Genovaitė Grušienė

Genovaitė Grušienė – šių metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso debiutantė.

Mano šalis
Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai,
Iškvėpinti žolynais laukai,
Ežerų ir melsvų upių dryžiai.
Braukia smičium pakrūmėj žiogai…


Lietuva– tai kalnai ir kalneliai,
Senas ąžuolas kaimo gale,
Ir skvere pasodinti berželiai,
Obuoliai mus močiutės sode.


Tai senolio sugrubusios rankos
Nuo darbų ir nuo metų naštos.
Tai Perkūnas kai vasarą trankos,
Ir lietus kurs ilgai nenustos.


Tai galvoti seni ir jaunimas,
Meno žmonės ir sportas-jėga,
Ir gražuolės lietuvės merginos.
O svarbiausia, kad būtų TAIKA.


Mano gyvenimo knyga

Kai buvau maža mergaitė
Linksma, visų mylima,
Tėtis pasakas man skaitė,
Dažnai skaitė ir mama…


Iš mokyklos-su knygutėm…
Knygas mėgau bais skaityt…
Taip pradėjau po truputį
KNYGĄ SAVĄJĄ rašyt…


Atskridau aš į jaunystę…
Kuris kelias tikrai tas?
Šėlsmas… Laimė… Džiaugsmu tryškau…
Nukirpau gelsvas kasas…


Meilė viesulu atskriejo…
Švietė… Degino aistra…
Viskas šitaip greit praėjo…
Jau stora MANA KNYGA…


Metai bėga, dienos liejas…
Yr svajonių ir vilčių…
O MANA KNYGA storėja,

-Kiek dar puslapių tuščių?…


Kiek bus leista, nežinau aš,
Man darbų dar padaryt?…
Kiek galėsiu dar su draugėm,
Ko nemačius pamatyt?…


Praeitis negrįžta…


Jei galėčiau, nustumčiau tą akmenį,
Kurs praeinančiam, kelią užstoja,
Jei galėčiau, įžiebčiau aš nakčiai
Spindulėlį nelaukus rytojaus…


Jei galėčiau, aš debesį pūsčiau,
Kurs spjaudos žaibais ir riaumoja.
Ir liaunutį berželį užstočiau,
Kurs iš baimės šakelėm linguoja.


Jei galėčiau, grąžinčiau aš praeitį,
Kur kadaise iš laimės skrajojau
Ir nušluostyčiau srūvančias ašaras,
Mat tik šito labiausiai bijojau-


Kad tamsoj tavo atvaizdas nyko…
Rankos tos, kurios buvo švelniausios…
Kurs anuomet mane vis lydėjai,
Ir kurį vadinau mylimiausiu…


,,Meilės vardas ne vienas-jų tūkstančiai,,
Man aidėjo, o aidas vis tolo…
O dabar, kaip ir vakar, ir užvakar,
Reiks keliauti vėl vienai namolio…


Ant vasaros slenksčio


Ievos jau žiedus išbarstė.
Alyvos dar moja balta šakele.
Negailėdama saulė spindulius žarsto.
Pienių jūroj paskendusi pakelė.


Beržų kasose vėjas valsą šoka.
Kiek aplink žalumos.
Jis tik vienas paglostyt taip moka
Lyg ranka mamos.


Stoviu aš ant slenksčio gėlėto
Pėdą atsargiai dedu.
Kitas laiptelis visų numylėtas
VASARA – jis vardu.


Gegužės 12-oji


Baltas skveras, baltos aikštės.
Po gatves žiema vėl vaikšto,
Dengia sniegu miškus ir gėles,
Rodo savo piktąsias galias.


Kieme žiedą gležnutį pakanda,
Šaltą leteną kiša pro pravirą langą.
Sodų laukia didžiulės bėdos.
Žiema gi visai nebeturi gėdos.

-Žiūrėk, šlapios snaigės baltam šokyje sukas.
Nutilo sužvarbęs margaspalvis paukštukas.

-Klausyk, už lango ten vėjas kaip ūžia.

Kur tai matyta? Prisnigo gegužy…
2020 m. Vilnius.


Jausmų spalvos


Meilė– tai spalva raudona
Liepsnoja kaip laukų aguona…
Ir kas patyrė jausmą šitą
Vis kitais atspalviais jį nupaišytų…


Laimė– spalva mėlyna
Tyliai į širdį atsėlina,
Apglėbia lyg giedras dangus,
Kai jauties laimingas žmogus…


Džiugesio žalia spalva…
Ji lyg laukų gaiva…
Apgaubusi vasarą visą žemę
Apkabina stipriai lyg kūdikis mamą…


Aplanko kartais mane
Liūdesys– tai pilka spalva
Patyliukais šalia atsliūkina,
Kaip jauties jam visai nerūpi!


