„Parašyta Molėtų krašte“: Aistė Šopienė
Ši vasara buvo kitokia: šykšti saulės ir šilumos, perdėm lietinga. Ypatingai šį sezoną laukiau dviejų datų: savo jubiliejaus ir rezidencijos Molėtuose. Kai sužinojau, kad esu pakviesta į pastarąją, net nustojau rašyti. Atrodė, kad knyga paaugliams geriau bręs ramybėje, ant ežero kranto. Čia turiu paminėti, kad esu keturių vaikų mama ir vasaromis mūsų namai pavirsta į dūzgiantį avilį. Ruošiausi gimtadieniui ir vis žvilgčiojau į orų prognozes. Man pasisekė – tą dieną nušvito dangus, ryškiai plieskė saulė ir draugai bei giminės gausiai susirinko pasveikint. Atšventėme su trenksmu! Po gimtadienio, labiau pavargus, bet su dar didesniu užsidegimu spirgėjau, kaip noriu į rezidenciją. Jau net prognozių nebežiūrėjau, buvo vis vien, kad tik pabūti ir rašyti, rašyti… Pagaliau išaušo ta diena! Dar pradžioj atsargi, truputį debesuota. Keturios rašytojos susitikome su koordinatorium ir bibliotekos darbuotojom susipažinti. Pradžioj svetimi, bet pasiryžę bendrai kelionei. Rezidencija prasidėjo ir ach kokia dovana – ir šilumos ir saulės, ir malonaus vandens ežere. O aplink tokia ramybė: naktį žvaigždės įžiebia dangų, paryčiais žvėreliai prie durų palieka dovanų. Pati gamta kvietė gerti įkvėpimą. Juk ne vien ja važiuota pasilepinti. Norėjau, o ir kitaip negalėjau – rašiau. Mano laikinuose namuose, kambaryje prie lango gimė veiksmas. Taip pat iš pradžių nedrąsus ir apimantis taisymą to ką buvau prirašius iš anksčiau. Tada įsibėgėjau, prikūriau daugiau siužeto posūkių, iššūkių ir malonės dovanų savo veikėjams. Susitikimai kaimelių bendruomenėse, močiučių vaišės, ekskursijos, pokalbiai – viskas pralėkė tarytum vėjo gūsis. Liko prisiminimai ir spyris rašyti. Dar knygos nebaigiau, bet jau esu tame. Iš visos širdies dėkoju!
Ištrauka iš rašytojų rezidencijoje rašyto kūrinio „Savanorė”:
Tą patį vakarą mama išeina į darbą ir aš lieku viena. Ji jau kelias pamainas per naktines palieka mane namie vieną. Toks sprendimas buvo mūsų trijų – mamos, tėčio ir mano. Pradžioj buvo nejauku, bet dabar gavoju, kad jau pripratau. Išsimaudau duše, šampūnu kruopščiai išmuiluoju plaukus, kelis kartus perskalauju vandeniu. Dar kartą procedūrą pakartoju. Kiek laiko rankšluostyje padžiuvusi galva vėl ima niežėti. Nors dažniausiai šukuojuos šepečiu, dabar imu šukas. Braukiu, braukiu per šlapius plaukus, kol šukų dantys įstringa tarp susipynusių sruogų. Išpainioju jas, žvilgteliu į šukas. O ten kažkas juda! Net klykteliu. Juda. Rimtai. Kas tai?
Priartinu šukas arčiau akių, tarp dantų keli mano plaukai, o ant jų trys vabalėliai. Jie šviesiai rudi, beveik permatomi, greitai kruta, judindami mažytes kojytes. O gal žnyples? O siaube! Aš panikoj ir jau visai bijau būt namie viena. Vis dar įsisukus į rankšluostį ir varvančiais plaukais nubėgu į savo kambarį. Ten telefonas. Skambint mamai, ar tėčiui, ar pačiai išsiaiškint kas tai? Į Google įvedu „vabalai galvoje”, randu kelis straipsniu: „Žmogaus kūno parazitai”, „Kažkas ropinėja po jūsų odą?”… Nuo vaizdinių darosi šlykštu, sužiaukčioju, beveik iki vėmimo.
Tai čia tikriausiai utėlės – galiausiai suprantu. Ant šukų jos jau tik dvi. Kur dar viena? Nušoko ir įsisiurbs į kitą kūno dalį? Ne, straipsnyje rašo, kad jos „galvinės”. Atsidusus tualetiniu popieriu nubraukiu ir kitas dvi nuo šukų. Bet ką dabar daryt man su savo galva? Nieko nebus, nors žinau, kad į darbą galiu skambinti tik ekstra atveju (čia toks ir yra) surandu mamos numerį ir spaudžiu žalią ragelio simbolį.
