„Parašyta Molėtų krašte“: Agnė Cesiulė
Vis dėlto, kokie paistalai yra tie populistiniai į kultūros valdymą besibraunančios partijos atstovų šūkiai, kad regionai yra atskirti nuo kultūros. Esą yra „elito pažibos“ ir „paprasti žmonės“, ir tarp jų žiojinti bedugnė. Paistalai ir melas. Regionai ne tik neatskirti, tačiau visų pirma patys neatsiskyrę, anaiptol – regionuose kultūros darbuotojai yra aktyviai įsitraukę į įvairiausius kultūros procesus, o dažnai ir patys juos kuria. Šiais metais ne kartą vykau į tolimesnius nuo didžiųjų centrų miestus (pavyzdžiui, į Radviliškį), kur buvau pakviesta skaityti pranešimus kultūros ir kultūros istorijos temomis, o nuvykusi kaskart būdavau maloniai nustebinta, nes susirinkusių auditorijos buvo gal net didesnės nei įprastai susirenka Kaune ar Vilniuje.
Regione sklandžiai vykstančia kultūros kalve dar sykį įsitikinau šią vasarą, dalyvaudama Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projekte „Parašyta Molėtų krašte“. Ir labai noriu (pagaliau) papasakoti apie šią patirtį.
Ankstyvą pavasarį pasirodžiusį kvietimą teikti paraišką į šį projektą atsiuntė draugė, kuriai buvau pasiguodusi, kad dėl laiko stokos nespėju prisėsti prie savo kūrybos (kultūrininkai puikiai žino, kaip dirbdami tiek morališkai, tiek finansiškai svarbius mortų darbus, dažnai turi į šalį pastumti savo vidines marijas). Kvietime buvo skelbiama, kad paraiškos laimėtojai savaitei (pasirinktinai birželio arba rugpjūčio mėnesiais) bus apgyvendinti rašytojų rezidencijoje Molėtų rajone. Ankščiau neteko pakliūti į jokią rašytojų rezidenciją, tiesą sakant, iki tol nė nepretendavau. Nesu žinoma rašytoja ir apskritai tokia savęs nelaikau – dar neišleidau nė vienos knygos ir be keliolikos publikacijų kultūrinėje spaudoje daugiau nieko neturiu. Tiesa, turiu galvoje gyvenančius personažus, susistruktūrizavusį siužetą ir pagrindinės temos idėją bei kalną kūrybos juodraščių, kurių apimtis atitinka trijų romanų apimtį – tai yra labai daug netvarkyto ir nestruktūruoto teksto, iš kurio gal kas ir išeitų. Savaitė laiko, atsitraukus nuo kitų darbų ir buitinių reikalų, būtų maždaug tiek, per kiek galėčiau susikaupusi perskaityti tuos juodraščius ir atrinkti reikiamas ar tinkamas vietas, o netinkamas ištrinti. Tad „Parašyta Molėtų krašte“ man veikiau būtų „Atrinkta Molėtų krašte“. Pats Molėtų kraštas man pažįstamas (nemažą dalį gyvenimo praleidau Aukštaitijoje), tačiau be didelių sentimentų. Ir vis dėlto kodėl gi nepabandžius su šiuo kraštu užmegzti kiek ypatingesnio ryšio? Tad nors ir be didelių vilčių ar lūkesčių, visgi užpildžiau paraišką. Pasirinkau rugpjūtį, laiką, kai atostogausiu. Ir voilà už poros mėnesių gavau atsakymą, kad patekau.
