Gitana Žundienė
Gitana Žundienė – 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
* * *
išbarstytos mano mintys
kaip ir dienos taip pro šalį
padrikai
be prasmės
tuščiai liūdnai
kaip surast tą siūlo galą
ir supint vilties tinklus
tik atodūsis gilus
skverbiasi iš sielos
iš širdies jautrus
plaučiai prisipildo oro
deguonies
bet dėl to juk nelengviau
sugrįžtu vėl mintimis
kur kadais buvau
užmerktom akim matau
nebėra daugiau vilties
niekas jau nebepadės
slysta kojos kur einu
taip sunku
ak taip sunku
veltui trupinius dienos renku
kas iš to
jei mes bejėgiai
jau pakilt iš pelenų
(2023.01.10, Molėtai)
BESIELĖS SIENOS
taip niekas
niekas nieko nesupranta
kodėl esi žmogau
toli nuo visko
ir visų
tu vienas
vienas
pats su savimi
aplink veidai tušti
arti toli – keisti
besielės sienos
voratinkliai kampuos
to niekas
niekas
pakeisti nebegali
ir varvės nebaigtuose paveiksluose
raudonos kraujo
dėmės
juodi miražai
tolumon vilios ir kvies
apatijos apgaubtą sausą
tavo kūną
skausmai kankins
ir žaizdos supuliuos
o žodžiai tartum aidas
sielos šauksmą
atkartos
taip niekas
niekas
niekas
niekada
gyvenime
nesikartos
(2023.01.21, Molėtai)
IŠTRUPĖJĘS LAIKAS
likimas mus visus
taip taško
nuo taško prie taško
dar vakar taip snigo
o šiandien jau lyja
ir langus mašinų
aptaško
praeivius sulyja
rytoj gal saulėta
bet niekas nežino
dar tiksliai
taip rėkiančios mintys
aplink
prislopinti balsai
laike pasilydę
visi lyg vaikai
o mes tik vaiduokliai
išalkę gerumo
basi pro šalį į tolį
akis panarinę
nei matom nei žinom
kiek švaistėme
tirpstančią
tylą
nors
laukt nebegalim
(2023.01.21, Molėtai)
* * *
tik juoda
ir beviltiškai
šalta
ir sienų kampai –
neramūs pasąmonės
vingiai laukai
klaidingi sprendimai –
pakibę vorai
ant lubų
o akys išpūstos negyvos –
pajuodę vokai
taip žiūri keistai
geriau nematytų
geriau nebejaustų
taip reikia pabusti
taip reikia ištveri
tą lemtį
nors spaudžia
ir maudžia
ak!
trūksta šioj žemėj
nors trupučio vietos
aplink juodi siūlai
tik mėtos
taip drėgna
ir šalta
pamirštame kailinius
paltą
tas skausmas vidinis
ir jausmas laukinis
nematomas pragaro gylis
tik niekas nežino
niekas nejaučia
nebesupranta
kaip artimos sielos –
jų žodžiai lyg dantys
laukiniai skausmingi –
iš lėto sukanda
(2023.02.06, Molėtai)
NETAIP
šįryt keisti
kvapai užgniaužia kvapą
ant medžių išraižyti
keisti ženklai
kur upė kažkada tekėjo
sustingo ir užšalo
išbalo net
pro šalį einantys
pavargusių žmonių
veidai
atrodo viskas
šįryt taip keistai
kas buvo įprasta
dabar jau nebe taip
(2023.02.08, Molėtai)
TRUKMĖ
tarp kaulų
įstrigo strėlė
nuvirto
sulūžo
stovėjus
kėdė
tarp žmogiškų griaučių
balandžiai plevena
truputį paliečia
truputį kutena
kiek liko dienų
beprasmių tuščių?
jei laikas skaičiuoja
o kūnai juodi
iš skausmo
dejuoja?
tik kaulai balti –
jie vietom kiauri –
ten slepiasi vakaro vėjai
laukiniai – lediniai – šalti
(2023.02.09, Molėtai)
ORIGAMI PAUKŠČIAI
paleistas lengvai
origami paukštis
nekyla aukštai –
per silpni jo sparnai
ir aš kaip tas paukštis
pakilt negaliu –
atsispirti nuo žemės –
per daug prispausta akmenų
paleistos tik mintys
kur daug debesų –
tas žydras gaivumas –
o sieloj tamsu
kaip skristi?
kaip kilti?
per daug
klausimų –
aš siekti ko noriu
daugiau negaliu
nes aš lyg tas paukštis trapus–
pasmerktas –
degus –
pusiau gyvenu
pusiau tik esu
(2023.02.10, Molėtai)
NAUJA DIENA
Kita diena –
stiklinėje paskendusi
arbatinė žolė žalia.
