Turgaus dieną Molėtuose…
Šiųmetį paveldo dienos renginį – „Turgaus dieną Molėtuose…“, pasveikinusi visus susirinkusiuosius su švente, atidarė rajono vicemerė Vaida Saugūnienė, o turgaus „direktoriaus“ funkcija buvo patikėta seniai Molėtų bibliotekoje gyvenančiai Molinukei, gerai įvaldžiusiai švilpynę, kuri jos garsu ir paskelbė, kad turgus jau atidarytas. Juk seniau taip ir vykdavo turgūs – nuo švilpuko iki švilpuko…
Kur gi, jei ne turguje, žmonės susitikdavo iš aplinkui, aptardavo reikalus, pasižmonėdavo… Jei nepavykdavo visko parduoti, keliaudavo į kitą turgų, taip ir sukosi visos savaitės ratas. Pirmadienį – Alantoje, antradienį – Molėtuose, ketvirtadienį – Utenoje…
Tačiau ne tik turguose susitikdavo aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir kermošiuje, dažnai žmonėse reiškusį tą patį supratimą, kaip ir atlaidai, nes Bažnyčiose, kai tik vykdavo kurio tai šventojo atlaidai, šventoriuose ar prie bažnyčių vartų būdavo ir spalvingų kermošinių saldainių, šventųjų abrozdėlių, rožančių, maldaknygių. Apie atlaidų prasmę, apie Bažnyčios šventę, dažniausiai siejamą su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu, kalbėjo Molėtų krašto garbės pilietis, kun. Klebonas, Molėtų dekanato dekanas, monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, pakviesdamas visus į Bažnyčią rugsėjo 15-ąją, kur ir gautume visuotinius atlaidus. Jis taip pat grožėjosi savivaldybės aikštėje eksponuota senųjų dailiųjų amatų paroda, kuri monsinjorui priminė jo mamą, mokėjusią austi.
Senųjų dailiųjų amatų parodoje buvo eksponuota 33 kūrėjų audiniai ir siuvinėjimai, iš kurių seniausios buvo 120 metų ir daugiau Veronikos Galvelienės iš Nevierių k., Kamajų valsčiaus Rokiškio r. austos drobės bei Tatoriškio dvarelio (Rokiškio r.) panytės Elvyros Jukumaitės megzta lovatiesė ir nerta rankinė, siuvinėta karoliukais bei XIX rankšluosčiai, austi Latvijoje. Taip pat 10 dabartinių tautodailininkų darbai, neskaičiuojant dalyvavusiųjų improvizaciniame turguje.
Parodą stebėjo ir analizavo dvi profesionalios dailininkės –tekstilininkės: Vitalija Lamauskaitė-Miškinienė ir Raselė Leonavičiūtė. Kadangi R. Leonavičiūtė dirba Molėtų menų mokykloje, tai ji buvo paruošusi pasakojimą daugiau skirtą vaikams, bet jis nemažiau buvo įdomus visiems – apie audeklo, kaip žmogaus gyvenimo įvaizdį…
Paveldo dienos dar vienu akcentu, jungiančiu visas minėtas kryptis, buvo žinomiausias Molėtų krašto ubagas, kurį žinojo ir matė visų aplinkinių kraštų gyventojai, ir kurį įamžino fotomenininkai broliai Černiauskai – Pranas Kontrimas iš Bastūnų kaimo. Steponas Antanavičius, dirbdamas Molėtų krašto muziejuje, turėjo mintį, jog Molėtams reiktų paminklo ubagui, Todėl keramikė Erika Andrukonienė, taip pat besidarbuojanti Molėtų krašto muziejuje, sukūrė stilizuotą „ubago kepurę“, kuri pasitarnautų gatvės muzikantams ir galbūt galėtų atsirasti kokioje tai miesto erdvėje…
Laikai keičiasi, bet sugrįžti į juos visuomet padeda literatūra. Todėl ir vyko literatūriniai skaitymai – kaip gyvieji ir tuo pačiu amžinieji paminklai kūrusiems, gyvenusiems ir išėjusiems į „debesų pievas“ mūsų kraštiečiams. Ištrauką iš Kazio Umbraso apysakos „Kairionys“ skaitė Vladimiras Suchodumcevas, iš Vladislovo Telksnio knygos „Nuo Kėgžlio iki Aluntos“ – Antanas Rimvydas Kalvelis, iš Juozo Baltušio knygos „Su kuo valgyta druska“ – Molinukė-Janina Vyšniauskienė, iš Alvydo Šlepiko knygos „Lietaus dievas ir kiti“ – Valentinas Stundys.
Renginio metu veikė improvizacinis turgus prie „Lelijos“ kiemelio“, drabužių atiduotuvė, o muzikinius intarpus atliko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos Molėtų skyriaus kapela, vadovaujama Prano Minkštimo ir kapelos muzikantai: Genovaitė Šlepikienė, Genė Žygelienė, Oskaras Vaškevičius, Kazimieras Masalis.
Paveldo dienos organizatorė
Jolanta Matkevičienė