Artėjant rugpjūčiui dar suabejojau, ar tikrai ši išvyka bus prasminga, ar negalėčiau to paties, ką esu suplanavusi, padaryti namie, tai yra čia, mieste. Ne, negalėčiau. Nes čia judesys, čia veiksmas, kultūros lauko kolegos ir renginiai, nuolatos traukiantys ir atitraukiantys mane nuo pačios savęs. Kvietimo atvykti laiške mačiau, kad sodyboje šalia Molėtų gyvensime penkiese – keturios rašytojos (mes dvi kaunietės, viena iš Vilniaus ir viena iš Klaipėdos) ir rezidencijos kuratorius – žmogus taip pat aktyviai dirbantis kultūros lauke, pakankamai žymus, bet man tą dieną dar nepažįstamas. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad rezidencija būsianti labiau stovykla nei rašytojams reikalinga introvertiška buveinė, tačiau šie nuogąstavimai išsisklaidė vos atvykus į Molėtus.
Molėtų autobusų stotyje mane pasitiko kuratorius Juozapas. Pasitiko kaip seną pažįstamą, juokaudamas „Na, ką čia sugalvojai?“. Tiesa, mane ir pačią stebino, ką aš čia sugalvojau. Tad jo pokštas man pasirodė į temą.
Molėtų rajono bibliotekoje, jos didžiuliame ir gražiai sutvarkytame pastate, su kava ir pyragu mūsų jau laukė bibliotekos direktorė ir kitos darbuotojos. Susipažinom, apvaikščiojome pačią biblioteką, darbuotojos papasakojo apie jų iniciatyvas, veiklas ir projektus. Oho, galvojau, kiek šaunių dalykų ir gerų idėjų, kai ko verta ir pasimokyti. Ne vienus metus dirbau Kauno miesto bibliotekoje pačiame Kauno centre, bet čia, bent kol pažindinantis su nauja vieta formuojasi pirmas įspūdis, neaptikau nieko, kuo kauniškoji biblioteka kažkaip ypatingai pranoktų molėtiškę. Kaip tik, radau privalumą – jei dideliuose miestuose kai kurios mažos, suprask, „nepelningos“ bibliotekos uždaromos, tai čia tvirtai laikosi net labai maži, po rajoną išsisklaidę bibliotekos padaliniai ir, sako, jų naikinti niekas čia neleistų. Į dvi iš jų planuojami ir mūsų rezidenčių vizitai – susitikti su skaitytojais. O tų skaitytojų tikrai yra ir jie ateina.
Kaip baigusią literatūros mokslus, mane domino ir šio projekto literatūrinė kartelė. Ir vėlgi nenusivyliau. Jau kelintus metus vykstančioje rezidencijoje yra dalyvavę man ir turbūt daugeliui skaitytojų puikiai žinomi rašytojai, poetai, o kartu ir tie, kurie literatūroje šiuo metu yra bręstantys. Puikiai žinojau dvi poetes, kartu su manimi patekusias į šių metų rugpjūčio rezidenciją, buvau skaičiusi jų išleistas knygas, ne sykį jas sutikusi įvairiausiuose literatūros renginiuose. Čia pat susipažinau ir su trečiąja rašytoja, į Molėtus atvykusią užbaigti jau ketvirtą savo knygą. O kai sužinojusi apie konkurso dydį, tai yra norinčiųjų patekti į šią rezidenciją kiekį (tikrai išsižiojau iš nuostabos), paklausiau, kaip gi organizatoriai iš tokios gausos atrenka dalyvius, kokiais kriterijais vadovaujasi, bibliotekos vadovė man atsakė, kad rezidenciją organizuojanti bibliotekos komanda tiesiog skaito tekstus. Skaito ir mato, kurie jau rašo literatūrą, o kurie dar tik bando, dar tik taiko į rimtesnę kūrybą. Ir, be abejo, atrenka pačius geriausius. Supratau, kad kalbuosi su žmonėmis, kurie puikiai išmano literatūrą. Prisiekiu, pajutau, kokia garbė man teko būti atrinktai iš tos gausybės ir būti šalia pripažintų, patirties turinčių rašytojų.
