„Parašyta Molėtų krašte“: Rugilė Audenienė
Šiandien, bėgdama darbinių dienos pietų, Stiklių gatvėje susitikau rašytojų programos „Parašyta Molėtų krašte“ kuratorių Juozapą Blažiūną. Su dienos pietumis rankose. Kvietė užsukti apžiūrėti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros salę, bet neturėjau laiko. Vilnius kartais tiesiog sukurtas laiko neturėjimui – štai ir dabar, pakeliui iš pietų, kavinėje nuotoliu gesinu autoriaus krizės gaisrą (esu žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius“ redaktorė, pasitaiko). O Molėtai sukurti lėtam laiko turėjimui.
Aišku, į kelionę projekto „Parašyta Molėtų krašte“ rezidencijon Girsteikiškyje, kur penkiese turėjome savaitę gyvuoti ir rašyti, daiktus dėjausi ne lėtai – susiverčiau daugelį jų paskutinę akimirką, jau po vidurnakčio. Bet kuo gilyn į Molėtų pusę, tuo darėsi laisviau kvėpuoti nuo užkerpėjusių pareigų. Palauks.
*
Šiame projekte dalyvauju jau ne pirmą kartą, ir žinau, kad kiekvienas atvykimas apgaubia paprastumo ramybe, žmonių nuoširdumu ir – būtinai duoda vieną ar kitą išbandymą. Ar pirmą kartą židinį kurti, ar vienatvei į baisią akį žvelgti. Apsigyventi su kitais rašančiais, kurie gyvena, iš pirmo žvilgsnio, nepažintuose pasauliuose. Be lygintuvo išsilyginti sijoną susitikimui su skaitytojais. Šį tą naujo ištraukti iš savo minčių ežero, išdrįsti išsimaudyti lediniame vandenyje. Sulaukti įvairiausių ženklų, bet tik paskui išsiaiškinti, ką jie reiškia.
Sodyba, kurioje gyvenome, kartais atrodydavo šviesmečiais nutolusi nuo skubėjimo perdegime liepsnojančio pasaulio. Ir labai gerai, kad yra vietų, kur galima išgirsti ežerą (ir save) kvėpuojant. Kur šeimininkai ateina pasikalbėti ir iš tikrųjų pasikalba, ne vien paklausia, tai kaip jūs čia, a, gerai, bėkim, nėra laiko. Net bibliotekose čia yra laiko pačiupinėti knygas lentynose, jas išsirinkti, o paskui dar ir su darbuotojomis, kitais skaitytojais aptarti. Kažkas net suranda laiko suslėgti sūrį, kurį pjauname po knygų pristatymo.
**
Šio projekto metu ir rašėme, ir vos ne kasdien keliavome į susitikimus, įdomias vietas. Lėtumas padiktavo ritmą – mažai užsirašinėjau, nedaug fotografavau, bet vaizdai ir istorijos vis tiek į mane įsikibdavo.
Štai, pavyzdžiui, šįkart buvo nemažai sąsajų su Alanta.
Paskutinę dieną keliavome į Alantos dvarą apžiūrėti Dionizo Putnos (1892-1964) fotografijų parodos. Jis talentingai ir su meile dokumentavo visą apylinkių gyvastį – ir pievos, ir žmonės, ir vištos, ir vandenys, ir žydo kalvio šeima, traukianti su arkliais per senų medžių alėją, ir indus plaunanti gydytoja su mama virtuvėje, ir iškylautojai prie upės, net į šukuoseną panašus žydintis krūmas ten gyvena savo ritmu. O alantiškių portretai kokie įsimintini – žvelgia kiaurai tie nepažintieji praeities žmonės! Vietiniai D. Putną pavadindavo „bambizu“ ar „latviu“, kokia netikėta gija – juk Biržuose, iš kurių esu kilusi, „bambizais“ tarmiškai įvardindavo reformatus. Fotografas savo kraštiečiams taip į kraują buvo įaugęs, kad sakydavo ne einą fotografuotis, o susiruošę „putnuotis“.
