

Aš laukiau tavęs visą naktį

Prie žalio medžio žibinto…- – –

Ar gali taip širdys degti

Ir dieną, ir naktį…

Lig ryto?

Ar gali taip akys spindėti

Danguj

Ir už saulės šydo?- – –

Laukti ir laukti per naktį

Prie žalio medžio žibinto…

Beprasmybė

Gyvenimas beprasmiškas ir pilkas.

Nėra jame žalios spalvos.

Visi sapnai pabudus pildos

Ir nesugrįžta atgalios.

Ir nežinai- miegi ar gyveni,

Ar paukštis pilkas gyvas skrenda,

Ar baigiasi diena nakty,

Ar vasara rugpjūtį baigias.

Gyvenimas beprasmiškas ir paikas.

Nėra jame visų tiesos.

Tad ar išvis gyventi verta,

Jeigu esi pilka dalis minios…

***

Renku

lietaus lašus

nuo vasaros

lūpų- –

Gyvenimo upė

supa

mane valtelėje- –

Irkluoju

meile,

viltimi,

tikėjimu- –

čia ir dabar- –

visur – – –

***

Žaltys lyg upė teka…

Jo akys viską mato:

ką augini savy-

dievą ar velnią…

Žaltys lyg sula išbėgo

iš medžio skausmo…

Tą jausmą,

kad esi niekas

susuko į vystyklus

lyg vaiką…

Jis nejuda,

bet klykia

lietaus lašais

ant Žemės veido…

***

Aš tarsi liūtas be karūnos-

Pakeisti nieko Žemėj negaliu.

O kartais taip siaubingai trukdo kūnas…

Geriau pavirsčiau paukšteliu.

Mauroju ir barstau perlus

Net tiems, kurie, atrodo, nieko nesupranta.- –

Norėčiau nusikirpt nagus,

Kad jie nė vieno nesužeistų.

Užsidaryčiau vienas oloje

Ir ten gyvenimą praleisčiau.

Vienumoje… Tylumoje…

Vis vien aš nieko nepakeisiu…- –

***

Dangų suspaudžiau delnuos,

kad neverkčiau.

Saulę apklosčiau žiedais,

kad neverkčiau.

Laisvę dėžėj uždariau,

kad neverkčiau.

Rytą savy užrišau,

kad neverkčiau..

***

Diena- lelija- pražydo.

Aš nuimu jos baltą šydą.

Ir užpučiu žvakes- žvaigždes.

Jos tolsta, tolsta nuo manęs

Lyg sapnas, šviesoje nuvytęs.

O gal nakty dar laukia kas manęs,

Kaip vėjas laukia ryto?

Džiaugsmas

Tyla pražydo debesim.

Po ją sparnai malūno paukščiais skraido.

Kai prie upelio džiaugsmo ateini,

Jo neslepi kaip ir šunies palaido.

Pastovi, paklausai vandens giesmės,

Užuodi salsvą džiaugsmo kvapą,

Į ašarą rasos ilgai žiūri,-

Tarsi į mažą pažinimo kapą.

Jį palieti pirštu ir nudžiungi,

Pajutęs gaivią vilties vėsą.

Kai prie upelio džiaugsmo ateini,

Viltis pakyla vėjo debesim…

***

Eiliavimas- tiesiog žaidimas,

kurį paruošęs tau likimas.

Eilėm lyg kopėčiom lipi,

tačiau viršaus nepasieki.

Mintis ir žodis-

Lyg plaktukas ir vinis.

Va taip kali ir gyveni !

***

Gimei kaip saulė,

Miręs virsi žeme.

Juokas skrenda paukščiu,

Ašara skęsta dumble.

Gimei kaip vasara,

Miręs virsi grumstu.

Pavasarį pateka saulė,

Žiemą aš ją užmirštu.

Žemė po mano kojom,

Mindau ją, kai einu.

Ar mindys ir mane- kaip žemę-

Kai virsiu grumstu?..

***

Į bokštą saulės užlipau

Ir apžvelgiau pasaulį visą.

Aplinkui grožio tiek mačiau,

Kad iš širdies tik meilė trykšta.

Užliesiu meile aš pasaulį.

Kiekvieną žmogų apkabinsiu.

Ir neviltį- netikrą draugę-

Kitoj stotelėj išlaipinsiu…

***

Įkvepi garsą- iškvepi tylą.- –

Mėnuo apsuka ratą,

Pildos- sudyla.

Įkvepi rytą- iškvepi vakarą. – –

Gyvenimas apsuka ratą,

Baigias- prasideda…

Ašarom…

***

Ir ateini per žemę susivėlus:

Neiššukavo vėjas tau plaukų.

Nešiesi kumšty gėlą tarsi gėlę,

Kurios pasmaugti negali.

Ir ateini tu, kad išeitum,

Lyg žiemą dūmas kaminų…

Tačiau taip norisi gyventi

Ir be gėlos, ir tarp gėlių.

***

Ir vėl pirmadienis,

Ir vėl lietus už lango baras.

Išėjo rytas iš namų,

Išėjo pats- nevarėm.

