Genovaitė Šlepikienė
Genovaitė Šlepikienė – 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
Dėkoju Tau, likime
už kiekvieną pėdą,
už žingsnį tą, kurį žengiau.
Ir už pavasarių nutįsusią grandinę,
už rudenio lapus dėkoju Tau.
Už tas akimirkas, kurios nebuvo mielos,
nors ir sunkias.. aš jas išgyvenau.
Užgrūdinai mane kaip tvirtą plieną
– ir skausmas, ir kančia nebebaisi man jau.
Dėkoju ir už šypsnį, švelnų žodį,
kad mėlynų žibuoklių kilimą mačiau.
Už tai, kiek daug graudžių dainų girdėjau,
– už jas taip pat dėkoju tau.
Už vaiko šypseną,
išnykstantį saulelės žvilgsnį,
už rytmetį, kurį laiminga praėjau.
Sunku jau apsakyti žodžiais,
-kiek daug, ilgai, prasmingai gyvenau.
Dėkoju tau kasryt.
Dėkoti nepamiršiu.
-Tu įžiebei žvaigždelę širdyje žmogaus.
***
Diena nedrąsiai beldžiasi į langą,
o rytas plėšo tamsią maršką.
Ji nedrąsi, lyg švytinti mergaitė,
įžengia, įplaukia, įeina..
Asla dar nešluota, dar juodos mintys
vis mėtosi – joms laikas dingti,
kad vėl diena, linksma lyg karalaitė
apsigyventų, niekur neišeitų.
Joje aš džiaugsiuosi, liūdėsiu
– net liūdesys man žvaigždėmis žėrės.
Labai labai mylėsiu šviesią dieną
– jinai mane suras ir nepaliks..
***
Diena nedrąsiai beldžiasi į langą,
o rytas plėšo tamsią maršką.
Ji nedrąsi, lyg švytinti mergaitė,
įžengia, įplaukia, įeina..
Asla dar nešluota, dar juodos mintys
vis mėtosi – joms laikas dingti,
kad vėl diena, linksma lyg karalaitė
apsigyventų, niekur neišeitų.
Joje aš džiaugsiuosi, liūdėsiu
– net liūdesys man žvaigždėmis žėrės.
Labai labai mylėsiu šviesią dieną
– jinai mane suras ir nepaliks..
***
Diena nedrąsiai beldžiasi į langą,
o rytas plėšo tamsią maršką.
Ji nedrąsi, lyg švytinti mergaitė,
įžengia, įplaukia, įeina..
Asla dar nešluota, dar juodos mintys
vis mėtosi – joms laikas dingti,
kad vėl diena, linksma lyg karalaitė
apsigyventų, niekur neišeitų.
Joje aš džiaugsiuosi, liūdėsiu
– net liūdesys man žvaigždėmis žėrės.
Labai labai mylėsiu šviesią dieną
– jinai mane suras ir nepaliks..
***
Jei rankas likimas surakins,
prieštarauk, nutrauk jo grandines.
Saulės šypsena danguj nušvis
-vėl sodinsi žydinčias gėles.
Jei kada tau šypsena pranyks
ant pavargusio dulkėto veido,
niekada „Sudie“ tu nesakyk,
tam, kas išdavė tave, apleido..
Bus diena, kai vėl žiedai pražys,
vėl paukšteliai sučiulbės už lango.
Neprarask vilties – sugrįš,
tai, kas širdį džiugino, ne žeidė.
Neprarask tos paprastos vilties
-laukia daug kelių, kuriuos reikės nueiti..
***
Mano kelias vingiuotas dar tęsiasi,
– nežinia, kiek dar liko jo juostos.
Pakelėse subrendę jau medžiai
man neleidžia iš kelio išsukti.
O liekni pakelėse berželiai
gaudo spindulį rytmečio auštančio.
Dar norėčiau tą kelią ištiesinti,
prie kamieno stipraus prisiglausti..