Sodyba, į kurią atvykome reziduoti, buvo daugiau nei erdvi. Du namai, vienas nuo kito stovintys pakankamai atokiai, bet ne per toli, pakalnėje Saločio ežeras su paslaptinga sala jo vidury, medinis lieptas, ant kurio galėsim gerti kavą, už puskilometrio nedidelis kaimelis su išlikusiais buvusio dvaro fragmentais ir laukai, laukai, laukai. Čia ir ištirpo paskutiniai nuogąstavimų likučiai, kad gal bus sudėtinga būti vienumoje. Ištisą savaitę nuo rytų iki pavakarių susikaupusi skaičiau savo tekstus, braukiau nereikalingus, žymėjausi svarbiausius ir visuminė kūrinio esmė kasdien labiau ryškėjo. Pavakariais apsemta galva, žiūrėdavau į ežerą arba dangų.
Kažkurį vakarą užsirašiau dienoraštin: „Rašytojų rezidencijoje ignoruoju įkvėpimą, ežerą, šios vasaros vienintelę gero oro savaitę, vakarinį pelėdos ūkavimą ir rytinius gervių klyksmus. Ir taip turiu bent trigubai daugiau fragmentų negu reikia. Todėl daugiau neįsileidžiu nieko. Kas rytą leidžiuosi į pirmą aukštą (arčiau žemės), kur dideliame kambary aplink ovalų stalą sėdi Ignė, Konstantinas, Bjornas, Kielė (Cylė) ir atrėmę alkūnes į stalo atbrailą be garso žiūri vieni kitiems į akis. Aš nežinau, ar kas išeis, bet stengiuos. Ir jeigu neišeis galiausiai, tai būsiu bent jau pasistengus.“
Aplinkui stalą sėdinčius personažus buvau palikusi tik vieną dieną, kuomet vykome į kito kaimelio biblioteką susitikti su skaitytojais (išties išvykos buvo dvi, tik aš pirmąją praleidau, dabar gal net šiek tiek gailiuosi). Tame kaimelyje su skaitytojais susitikome prie apžvalgos bokšto ties Baltaisiais Lakajais. Susipažinome, pasikalbėjome ir skaitėme tekstus. Tačiau kur kas svarbesnė už mūsų atsivežtą kultūrą man pasirodė vietinių gyventojų kultūra. Regis, va tie „paprasti žmonės“, tik tokiais pat kultūriškai šviesiais veidais, kokius matau miesto literatūros renginiuose, gal net kažkuo nuoširdesni. Pasitiko mus su vaišėmis nuklotu stalu – ragavome jų paruoštų kelių rūšių žuvies patiekalų, šviežio medaus ir obuolių pyrago bei ypatingo gėrimo ypatingame rankų darbu išdailintame butelyje. Po skaitymų visi kartu – mes, rašytojos, kuratorius, bibliotekininkės, į susitikimą atėjusios skaitytojos ar gal net visai atsitiktinės mūsų skaitymų klausytojos – plaukiojome katamaranu po Baltųjų Lakajų ežerą. Klausiausi vietinių pasakojimų ir šį tą sužinojau apie šio krašto istoriją. Tačiau nebuvo justi, kad tie „mes“, ir kas tie „jie“. Mes buvom tiesiog mes visi.
Paskutinį buvimo rezidencijoje vakarą pasiekiau sau išsikeltą tikslą – visas ilgas, į vieną ilgą dokumentą sugulęs juodraštis perskaitytas, visa kas nereikalinga išbraukta, o kas svarbiausia sužymėta. Ištryniau maždaug pusę ir lengvėjo atsikračius daug balasto. Kad tai, kas liko, virstų vientisa knyga dar laukia milžiniškas darbas, bet tai jau bus kiti etapai, ir galbūt kitos rezidencijos ir kiti regionai, bet be to, ką padariau čia, tie etapai iš viso nebūtų įmanomi. Tą paskutinį vakarą sėdėjome prie namo su tądien sodybon atvažiavusiu sūnum ir kartu žiūrėjome į dangų, kaip tiesiai virš sodybos sukasi gandrų pulkai. Žiūrėjom ir skaičiavom. Šimtas šešiasdešimt keturi. Koks vis dėlto palaimintas šis kraštas, pagalvojau.