Mama atsiliepia ne iš karto.
– Klausau, – išgirstu uždususį jos balsą. Matyt bėgo su telefonu pasislėpt nuo kitų akių, – Selina, kas atsitiko?
– Man atrodo aš turiu utelių, – išlemenu.
– Ta prasme – utėlių?
– Nu man jau kuris laikas niežti tą galvą. Kątik išsimaudžiau, šukavaus ir radau ant šukų. Tris utėles, – jau beveik verkiu.
Kitame ryšio gale tyla. Mama tikriausiai mąsto. Papučia oro į ragelį.
– Ką man daryti? – klausiu nebeiškentus aš.
– Palauk manęs ryte, kažkaip tą reikalą išspręsim.
– Tai man neiti į mokyklą?
Vėl tyla. Mama galvoja, po to išberia greitakalbe:
– Taip negerai. Mokyklą praleisti negerai. Čia ne kokia liga. Tik parazitai. Jaučiu iš mokyklos ir pasinešei. Reikia pranešt mokytojai, kad yra klasėj utelių. Bet dabar, tegul tuo rūpinasi tavo
tėvas. Paskabink jam, tegul nulekia į vaistinę, tegul nuperka šampūnų nuo utelių ir išsiplovus galvą eik ryt į mokyklą.
– Bet mama… – nebežinau ką jai sakyti. Labiausiai man kliūna jos žodžiai dėl pranešimo į mokyklą.
– Aš tikrai neturiu laiko dabar kalbėti, paskambinsiu tau vėliau, per pertrauką, – pasako ji ir padeda ragelį.
Stoviu akis įdėbusi į telefoną ir dar kartą perkratau galvoje ką ji pasakė. Skambinti tėčiui, šampūnas iš vaistinės, mokykla, pranešti, kad turiu utėlių. Nė už ką gyvenime! Negalime šito jiems sakyti. Kad aš turiu utėlių – juk mane gyvą sudraskys, niekas net šalia nenorės sėdėti.
Šiandien mama tikrai niekam neskambins, rytoj kažkaip reiks ją įtikint, kad neskambintų į mokyklą. Šiurpas eina per kūną, primindamas, kad aš dar beveik nuoga. Paknopstom apsivelku megztinį, įsliuogiu į kelnes. Vėl skambinu:
– Tėti, man reikia tavo pagalbos, – jam atsiliepus sakau.
– Kas atsitiko, pupsikai?
– Ar gali nuvažiuot į vaistinę?
– Dabar? – jo balsas sutrinka.
– Vaistinės dar dirba? – garsiai pagalvoju ir žvilgteliu į laikrodį ekrane: 20:40, – man reikia šampūno, – patyliu susigėdus, – nuo utėlių.
Tėtis atrodo atsikvepia.
– Jau buvai išgąsdinus. Tai OK, šampūno tau privešiu, turim jo namie.
Ar teisingai supratau? Jis turi jo namie? Pas Elvyrą? Tuose švariuose ir išpuoselėtuose namuose. Tada man viskas tampa aišku. Rugilė per jo gimtadienį turėjo utėlių. Aš nuo jos užsikrėčiau.
–
Tėtis atvažiuoja po gero pusvalandžio. Įleidžiu jį į namus. Kažkada buvusius ir jo, bet dabar nė pėdsako tų parėjusių dienų nelikę.
– Štai, – koridoriuje jis man paduoda paketėlį.
– Ir ką man su juo daryti?
– Galiu padėti. Jei leisi užeiti.
Aš praleidžiu jį atsišliedama į sieną.
– Užeik, žinoma.
Tėtis atsipalaidavęs, vienas jo marškinių skvernas išlindęs iš džinsų. Nuseku jį į vonią. Jis apsižvalgo:
– Duok šukas, reikės gerai į plaukus įtrinti. Ir kokį maišelį galvai aprišti.
Esu mačiusi, kaip mama maišeliu aprišusi galvą laukia kol palukų kaukė įsigers. Pati to niekad nesu dariusi. Kad tik padėtų man tų parazitų atsikratyt. Kol kas jam nesakysiu, kad jais apsikrėčiau nuo Rugilės. Man nesmagu.
Viską ko prašė suradusi grįžtu pas jį į vonią. Jis sėdi ant uždaro krepšio nešvariems skalbiniams, tyrinėja šampūno nuo utėlių buteliuką.
– Prisimenu, kai paskutinį kartą tau ploviau galvą. Visai dar mažas pupsikas buvai.
– Aš neatsimenu, – kažkodėl griežčiau atkertu.