Abejoju tik – ar jau beverta
man ieškoti vis kelio naujo?
Šitas kelias tvirtas ir tikras
-trajektorija jo dar keliausiu.
Man parodys ją saulė ir vėjas,
man parodys ją švytintis šerkšnas.
Stovi medžiai, stovi kaip broliai
-jų vainikams aš dar nusilenksiu..
***
Mažas žiedelis vis dar džiaugiasi
trumpais saulutės spinduliais.
Į žemę krinta, bumbsi vaisiai
-vėl žemė tampa jais dosni.
Vidudienį drugeliai nebeskraido,
pamiršę saulę nejuda sparnai.
Tyla tik palaiminga žemę gaubia
-kur bepažvelgsi – ramuma aplink.
Šventa tyla, tik apgaulinga,
ji nerimu pavirsta virpančioj širdy,
ir džiaugtis tuo, gamta ką duoda
– nebegalim –
atrodo, esame kalti,
kad karo glėbyje užgęsta vaikas,
jautiesi kaltas, nors tenai nesi.
Kai brolis brolį žudo – Žmogų-
vaitoja akmenys žili,
gulėję amžiais ir apsamanoję
– net jiems kančia ši per sunki..
***
Mes pažaidėm jausmais
kaip rudeniniais lapais.
Neaišku, jais tikėt ar netikėt.
Kada nuo medžio skrieja paskutinis lapas,
jo paskutinis skrydis.. jam vis tiek.
Prisimena per tą trumputį laiką
lapelis, kaip išsprogo ant šakos.
O mes, akis užmerkę, tampom laiką.
Guminis jis? Nutrūks ir vėl bus toks?
Vėl toks svaigus, kada pamatėm vienas kitą
ir pažvelgėm į laukiančias akis.
Atrodo, saulė akyse nuskendo
ir patikėjome – nebus nakties..
Deja, skubėjo dienos, keitės laikas
ir greit mes spėjome pamiršt,
kas širdį jaudino, kas buvo šventa.
***
Mes, žmonės paprasti,
kuriais mums lemta būti.
Galbūt ne tais, kuriais norėjom tapt
šios kasdienybės žvilgsnyje seniai pamiršę
ką žadėjom,
– davėm ką.
Atleisk mums, Viešpatie,
ko sau atleist negalim.
Palengvink dieną šią, kurią gyvename dabar.
O graudūs atminimai širdį spaudžia
ir švelnų žodį norisi ištart.
Kol nevėlu,
kol laiko dar užtenka,
kol dar suvokiame,
kad esame pasaulio šio dalis..
Ir vėl nauja šviesa užlieja širdis,
vėl apgaulingai žavimės savim..
***
Nepririši lekiančio vėjo,
neuždengsi šviečiančios saulės.
Tie jausmai, visai netikėti,
vėl sužibo, sužydo iš naujo.
Nuo jų grožio susigūžė mintys,
nuo jų gūsio pasimetė protas.
Tu sakai, ten nebuvo nieko –
šnabždesys vien suvirpino lūpas.
Jau ne metas svarstyti. Praėjo.
Su kančia jau širdin įrašyta.
Net lapelis gležnutis be vėjo
suvirpėjo, atrodo, netyčia.
Negalėjo to būt, negalėjo –
man bandai tai įrodyt. Nekeista.
Ne visi, tik paglostyti vėjo,
lyg nuo saulės liepsnos išsiskleidžia.
Negalėjo to būt, negalėjo,
neieškoki, nerasi ten nieko.
Pro mane meteoras praskriejo –
aš ilgam jo išsaugosiu šviesą.
***
Pasakyk, kodėl tie metai bėga
– neįstengiame jų sustabdyt.
Kai saulelė per padangę rieda,
dar norėtume pabūti gražūs ir jauni.
Dar norėtume paglostyt vėją,
su trapia banga nuošt tolyn.
Bet, deja, kasdien mažiau vis spėjam
ir darbai vis tampa sunkesni.