Dabar, praėjus daugiau negu mėnesiui po šios rezidencijos, aš suprantu, kokį turtą man padovanojo Molėtai. O tai, kad ten daug kas yra kitaip negu dideliame mieste, yra tik privalumas, nes tokia įvairovė jungia/apjungia/sujungia Lietuvos kultūrą. Ir dėl to nieko dirbtinai daryti nereikia. Viskas vyksta ten dirbančių žmonių dėka, svarbu jiems netrukdyti laisvai kurti tų procesų, kuriuos kuria.
Esu labai dėkinga Molėtų rajono bibliotekos direktorei Nijolei, vyriausiajai bibliotekininkei Skaidrei ir visai jų komandai. Net ne už tai, kad mane asmeniškai atrinko ir priėmė. Už tai, kad daro dalykus. Už tai, kad yra kultūra.
Pridedu savo teksto fragmentus, kuriuos rašytojų rezidencijoje Molėtų krašte iš juodraščio atrinkau į rankraštį.
„TU“
– Jau sakei man tai prieš tris savaites, – Bjornas baksteli pirštu į orą.
Prieš tris savaites Ignė pasakojo jam apie tuos pačius savarankiškai nusistatytus dedlainus. Nieks nespiskeitė, tiktai raudonos linijos pasistūmėjo priekin.
Jauti, mano nematomas, išsigalvotas drauge, jauti? Mes pirmą kartą kalbam taip laisvai, be ironiškos įtampos ir keisto flirto, be maivymųsi ir jūsinimų, be kalbos laužymų bandant kreiptis „tu”. Šį vakarą tu lygiai toks, kokį tave ir sugalvojau.
Tu gi nieko nežinai apie mano gyvenimą, sakau. Nepaisant to, kad perskaitai visas mano in mental way tau siųstas žinutes. Nepaisant to, kad turi mano sielos dalį, nepaisant to, kad kažkada man jį iš naujo dovanojai, tu nieko apie jį neišmanai.
Tu pirmą arba tūkstantąjį kartą klausi, ar man taip nebaisu. Ar nebaisu gyventi taip.
Kasdieną vis sunkiau ir vis sunkiau, sakai. Ir man taip pat.
Kasdieną vis lengviau ir vis lengviau, įveikus tai, kas vis sunkiau ir vis sunkiau.
Aš gi ničnieko apie tai, ką tu išgyvenai, neišmanau. Šįvakar su tavim susipažįstu pirmą kartą. Šįvakar pradedu tave matyti iš tikrųjų.
AMAZONĖ, ARBA KO NEMATAU – TAS NEĮVYKSTA
Kažkas į langą mėto akmenėlius.
Atsimenu, kaip kažkada sakiau vienam jaunuoliui, kad eidama vedžioti šunį, į jo langą mesiu akmenėlį. Kad mesiu taip, jog jis suprastų, kad čia aš. Tada dar nežinojau, kad jis negyvena šitam pastate. Sakiau, mielasis, šitas pastatas – tai buvus gamykla ir čia nėra balkonų. Galvojau, kad balkonas – terasa ant stogo. Galvojau, kad aš jį išsigalvojau.
Prieš keletą dienų mačiau jį parduotuvėj – jis tikras ir aš jo neišgalvojau. Kai pamačiau jį, tyčia nežiūrėjau, kad jis manęs taip pat nepamatytų.
Šįvakar čia triukšminga ir šiek tiek net nejauku. Aš ateinu čionai, tačiau ir tuo pačiu slapstausi. Turbūt per daug pačios savęs. Kažkas už sienos groja roką. Dabar nenoriu roko, noriu disco. Perjungiu Bronski Beat‘o „Smalltown Boy“.
Turn away
Run away
Turn away
Run away
Apsisuk ir bėk, Igne, apsisuk ir bėk.
