Rasita Sireikaitė-Kaladinskienė
Rasita Sireikaitė-Kaladinskienė – 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
Vasaros rytą
Sužydėjo dangus auksaspalvėm lelijom,
Voro tinklas ant smilgų padžiautas.
Laša liepų medus toks saldus, toks kvapnus
Į žemės delnus iškeltus.
Dar anksti. Dar vėsu. Stovi beržas tylus –
Geria šviesą dangaus purpurinę.
Vėjo žirgas eiklus mikliai lėks per medžius,
Griež žiogeliai skambiai sutartinę.
Paukštis mažas nubus… Ir šaltiniai almės
Taip giliai po žeme įnirtingai.
Viržiais stirna nubėgs ir į dieną skubės
Laiko žingsniai keliais paslaptingais.
Lietuva
Kur rugiai banguoja,
Kur rūta žalia-
Ten Tėvynė mano-
Brangi Lietuva.
Tu sesučių raštuos
Amžinai gyva.
Apsikaišius rūtom
Mano Lietuva.
Lyg žvaigždė aušrinė,
Lyg ugnis kaitri,
Tu švieti ir šildai
Sunkiame kely.
Šaudyta, niokota-
Išlikai gyva…
…Ošia tavo sodai
Po dangaus skraiste.
Kaštonas
Bažnyčios šventoriuj kaštonas pražydo
Lyg angelas sargas saugo Dievo namus,
Akutės geltonos į saulę vis žiūri
Pro rasotus, karpytus lapus.
Jaunuosius sutinka, žiedais apdalina.
Šakom pamojuoja – sėkmės!
Į amžiną kelią namolio palydi
Ir stovi tada nebylus.
Kaštone, kaštone, nugairintas vėjų –
Kiek vėtrų matei ir žaibų!
Stiprus ir bebaimis visada čia stovėjai
Po Dievulio dangaus žydrumu.
Sustoki, bičiuli. Pastovėk minutėlę
Po galingu kaštono medžiu.
Bažnyčios šventoriuj – maldoj vakarinėj
„Tėve mūsų“ kaštono girdžiu.
Rudenėja
Ramybė sugrįžta į namus iš laukų ir tolių.
Dangus priglaudęs ausį prie žemės
Klausosi, kaip šneka lapai-
Sukritę delčios į ražienas
Ilgesį prišaukia-
Ten, kur baltas kelias bėga,
Kur žiburys lange negęsta…
O mama, mama – rudenėja…
Pilni aruodai, obuoliai jauklėty.
O tu žvalgais į pilką kelią…
Negailestingas laiko vėjas skrieja-
Užklos žolėm takelį prie namų.
Ir žiburį lange kažkas užpūs,
Tik neužklos, mamyt, tavos širdies.
Ji vėtroje skaisčia žvaigžde žibės.
Rudens nostalgija
Prigeso saulė rudenio delnuos.
Žolė paklydo šalnoje sidabro.
Braido vėjas po krintančius lapus
Žiūrėdamas į debesis virš sodo.
Visi keliai pilkėja pamažu.
Vežimai rieda… Kvepia laužo dūmai,
Šermukšnis mėto gelstančius lapus
Į rudens kraitę darganų nupintą.
Ruduo…Ruduo… Aruodai jau pilni.
Ir obuoliai seniai visi jau klėty.
Tai ko, žmogau, esi toks neramus-
Žiūri į saulę einančią namolio?
Kūčių vakarą
Kūčių stalas žvakelėm mirgės
Pilnas meilės, vilties ir laukimo.
Mamos rankos plotkelę dalins
Vakarą šventą vėlyvą.
Angelas baltas palies
Širdį klajūnę ištikro.
Gėlės Kalėdų pražys
Lange ant išbalusio stiklo.
Paslaptis ir tyla viešpataus-
Kūdikis Jėzus juk gimė!
Žvaigždė švies ir spindės ant dangaus,
Bet kažkam ji jau bus paskutinė.
Medžiai lietuje
Lyja, vai lyja. Medžiai sušalę
Meldžia dangų atsiųst šilumos.
Žiūri debesys niūrūs į suplėšytą skarą
Seno klevo raukšlėtuos delnuos.
Nuo vėjo, lietaus liepų suknios pagelto,
Ir apdrisko švarkeliai beržų.
Piktas vėjas šiaurys suka drebulei ausį,
Kad nepildė savų pažadų.
Štai stovi ieva nuleidus blakstienas.
