„Parašyta Molėtų krašte“: Rūta Vyžintaitė-Lajienė
Salotis – ežeras pasipuošęs katiliuku
Molėtų kraštas man savas nuo vaikystės: artimai pažįstu Pastovio, Pastovėlio, Luokesų, Kirneilio, Durių, Bebrusų, Siesarties, Rašios, Stirnių, Kertuojos, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, Didžiojo ir Mažojo Siaurio ežerus: esu jiems spaudusi švendrus, kartu kepusi saulės zuikučius, išklausiusi žuvis ir papiktinusi paukščius. Kitus šio krašto ežerus pažįstu bent iš matymo: vietinėse antraštėse, žemėlapyje ar iš uogautojų lūpų turguje. Vieni ežerai – klasikiniai: pro tiesias pušų penklines taisyklingai krenta šviesa, smėliuko perkusija švelniai byra tarp kojos pirštų, it varpeliai skambčioja raudės. Kiti ežerai liūliuoja bliuzą: jie drumstesni, tamsesni, vedini baublio „b-u-u-u“. Dar kiti – tiesiog laukia pievos tyloje, jie atspindi debesis, karvutes, atostogautojus ir yra tokie, kokie tą vasarą esame mes. O štai Saločio ežero, šalia kurio apsigyvenome rezidencijos metu, iki tol nei pažinojau, nei girdėjau apie jį – jis sugebėjo pasislėpti už Alantos bokštų, už arimų, už kaimyninių Anykščių aidų, nedidelis, paslaptingas, o svarbiausia – pasipuošęs salos katiliuku. Tiesa, šį katiliuką Salotis kilsteli tik tiems, kurie sužino jo paslaptį: prie ežero buvęs Girsteikiškio dvaras (šiandien tebestūgso likučiai), kurio paskutiniai savininkai – Nepriklausomybė akto signataras Jonas Vileišis ir jo žmona Ona Vileišienė – į salą buvo nutiesę tiltą, o tilte stovėjusi medinė rotonda, kurioje Vileišienė gerdavusi arbatą. Šiandien rotondos nebėra, bet kažkas arbatą (arba, greičiausiai, kažką stipriau) tebegeria – nuplaukusi saloje radau improvizuotą staliuką, kėdes ir šiokius tokius apsilankymų pėdsakus.
Visgi, šiandien daugiau gyvybės spirga ne saloje, o ežero krante, kur susitinka rezidencijos dalyviai, (o šį kartą – dalyvės), kurios net vaikšto tyliai kaip vandens čiuožikai, kad tik nepabaidytų viena kitos įkvėpimo: jį reikia atsargiai prisivilioti it dar vieną nuolatinę rezidencijos dalyvę – prie liepto vis atklystančią mandarininę antį. Išties, laikas ir aplinka ne tik rašyti, bet ir turkštis maudytis kaip tai ančiai kviečia: atrodo, kad visa 2025-ųjų vasara susikaupė būtent čia, būtent šią retą saulėtą savaitę Girsteikiškyje. Tai jaučia visi: išdžiovinę sparnus dar skuba pagriežti žiogai, danguje skuba alpti ir kristi žvaigždės, o kaimo parduotuvėje vaikų rankos vėl ima kutenti ledų šaldytuvą. Būtent nuo parduotuvės ir prasideda mano pažintis su apylinke: čia kaip ir kitose vietinėse krautuvėse kvepia sausainiais, dešromis ir sustingusiu laiku. Tiesa, pardavėja nelabai bekreipia dėmesio į tarp lentynų besiblaškančias ir keistus rezidencinius skanėstus perkančias rašytojas: matyt per laiką jau priprato prie tokių netikėtų svečių invazijų. Jau labai greitai įsitikinu, kad mes tikrai nesame vienintelis „inkliuzas“ iš svetur šioje ežero pakrantėje: kaimo takeliu su pintine žolių tipena ir paslaptingas skrybėlėtas vyriškis ( iš to kaip dar atsargiai deda pėdas suprantu, kad ne vietinis), jam priartėjus nuskaitau, kad tai charizmatiškasis performeris, šokėjas Benas Šarka! Oho! Klaipėdietis prie ežero!