Iš kūno drebulio jaučiu, kad Bjornas rūko anoj sienos pusėj. Vėliau, praeidama aš tyčia nežiūrėsiu į jo pusę, kad jis manęs taip pat nepamatytų.
Jau dešimt valandų, naktis ir laikas eiti. Bet aš prisidegu dar vieną cigaretę.
Ir dega Amazonėje miškai.
HEROJUS
Jiedu prisidega cigaretes, išpučia ilgus dūmus ir žiūrėdami aukštyn, kaip dūmai kyla, truputį patyli.
– Gal tu norėtum pataisyti mano stogą? – klausia Ignė.
– Ne.
– Tai bent galbūt galėtum ………?
– Ne.
Tu kažkoks tvankus šiandien, pagalvoja Ignė. Ją erzina, kad Bjornas, atsakydamas jai ne, vis viena šypsos. Jis šypsosi tada kai jai nusvyra rankos. Ir dar štai taip šypsodamasis drįsta prie visų atseit retoriškai, šiek tiek per pakiliai paklausti:
– Kas gi bus Ignės herojus?
Jai pikta, kad herojus bus ne jis.
VEIDRODIS
Kielė atidžiai žiūri Ignei į akis.
– O kai jį sugalvojai, ar iškart mylėjai? Ar sugalvojai, kad mylėtum? Ar jau sugalvojus pamilai?
– Ne, sugalvojau tam, kad jis mane mylėtų.
– Kodėl dabar jisai ne trečias? Ar jis dabar labiau kitoks, negu kadaise? Ar mes visi jau kitokie?
– Taip, kitokie, nes mes užaugom. Mes esam įgyvendinę savų svajonių, išmokę daug gerų ir dar daugiau blogų dalykų. Mes bent jau kartą esam per daug pasigėrę, bent kartą esam permiegoję su kažkuo, su kuo neturėtumėm, esam išdavę, pamelavę, ir esam padarę kilnių dalykų, esam pasiaukoję ir nesigailim savo aukos. Dabar jisai ne trečias, nes daug panašesnis į mane. Nes kai matau jo akis, matau savąsias. Ir kai žiūriu į savo akis, matau jo.
– Kaip veidrodis.
– Taip, žiūrėdama į jį, aš matau viską, ką savo gyvenime padariau, ir ko nepadariau, bet galėjau.
– Bet jau dabar ateina ateitis.
ATEITIS
„Ateisiu septintą valandą“, parašo Konstantinas.
Ignė susitvarko kambarį ir laukia. Kol laukia, žiūri praeitin. Net jei jos nemato, mato Bjorno akis ir visą savo gyvenimą jose, ką padarė ir ko nepadarė, tačiau galėjo.
Trys yra laimingas skaičius, man sako praeitis.
Iš tikro, trys – tai nelaimingas skaičius, anądien sakė Bjornas.
Laimingas skaičius – dešimt, laimingas skaičius – devyni, laimingi skaičiai – keturi ir nulis.
Laimingas skaičius – septyni, į lango stiklą beldžia paukštis.
„Septintą valandą ateina tavo ateitis“, parašo Kielė.
Tada skaičiuoja: 3 to 5 to 7. Kas gi bus devyni?
Tą pat akimirką Ignė gauna laišką su egzamino įvertinimu. 9.
Mes vis skaičiuojam laiką dienomis, pro stogo skylę pučia vėjas. Pro stogo skylę girdisi Eurythmics. – Here comes the rain again, – dainuoja Annie Lennox.
Pro stogo skylę tuoj ims lyti.
„Tu atspėjai devynetą“, parašo Ignė Kielei.
„Aš atspėjau ir Ateitį.“
STOGAS
Ignės herojus ateina septintą. Atranda jos namus, įeina, pasisveikina. Tada jie lipa į palėpę. Jis pirmas, Ignė iš paskos. Jis greitai randa ir pataiso čiuožiantį šiferio lakštą, o Ignei atrodo, kad jis taiso jos čiuožiantį stogą.