Jai ašara rieda skaidri.
Kur dingo, sakyk, tavo gražios dienos?
Ir ko šitaip graudžiai verki?
Tik eglaitės drąsuolės. Jos nieko neboja.
Visad spindi žaliuoju rūbu.
Susiglaudę tvirtai pilkam dangui grūmoja-
Žada debesį pervert spygliu.
Neliūdėkite, medžiai. Juk viskas praeina.
Sulauksit dar savo dienų.
Po liūčių, po audrų visad saulė ateina.
Vėl paukščiai čiulbės ant šakų.
Atvėriau širdį
Atvėriau širdį – akmuo įkrito
Iš kiemo mestas taiklia ranka,
Naktim pavirto išbalęs rytas,
Skaudžiai sužvilgo skaidri rasa.
Gęso, prigęso kaštonų akys,
Pavirto mintys kietu ledu.
Išėjo rytas – sudie pasakęs
Pro baltus beržus siauru taku.
Aš užrakinsiu širdį neramią,
Paslėpsiu raktą kertėj giliai.
Žinos tik vėjas laukų benamis
Ir mėnuo baltas….. Ilgai, ilgai
Geras žodis
Žodis vaisius nokina.
Iš tėvų lūpų –
Gražiausiai skamba.
Žodis – namus sušildo.
Našta vienatvės lengvesnė būna.
Žodis – ugnis ir ledas
Gyvenimo delne raukšlėtam.
Ilgiuosi jų.
Labiausiai tų, kurie nebesugrįžta.
***
Sninga….
Pro užšąlusį langą
Baukščiai -žiūri mamos pelargonijos.
Už lango plaikstos vėjo užuolaidos,
Baltos sniego žvaigždelės
Krinta po kojom
Taip tyliai tyliai.
Išeinu iš namų saulės ieškoti,
Kuri užmigo debesų pataluos.
Ir sapnuoja pavasarį
Su obelų baltom burėm plazdančiom.
O dabar sninga…
Taip tyliai tyliai –
Į veidą, į sielą, į širdį.
Tipenu keliu lyg vienišas katinas,
Saulės neradus.
Žiemos varpeliams skambant
Laukiu kažko baltais laukais ateinant.
Grįžtu
Išsiilgau žydėjimo vyšnių
Ir berželių burių žalių,
Baltų ramunėlių palaukėj,
Pilkosios lakštutės dainų.
Ir upelių veržlaus skubėjimo,
Žibuoklių ugnelių šlaituos,
Ūbavimo keisto pelėdos
Miškų tankumynuos giliuos.
Čia vaikystė mana nuskambėjo
Lankų varpeliu,
Ir jaunystė ėjo praėjo
Sodo gelsvu takeliu.
Aš grįžtu. Vėl grįžtu. Žemė šaukia.
Kur siūbuoja žali jovarai,
Kur ošia berželiai palaukėj,
Kur iškelia duoną rugiai.
Būsiu tavo žvaigžde
Gęsta žaros ugninės
Vakaruos vakaruos.
Skęsta liepos ir gluosniai
Mėnesienos žieduos.
Bėga vėjas palaukėm
Per rasas per rasas.
Spindi akys apuoko
Pro šakas pro šakas.
Įsisupsiu į tylą
Po mėnulio delčia.
Šaltinėlis prabyla
Nejučia nejučia.
Vėl užkursiu ugnelę
Širdyje širdyje.
Būsiu tavo pavėsiu.
Būsiu tavo žvaigžde.
Metai
Metai lyg paukščiai sparnuoti
Tyliai leidžias ant mano pečių.
Rudenio lapai spalvoti
Krenta ant sodžiaus takų.
Gyvenimo kelio dėlionė
Marga kaip auksinis ruduo.
Jeigu pavargstam kelionėj,
Slegia širdį lyg lauko akmuo.
Būta visko- ir saulės, ir gruodo,
Ieškojom visokių kelių.
Norėjome sakalais plasnoti
ar gyventi be jų.
Gyvenimas duotas kaip duona.
Ne visi ją išmokom raikyt…
…..paukščiai namolio sugrįžta ,
O metai nesugeba grįžt.
Liūdesys
Vienišos tuopos. Šviečia serbentai,
Paukščiai vėlyvi skrenda ir skrenda.
Gęsta ugnelė, blėsta žarijos.
Ant stalo laiškas neparašytas.
Šypsos iš tolo puokštė narcizų.
