2025 m. skaitomiausių knygų TOP10

Skaitomiausia 2025 m. knyga tapo Kristin Hannah „Angelo krioklys“ (2008, Gimtasis žodis).

Kai Mikaelą Kambel, mylimą žmoną ir mamą, ištinka koma, jos vyrui Liamui tenka rūpintis šeima ir išsigandusiais vaikais. Jis kasdien sėdi prie lovos, pasakoja jai apie gražų jųdviejų susikurtą gyvenimą ir vis tikisi, kad žmona pasveiks.

Paskui sužino jos praeities paslaptį – apie buvusią santuoką su Džuljanu Trū. Tai vyriškis, kuriam jokia moteris negali atsispirti ir kurio negali pamiršti. Liamas supranta, kad tik Džuljanas Trū gali padėt Mikaelai pabusti iš komos.

Antroji vieta – Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“ (2021, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Kaip henajo – nardytoja, nerianti į ledinį jūros vandenį ir ieškanti kriauklių arba austrių – ji džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve. Kol vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų”.

Pietų Korėja, 2011-ieji. Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Kad atrastų ramybę ji priversta pažvelgti praeičiai tiesiai į akis. Ar Emi, regėdama besikeičiančius savo vaikus, sugebės susitaikyti su išlikusiosios kaltės jausmu ir atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?

Trečioji vieta – Alyson Richman „Prarasta žmona“ (2019, Tyto Alba).

Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos; nenuostabu, jog mergina pasuko į dailės studijas. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų – atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą…

Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.

Ketvirtoji vieta – Karen Swan „Paskutinė vasara“ (2023, Tyto Alba).

1930-ųjų vasara atokioje laukinėje Škotijos saloje, atrodo, niekuo neypatinga: salos krantus skalaujančios Atlanto vandenyno bangos, niekada nenurimstantis vėjas, šimtų tūkstančių paukščių klegesys ir už 67 kilometrų likusi civilizacija. Tad netikėtai į salą atplaukęs Damfriso grafas ir jo sūnus lordas Šoltas akimirksniu sujaukia įprastą salos gyventojų kasdienybę. Jų vietos gide paskiriama Efė Džilis – laukinės dvasios mergina, kasdien kovojanti už vietą tarp salos vyresniųjų.

Visą nepaprastą savaitę Efė svečiams rodo gražiausias salos vietas, į širdį įsileisdama dar niekada nepatirtą jausmą – meilę. Uždrausta dviejų jaunų žmonių meilės ugnis vis labiau įsiliepsnoja ir Efė negali patikėti savo laime. Tačiau netrukus salos žmones sukrės jų gyvenimą sugriausianti žinia, o Efė bus priversta kurti savo pasaulį ir laimę iš naujo.

Penktoji vieta – Colleen Hoover „Slemas“ (2025, Baltos lankos).

Netikėtai mirus tėčiui, Leiken gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai. Ji, mama ir mažasis broliukas turi palikti vienintelius kada pažinotus namus Teksase ir kraustytis į šaltą ir nesvetingą Mičiganą. Leiken tikra, kad naujoji vieta jai nepatiks, tačiau kas gi daugiau, jei ne ji, padės atsitiesti savo gedinčiai šeimai. Iš pirmo žvilgsnio tvirta ir ryžtinga, viduje Leiken po truputį byra į šipulius.

Bet tada ji sutinka Vilį. Žavingas dvidešimt vienų kaimynas išsyk patraukia merginos dėmesį: rūpestingas, šmaikštus, visiškai kitoks nei anksčiau sutikti vaikinai. Jau po pirmojo pasimatymo slemo klube Leiken ir Vilis supranta, kad juos sieja kažkas ypatinga, kažkas, ką sunku įvardyti paprastais žodžiais. Tačiau staiga įsižiebusiai meilei dėl netikėtų aplinkybių lemta staiga ir nutrūkti.

Leiken ir Viliui reikės rasti būdą, kaip įveikti užgriuvusius sunkumus arba… teks išmokti gyventi vienam be kito amžinai.jo.

Šeštoji vieta – Irena Buivydaitė „Kas būtų, jei…“ (2023, Alma littera)

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei? 

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi…“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą… Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei…“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą?

