Kristina Gvozdaitė

Kristina – 2024 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės
premijos konkurso dalyvė.
KARALIENĖ SAULĖ
Ir dieną, ir naktį giružė raudojo,
Ir dieną, ir naktį tamsa užsimojo.
Ir nė spindulėlio, ir nė šviesumos,
Nė žydinčių rožių ir nė žalumos.
O rūmuos tarp mirštančių rožių krūmelio
Karalius išgirdo balselį sūnelio
Verkiančio gailiai kraujuotu balsu,
Karaliui staiga pasidarė baisu…
Sūnų ant rankų paėmęs karalius
Staiga pastebėjo, kad miega išbalus
Jo širdį ir sielą pavergus gėlelė,
Jo mylimoji, šviesioji Saulelė…
O karalystėj tai buvo liūdniausia,
Nes iškeliavo valdovė šviesiausia.
Ją praminė Saule dėl aukso plaukų,
Ji buvo gražuolė žaliausių akių…
DAMUTĖ
Jau damutė atkulniavo,
Vis puikuojas kailiniais.
Visą žemę išbučiavo
Šaltutėliais bučiniais.
Oi žiema, toji damutė
Girias sniego apdarais.
Ji žavi, tokia putlutė
Ir dabinasi šerkšnais.
Snaigės, pūgos ir šaltukai –
Amžini pavaldiniai.
Šąla mūs visi pirštukai,
Bet, damute, laikinai!
BALTI SAPNAI
Baltuos sapnuos aušra žerėsiu,
Kai tave ir vėl regėsiu.
Ir tarsiu tyliai, – išbučiuok,
Mane širdy tiktai nešiok – – –
Už tai tau auksą pažadėsiu,
Tau gražias giesmes čiulbėsiu
Lyg lakštingala raiboji,
Ak, ta meilė nelaboji!
Baltuos sapnuos aš nečiulbėsiu,
Jei tavęs aš neregėsiu…
Vai, tu spindesy aušros,
Negali gyvent be jos?..
Aš gi kaip?.. be sielos aš?
Kas tą meilės naštą neš? –
Ką žadėjau, – nežadėsiu,
Jau geriau žara žerėsiu…
PAVASARĖLIS
Ak, pavasari žaliausias,
Išklausyk giesmes gražiausias
Ilgakasių mergužėlių,
Grįžtančiųjų paukštužėlių – – –
Saulė išbučiavus dangų
Audžia spindulėlį rangų.
Ak, žaliausias bernužėli,
Laukiam jau, pavasarėli – – –
Vai, jau bunda tavo girios,
Sprunka kuo toliau įkyrios
Šalnos, pūgos ir snaigutės,
Tuoj pamėlynuos žibutės!
Girios, žaluma ir bangos –
Visa tai jau tavo valdos!
Mėnesius tik tris turi;
Vasara ateis puiki –
Laiko nebebus kvailioti,
Tad pradėki jau žaliuoti!
Ak, pavasari mieliausias,
Karaliauki sau, žaliausias!
***
Mano mielas, ar matai, –
Griūva meilės pamatai.
Mano mielas, pasakyki,
Gal pabandom dar nors sykį?
Viltį žudo neramstis,
Nebaisi man pragaištis.
Klystam, mielas, mes visi,
Juk žinai – brangus esi.
O, kiek būta meilės dramų,
O, kiek būta skausmo gamų.
Suskambėjus meilės natai
Štai prabėgo ir mūs metai.
Išmėginimai brandina,
Džiugina ir net graudina.
Mano mielas, atsakyki,
Gal bent paskutinį sykį?..
NUSIVYLIMAS
Meilės amžinai nebūna,
Laikui bėgant ji sugriūna.
Tuoj, jaučiu, sugrius manoji,
Nes širdy tu jas nešioji – – –
Vis pamiršti negali,
Aš esu tau per kukli.
Jos geresnės už mane,
Ir visom prasmėm, ar ne?
Konkuruot neketinu,
Taip, tave aš branginu,
Bet kažko vis vien tau trūksta,
Ašaros ant skruostų džiūsta – – –
Aš menka, neypatinga,
Mano meilė tau galinga.
Nusivilt aš pavargau,
Noriu laimės pagaliau!
Daug ko galima norėti,
Pastangų tam reik įdėti.
Bet tikrai, man jau gana.
Tuom užbaigiama gama.
PAMILAU LYG ŽEMĖ DANGŲ
Pamilau lyg žemė dangų,
Tokį savą, tokį brangų.
Pamilau lyg lapė lokį,
Pamilau tave, štai tokį…
Nendrė vėjo nepamilsta,
Jeigu vėjas neužklysta.
Kai esi labai toli,
Apkabinti negali – – –
Mano meile, ar žinai? –
Aš tik tavo amžinai!
Ne, man nieko nežadėk,
Tik prašau, karštai mylėk!