Lyg užkeikimas, lyg praradimas.
Durys atvertos žodžiams įeiti.
O jie apsunkę prieglaudos ieško.
Putinų galvos pražilusios svyra
Ir krenta ant kelio
Jų ašaros graudžios.
Vienuma
Medžiai šakas į rūškaną dangų iškėlė.
Močiutės molinį ąsotį apraizgė voratinkliai.
Vienišo lango kiaurymėj –
Krintančių žvaigždžių skeveldros,
Lyg aštrios veidrodžio šukės
Per širdį, per širdį…
Kur dabar benueisi, jei kovarniai lizdą sukrovė,
Piktom, didelėm akim į sielą vis žiūri ir žiūri,
Ir paukščio giesmė tokia graudulinga atrodo,
Kvapniųjų ramunių lauke
Paskutiniams žiedams nubyrėjus…
Neišeik
Skleidžias žiedas nakties.
Mėnesiena sodybas užlieja.
Ir nušvinta namai sidabru.
Ir bokštai žvaigždėti iškyla.
….Aidi žingsniai kažkur…
Tyloje aš šaukiu tavo vardą.
Tu ateini. Bet nieko man nesakai.
Tik žiūri,
Kaip medžiai į ežerą brenda.
Kaip mėnuo užmiega
Valty senoj.
O tolimos žvaigždės
Tupias ant tavo rankų.
Sidabriniu taku skuba laikas.
Tirpsta žvakė nakties.
Neišeik. Neišnyk. Dar pabūk.
Prieš lietų
Sukasi, supasi
Vėtrungės, medžiai.
Paukščiai sakuoti
Lėkdami klykia,
Pakol užkimsta.
Pasineria saulė
Į minkštą debesio pagalvę,
Ir skrenda medžiai,
Žaliais sparnais modami.
Sudužęs ąsotis
Širdis pilna laukimo
Ir nemigo naktų.
Išskrido mano dienos
Su vyturiais kartu.
Likau viena palaukėj
Aš išbarta lietaus.
Iš praeities ąsočio
Aštrias šukes rinkau.
O buvo skambūs žodžiai
Ir pažadai tikri.
Nusinešė gal paukščiai
Ar debesys pilki.
Aš lauksiu, vis dar lauksiu,
Širdis ilgai kraujuos.
Sudužusio ąsočio
Jau nieks nesuklijuos.
Rytas su mama
Mieloji mama, dar miegi?
Pavargę rankos taip gražiai sudėtos.
Jos tokios mažos, lengvos kaip smiltis,
Tačiau visas kertes namų išlaiko.
Jau balkšvas rūkas traukia į girias.
Saulutės žiburėlis tau veide suspindo.
O ryto vėjau, vėjau, neužpūsk.
To žiburėlio nuo mieliausio veido.
Už lango obelys sodintos tavo jau
Balčiausiais nuometais pasidabino.
Nuskinsiu vieną žiedą nuo obels –
Šiandieną prie tavų plaukų labiausiai tinka.
Ir jei galėčiau, saulę nuo dangaus,
Vyturių giesmes visas padovanočiau.
Gražiausi rytmečiai, mamyte, pas tave –
Gerumu ir meile pažymėti.
Skolinga Tau esu už nemigo naktis,
Už lopšines, kas vakarą dainuotas.
Atleisk, mieloji, kad aš nežinau,
Kaip šitą skolą reiks tau atiduoti.
Ilsėkis, mama. Bus giedra diena.
Juk tiek mažai ilsėtis tenka.
Kol tu šalia esi – saugi esu.
Ir visos negandos namus aplenkia.
Namai tuštėja
Kai namai tuštėja –
Skleidžiasi liūdesio gėlės.
Prisiminimų labirintuos ieškau išėjusių žodžių.
Ir židinio ugnis jau manęs nebešildo,
Kai keliai užpustyti,
Kai nėra pėdų artimųjų.
Tarp praeities ir dabarties
Blaškausi lyg sužeistas paukštis
Ir niekaip negaliu suprasti-
Kodėl laikrodžiai sustoja
Saulei patekėjus?
Tėvo laiškas
Tyla namuos erškėtrožėm pražydo.
Lange sužibo vieniša žvaigždė.
Liečiu lyg šventenybę voką seną
Ir suskamba varpelis širdyje kažkur giliai.
Ir lekia žodžiai, lekia, mirga raidės –
Pilni artumo Tavo, šilumos.