Grėsmingiausia spalva juoda,
Sujaukia mintis neganda…
Atšliaužia į tavo valdas,
Sumaišo visas spalvas!!!


Prieš naktį


Ar matai kaip ilgą vasaros vakarą rūkas kyla
Atnešdamas žemėn gaivią ramybę ir skaidrią tylą…


Kaip nudunda vakarinis traukinys
Žemę su dangumi maišydamas,
Visiems, labanakt, sakydamas…


Kaip nuščiūva skardžiabalsis paukštukas,
Savo mažuosius vaikelius užsupęs,
Minkštam lizdely nutūpęs…


Kaip nurimsta melsvo ežero bangelės,
O ąžuolo paunksnėj jonvabaliai šviečia
Ir į gūdžią tylą pasinerti kviečia…


Kaip nutyla ilgakojis svirplys
Savo skambų smuikelį paslėpęs,
Visiems vabaliukams nutilti liepęs…


Kaip nušvokščia paskutinis vėjo gūsis
Pritvinkusį vandens debesį nutempdamas,
Liaunutį berželį nulenkdamas…


Kaip užsnūsta kvapniam mamos glėby vaikutis
Šviesų sapnelį sapnuodamas,
Sapnuose rankele pamodamas…


Ištark, labanakt, žėrinčiai žvaigždelei danguje mėlynam,
Žinok, juoda naktis kad ir trumputė per žemę sėlina..


Vasaros puikumas


Vasarėle puošnioji,
Tu pas mus atskridai,
Kur upelis vingiuoja,
Kur lelijų žiedai.


Kur kvapnus žemuogynas
Saldžiom uogom vaišins,
Kur liaunasis lazdynas
Riešutų mums brandins.


Kur kvartetas žiogelių
Vakarais mus ramins,
Kur mergytės prie kelio
Gėlėm plaukus dabins.


Kur plazdena drugeliai,
Šienpjoviai lankose,
Taškos šelmiai berneliai
Ežerų bangose.


Kur berželis čia laibas,
Ten merginos rymos…
O pajodžarga žaibas
Naktį dangų perskros.


Kur bitutė dūzguolė
Saldų medų surinks,
Kur žaliuojančiam sode
Vyšnių kekės nulinks.


Vasarėlė. Čia rožės…
Kiek kvapų ir spalvų…
Apsakyt šitam grožiui
Žodžių tiek nerandu…


Ar gali žiema?!


Šaltis uždengė žemę balta drobule.
Moja beržas prie tako liauna šakele.
Nuotakos rūbą laukai apsivilko,
Tiktai kalno viršūnė rankovėn netilpo…

Stebis mėnulis prie svirno parimęs,

– Kurgi pradingo juodavęs arimas?!
Pokši nuo šalčio tvora palei kelią.
Miškan nušuoliavo baltapūkis zuikelis.
Vėjau, nupūski tolyn per žemyną
Ir paskandinki giliai vandenyne
Negandas, pyktį, ligas ir vargus,
Tegul žemėj gyvena laimingas žmogus…


Labai patinka tarmiškai parašyti eilėraščiai. Nusprendžiau ir aš išguldyti šiuos posmus savo
mylima aukštaitiška tarme.


Rytas kaimi


Pasiraičius undarokų
Aplink pirkių boba šoka.
Jau kadu išauša rytas.
Kiek darbų da nedaryta…


Iš už pečiaus vaikas ropščias.

– Nusiplauk runkas gi kruopščiai.
Paduosiu karvei šviežią šieną
Ir tuoj atnešiu putotą pieną.


In pečiaus diedas da vis knapsi.
Apečiuj malkas šeliodamas spragsi.

Aik gi graičiau, žiūrėk in šieną,
Galgi rasi kiaušinį nars vienų.


Aukštai saula jau pakyla…
Apaukščiokai nebetyla…
Bijūnas žiedų sklaidžia kitų…
Pašėlusiai gyvas kaimi rytas!


Senoles godas


Kožnų savaity žvalgaus in kelių,
Mat baisiai laukiu sava melų vaikelių…
Kitoj savaitej vėl plausiu padlagų,
Darži nuravėsiu tų ilgųjų vagų…

– Dukrel, bais pasilgau, kiek kart tau sakiau…
Kadu aplankysi mani vėl, sūnau?!
Tik paties geriausia kasdien jum linkiu…
Pasgedau anūkėlas svajingų akių…


Meldžiu vis Devulį, kad sveiki būtūt,
Kad sektųs darbai, dideliam miesti nepražūtųt,
Kad būtumet drūti, laimingi ir sotūs,
Ir kad kasdien galėtųt gyventi bagotai…
Ir kitų savaitgalį babute vėl pre gonkų stavėja
Ir visų dienų in tuščių kelių žiūrėja…

– Vaikeliai, atvykit, prisiminkit man senų…
Laukimi pralėks tas liūdnas gyvenimas mana..

Verified by MonsterInsights