Nauji lietuvių autorių kūriniai/ balandis

Ilona Skujaitė

Nemeilė. Ona Jogailaitė-Batorienė ir keturi karaliai

Vieni jos amžininkai Oną Jogailaitę vadino labiausiai nuskriausta iš visų karalaičių ir niekam nelinkėjo tokio likimo, kiti apšaukė ją nuodytoja, valdžios ir turtų ištroškusia boba, galvojančia tik apie pinigus ir save.

Garsiosios karalienės Bonos dukra Ona – bjaurusis ančiukas šeimoje. Negraži, nemylima, vieniša ir nuolat atstumiama, ji vis tiek sugeba pasiekti aukštumas – yra išrenkama Abiejų Tautų Respublikos karaliumi (sic!), būdama 52-ejų išteka, o 64-erių netikėtai „virsta“ motina. Karalienė Ona visą gyvenimą jautėsi kaip meilės elgeta, godžiai renkanti pabertus trupinius, dėl kurių buvo pasiryžusi atsisakyti visko – turtų, žemių, pilių, savo ir sesers palikimo, net paskutinių savigarbos likučių, prasmegusių vienišų naktų tamsoje. Svarbiausi Onos gyvenimo vyrai ją skriaudžia, karalaitė kovoja su dvarą apsėdusiomis šmėklomis, raganomis, burtininkais ir alchemikais, baido nuodijimų šešėlius ir priversta savo rūmuose pakęsti palaidūnus užsieniečius, vilkinčius moteriškais rūbais.

„Nemeilė“ – tai pasakojimas apie tamsiąją karūnos pusę, toksiškus santykius ir pamėlynavusią, negandų iškankintą moters širdį, ne kartą skandintą gyvenimo purve, bet nepraradusią karališko švytėjimo ir meilės artimui. Romane modernus tekstas susipina su originaliais XVI a. Onos Jogailaitės laiškais, leidžiančiais išgirsti jos autentišką balsą iš 500 metų gelmės.

Ilona Skujaitė – Lietuvos istoriją įsimylėjusi žurnalistė, jos pirmasis istorinis romanas „Karo nuotaka“ apie Švedijos karalienę Kotryną Jogailaitę tapo bestseleriu ir buvo apdovanotas literatūrine Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija. Naujausioje knygoje autorė tęsia Jogailaičių moterų sagą: čia iš pačios Onos lūpų išgirsime apie tolesnį jos sesers Kotrynos ir jos vaikų likimą.

Ingrida Jakubavičienė

Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje

Skubėdami link tolyje viliojančių horizontų, dažnai nepastebime nebyliai į mus žvelgiančių namų – šimtamečių praeities liudininkų. Nesusimąstome apie juose skambėjusius balsus, apie baldus, sietynus, židinio žarsteklius, vaikų pačiūžas, riešutų spaustukus ir galop – apie su jais susijusius išgyvenimus.

Juk namai – daugiau nei adresas. Jie pilni prasmių, emocijų, patirčių ir tarpusavio santykių. Pilni gyvenimo.

Ši knyga „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ atveria duris į tarpukario Kauno kasdienybę, į namus ir atskirus butus – nuo salono iki tarnaitės kambarėlio. Jos herojai, o kartu ir bendraautoriai, – Kaune gyvenę, namus ir buitį kūrę žmonės, kurie vėliau atmintyje atgaivino daugybę prisiminimų ir dėmesingai aprašė savo santykį su ten prabėgusiais metais. Jų liudijimus organiškai papildo architektūros istorikų tyrimai ir to meto spauda.

Namų istorijas dažniausiai jungia meilė – ryšiai, siekiai sukurti ką nors vertinga ir palikti dalelę savęs ateinančioms kartoms. Tikiu, kad iš įvairių šaltinių sudėliotas istorinis, vaizdingas ir kartais emocingas pasakojimas padės pajusti, ką žodis „namai“ reiškė anuomet, ir galbūt leis geriau suprasti, ką jis reiškia mums šiandien.