Ateidamas jis atnešė sriubos ir liepė valgyt. Ignė tylėdama suvalgo. Po to, žiūri, kaip jis derina gitarą, kaip tvarko vandens čiaupą, kruopščiai jį nušveičia. Lėtai sekioja jį žvilgsniu. Jis nė nežiūri į ją, tik tyliai dirba, daro kažką jai. Ignė dėlioja indus į vietas, paskui atsiremia į stalą ir stebi toliau. Staiga supranta, kad nuo dabar jis čia galėtų pasilikti tiesiog taip. Ji žino, kad tai nutiks dar labai negreit, tačiau sprendimą priima dabar. Kai delnu valo nuo jo nugaros palėpės dulkes, pajunta, kad jo kūnas kietas kaip senos obels šaka, bet ir švelnus, kaip Coheno baladė. Jaukus, kaip minkštas rūbas, baltas kaip taika. Ir tai, kad čia net nėra vietos pasidėti jokio vyro kojinėms, tai tampa visiškai nebesvarbu.
Po dviejų savaičių jis sugrįžta. Išsirengia iki pusės ir aukštomis kopėčiomis užlipa ant stogo, prikala vinimis nestabilius šiferio lakštus. Pamanyk, pusnuogis vyras vaikšto Ignės stogu. Atlikęs darbą, greit išeina, tik atsisveikindamas pabučiuoja Ignę. Bučiuoja ne į lūpas, bet ir ne į skruostą – kiek žemiau skruosto, čia.
SNIEGO KVAPAS
Pravėrusi naktinį langą, Ignė užuodžia stogais ateinantį sniegą. Taip keista, kad rugsėjo vidury. Taip keista, kad kai laukiu – neateina. Ateina, kai išlaukus nebelaukiu.
„Užstringu vasaros gailėdama”, šįvakar rašo Kielė.
„O aš esu jau rudeny. Ši vasara – kasmet vis laimingesnė – šiemet buvo laimingiausia.“
WATCHING THEM COME AND GO
– Nebesistengiu, kad kiekvienas būtų laimingas, – sako Bjornas.
Ir Ignė pirmąkart pamato, kad jis užaugo.
Nuo tos akimirkos jis ima eižėt. Nusilupa oda ir nuslenka plaukai, pakinta veido forma ir išnyksta lūpos. Tik liūdnos milžiniškos akys ir tas žvilgsnis, kuris perplėšia per pusę dangų. Kasdieną vos vos juntamai, po mažą mažą lopinėlį, po mažytį įplėšimą. Metai laimės irgi laimė – prisimenu, kuomet mylėjau vieną vyrą, po metų sau taip pasakiau. Tuomet pradėjo eižėt meilė, vėliau atrodė, kad net nieko ir nebuvo. Kasdien po vieną plauką ir po vieną mikroįtrūkimą. Nejuntamai, lyg puode verdanti varlė.
Aš kažkada labai seniai tave mylėjau, norėtų pasakyti Ignė. Tada, kai atėjai iš nežinia kur. Paskui praėjo metų metai. Ir viskas pasimiršo, regis, nieko net nebuvo.
– O tu? Ar tu esi laimingas?
– O tu ar kada nors buvai laiminga?
– Taip, ir daug kartų. Didžiausia laimė yra tai, kad aš dabar kalbuosi su tavim.
VISION, THAT I PLANTED IN MY BRAIN
– Imu pamiršti kaip atrodo tavo veidas.
Tik tas grotesko vaizdas atminty, kuomet juodam fone išnyra veido bruožai, prieš pat bučinį, tada, toj sankryžoj, prie Ignės kiemo bromo, kai jiedu paskutinį kartą išsiskyrė, tai jau istorija, kadais įvykus arba neįvykus.
