Robertas Pikčiūnas
Robertas Pikčiūnas 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis.
VAIZDAS IŠ VAIKYSTĖS
pirmiausiai
pradėkime nuo to
kad
senokai
viską pamiršau –
pirma –
pamiršau tą kurį šiandien
vadinu vaiku
antra –
pamiršau tą kurį šiandien
vadinu aš
trečia –
pamiršau tai kas šiandien
vadinama pasauliu
ketvirta –
pamiršau tą vietą iš kurios
anuomet žiūrėjau į tą
taip vadinamą
pasaulį
ir penkta –
pamiršau visus kitus
– – – – – – –
ir štai kodėl aš
žvelgiu į pasaulį
su didžiausia
nuostaba
(2023.01.24, Molėtai)
* * *
kai dulkės per plyšius
skverbiasi gilyn
į plaučius –
išsikosėki kraujais –
be atokvėpio
be miego
ir poilsio –
ir nors slenka
ilgos dienos
savaitės
ir mėnesiai –
kvėpuok
nenusuk
žvilgsnio –
nepamiršk iš kur
šviesa sunkiasi
(2023.01.27, Molėtai)
* * *
Aplinkinis pasaulis
niekada niekaip nepatvirtina
kad mano atmintyje
yra spragų
kol stebiu kas vyksta
o ir bet kada vėliau
nebežinau
ką galvoti
porąsyk jaučiausi kone
apimtas panikos
negi tikrai esu
užmiršęs ištisas dienas
ir ištisus pokalbius
bet aš nesugebu
rasti nors kokių nors įrodymų
kurie pagrįstų tai kas
vyksta
kurie pagrįstų
dingusius prisiminimus
– – – – –
Bet
pasaulis vis tiek atrodo išbaigtas
ir vientisas
o aš tikiuosi
kad beveik deru prie
aplinkos
(2023.02.12, Molėtai)
* * *
drėgmės prisisunkusi
tvankuma
ir rūbai limpantys
prie kūno
o ir akys
atpratusios nuo šviesos
ruda
drumzlina
upė
tai šen tai ten
ugnies paliktos žymės
ak!
kokia nevykusi išmonė!
norėčiau tikėti
kad tai tik haliucinacija
labai tikroviška
labai bauginanti
bet
norėčiau tikėti
kad tai tik haliucinacija
(2023.02.05, Molėtai)
* * *
tad išsikalbėk toms
snaigėms
išsikalbėk
mojuodamas
nuo šalčio sustirusiomis
rankomis
o už kambario durų
nuaidi skambutis
kartą
tada dar ir
dar kartą
ir veidas nušvinta
štai taip viskas ir
prasideda
nes tai
galbūt jau pavasaris
ir nors šiokia tokia viltis
už durų
(2023.03.04, Molėtai)
EILĖRAŠČIO RAŠYMAS
kadaise šviečiau aš kaip jaunas mėnulis –
koks aš gražus ir didingas
tarsi cukrus stiklinėj aš tirpau nuo savęs –
kaip gaila kad neleido man niekas
nematančių išbesti akių
dabar gi esu tik apdilęs mėnulis –
ak kaip sunku man gyventi pavėsy
aš graužiu nagus iki pat pažastų –
kodėl ak kodėl aš švytėt negaliu
bet sutems kažkada vėl naktis ir nušvis pilnatis –
tai pilnatvės prasmė ir esmė
aš nušviesiu sau kelią į tolį
nors ir nevesiu minių aš paskui save
(2023.02.21, Molėtai)
MAN REIKIA ATOSTOGŲ
man reikia
išsikrapštyti sierą iš ausų
jeigu turėčiau automobilį
reikėtų pakeisti
tepalus
aš vis dar
neužpildžiau mokesčių
deklaracijos
bute veisiasi skruzdėlės
ir vorai
ir dantis valytis
seniai laikas
batų kulnai nutrinti
kiaurai
mane vis dažniau kamuoja nemiga
jeigu turėčiau automobilį
draudimo galiojimas jau būtų
pasibaigęs
kas kartą
skusdamasis
susipjaustau
ir nesijuokiau jau daugiau
nei šešerius
metus
o šiaip –
aš pasiilgau vasaros
(2023.02.24, Molėtai)
BŪTŲ NEPAKELIAMA
perbraukti nosį rankove
ir pajusti širdį
apimantį pasitenkinimą
gerą nuotaiką
ramumą
o žingsniai atsimuša aidu
nuo skliautų
kvepia smilkalais
kvepia tūkstančiais laidotuvių
tūkstančiais krikštynų
šnervėse maišosi salsvas mirties
ir aitrus gyvųjų kvapas
patyliukais aikčioja
svylančios žvakės
ir vis eitum eitum ir eitum
vos ne pirštų galiukais
pirštų galiukais
nesibaigiančiomis
gatvėmis
tarp
nesibaigiančių
žmonių
ir tvirtai užmerktum akis
ir pabandytum įveikti
savo nuodėmę
(2023.02.28, Molėtai)
SVEČIAS VĖJO SPALVOS
senosios baimės ir nervingumas
kartais atslenka pas mane
jie įeina ne taip kaip kaimynas
ne taip kaip draugas
netgi ne taip kaip
nekviestas svečias
pasibeldęs į duris ir
priverstinai mandagiai
pasisveikindamas
durys negirgždėdamos atsidaro
kėdės lieka nepajudintos
niekas niekaip nepasikeičia
tačiau jie vis tiek
būna čia
– – –
tačiau aš
nebegirdžiu balsų
kalbančių aplink mane ir man
(2023.03.28, Molėtai)
POEZIJOS NARVAS
savo ypatingam narve
užstrigęs ir
nūdiena
save dresuojantis
nenorom vis pastebi kad
šiame cirke nebėra žiūrovų
nebėra gyvybės
nebėra mirties
nebėra net kuo
nuosekliai šlykštėtis
nebėra todėl nebepastebi
kad į tavo cirką
nebeužeina
žmonės
todėl aikčiok
neaikčiojęs
nes tavo cirkas
nebeturi įėjimo
nes tavo cirkas
paslėptas nuo
mirtingųjų
akių
tik kaži ar tikrai
nebėra jokios
išeities?