Ingrida Jakubavičienė – istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė. Ji kasdien prisiliečia prie tarpukario istorijų, žmonių likimų ir detalių, kurios kartais iškalbingesnės už sausus faktus. Jos tyrinėjimai virsta mokslinėmis monografijomis, straipsniais bei populiariais istoriniais pasakojimais.

Svarbiausia autorės tyrinėjimų kryptis – Prezidentas Antanas Smetona ir jo artimiausios aplinkos žmonės. Istorikei įdomūs ne tik „didieji vardai“, ji nuolat domisi ir Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) gyvenimu: politika, kultūra, visuomenės nuotaikomis, o ypač – to meto Kauno kasdienybe.

Arvydas Juozaitis

Tikra Sąjūdžio istorija, 1 knyga

Pirmasis Sąjūdžio metraštininkas pagaliau prabyla. Vienas iš pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Arvydas Juozaitis pirmą kartą pateikia visą tikrą istoriją – be nutylėjimų, be mitų, be reveransų politikai. Tai daugiau nei knyga – tai gyvo liudininko pasakojimas, paremtas asmeniniais archyvais, kruopščiai rašytais dienoraščiais, gyventu laiku.

„Daugybė lietuvių žino, kas buvo Sąjūdis, kam buvo Sąjūdis ir kodėl buvo Sąjūdis. Žinančius reikėtų sveikinti, jeigu jų žinios neprimena religinių įsitikinimų. Bet gyvenimas nesutampa su Bažnyčia, o gyvenimo istorija su religija. Todėl reikia žinoti faktus, jų nenutildant religine liturgija ir nūdiene politika.
 Atmintis yra viena didžiausių žmonijos jėgų ir paslapčių. Ypač svarbu atmintį laiku papasakoti. Atmintis, paremta gyvento laiko užrašais, liudijimais, dienoraščiais gali virsti gyvybės balsu, kurio nenutildysi, nes jis pats nutildo fantazijas.
 Sąjūdis, buvęs antrojo lietuvių Atgimimo viršukalne, laikui bėgant tampa vis labiau pažeidžiamas prasimanymų ir mitologijos. Tai natūralu, nes vis mažiau lieka to didingo laiko gyvų veikėjų, visi palaipsniui persikelia į Anapilį. Bet ir Anapilis yra mūsų gyvenimo dalis. Kas pasakys, kad taip nėra, tegul meta į mane akmenį.
 Sutinku būti ir akmeniu, svarbu tik, kad amžinybės akmeniu. Amžinybės, kurioje ir buvusi Lietuva, ir esama, ir būsima Lietuva yra viena būtybė. Gyvas akmuo.
 Sakau tai, nes ten buvau, ir žinau, kas ten buvo. Ten – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje. Tais, 1988 metais.“
Arvydas Juozaitis

„Tikra Sąjūdžio istorija, 1 knyga. Pirmą kartą – nepagražinti įvykiai ir istorinės asmenybės, pasakojami iš pirmųjų lūpų žmogaus, kuris kūrė Nepriklausomybę“ – autentiškas Lietuvos Atgimimo liudijimas – Sąjūdžio kūrėjo Arvydo Juozaičio pasakojimas be nutylėjimų, paremtas asmeniniais archyvais, dienoraščiais ir unikaliomis nuotraukomis.

Gintarė Aukselė

LRezidentė. Dar viena ligos isto(e)rija

2020-ieji, rugpjūtis. Pirmųjų metų rezidentė Ieva Ytė pradeda pirmą savo darbo dieną ligoninėje. Studentiškos dienos praeity – dabar ji jau gydytoja, turinti licencija, atsakomybę ir norą padėti žmonėms. Pasaulis netrunka knygos heroję pastatyti į vietą – ji greit susiduria su medicinos ir socialinės sistemos neteisybe, į kišenes brukamais kyšiais, pacientais be kelnių, o ir vyresni gydytojai ne visada paglosto. Lyg to būtų maža – po dviejų rezidentūros mėnesių pasaulį sukrečia antroji COVID-19 banga. Kaip Ievai seksis išlikti savimi, išlaikyti savo širdyje ne tik troškimą padėti, bet ir pasirūpinti savimi?

