Vaikų atradimai Alantos krašte: pasivaikščiojimas po Alantos miestelį, Valiulio akmens legendos ir lobių paieškos
Šiltą rugsėjo ketvirtadienį, nepaprastai gražiu ir rudenišku Alantos keliuku su Molinuke, bibliotekininke Jolanta, Molėtų pradinės ketvirtokais ir jų mokytoja Dovile pajudėjome Antano Pivoro ir Petro Tarasenkos kūrybiniais keliais. Jau važiuojant Alantos kelio kalneliais bibliotekininkė Jolanta supažindino su žymiomis Alantos krašto vietomis – štai po dešine Baltų sodai, priekyje linksmasis „bobutės“ kalnelis, Alantėlės upelis, buvęs Alantėlės piliakalnis ir štai jau šviečia Alantos bažnyčios bokštai.
Pirmoji stotelė – Alantos gimnazijos muziejus, kur mus pasitiko Alantos gimnazijos direktorė Dalia Skebienė. Kaip gimnazijos direktorė teigia, muziejus yra gyvas organizmas, nuolat besipildantis istorija. Muziejuje susipažinome su kraštiečio P. Tarasenkos gyvenimu: 1912-13 m. mokytojavo Alantos gimnazijoje, buvo ne tik rašytojas ir mokytojas, bet ir archeologas, karininkas, Kaune įkūrė Karo muziejų, kaip ir A. Pivoras, rašė apie Alantos kraštą. Alantos kraštas paslaptingas, apipintas įvairių legendų apie lobius. Sakoma, kad kažkada, seniai per Alantą ėjo akmenimis grįstas pašto kelias iki Sankt Peterburgo. Čia važiuodavo vilkstinės su aukso statinėm ir visas kelias su lobiais nugrimzdęs. Archeologai vis leidžiasi į aukso paieškas, tačiau randa akmenis, bet aukso – ne. Po muziejaus stabtelėjome prie Petro Tarasenkos namo, kur jis su pertraukomis gyveno 1903-1914 m., žvelgėme į atsiveriančius Alantos krašto peizažus nuo bažnyčios kalno.
Pasivaikščioję po rudeniu kvepiantį Alantos miestelį, leidomės į kelionę prie mistinio Valiulio akmens, dar vadinamo Svobiškėlio arba Karališkių, apie kurį rašė ir P. Tarasenka. Takas iki akmens veda per tankią sengirę, šalimais pūpso pelkės, nuvirtę medžiai. Bibliotekininkė Jolanta ir Molinukė vaikams įteikė po gudobelės uogą, apsaugančią nuo velnio Valiulio. Bibliotekininkė Jolanta vaikus perspėjo: einant taku iki akmens galite pajusti įvairius jausmus, vieniems pradės zvimbti ausyse, kitiems mirguliuoti akyse, bet gudobelės uoga turi apsaugoti. Pasiekę mistinį akmenį, skaitėme P. Tarasenkos istoriją „Kipšiukas iš po akmens“, kuri būtent ir pasakoja apie šio mitologinio akmens paslaptis. Čia iš po akmens išlįsdavęs kipšiukas pasiversdavo kupriuku, siuvančiu batelius. Kartą batelius įsiūlęs vienai merginai. Ši juos nešiojo kurį laiką, kol merginos kojos pačios atvedė ją prie akmens, kur galiausiai teko atiduoti savo sielą kipšiukui.
Grįžome nuo mistinio pelkyno ir patraukėme į Alantos dvarą lobių ieškoti. Vaikščiojome po dvaro kiemą, perėjome meilės alėją, prie tvenkinių sutikome žalčiuką. Alantos dvare esančioje bibliotekoje susėdome nepaprasto grožio pasakų kambaryje ir klausėme skaitomos ištraukos iš A. Pivoro knygos „Vėjūnės svajos ir meilės paslaptys“, kur rašoma apie Alantos dvarą ir biblioteką. Einant išvykai į pabaigą, Molinukė ir bibliotekininkė Jolanta apdovanojo labiausiai besiklausius vaikus knygelėmis, o mokytojai Dovilei įteikė Molinukės krepšelį atsiminimui. Dabar laukia smagiausia išvykos dalis – lobių paieškos. Molinukė pamėtėjo vaikams užuominą, kur jo ieškoti ir pasileidę vaikai į paieškas neilgai truko surasti besislepiantį lobį perkūno trenktame medyje. Kupini įspūdžių ir mistinių istorijų leidomės į kelionę namo.
Projektą „Vaikų atradimai Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projekto partneriai: Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, Asvejos regioninis parkas, Molėtų pradinė mokykla, Molėtų rajono savivaldybės administracija.