Septintoji vieta – Freida McFadden „Tarnaitė“ (2024, BALTO leidybos namai)

Stengiuosi nepastebėti, kad Nina jaukia viską aplink vien tam, kad negalėčiau nė atsikvėpti. Vieną liepia, o vos po akimirkos tvirtina sakiusi visai ką kitą. Tik nuleidžiu galvą ir klausau priekaištų. Negaliu prarasti šio darbo.

Gražuolis šeimos galva Endrius Vinčesteris kasdien atrodo vis labiau palūžęs. Kai pažvelgiu į skausmo kupinas jo akis, sunku susilaikyti nepagalvojus, kaip gyvenčiau, jei užimčiau Ninos vietą. Prašmatnūs namai, prabangus automobilis, tobulas vyras. O jeigu…

Tačiau aš turiu ką slėpti. Kaip ir Vinčesteriai. Tik ar jų paslaptys nėra dar pavojingesnės? Nesijaučiu saugi netgi savo atokiame kambarėlyje palėpėje. Jis užsirakina tik iš išorės, vienintelis langas neatsidaro, o ant durų matyti keistos žymės, lyg kažkas būtų jas draskęs nagais bandydamas išsiveržti… Ne, tai absurdas. Man paranoja. Juk kartais senas medis suskeldėja.

Aštuntoji vieta – Shalini Boland „Tylioji nuotaka“ (2024, Sofoklis).

Alisa Porter ir Setas Evansas iš pažiūros tobula pora.

Jis – gerbiamas Londono gydytojas, ji tikisi netrukus užkopti karjeros laiptais. Gražūs, pasiturintys ir populiarūs – juodu kelia pavydą visiems. Kai Setas pasiperša, Alisa spirga iš nekantrumo laukdama vestuvių. Tačiau žengiant link altoriaus, žemė ima slysti iš po kojų – kas tas nepažįstamasis, kur turėtų stovėti jos jaunikis?

Išvaizdus tamsiaplaukis kitiems šventės dalyviams nekelia abejonių. Įskaitant ir Alisos šeimą, raginančią ją tęsti ceremoniją. Bet kodėl Alisai norisi nuo to gražuolio bėgti į pasaulio kraštą?

Supanikavusi Alisa jaučiasi visiškai išmušta iš vėžių. Kur tikrasis Setas ir kodėl bet kokie jo pėdsakai išgaravo, lyg jo nė nebūtų buvę? Nors jaučia, kad eina iš proto, Alisa pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir ištrūkti iš šios kreivų veidrodžių karalystės. Bet kaip jai rasti tikrąją savo gyvenimo meilę, kai visi aplinkiniai tiki apsimetėliu Setu?

Devintoji vieta – Colleen Hoover „Bjauri meilė“ (2023, Baltos lankos).

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.

Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė… gali būti bjauri.

Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

Dešimtoji vieta – Ellen Alpsten „Carienė“ (2023, Briedis).

Meilužė, motina, žudikė, dar žinoma kaip Petro I imperatorė. Pirmoji moteris, viena valdžiusi carinę Rusiją.

Iš nesantuokinių santykių gimusi, neturtinga ir stulbinamai graži Marta, būdama penkiolikos metų, parduodama į vergiją. Apimta nevilties ji įvykdo nusikaltimą ir turi bėgti… Mergaitę nusineša Didžiojo Šiaurės karo srovė. Dirbdama skalbėja karinėje stovykloje, ji patraukia caro dėmesį. Aistringas ir geležinės valios Petras Didysis nori konservatyvią carinę Rusiją paversti modernia Vakarų imperija. Dėl sumanumo, drąsos ir ambicijų vargšė mergina tampa Jekaterina I. Tačiau tai jai brangiai kainuoja.

Kai Petras miršta, imperija lieka be įpėdinio, šaliai gresia chaosas. Šią tuštumą užpildo ji, moteris, dešimtmečius buvusi šalia caro: tokia pat ambicinga, negailestinga ir aistringa, kaip ir jis.

Nuo ištvirkusios aristokratijos pramogų iki smilkalais kvepiančių stačiatikių bažnyčios ritualų ir kankinimų kamerų siaubo – visas akinantis ir pavojingas imperatoriškosios Rusijos pasaulis iškyla prieš jūsų akis. Tai istorija apie išskirtinę moterį, kuri, siekdama valdžios, turėjo pakeisti Rusijos imperiją.