Čia tai egzotika! Atrodo, net tie ledai iš parduotuvės pasūrėja it Baltijos jūra, bemat paaiškėja ir kam priklauso spalvingi manekenai mažylio daugiabučio balkone (visgi ne vietinei nurautai siuvėjai…). Ir kad ir kokie bebūtų gardūs tie saldžiasūriai ledai, pasirodo, kad į parduotuvę užsukau veltui, nes dar nežinau, kad netrukus Dapkūniškių bibliotekoje mūsų lauks ilgas kaip tas Šarkos kelias Klaipėda – Molėtai stalas su visais įmanomais vietiniais gardumynais. Sūris – iš karvės, kuri mūkia už lango. Obuoliai – skinti ant stalo sunertomis rankomis. Pyragų barikados, sumuštinių pilys – kulinarinė popietės programa ne ką mažiau vertinga nei poetinė. O ir šiosios būta tikrai nepaprastos – klausantis kolegių skaitymų, tyrinėju įdegusius aukštaitiškus moteriškų veidus, galvoju apie jų paslaptis, gyvenimus (mes esame rašytojos, o jos – gyvenimas!) ir jaučiuosi pagerbta, kad toks būrys susirinko paklausyti mūsų. Susitikimas – be galo nuoširdus ir ne vienintelis: jam ant kulnų lipa popietė Mindūnuose, kur ne tik dalinamės kūryba, laižomės pirštus nuo žuvienės, bet ir turime privilegiją paplaukioti ežeru kartu su vietine bendruomene. Ištempusi ausis, klausausi, ką apie Baltuosius Lakajus krykštauja čiabuvės: kuris krantas saulėčiausias, kur geriausiai kimba, kur gyvena kieno sena meilė… Bet didžiausia nugirsta plaukimo paslaptis yra….KŪLIO MONIKA! Kas ji?? Skamba kaip tikra muilo operos herojė! O gal ji – molėtiška Neringos versija – Labanoro girios milžinė? Paslaptis lieka neatskleista, bet žinau, kad jei kada nors rašysiu lietuvišką atostogų meilės romaną, jis tikrai vadinsis „KŪLIO MONIKA“. Tačiau kol kas rašau ne romaną, antrąją poezijos knygą….
astronomams
ieškodami gyvybės nežemiškos
pirmiausia ieškokite nežemiškos meilės
susiglaudusių meiliai bakterijų ir šokančių dujų
ir bučinių, kurie susiurbia stipriau už juodąją skylę
kol sprogsta ir atstumia vieną žvaigždę tūkstančiams metų
teleskope, neverk
parduotuvėje
vaikai kutena pažastis
ledų šaldytuvui
ir patys juokiasi
galvos – iš karamelės
kojos ant pagaliukų
žaidžia namus ir tuokiasi
vaikai neturi laikrodžių
vietoj jų sukas dviračiai
(laiko nėra, yra tik metas)
metas pirmyn
metas atgal
vėjy plaukų verpetas
vaikai žaidžia gaudynes
ir niekur neskuba
visad pagaus vyriausia
per nubrozdintą kelią
takelį mažą
gyvybė rausia
draugams
prisiminsiu jus: šventuosius ir švenčiančiuosius
taurių auras nešiojančius, iki ryto su kliūtimis šokančius
vikrius senamiesčio lapiukus iš tarpuvarčių vagiančius
kiekvieną kalendoriuje sutiktą naktį
prisiminsiu jus, žiedžiančius meilę iš žemės sukimosi
ir čia pat daužančius ją į debesis, kalnus ir akmenis
ir blakstienom vėl sušluojančius viską į vieną akimirką
po šiltu nuotraukos kilimėliu
po sena antklode sodo namelyje
po sniegu ant užmigusios laisvės alėjos
prisiminsiu jus, laiko kolonizuotus indėnus
dar laukinėse miesto prerijose
ir jūsų lūpose rūkstančius laužus
ir jūsų skrybėlių vigvamus
ir jus lyg pirmųjų bėgių mustangų
medžiojančius savo likimą
liežuvių strėlėm
rankų lankais
akmenim nuo širdies
pamauti ant priedainio seno vinies
žyla skalpai
Nuotraukų autorė – Rūta Vyžintaitė-Lajienė
Projektą „Rašytojų rezidencijų programa „Parašyta Molėtų krašte“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Partneriai: Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Molėtų rajono savivaldybė.