Pakvimpa duona ir sriuba,

Kaip visad- meilėj verdama.

(Išėjo pyktis iš namų,

Išėjo pats – jam per sunku.)

Kai siela džiaugsmo sklidina,

Džiaugsme prabėga ir diena.

***

Iš kišenės iškrito ruduo,

Nuriedėjo į spanguolių krūmą.

Ant širdies ne gėla, tik akmuo,

Ir lietus, o ne ašaros srūva…

Atsisuk, nebeslėpk savo veido, lietau,

Daug dienų ištaškiau lyg balas.

Ir akimirkų daug praradau,

Nežinau, kur diena ši nuves…

***

Išaugai suknelę, dukrele,

Išaušo diena juk nauja.

Svajonės tau numezgė kelią,

Ir eisi viena tu, viena…

Gal vėjas tau kelią parodys,

Lietus gal tau plaukus šukuos…

Neduosi man rankos, dukrele,

Gyvenimas ranką paduos…

***

naktie šaltoji

naktie ledine

atsigulk prie manęs

prisiglausk prie manęs- –

paduosiu tau taurę

širdies- –

išgerk ją

ir neišliek…- –

***

Jei liksiu tuščias šulinys,

Nepilk vandens,

Jei liksiu tuščias šulinys,

Apkabink,

Jei liksiu tuščias šulinys,

Pažvelk į akis.

Jei liksiu tuščias šulinys,

Užpildyk mane savimi…

* **

Jaučiuos

lyg skalbiniai ant virvės.

Kabu, varvu, džiūstu…

Saulutė delnu glosto.

Lyg nuėmė mane

nuo sosto,

karūną skrynioj užrakino…

Bet pajuntu akis

Kūrėjo,

ir sujuda

širdis krūtinėj…

Švelni ranka

ir meilė begalinė…

Sulanksto skalbinius

ir deda į pintinę…

***

Juoda mintis prasmenga tyloje

ir lieka ribuliuojantys ratilai- –

gal kas išgirs mane,

nors sušnabždėsiu tyliai;

gal kas suras mane,

nors nesislėpsiu niekur,

ir parsives namo –

Į tamsią tamsią naktį,

kurioj ugnim galėsiu degti… – –

***

Kada tie laiptai-

nakties-

pasibaigs?

Kada liūdesio strėlės

krūtinės nežeis?

Išskleisiu sparnus

ir pakilsiu aukštai,

ir žiūrėsiu į tuos,

kurie liko žemai…

Atmerksiu akis

ir žiūrėsiu į tylą,

stebėsiu,

kaip saulė,

įveikusi mirtį, —

pakyla…

***

Kaip kvepia dangus naktį

obelų žiedais

ir meilės tyrumu…

Kaip kvepia dangus naktį

lietum

ir mylimojo žodžiais…

Kaip kvepia dangus naktį-

viltim

ir amžinybės troškimu…

***

Suko susisuko į gyvatės odą mano žodžiai

Lijo nulijo vyriškais kaklaraiščiais

Ėjo nuėjo tylintys prūsai į nebūtį

Saulėlydžio tiltais

Surišti kaklaraiščiais

Per gyvatės odas

Mirti nereiškia nebūti

Mirti nereiškia negyventi

Lijo prūsiškais žodžiais

Po tiltais

***

Žvelgiu pro langą-

kaspinai nakties.

Jie kaip plaštakės margos

mano kaktą lies…

Kai tavo pirštai kaklą

švelniai glamonės,

įrišiu kaspiną

į kasą atminties…

Jei skraido naktį

meilės angelai,

net sutrinki-

ar pirštai tave liečia,

ar balti sparnai?- – –

***

Kai atsigęži atgal,

sniege ne visos tavo pėdos baltos.

Nėra taip paprasta

tarsi karūną nešti

ištikimybę sau pačiam.

Gyventi su aistra kasdien

nelengva…

Žydėti kaip gėlė, negesti

ir būti šviesuliu kitiems…

Vėl ir vėl… – – –

***

Jaučiuosi lyg Kainas brolį užmušęs…

Naktis – ta beribė-

Aušra- brolio kraujas…

Jį sulesė paukščiai,

nuplovė vanduo…

Manęs nenubaus

nei diena, nei naktis.

Tik mirtis… –

***

Suversiu saulės spindulius ant smilgos,

Mišku pridengsiu vėjo kojas,

Tegul lietus armonika užgroja,

Gal sutrumpės kelelis pilkas…

Pareis juo marių paukštės sapnas,

Sparnais uždengs visus mirtingus,

Visus ištroškusius pagirdys,

Paglostys šiandien nelaimingus…

***

Bitės ašara žiba gėlės taurelėj…

Lašas medaus- vaiko rankelėj.

Basos kojelės takeliu bėga,

Mažos pėdelės smėlyje lieka.

Ašara žiba vaiko veide-

Pasaka baigės: mirtis yra…

***

— Nupiešk man saulę

ant lango lūpų–

te šypsenos praeivių

paukščiais tupia

ir gieda lizduose širdžių—