2024-ųjų TOP10 skaitomiausios knygos bibliotekoje
Pasitikus naujuosius metus, skubame su skaitytojais pasidalinti TOP10 skaitomiausių knygų 2024-aisiais sąrašu. Galbūt kuri nors knyga vis dar yra jūsų „Perskaityti“ sąraše ir dabar pats metas ją prigriebti? O galbūt visas jau skaitėte?
Kaip ir 2023-aisiais, Delia Owens ir „Ten, kur gieda vėžiai“ (2020, BALTO) užima pirmąją vietą Molėtų viešosios bibliotekos skaitytojų širdyse. Ši knyga ir vėl tapo bibliotekos skaitomiausia metų knyga.
Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą. Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo”. Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.
Antroji daugiausiai skaityta knyga norvegų rašytojo Aslak Nore „Kapas Jūroje“ (2023, Obuolys).
Prieš ketvirtį amžiaus Vera savo memuaruose aprašė šeimos tragediją – karo laikų laivo katastrofą, tačiau niekas neturi viso jų teksto – visa istorija išdalyta dalimis ir atiduota saugoti skirtingiems žmonėms. Jos anūkė Saša nutaria surasti rankraštį ir išsiaiškinti tiesą.
Padedama susikompromitavusio slaptojo agento, turinčio savų motyvų, ji imasi narplioti šeimos praeities labirintus – tamsią ir dramatišką istoriją apie paslaptis, išdavystes ir pasmerktą meilę.
Tačiau tiesos ieško ne tik jie. Ir netrukus ne vienai gyvybei ima grėsti pavojus…
Trečia vieta – Karen Swan „Paskutinė vasara“ (2023, Tyto Alba).
1930-ųjų vasara atokioje laukinėje Škotijos saloje, atrodo, niekuo neypatinga: salos krantus skalaujančios Atlanto vandenyno bangos, niekada nenurimstantis vėjas, šimtų tūkstančių paukščių klegesys ir už 67 kilometrų likusi civilizacija. Tad netikėtai į salą atplaukęs Damfriso grafas ir jo sūnus lordas Šoltas akimirksniu sujaukia įprastą salos gyventojų kasdienybę. Jų vietos gide paskiriama Efė Džilis – laukinės dvasios mergina, kasdien kovojanti už vietą tarp salos vyresniųjų.
Visą nepaprastą savaitę Efė svečiams rodo gražiausias salos vietas, į širdį įsileisdama dar niekada nepatirtą jausmą – meilę. Uždrausta dviejų jaunų žmonių meilės ugnis vis labiau įsiliepsnoja ir Efė negali patikėti savo laime. Tačiau netrukus salos žmones sukrės jų gyvenimą sugriausianti žinia, o Efė bus priversta kurti savo pasaulį ir laimę iš naujo.
Ketvirtoji vieta – Kristin Hannah „Angelo ašaros“ (2008, Gimtasis žodis).
Kai Mikaelą Kambel, mylimą žmoną ir mamą, ištinka koma, jos vyrui Liamui tenka rūpintis šeima ir išsigandusiais vaikais. Jis kasdien sėdi prie lovos, pasakoja jai apie gražų jųdviejų susikurtą gyvenimą ir vis tikisi, kad žmona pasveiks.
Paskui sužino jos praeities paslaptį – apie buvusią santuoką su Džuljanu Trū. Tai vyriškis, kuriam jokia moteris negali atsispirti ir kurio negali pamiršti. Liamas supranta, kad tik Džuljanas Trū gali padėt Mikaelai pabusti iš komos.
Penktoji vieta – Eleanor Shearer „Upe, vesk mane namo“ (2023, Tyto Alba).
Barbadosas, 1834-ieji. Skelbiama vergovės pabaiga, tačiau laimės šūksnius greitai užtemdo žinia, kad pagal įstatymą buvę vergai plantacijose turės atidirbti dar šešerius metus. Išsvajota laisvė tėra naujas tolesnės prievartos ir beteisiškumo vardas, todėl Rachelė supranta, kad vienintelė išeitis – bėgti. Ji ryžtasi rizikuoti ir pamėginti rasti penkis iš jos atimtus vaikus.
Ji nesustoja. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio, per cukranendrių ir kavamedžių laukus, sraunius vandenis, tankius Britų Gvianos miškus, kaitros išdegintas Trinidado plynes. Michėjas, Merė Greisė, Mersė, Čerė Džeinė, Tomas Augustas – penki tarsi malda kartojami vardai, penki Rachelę persekiojantys veidai. Ji nebus laisva, kol jų neras. Rachelė nurims tik sužinojusi, kas jiems nutiko.
Šeštoji vieta – Alyson Richman „Prarasta žmona“ (2019, Tyto Alba).
Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos; nenuostabu, jog mergina pasuko į dailės studijas. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų – atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą…
Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.
Septintoji vieta – Colleen Hoover „Viskas primena tave“ (2024, Baltos lankos).
Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.
Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.
Aštuntoji vieta – Lucinda Riley „Drugelių kambarys“ (2020, Tyto Alba).
Pouzei jau greit sukaks septyniasdešimt; ji vis dar tebegyvena didžiuliame name Safolke, kur praėjo jos vaikystė ir kur ji pati užaugino du savo sūnus. Čia visi jos prisiminimai, anksti žuvusio tėvo drugelių kolekcijos, visą gyvenimą puoselėtas nuostabus sodas. Tačiau namas didelis ir senas, o ji – viena. Netikėtai į Pouzės gyvenimą įsiveržia Fredis, jos jaunystės meilė, kuris paliko ją prieš 50 metų nieko nepaaiškinęs, – ir gyvenimas pradeda kunkuliuoti… Bet labiau už viską jai norisi išsiaiškinti, kur ir kodėl kadaise dingo Fredis. Pasirodo, jos buvęs mylimasis ir jos vaikystės namas saugo didžiulę paslaptį…
Devintoji vieta – Shelley Read „Tekėk lyg upė“ (2024, Alma littera).
Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.
Dešimtoji vieta – Santa Montefiore „Pilies šešėliuose“ (2019, Alma littera).
Lukai Čanselorui – keturiasdešimt vieni ir jis ką tik suprato, kad jo gyvenimas tuščias. Visa, dėl ko vyras gyveno ir dirbo iki šiol, neturi prasmės. Prestižinis finansininko darbas, daugiau nei milijono metinis atlyginimas, gražuolės moterys – visa pabodę, kvaila ir nebeteikia pasitenkinimo. O dar nenusisekusi santuoka, tad jis beveik nepažįsta dviejų mažamečių savo dukrų.
Apsisprendęs keisti gyvenimą, Luka meta darbą ir išvyksta į tėvams priklausančią Montelimonės pilį Italijoje. Tačiau pasakiško grožio vieta ne tokia rami ir taikinga, kaip Luka tikisi. Pilyje nuolat šurmuliuoja iš visos Europos suvažiavę ekscentriški motinos svečiai, o draugiją jiems palaiko praeities šmėklos. Bendraudamas su svečiais ir vietiniais, Luka išgirsta apie keistą paslaptį. Ją aiškinantis ir bandant rasti atsakymus į rūpimus klausimus, vyro laukia netikėti atradimai, keisti likimo posūkiai ir akistata su savimi pačiu.
