„Parašyta Molėtų krašte“: Gabija Plukė

Molėtų krašte buvau pirmą kartą. Šis kraštas – man dar neatrastas Lietuvos kampelis, kurį man visada gaubė magija. Mane itin traukia ežerai, ežerų dugnai ir juose besislepiančios istorijos, tad kurti ir rašyti būtent šioje rezidencijoje man buvo nepakartojama patirtis.
Rašydama itin mėgstu stebėti aplink verdantį gyvenimą ir jį įpinti į savo kūrybą. Tad iš šio ežerais užlieto krašto išsivežu ir į žodžius įpynu šiuos dalykus: instrukciją, kaip Palaimintasis gali tapti Šventuoju, legendą apie giedantį raitelį, muziejininkę, kalbančią apie muziejaus pastatą lyg jis būtų gyvas, o ji čia tik tam, kad jį prižiūrėtų tarsi gyvą padarą, arklius, rupšnojančius žolę prie Etnokosmologijos muziejaus pastato.
Molėtų kraštas pilnas kontrastų, jų pilna ir mano kūryba – žiūrint į Saločio ežero paviršių savo
atvaizdų matau daugiau nei vieną.
Dėkoju organizatoriams ir visoms sutiktoms bibliotekininkėms bei muziejininkėms už šiltą
sutikimą!

Ištrauka iš šiuo metu rašomo ekofeministinio katastrofinio romano:

Alma, matau tave pro lietaus lašais apkibusį stiklą. Tavo blauzdos apglėbtos ežero vandens,
tavo plaukus keičia nendrių lapai. Matau, kad tavo pėdos įaugę į dumblus, tavo kojų pirštus
surakinę įsisiurbusios dėlės. Ir, vis vien, aš tave matau, Alma, ir pati noriu būti ten, jausti
vilnijančias bangų putas ir įtekančius šaltinius. Bet aš negaliu, mano kaulai – iš paprasto
kalcio, o plaukai susukti iš cukraus vatos. Alma, tavęs nenuneš jokia vandens srovė, tavęs po
žemėmis neįtrauks jokia smegduobė. Tu prasižioji ir iš tavo burnos iškrenta šaltas pavasario
rytas.
Alma sako:
Mano name – tame apleistame, talpinančiame visą vandenyną – rytais pro vieną bestiklį langą
and banguojančio vandens lūžta saulė. Atrodo, kad kas aukščiau sutrupina ją kaip duoną
balandžiams ir paberia ant mirguliuojančio vandens. Pastebėjau, kad visada intuityviai apeinu
blizgančias vietas, nenoriu saulei trukdyti. Visada kažkaip bijau visiems trukdyti.

Šįryt įsidrasinu ir atsisėdu ant palangės būtent ten, kur ankstyvo ryto spinduliai liejasi
vidun, ant mano vandenyno. Man sėdint ant palangės, ant vandens paviršiaus matosi saulės
nulietas kvadratas, o jo viduryje – mano siluetas: tamsus, trukdantis ryto būčiai. Mano siluetą
plauna bangos, nežinau, kodėl, bet mano vandenyne visada nepaliaujamai talžosi bangos.
Kai suvienodinu savo kvėpavimą su jų supimusi, pradėjau jaustis lyg mane šukuotų viskas,
kas jau buvo ir viskas, kas dar bus. Man taip keista, kad iš visų šalies užkaborių, valdžia
parinko būtent šį kaimelį, šią gatvę. Tarsi kažkas norėjo, kad sugrįžčiau.

Bangoms plaunant mano atvaizdą galvoju apie savo mamą, apie jos mamą, apie tai,
kad abi jos šią gatvę matė būdamos dar jaunos. Kiek jų yra manyje? O kiek visko prasikošė ir
iš manęs liko tik visų moterų, kurios buvo prieš mane, kiautas?