Garsai keisti,spengimas,
ūžesys ir vėjo
šnaresys
tylus.
Galva sunki,
minčių pilna,
iš praeities
ir dabarties
vingiuojantys
takai.
Ar bus gerai ar bus blogai?
Tik su savimi gali akimirkom dalintis
ir gyventi.
Gylus atodūsis,
o žvilgsnis nebylus.
Gali įvertini kas tikra,
ir kas netikra paleisti pavėjui…
(2023.08.14, Molėtai)
POETO PRELIUDAS
rytas pagaliau produktyvus –
visą vasarą beveik nerašius
grįžta mūza į minčių namus
žodžiai pinas
žodžiai liejas –
tušinukas išdykauja
sunkiai sekasi rašyti –
norisi dar papaišyti
tai gėlė – tai lašas –
ar koks išgalvotas raštas
rytas gal ir įdomus
tik sunku surink žodžius
vienas liejas lyg banga
kitas dar užstrigęs –
įkvėpimo jam dar negana
bet svarbu aplankė sielą atgaiva –
ji rami ir jaukumo kupina
tad imu greičiau rašyti –
pasistengt raidžių
neišbarstyti
(2023.08.14, Molėtai)
TYLUS LAUKIMAS
Ši tyla
tik tyla.
Ji rami, šventa, tyra.
O laukimas
ilgas – nuobodus,
rodantis beieškantiems
vilties kelius.
Bet tyla
tiesiog tyla –
ir vėl tyla…
pasmerkta, nuoga, ilga,
lyg naktis –
vien tamsa
juoda pikta.
Ji aplink tave –
aplink mane –
ilgesio palaiminta –
tyla –
tyla –
Kiek reikės,
tiek ji tekės –
tarsi upė
metų tėkmėje.
Tik tyla,
rami – šventa,
amžinybės paliesta
– ilga –
– ilga –
(2023.08.29, Molėtai)
IR VĖL RUDUO
Rugsėjis margas –
dvelkia ramuma
ir vėl ruduo
gamtoj ir širdyje.
Visa gamta
padvelkia
ramuma.
Pablyškę gatvės,
rūkas ant namų stogų,
voratinkliai pilni vorų.
Ir vėl ruduo
toks keistas ir ramus
truputį paliečia
visiems jausmus.
Nostalgija,
prisiminimai,
vakarai ilgi,
o danguje
vėl mėnesiena
stebinti –
ji nuostabi!
Knyga dažniausiai
tau geriausia draugė –
palydovė.
O šiaip,
dažniausiai vėl
pasineri
į įkvėpimo
žodžių srovę.
(2023.09.04, Molėtai)
PATI SAU
– Man sakė žmonės –
nerašyk tuščių, paikų eilių,
jei negali pati supranti jų.
– Kartojo ir kartojo –
tu per daug naivi,
per daug ir patikli –
tu gyveni iliuzijų pily.
– Vis perspėjo mane –
nepulk į ugnį lyg drugys,
nes sudegsi tarsi angelas.
– Taip pat primindavo man nuolat –
juk meilė tai kančia,
nuodai, naivi klaida.
Mane vis mokė –
būk tu santūri,
būk tu įžvalgi,
subrendusi,
kantri.
Bet man gana!
Tariau
isterišku balsu.
Pati gyvenimą
juk savo gyvenu!
– g y v e n u!
Ir netrokštu
aš nešioti batų svetimų!
Pati aš savo išbandytas
pamokas ir patirtis turiu.
Viską suprantu.
Nekartokit ir nemokykit!
Pati aš klystu
ir krentu,
ir vėl kaip Feniksas
kylu!
(2023.09.04, Molėtai)
* * *
tas amžius kai dažniau pasibeldžia į širdį tylus liūdesys
kai vienam tau žmoguti geriau vakarais pasilikti namie
ir stebėti pro langą kai atslenka bemiegė naktis
tie metai kada tu nurimsi
kai traukia mėšlungis ir spaudžia dažniau po širdim
tie metai (o jų tiek daug) jų kaip praeito tako turi
ir daug ką suprasti gali
knyga patirčių jau sunki
ir kelios raukšlelės įspaustos ant veido
o veidrodis tyli ir tu pripažint nedrįsti
tas laikas atėjo – tikėti turi kai pasas tarsi metų teisėjas
nutrynė tai kas buvo seniai jausmingoj širdy
(2023.09.21, Molėtai)