Šukomis tėtis man praskiria plaukus, užlašina šiek tiek šampūno, pašukuoja ir pakartoja tai su kita puse galvos. Judesiai griežti, bet tikslūs, jaučiasi, kad pratęs tvarkytis su įrankiais, o ne su dukters plaukais. Net ir šitą nemalonią procedūrą jis daro vyriškai, užtikrintai, tarsi nebūtų nieko gėdingo – tik dar vienas darbas, kurį reikia atlikti.
– Mamai sakei, kas atsitiko? – baigęs klausia.
– Sakiau. Ji man ir patarė tave išsikviesti.
– Mhm, gerai. Užsidėk dabar maišelį ir kokias dvidešimt minučių palaikyk. Po to nuskalausi ir bus viskas. Ai tiesa, dar čia yra tokios šukutės – negyvėlėms utėlėms iššukuoti.
– Fui! Tėti! – pasišlykščiu aš.
Jis sukikena ir paduoda likusį paketėlio turinį man.
– Pasilaikyk ir šampūną. Jei reiks pakartoti.
Tėtis stojasi nuo krepšio, ranka pasitvarko marškinius, aiškiai ruošiasi išeiti. Man pasidaro baugu, kad liksiu viena su savo negyvėliais parazitais galvoje.
– Palauk… – išsprūsta man. – Gal dar pabūk.
Jis pasisuka, nustebęs. – O kam? Juk jau viską padarėm.
– Nežinau, – nusuku akis, – tiesiog… nelabai noriu dabar būti viena.
Dar galvoje šmėžteli mintis, kad labiausiai dabar norėčiau būt su Ernesta. Kodėl pas ją nenuėjau, kai aptikau utėlių galvoje? Dabar jau vėlu, ji tikriausiai ruošiasi miegoti.
Jis gūžteli pečiais, bet veide kažkas sušvelnėja. – Jei nori, galim paskambint mamai, ar ji sutiktų, kad aš likčiau.
– Ji dabar dirba, užsiėmus.
– Tai ką nori, kad daryčiau? – jis gūžteli pečiais.
– Ji sakė man per pertrauką paskambins, tada jos ir paklausiu.
Tėtis išsitraukia iš kišenės telefoną, parašo kažkam žinutę. Po minutėlės jis suskamba jo rankose. Suprantu, kad būtų nemandagu klausytis, tai sakau:
– Užkaisiu mums arbatos.
Nuslenku į virtuvę viena ausim girdėdama, kaip jis kažkam aiškinasi telefonui. Tikriausiai Elvyrai. Tėčio balsas duslus, Jai turėtų nepatikti, kad mano tėtis užsibūna pas savo ex namuose. O man dėl to kažkodėl norisi šypsotis. Paieškau spintelės gilumoje kokio senesio puodelio, kad primintų jis tėčiui čia praleistus metus.
Po dešimties minučių, kai mes jaukiai įsitaisę plepam virtuvėje, vaišinamės arbata su sausainiais, suskamba mano telefonas. Nubėgu į kambarį atsiliepti.
– Kaip tu, Selina? Kas vyksta? Vis neišeina man iš galvos, kaip galėjai užsikrėsti tom utėlėm.
– Viskas gerai, tėtis atvežė šampūno, jis su manim, išplovėm galvą, tuoj eisiu išskalauti.
– Tai jis vis dar su tavim?
– Aha, be jo viena būčiau pražuvus. Mes čia labai gerai leidžiam laiką, – išsprūsta man, po to tik pagalvoju, kaip pavydu turėtų būti mamai.
Ji tyli, kažką galvoja.
– Ar galėtų jis čia likti? Man pasidarė baisu po tų blusų.
Dar kelias ilgas akimirkas patylėjus mama atsako:
– Gal ir gali. Bet ką jam draugė pasakys? – žodį „draugė” ji išburba pro dantis.
– Nežinau, galiu paklausti.
– Ne, geriau nieko neklausk. Jei labai norit, gali jis miegot pas mus. Bet tavo kambaryje. Sutilpsit kaip nors.
– Gerai, – pasidaro šilčiau man ant širdies, bus smagu turėti tėtį šalia, bent jau šį vakarą. – Ir mama?
– Ką?– jos balsas jau vėl nekantrus.
– Nereikia niekam mokykloje pranešti. Tos utėlės tikrai ne iš ten.
– O iš kur tada?
– Vėliau tau pasakysiu. Dabar ramiai sau eik dirbti, – sakau, pati nustačiusi kuo ramesnį balsą. Dar nežinau ką reiks sugalvoti, kokį melą pasakyti.
– Gerai, labanaktis.
– Iki rytojaus, mama.
——-
Nuotraukų autorė – Aistė Šopienė.
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.
