„Parašyta Molėtų krašte“: Daiva Molytė-Lukauskienė

Netikėti atradimai ir susitikimai tampa įkvėpimo šaltiniu. Ieškoti ir surasti, aprašyt tai kas domina ir jaudina. Ypač, jeigu šiame krašte esi pirmą kartą. Norisi pakeliauti ne turistų numintais, bet dar nematytais takais. Stebėti gamtą, girdėti paukščius, regėti vandens paviršiumi tolstančią valtį, ar virš pievos skrendantį gervių būrį, ramiai vaikštinėjantį gandrą ir Saločio ežere žydinčias geltonas lelijas – tikras atradimų džiaugsmas. Tereikia tik žvilgtelt per langą ir išeit į kiemą. Sėst į valtį ir irtis tolyn, į kitą krantą. Ir užrašyt eilėraštį.

***
ir regiu
kaip į ežerą 
išplaukia valtis
tyliai tolsta
iš lėto 
irkluoja
vandenų atspindžiuos 
čiulba paukščiai
ir šviečia pakrantė
laibos nendrės
be vėjo
saulė krenta
už miško
ir medžių šešėliai
ilgėja lyg stygos
žolės

Ištrauka iš rašomos pasakos apie šulinį:

Gandas, apie dingusį šulinio vandenį, labai greitai pasklido po miestelį. Sujudo, sukruto visi paukščiai ir katinai.
– Betvarkė, tikra betvarkė. To pasaulis neregėjo, – šokinėdamas nuo šakos ant šakos šūkavo kėkštas Kęstas.
– Kur dingo mūsų vanduo? – kniaukė katinas Findosijus.
– Aš negalėsiu užmaišyti tešlos be vandens, – dūsavo ir boružė Ružė.
– Betvarkė, betvarkė, kvieskit merą, policiją, gaisrininkus. Skandalas, tikras skandalas, – čiauškėjo ir šarkos, ir varnos, ir kuosos.
O laukinis balandis, apsvaigęs nuo vasariškos šilumos, burkavo po jazmino krūmu:
– Tikra puota, tikros paukščių vestuvės. Tik be gėlo vandens.
Į iškastą gilią duobę miestelio viduryje, kur telkšojo pelkės vanduo, ir karaliavo varlės, ir žiurkės, atplasnojo niekam nepažįstama ir nežinoma gražuolė antis Mo. Vieni kalbėjo, kad ji yra iš Molėtų krašto, Saločio ežero, o kiti, kad iš kito miestelio, esančio už marių.
Nematyta, neregėta antis ramiai įsikūrė dirbtiniame tvenkinyje. Niekas nežinojo, ką sugalvojo Mo. O ši, ramiausiai plaukiojo, klausėsi varlių orkestro, stebėjo pražydusią saulėgrąžą, lesė sirpstančias žemuoges ir mandagiai sveikinosi su visais, kurie ateidavo prie jos tvenkinio.
Žiurkėms visa tai nepatiko. Jos ėmė bėgioti pirmyn, atgal, ratu, į urvą, iš urvo. Rezgė įvairiausius planus, kaip užgrobti visą miestelį: ir šulinį, ir tvenkinį, ir marias. Pikti buvo jų ketinimai. Veistis, daugintis, skleisti blogį, klastą, neapykantą.
–  Na jau ne, – garsiai sučirškė kėkštas Kęstas, straksėdamas po ąžuolu. – To tikrai nebus.
–  Chebra, ruoškimės į kovą, – sušuko katinas Findosijus ir sukvietė visus miestelio katinus.
Iš atokiausių pakampių, iš ponios Onos kiemo ir netgi prabangaus Paryžiaus kvartalo, subėgo visi naminiai ir laukiniai katinai.
Vos tik žiurkė išlįsdavo iš urvo, ją čiupdavo katinas, ir garsiai sukniaukęs, mesdavo tolyn. Užvirė tikra kova, mūšis.
Jiems talkino ir antis Mo.
Plaukiodama tvenkinyje ji išstudijavo iškastus žiurkių urvus, ji puikiausiai žinojo ne tik slapčiausius graužikų ketinimus, ji nubraižė kovos planą. Ir tai nebuvo pratybos. Tai buvo tikras mūšis dėl šulinio ir gėliausio pasaulyje vandens. Kova vyko kol išgąsdinti graužikai išsilakstė, paliko miestelį.
Ir viskas baigėsi sėkmingai. Žlugo žiurkių kėslai. Šulinyje atsirado vanduo, antis Mo iš netikro tvenkinio išplasnojo į marias, kur ilgai ir laimingai plaukiojo, pasakodama šią istoriją.

Daugiau apie Daivos įspūdžius rašytojų rezidencijoje skaitykite čia.

Nuotraukų autorė – Daiva Molytė-Lukauskienė.

Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Molėtų rajono savivaldybė