Man nereikia brangenybių,
Man gana tavų žėrybių.
Tos žėrybės – akys tavo,
Jom skleidi man meilę savo.
Ak, drugeliai vis plasnoja
Ir aistra karšta liepsnoja.
Tu liūdi, ir aš liūdžiu.
Toks gyvenimas širdžių – – –
Susilieja jos į vieną,
Mylim naktį, mylim dieną.
Mes pamilstam pamilimą,
Turim vieną tik likimą – – –
O likimas mūsų, laime,
Ar mieste mes, o gal kaime,
Nesvarbu, kur mes mylėsim,
Meile juk svarbu tikėsim.
***
Mano siela ir širdis
Tebe vienišos dar vis.
Nors aš jaunas ir žavus,
Bet atkentęs jau vargus.
Meilės frontas man skaudus,
Bet artumas man svarbus.
Meilės reikia tarsi oro,
Nieko juk tame nėr blogo – – –
Sėkmę aš seniai paleidau,
Kiek turėjau, tiek išleidau.
Sielos gilumoj aš vargšas
Ir jaučiuosi tarsi paršas – – –
Kriu kriu kriu – kalba paršelių,
Kiek aplink mane kvailelių.
Bet nesu ką protingesnis,
Tik jei būčiau laimingesnis…
***
Girelė žaliuoja,
Žemelę liūliuoja.
Mergelė giedoja
Ir graudžiai raudoja – – –
VARGŠAS
Bėga laikas, greitai bėga,
Aš visai be pinigų.
Kai turi – visi subėga,
Bet dabar aš be draugų…
Buvo draugių, buvo laimės,
Viskas baigės su kaupu.
Dykuma dabar ir palmės
Kišenėlėse… Kraupu!
Neturiu net, kas paguostų,
Graužiu purvinus nagus.
Dirbti tingiu, savo ruožtu
Gaunu gatvėj skatikus…
Nuskriaustas esu likimo,
Gal aš vertas to esu?
O juk nuo paties gimimo
Mylimas buvau visų…
NAIVUMAS
Bėgo zuikis per pievelę,
Išsisuko jis kojelę.
Zuikio ašaros riedėjo,
Skausmą didelį kentėjo.
Jį pamačiusi laputė,
Vilko mylima gudrutė
Pasisiūlė jam padėti,
Ėmė seilės jau varvėti.
Lapės pilvas vis gurgėjo,
Jį suėst labai norėjo,
Bet ką vilkas pasakys,
Jei su juo nesidalins?
Lapė, jam suktai padėjus
Ir trobos duris pravėrus
Pasodino tą zuikelį.
Mato – ruošia ji stalelį.
-Kam stalelį miela puošia,
Ką pietums geroji ruošia?
-Tuoj sugrįš namo vyrelis,
Mano mylimas vilkelis.
Lapė, stvėrus jo ausis
Ir piktai kad pasakys
Iš tos laimės išsivėpus:
-Tu esi tik mano pietūs!..
PRIE NEMUNO 1812-AISIAIS…
MOKINYS:
Ką prie upės jis pamatė,
Ką kariauna ten gi statė?
Kur ketino įsibrauti,
Kur panoro karaliauti?
MOKYTOJAS:
Vasarėlės vidury
Ir kareivių apsupty
Rusijos link jis žygiavo,
Nemunas sau tyvuliavo – – –
Statė tiltą per upelį,
Didį Nemuną, berneli.
Nepabūgo nė minčių,
Kad bus ašarų karčių – – –
Pabalnojęs žirgą dailų
Ir nutaisęs žvilgsnį reiklų
Atidžiai visus stebėjo.
Ak, kariauna jį mylėjo!
Jis jiems buvo lyg viltis,
Bet skausminga jo lemtis.
Laukė jo skaudi tremtis
Ir paniurėlė mirtis…
MOKINYS:
Kai skaičiau aš apie jį,
Krito dėmesys vat į…
MOKYTOJAS:
…ar smalsumas neramina?
Ar mylėjo Žozefiną?
Taip, jis ją labai mylėjo,
Bet turėt jo negalėjo…
TIK PAVASARIUI UŽMIGUS
Kai ir vėl tave sutiksiu,
Nenustebk, jei aš pravirksiu.
Prisiminus nusivilsiu…
Iš minčių tave ištrinsiu!
Bet širdy vis tiek išliksi,
Ir dėl to jos nekenčiu.
Jei mane susigrąžinsi –
Nebenoriu paslapčių.
Nusivilsiu, gal įniršiu
Tavo paslaptis įminus.
Mano meile, aš sugrįšiu
Tik pavasariui užmigus.
GĖLELĖ
Kai gėlė vėlai sužydi,
Tarp kitų skaisčiau sušvyti,
Suskrenda aplink vabzdžiai.