Kartais jaučiuosi daugiau, nei kiautas, kartais mažiau. Kartais esu nubadyta punktyru, o
kartais manyje tiek visko, kad jaučiu, kaip plyšta siūlės. Mama vis kalba apie traumas,
perduodamas iš kartos į kartą. Ji sako, kad bėdas perduodame tol, kol gimsta kažkas, kas bus
pasiruošęs skausmą ne vengti, o pagaliau jį pajausti. Ar aš esu tas žmogus? O gal per gerai
apie save galvoju, ar tikrai tai, ką jaučiu, yra visų kartų jausmai? O kas, jei tas žmogus, kuris
giliai įkvėptų ir leistų sau pajausti visko, ko vengiame, būtų mano dukra? Mama sako, kad
mūsų šeimos karminis prakeiksmas yra tai, kad dukra niekada nesutaria su mama. Kažin ar
mano mergaitės jau manęs nemėgsta? Ar jų aš jau nesuprantu? Tik dėl to, kad nelemta?

Vanduo sunkiasi kiaurai mano siluetą ir aš galvoju, ar mėnulyje jausiuosi kitaip. Galbūt,
perskridus tuos 384 tūkstančius kilometrų vakuumo ir kojoms palietus dar neišvaikščiotą
žemę, suprasiu, kad čia mano mergaitėms ir vieta. Man numirus, tikriausiai, greičiau, nei
žemėje, mano mergaitės būtų pirmosios tikros mėnulio gyventojos. Kažin, ar mano kaukolė
bus palaidota po mano mergaičių namo slenksčiu? O Jokūbo? Ar, tūkstančius metų nuo mano
mirties, mėnulio archeologai iškas mano kaulus ir stebėsis, kad žmonės, net to nežinodami,
iš naujo pakartojo civilizacijos sukūrimo mitą ir savo miestus pastatė ant mirusiųjų kaulų?

Tikiu, kad mėnulyje žmonės nestatys gynybinių sienų, neturės jose skylių šautuvams,
patrankų sviediniams ar lankininkams. Apsiveju kojas rankomis ir žinau, kad ten, mėnulyje,
būsime futuristinis Jericho miesto tęsinys ir ateities archeologai aikčios, kaip, sąmoningai, ar
ne, pakartojome tai, kas buvo prieš tūkstančius metų. „Pirmąjį mėnulio miestą juosia siena,
nusagstyta bokšteliais“, pranešimus erdvėlaiviuose skaitys jie. „Visą laiką galvojome, kad tai
buvo pastatyta karo sumetimais norint apsiginti nuo kitų pirmųjų gyvenviečių, tačiau dabar
žinome, kad, priešingai nei viduramžių miestų struktūra Žemėje, šio miesto siena buvo
pastatyta tam, kad gyventojai galėtų apsisaugoti nuo mikro meteorų ir radiacijos, ne nuo kitų
žmonių sukelto žiaurumo. Bokšteliuose, kuriuos anksčiau laikėme gynybiniais, niekas
nebudėdavo su ginklais. Jie buvo pastatyti tam, kad gyventojai galėtų stebėti žvaigždes ir
vandenyje paskendusią žemę.“ Visi tuomet aikčiotų, kai kurie žmonės ir kiti gyviai brauktų
ašaras – mes niekada nebuvome žiaurūs, bent ne pradžioje. Galbūt, kažkur pačiame savo
centre, nulupus kiautus, vis dar tokie esame.

Taikaus mirusio Jericho miesto sienoms juosiant mano mintis, atsistoju į saulės šviesa
nudažyto vandens kvadrato vidurį. Užmerkiu akis atsisukusi į saulę, kurios, kasdien, gauname
vis mažiau ir mažiau. Mokslininkai sako, kad dėl potvynio debesys nebeišsisklaido ir ilgainiui
visas dangus bus prarytas amžinos pilkumos. Tikiuosi, kad išvyksime dar tam neįvykus.

Nuotraukų autorė – Gabija Plukė.

Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.