Įdomu tai, kad D. Putna, tyrinėjęs savo kraštų veidus ir peizažus, dar keliavo ir po tarpukario Lietuvą, išlikę jo vertingų nuotraukų su tiltais, pavasariniais potvyniais. Gaila, kad sovietinė valdžia sunaikino beveik visą fotografo archyvą, jo nuotraukas, kauptus kultūros leidinius, kuriais dalindavosi su vietiniais.
Užeiname Alantos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčion. Prienavyje zyzia pavargusi nuo dienos musė. Saulė glosto kolonas. Nors čia pat, prie bažnyčios kojų, kapinaitės, kuriose palaidoti vyro seneliai, proseneliai, bažnyčios viduje dar nesu buvusi. Nors čia pat ir parduotuvė, kurioje, aplankę kapus, vis užeiname ko nors skanaus, gražaus nusipirkti – tęsiame šviesios atminties uošvio ir anytos tradiciją, niekada giliau nesidomėjau, kokia anksčiau buvo šio gražaus pastato paskirtis. Pasirodo, tai XVIII amžiaus pirmojoje pusėje statyta Alantos smuklė su akmenų mūro pamatais.
Sekmadienio vidurdienį, rodos, visi Alantoje valgo kebabus, pravažiuoja, praskuba, į dėvėtų drabužių turgelį užsuka, o mes ant suolelio pavėsyje laižome ledus ir stebime tą lėtą gyvenimo kroniką. Išvažiuodami iš Alantos pro automobilio langą matome, kaip vieškeliu traukia jaunuoliai, ką tik bažnyčios kieme piešę rozetes ir bokštus – tikriausiai vyko koks nors pleneras.
***
Gedulo ir vilties dienos išvakarėse netikėtai esame pakviečiami skaityti sovietų ištremtųjų ir represuotųjų vardų Molėtų aikštėje. Vyksta akcija „Atminties neištremsi“. Einame po vieną prie mikrofono, skaitome po puslapį su vardais ir pavardėmis tų, kurie buvo ištremti, ir likimais: „grįžo“, „negrįžo“, „likimas nežinomas“. Iš rašytojų einu skaityti paskutinė, ir paskutinė pavardė mano puslapyje – Vytautas Audenis. Kaip taip nutinka? Juk tą puslapį galėjo perskaityti bet kas kitas. Dabar aiškinamės, ar tai žmogus, susijęs giminystės ryšiais, ar ne, nes Audenių tuose kraštuose esama. Tokių neatrastų mažųjų istorijų pilna Lietuva.
****
Mėgdavau sulaukti, kol tamsoje ištirps beveik visos sodybos ir aplinkinės šviesos. Kartais būdavo kiek baugu užversti knygą, kompiuterį ir užgesinti naktinę lempelę, nes tuoj apsemdavo tyla ir tamsa. Bet ir gera žinoti, kad buvo laiko paskaityti, parašinėti iki pusiaunakčio ar ilgiau.
Rezidencijoje tęsiau kasdienį, jau ketverius metus trunkantį, haiku rašymą. Jeigu būčiau Jonas Mekas ir turėčiau kinematografinių polinkių, imčiausi kameros, bet dabar tiesiog fiksavau visokius blyksnius haiku vaizdais. Štai ką parašiau Molėtų kraštuose:
1498
baltasis garnys
pievoj žliugsinčius žingsnius
mano išgirdo
1499
iš medžio į plaukus,
iš plaukų į balą
krito vabalėlis.
1500
iš lubinų gatvėn
šokąs kiškis sustingsta --
sustoju ir aš.
1501
lydekų lietus.
ežero veidrody blykst
lelijos geltonis!
1502
garsas atkaklus
tykiai rašant terasoj -
pietauja meleta.
1503
miško keliukas.
jo pabaigoj elnias krūmą
godžiai skabo.
1504
tirpsta ledai.
rožiniai flamingai tvenkiny
pavargę
1505
vėjas per kojas
sušlapusias ežere.
erškėtrožių kvapas
1506
saulės ploteliai.
bažnyčios prienavy
musės zirzena.
Nuotraukų autorė – Rugilė Audenienė.
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.