(2023.04.17, Molėtai)
APIE KĄ ČIA?
apie vandenis
ir medžius
ir vėjus
ir žinoma
vis dar apie orą
nes gi
apie ką gi daugiau
nes gi
apie gražiai įrašytą
žodį
(2023.04.20, Molėtai)
BRŪKŠĖJIMAS
Aplinkui
klykia ir braška Visata
tarsi milžiniškas
ir abejingas
trantas
Jis švokščia
ir švilpia nuo kalno
bedugnės prarajos link
Tas kvapas asocijuojasi
su neviltimi
Žmonės
neramiai blaškosi už pilkų durų
nelyginant žvėrys
narvuose
pernelyg baisūs ir klaikūs žvėrys
kad galėtum į juos
žiūrėti
Kažkas
girtu balsu traukia
Ave Marija
Kažkas
nežinia kas
kliuksi
O
už viso
to
Tyla
Tyla
Tyla
(2023.05.16, Molėtai)
* * *
pasaulį sudaro
vėjas ir šalta saulės
šviesa –
galima ją pajusti ant savo
skruostų
– – –
bet jeigu
būna geriau – –
nesuprantu
kaip žmonės
lieka gyvi
(2023.05.12, Molėtai)
PIRMAS GEGUŽĖS SAVAITGALIS
atviras langas ir
užuolaida plevenanti
paprastai nieko
nesako
tačiau
vis tiek galima įsivaizduoti
būtent tą reginį
kai paaugsiu
galimai staiga suprasiu
kad visada
įsivaizdavau
mamą kažkur
šalia –
– už durų
kur šešėliai tokie tamsūs
kad sunku kažką įžiūrėti
kažką
kas ten sėdi
– – –
kažkur vaizduotėje
ji visuomet
bus ten
(2023.05.06, Molėtai)
PIRMAS BIRŽELIO SAVAITGALIS
atviras langas ir
užuolaida plevenanti
paprastai nieko
nesako
tačiau
vis tiek galima įsivaizduoti
būtent tą reginį
kai paaugsiu
galimai staiga suprasiu
kad visada
įsivaizdavau
tėtį kažkur
šalia –
– už durų
kur šešėliai tokie tamsūs
kad sunku kažką įžiūrėti
kažką
kas ten sėdi
– – –
kažkur vaizduotėje
jis visuomet
bus ten
(2023.06.04, Molėtai)
NE TIK MEDŽIAI JAUČIA ŠALTĮ
aš vis bandau surikti
bet pro lūpas neprasiveržia
joks garsas
bet aš
visgi kvėpuoju
ar ne?
bet man lyg ir nieko nestinga
– aš nespurdu
– aš nereikalauju
daugiau
oro
nes aš
vis dar gyvas
taip?