Kielė sėdi ant grindų, parimusi į lovą ir stebi Ignę per palangę persisvėrusią lauk.
– Kai vaikščiojau pajūriu, klausiausi Princo „Kiss“, – sako Ignė, – galvoje vis sukosi tas vaizdas, kaip jis mane netikėtai, o kartu lyg pagal numatytą planą pabučiuoja. Ir po to tai nutiko iš tikrųjų, jis tiesiog ėmė ir štai taip pabučiavo.
Aš nežinau, ar mes tada turėjom ryšį, pro langą Ignė kalba Konstantinui, tu patikai man, bet tik tiek. Prie sankryžos, prie mano kiemo bromo, pabučiavai taip netikėtai ir tuo pat ir lyg pagal numatytą planą, tada aš supratau, kad taip nutiko tai.
– Hello darkness, my old friend, – atsako jai Simonas ir Garfunkelis.
Lauke po truputėlį leidžias rūkas. Ignė išpučia paskutinį cigaretės dūmą ir sprigtu numuša žiežirbą į tamsą. Po to uždaro langą, atvėsusią nuorūką įmeta į tuščią puodelį ir atsisuka į kambarį.
– Eime miegoti, – sako Kielė.
– Eik sau, jei nori.
JACKPOTAS
„Noriu valgyti. Lauke šalta. Universiteto bibliotekoje šilta. Be to, einant skauda vieną koją. Neinant neskauda. Nenoriu niekur eiti. Bet noriu valgyti.“ – štai taip prieš pusvalandį Ignė parašė feisbuke, bet nepalengvėjo. Tik viskas dar absurdiškiau, nes vienas pažįstamas pakomentavo: “Užkąsk tenai kokio poeto”. Šmaikštu, kurgi ne.
Pasiėmusi piniginę eina parūkyti į kiemelį. Rūkyti gal ne taip ir šalta, bet jei eiti, tai būtų galas.
Ir tada atvažiuoja jis. Su dviračiu veik skersas įlekia posūkyje į kiemą ir prigauna Ignę rūkant.
Fone pabyra jackpoto žetonai.
– Gal turi valgyti, Konstantinai?
– O tu nori valgyti?
– Labai.
– Turiu, pavalgysim.
– Bet aš suvalgysiu tavo maistą.
– Tai pasidalinsim.
– Bet galbūt tu dabar nenori.
– Tai įsinorėsiu.
Jiedu užlipa į kažkurią katedrą ketvirtame aukšte, čia yra virtuvėlė – stalas, virdulys ir indai. Jis padalina maistą iš termoso ir jiedu valgo. Kol sėdi, geria arbatą, valgo šiltą maistą, kalbasi.
– Ar turi brolių ir seserų? – klausinėja Konstantinas. – Kiek jiems metų? Kiek tau metų? Ką moki daryti, iš ko išgyventum?
Ignė bando atsakinėti, bet nesiseka. stebi, kaip juda jo rankos.
– Tu drebi, tu visa virpi.
Tai, Dieve, žinoma, aš virpu, jaučia Ignė. Bet ateitis ateina, regis, vis dar rašo jai Kielė į stiklą. Ir regis, ima lyti. Ar supranti, kad šitas virpulys yra lietus?
– Aš galiu būt statybininku, galiu gyventi kaime. Galiu vairuoti ir galėčiau būt taksistu.
Jiedu susiliečia alkūnėmis. Netyčia. Tik būna susilietę truputį ilgiau negu netyčia.
Išsiskiriant staiga iššoka nejaukumas. Jis atsisveikindamas tarsi nori draugiškai apkabinti Ignę, bet kažkas kliūna ir kažkas ne taip. Ignė nardina veidą į jo petį ir jai atrodo, kad patys jaukus, kaip minkštas rūbas.
Keliaudama namo galvoja, kad maisto jis atsivežė juk dviems.
Nuotraukų autoriai – Agnė Cesiulė ir Ignas Cesiulis
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.