Ko ir kam? – akivaizdžiai;
Nori meilę jos pelnyti,
Gauti šansą nors mažytį.
Prisiliesti, prisiglausti,
Šilumą tą jaukią jausti.
Su lig ryto aušrele,
Pasidžiaugus saulele
Ta gėlė, vėlai sužydus,
Praeity kažkiek suklydus
Skleidžia grožį neregėtą.
Paslapčia gal užkerėta?..
Gal tai – mergina per jūrą,
Ašarų sukauptą, sūrią,
Per gyvenimo bangas,
Per baisias aistrų audras,
Per dausas ir per pelkynus,
Mindžius praeities purvynus,
Ieško laimės, vis neranda,
Bet jos niekas nesupranta?..
Ta gėlelė – užsispyrus,
O vabzdžiai tokie įkyrūs.
Lenda į akis ir klausia:
,,Ar žinai, jog tu – gražiausia?”
Jai nerūpi, jai vienodai,
Ką ten šneka idiotai.
Kitos pyktį vos vos tramdo
Ir nuo gatvių purvą gramdo.
O vėlyvoji gėlė
Ir jos draugė utėlė
Juokias sau iš pavyduolių,
Prisisiurbusių geluonių.
Pavydėt nėra juk ko,
Nieko gero juk iš to.
Purvas, mieli, tai – pavydas,
Gyvatėlių apraizgytas.
Jau išaušęs kitas rytas,
Auksu saulės nudažytas.
O prabudusi gėlelė
Gundo kvapeliu spungelę.
ŽĖRINTIS MĖNULIS
Ak, mėnuli, oi, žerėk,
Savo žerėsiu kerėk!
Karaliauji ten, aukštai,
Išbučiuotas taip karštai – – –
Negi saulė pabučiavo
Ir kaip reikiant pamylavo?
Nesakysi; paslaptis,
Ak, tokia tava lemtis.
Ten kabi, dangaus kiaurymėj,
Ar neliūdna tau, tamsybėj?
Lyg nuskendęs vis slepiesi,
Iš manęs slapta juokiesi?
Chi chi chi – ir man juokinga,
Bet juk valios man nestinga.
Tu – mįslė neįminta,
Skamba meilės štai nata.
DOBILĖLI BALTASAI
Dobilėli baltasai,
Kur dingai tu, mielasai?
Kaip nujojai, taip nujojai
Ir atgal nebeparjojai.
Sveikinam jau vasarėlę,
Ak, nerimsta motinėlė.
Ak, nerimsta jos širdis,
Gęsta jos menka viltis.
Dobilėli mielasai,
Mano vyre gerasai,
Ak, sugrįžk namo, gi laukiam,
Verkiam, raudam, nerimaujam – – –
***
Sese, sese, sesutėle,
Vargsta mūsų motušėlė.
Vargsta namuose tėvelis,
O išjojęs juk brolelis.
ORUMAS
Paslaptis žinau visas,
Liejau ašaras gausias.
Kaip drįsai tu man meluoti?
Nebenoriu aš gyvuoti…
Ko tau trūko, ko reikėjo,
Negi ji labiau mylėjo?
Kaip suprasti išdavystę?
Tai nebuvo tik kvailystė.
Buvo tai kur kas daugiau,
Vėl pamilti aš bijau.
Vėl aš būsiu nuvilta,
Atrasta ir pamesta.
Mudu buvome laimingi,
Dviese prieš visus galingi.
Juokėmės kartu juk, verkėm,
Vienas kitą šitaip gerbėm.
Man beliko tik orumas,
Tau – kaltė, o jai – godumas.
Buvo linksma jums, tikiu,
Na, nelaimių nelinkiu.
Mano kūnas man šventovė,
Eroto strėlė prašovė…
Taip, prašovė jis pro šalį,
Nešdinkis iš čia, bevali – – –
STIRNA LAPINO ŽMONA
ŠARKA:
Lėk, stirnaite, lėk tik lėk,
Lapinas šalia, skubėk!
Jam papulsi į nasrus
Ir labai blogai tau bus!
Pasivys ir bus bėdų,
Ak, stirnaite, kaip graudu!
Dar jauna esi, liauna,
O jam niekad negana.
PASAKOTOJAS:
Stirna spąstuose įklimpo,
Kanopėlės, vat, užklimpo.
Lapinas gražiai padėjo,
Jos suėsti nenorėjo.
Jis stirnaitę juk pamilo
Ir visa giria sukilo!
Stirna lapino pati?
Juk absurdas! Chi chi chi!
ELNIAS:
Netekėk, stirnaite, ne,
Pasirink geriau mane!
Elnias aš tvirtų kanopų,
Kam tau rinktis kvailį slopų?
STIRNA:
Jam jaučiu prisirišimą,
Tarsi meilės atgimimą.
Jis padėjo man bėdoj
Ir esu taikoj puikioj!