nes aš
vis dar galiu jausti
vis dar galiu užuosti kvapą
girdėti garsus ir juoktis
tik prisimink –
mirusiems plaučiams
alsuoti nereikia
mirę plaučiai
gali apsieiti
be oro – – –
(2023.05.21, Molėtai)
* * *
manau tai vaizdai
iš kitų
tolimesnių
vietų kažkur
kitose pasaulio dalyse
bet jie atrodo
kaip galimi pasauliai
pasauliai
kuriuose saulė kyla
kuriuose traukiniai važiuoja
bet be tavęs
yra vis kitas rytas
kurį reikia sutikti
bet sutiksi ne tu
yra blogų atsiminimų
kurių galima nusikratyti
bet vėlgi ne tau
– – –
ir taip prabėga valandos
ir stingdantys lietūs
košia miestą
po žeme šilta ir sausa
o žėrinčios akys
dalijasi juoku
– – –
o aš beveik baigiau
nes beveik stengiausi
nors visa tai tik
šabloninis atsakymas
(2023.06.21, Molėtai)
GYVENIMO IR PUSIAUSVYROS MENAS
galbūt pasirenki gyvenimą
vien dėl keršto
o gal trokšti
griauti
pasaulį
pirmiausia
savo liesą bespalvį
pasaulį
kažkas jį suvokia
kaip magišką naikinimo aktą
sadistišką niokojimą
toks jų
magiškasis sugebėjimas
aprašyk tą žudomą pasaulį
kuo ryškiau
kuo gražiau
stenkis jį tobulinti nemigo naktų
ir košmarų
prakaitu
mirdamas pasaulis
privalo būti
džiugus
geliantis
spalvingas
pajusk šitai ne regėjimu
pajusk šitai šeštuoju ar
kažkelintuoju jutimu
tik jis pats prieš mirtį bus
nykus ir pilkas
(2023.06.26, Molėtai)
KARČIOS SEILĖS
reikia mėgautis
bet negalima panirti
į pamišimą
tik į ekstazę
iš jos dar
įmanoma
ištrūkti
nors ir
ne savo valia
– – –
tai yra smagu
tai yra gera
– – – – –
šiame monstrų pasaulyje
tik taip galima nueiti
iki galo
(2023.07.02, Molėtai)
* * *
…neišskalbtose upių atodangose
palieki savo akis
/ Eugenijus Ališanka.
vėjo palaukėse
rudenio vėjuose
nežinai
nebežinai
nebesusipranti
ar palieki savo eigastį
savo pėdsaką
savo kvapo
nuotrupas
ar palieki
šį rudenį
vėjo nugairintas palaukes
rudenio vėjuose
bet vėjas šitas
visiškai apie
nieką
(2023.10.16, Molėtai)
* * *
nusigrandyčiau veidą
kad galėčiau paslėpt jį visą
po purvu
vėlyvo rudens
kad sielą galėčiau
paleisti tolyn
kad ji galėtų pabėgti
tolyn
pasislėpt
tarp plikų šakų
miegančių medžių
žiemos miegu
miegančių medžių
kad galėčiau aš pasislėpt
nuo pasaulio
prasmirdusio
karu
maru
bukumu
beprasmybe
– galbūt tik rytoj
– galbūt vis dėlto tik rytoj
(2023.11.04, Molėtai)
* * *
nežinau
nors iš tiesų
nemanau
kad galima priprasti
prie košmarų
nors kažkur sąmonėje
ne taip jau giliai
visada žinau
kad tiesiog sapnuoju
kad
visa tai nėra
tikra
(2023.12.20, Molėtai)
* * *
dažnai per daug
dažnai
ima atrodyti kad
vos pabandžius ištarti
bet kokius
atsitiktinius žodžius
visi jausmai
kada nors užspausti
krūtinėje
galutinai užstrigs
ir nė vienos
net ir pačios menkiausios
minties
nebebus įmanoma
ištraukti
į paviršių
– todėl belieka tikėtis kad
Kalėdinis lietus viską
viską paslėps
(2023.12.25, Molėtai)
* * *
Kuo labiau
žiūriu aplink,
tuo labiau
nesuprantu
nieko.
O ir kaip man
perlipti tą nežinojimo
sieną?
O ir kokią man
kaukią šį rytą užsidėti,
kad bent šiandien
neatrodyčiau,
kaip visažinis
kvailys?
(2023.12.28, Molėtai)
* * *
aš girdžiu
nelabai aiškiai
lyg per rūką
visa kita
tiesiog siaubingas
nežmoniškai šlykštus
mažai tepaguodžiantis
kojas pakertantis
vis kažkur pradingstantis
praeities gabalas
ir aš
tebemėginantis
bet negalintis
įsikibti
į dabartį
o paskui staiga ateitis
bauginanti mane už viską labiau
ir galiausiai visiškai absurdiškas
kvėpavime
ašarose
lietuje
ir sniege permirkęs
nepažinimas
lipantis per galvas
norintis papasakoti kažkokias istorijas
– šito net negalėtum pavadinti nelaime
– tai – paprasčiausias absurdas
(2023.12.28, Molėtai)
* * *
nemiegok net nebekvėpuok
svirduliuok ir šlitiniuok
putok
pūliuok
karščiuok
nieko nesivaržyk
viskas čia
tik dėl pučiančio
vėjo
nes tu tikrai nebūsi
toks uolus komediantas
kaip visas pasaulis
todėl tiesiog eik pirmyn
tai viskas ko iš tavęs
vis dar
reikalaujama
– neužmiršk to
kitaip būsi nedėkingas
šunsnukis
(2023.12.31, Molėtai)
* * *
atsimerkiu ir krūpteliu
nes slapčia vis dar tikiuosi
nors iš tiesų bijau
ką nors surasti
ką nors
egzotiškų formų
ką nors
reiškiantį atjautą
ar tiesiog
gerą patarimą
bet
jeigu gerai pamenu
viskas viskas
saugo paslaptį
kuria nesiryžčiau pasidalinti
– o aplinkui
kiek tik akys užmato –
ramūs
sniegu nukloti tušti kiemai
viskas tarsi išmirę
(2024.01.04, Molėtai)