Kažkada žydėjo mums jaunystė,
kas diena prisimenam vis ją.
Dar norėtųsi pabėgti ir paklysti,
kad pamirštume – svečiai mes čia.
Niaukiasi dangus, kasdien labiau išblyškęs
– pamažu išeisime iš čia..
***
Pasaulio giliam vandenyne
aš mažas mažytis sraigtelis.
Nežinau kur jį panaudoti,
kam jis tinkamas būti dar gali.
Dar nesu tik metalo drožlė
nesilankstanti, laikanti formą.
Iš paviršiaus atrodau rami
– viduje kunkuliuoju ir verdu.
Ne iš pykčio. Iš džiaugsmo šviesaus
– šviesios spalvos pilkos kasdienybės.
Dar šviečiu gabalėliu dangaus,
jei kas duoda man ranką .. ar ima.
Neturiu aš dar teisės rūdyti,
kol aplinkui gyvenimas verda.
Gal dar tapsiu mažu atradimu
– žaisliuku mažose rankose..
***
Tėvyne mūsų, seserų ir brolių
Iš amžių glūdumos gyvybę mums davei.
Augino mus šilai, laukai ir kloniai,
mes brangūs Tau, Tu mums brangi tapai.
Tėvyne mūsų, ar apgint galėsim,
jei Tave mindys svetimų gauja?
Ar liksim kaip nebylūs, nemylėti,
tik išnešioti, pagimdyti Tavyje?
Tėvyne mūsų, ašaros lašeli,
su tamsiai mėlyna upių gelme.
Neišdainuotos dar senolių dainos,
lopšinės užrakintos Tavyje.
Ar sugebėsime išsaugot žodį,
kurį tarei ratelį sukdama?
Ar surinktos bus kreivos raidės
ir įrašytos vaiko širdyje?
Tėvyne mūsų, po pasaulį išsisklaidę
sugrįšim, kad apgintume Tave.
Dar mažas lašas kunigaikščių kraujo
srovena mūsų širdyse.
Tėvyne mūsų, iškovotą laisvę
kaip dovaną laikysim savyje.
Ramiai ilsėkis, brandink Žemės vaisius
– mes esame čionai.. ir liksim čia..
***
Visi mes ieškom Meilės
– gali tikėti tuo – ar ne.
Kiek duosi jos – tiek pats jos gausi.
O kartais būna – net graudu –
akis pramerkęs – džiaugsmo nematai..
Galbūt, kažkam reikėjo nors menkos pagalbos,
kurią galėjai tu suteikt
ir iš tavęs galėjo ją tik gauti..
Ne būtinai tai bus žmogus –
tai gali būti nebylus gyvūnas,
kurį reikėjo pamaitinti.
O gal iš lizdo tai iškritęs paukštis,
kuriam reikėjo tavo rankų šilumos,
kad vėl bandytų skristi?
Kol dar širdy nešioji trupinėlį Meilės,
bandyki ja pasidalinti –
net pats nustebsi, kiek daug ji duos grąžos..
***
Žodžių nuotrupos iš praeities
kartais šiurkščiai pažadina naktį.
Tu nustebęs aplinkui žvalgais
– jas pamiršęs jauteisi laisvas.
Juodas pėdsakas liko sniege..
Panaikinti norėtum, nukasti
ir nueiti nauju taku
susikūręs sau baltą naktį.
Bet vis tęsiasi, tysta brydė..
Ji juoda, ją norėtum nušveisti
iki geliančio šviečiančio blizgesio
kaip aprūkusį juodą katilą.
Bet turi dar paklusti ir eiti,
besibaigiant jėgoms, jau pavargęs
Dar numesti naštos negali,
nei pamilti, godoti, nei verkti.
Ir ištrinti, užgydyt žaizdas
dar bejėgis būsi ne kartą.
Juodą naktį jos vėl išsiskleis
ant išblyškusio vienišo veido..