Rašai, kad jau iškrito pirmos snaigės,
Ir nemiga kamuoja paryčiais.
O kaime ištuštėjo smarkiai trobos.
Nebėra su kuo šnekėt, kam pasiguost.
Dienos tokios ilgos ir nuobodžios –
Nors staugt vilku, ir niekas negirdės.
Atleiski man…. Ėjau keliu savuoju.
Čia kėliausi, čia bėgau, čia klupau.
Vis vėtros šaltos draskė mano guolį,
Ir tavo žodžių aš neišgirdau.
Tiktai dabar, kada šalna rudenė
Atsėlino į mano namelius, –
Aš supratau, kokia sunki tyla bežadė
Ir kokį lobį Tavo žodžiuos suradau.
Einu į rudenį
Laukai ištuštėję.
Tik voratinklių nytys dar draikos.
Arimuos juoduos – varnų pulkai
Lyg šachmatų lentoj rikiuojas.
Taip gera ir lengva.
Kvepia bulvėm
Ir laužo dūmais.
Galulaukėj šermukšnis,
Lyg fakelas dega –
Rodo kelią į tėviškę.
Pasilenkia dangus virš manęs,
Ir lengvi debesys lyg skepetos
Pakimba ant medžių.
Einu žeme ir klausausi –
Klevo lapai po kojom šnekas,
Lyg apdegę laiškai
Skrieja pavėjuj.
Einu ir jau nebegaliu sustoti.
Nebegaliu grįžti atgal.
Einu į rudenį.
Tik nežinau, ar berasiu
Savo vasarą.
Nors aruodai pilni
Ir obuoliai seniai nunokę.
***
Jau valtis nuplaukė – toli, toli….
Ir gražios dienos pienėm nužydėjo.
Lyg valties nuolauža pakrantėje likau.
Blaškoma lietaus ir vėjo,
Užkurti naują laužą vėl bandau.
Gal sušils siela vėjų nubučiuota.
Rankas nudegina ugnis kaitri,
Ir dūmai graužia gerklę lyg akuotai.
Nebesurinksiu aš jau gintarų.
Juos nuožmus laikas jūron nugramzdino.
Lanksčia nendre pakrantėje likau,
Nesupratusi šnekos likimo.
Liūdnas vakaras
Vakarą balkšvą aš paklydusi vėlė.
Lange užgeso paskutinė žvaigždė.
Vieškeliu baltu einu ir einu,
Aptiškę medžiai skaudžiu sidabru.
Kur prisiglausti? Kas pasakys?
Durys užvertos ir šlamesys
Vienišų tuopų lig ryto gaus.
Vakarą balkšvą šildys ir glaus.
Žiūri į žemę blanki pilnatis.
Sustojo laikas tarsi širdis.
Nuskintas žiedas jau nepražys.
Ašara beržo skaidri nukris.
***
Žydinti liepa.
Baltas vieškelis.
Mamos ašara sustingusi ant skruosto.
Ir ilgi vakarai nykiame senamiesty.
Sugrįžtu….. Vėl žydinti liepa.
Baltas vieškelis.
Ir mano ašara bijūnų puokštėje.
Miške
Brendu į žalią miško tylą.
Nuo pakalnučių kvapo apsvaigstu.
Tylėjusi širdis many prabyla,
Ir mintys veržias šaltiniu.
Ant kelmo seno priešsauly prisėdu
Skara ramybės apsupa mane,
Kai žiūri akys iš drevės pelėdos,
Paukštelis čirškia šiltame lizde.
Garbanius beržas ranką man ištiesia,
Drebulei rieda ašara skaidri.
Eglutės siūlo man jaukų pavėsį,
Saulutė neša spindulius glėby.
Geriu pušų aš gaivų eleksyrą,
Tyrą vėją žydinčių karklų.
Ir visos bėdos į šukes subyra –
Galingą jėgą savyje jaučiu.
Kalbuos su ąžuolais senoliais girioj.
Aš jų nebylią šneką suprantu.
Ir visos žaizdos be vaistų užgyja,
Ligas – senuos brūzgynuos palieku.
Vasaros lietus
Cik cak, cik cak lietaus lašai
Ant vieškelio balto straksi smagiai.
Cip cap, cip cap paukštelis kleve.
Debesį baltą laiko snape.
Op op! Saulelė juostą išaus –
Margą, oi margą iki dangaus.
Šypsos mergaitė pienių lauke,
Caksi lietutis josios delne.