– Daktare, man depresija, duokit man parūkyt.

– Daktare, kaip tai nebus invalidumo?

– Jūs rimtai? Aš jus šitaip gydžiau, šitaip popinau, kad jūs pasveiktumėt, o jūs norit būti invalidu?

– Paimk, daktaryte, bent saldainę, kad mani taip gerai dabojai.

„Galbūt esate mano kolega ir atpažįstate save, gal esame draugai, gal jūs esate ar būsite mano mokytojas ar susitiksime (o gal jau susitikome) ligoninėje kaip gydytojas ir pacientas. Linkiu nepriimti istorijos asmeniškai, atjausti tą žioplą kažko nežinančią ir bijančią rezidentę Ievą, kartu su ja pasijuokti iš gyvenimo absurdo – kaip bandome juoktis iš beveik kasdien užstringančios e. sveikatos.“
Gintarė Aukselė

Gintarė Aukselė – gydytoja neurologė, psichoterapeutė, aštrialiežuvė, savo leksikonu garsėjanti tinklaraščio „LRezidentė“ autorė, Baltijos jūros gerbėja, kavos snobė. Feisbuke tinklaraštį pradėjo rašyti kaip „Pirmų Metų Rezidentė“, tais pačiais 2020-aisiais, kai įstojo į rezidentūrą. Ją baigusi panoro užbaigti ir rezidentės istoriją, kuri tapo debiutine Gintarės knyga.

Faina Kuliansky

Dainos iš mėlynos užrašinės. Trys litvakų kartos: žydiškos dvasios paveikslas

„Aš ne iš minios“ – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir jos artimųjų prisiminimai, apimantys tris litvakų kartas. Holokausto metais stebuklingai išsigelbėję seneliai, jaunystę koncentracijos stovyklose ir duobėse praleidę tėvai ir jauniausioji – Fainos ir jos pusseserės Sulamitos – karta, pagimdyta išgyvenusių Vilniaus žydų.

Ši knyga „Dainos iš mėlynos užrašinės. Trys litvakų kartos: žydiškos dvasios paveikslas“ – lyg kino kadrų rinkinys, kuriame žodis po žodžio skleidžiasi žydiškos dvasios paveikslas: tai jų kultūra, paveldas, papročiai, šventės, virtuvė, vaikų žaidimai, bendruomeniškas gyvenimas. Tai namai, kuriuose meilė gali būti raikoma kaip duona, kuriuose visada pilna žmonių ir kultūros, kur neskirstoma, kas kieno giminė ar kaimynas, nes kiekvienam yra vietos prie stalo. Drauge tai žmonės, priklausantys tautai, iš kurios istorija pareikalavo nebebūti, kurių net ir labiausiai mylinčiose akyse matyti iš kartos į kartą keliaujantis skausmas, baimė, išgąstis, o kartu – beribė drąsa, ryžtas, veiklumas, nesutramdomas mokėjimas džiaugtis tuo, iš ko susideda paprasčiausia kasdienybė, ir neišsenkantis noras gyventi toliau nepaisant visko.

Šią knygą „Dainos iš mėlynos užrašinės“ verta perskaityti ne tik todėl, kad joje pateikiama sodri, spalvinga, autentiška tikrovė, bet ir kad tai – tarsi gyvenimo dėsnių rinkinys, įkvepiantis siekti, kad baimę visada pergalėtų meilė, atskirumą – susitelkimas; kad nepamirštume kasdien švęsti, jog esame gyvi.

Benas Lyris

365 įkvėpimai gyventi

„365 įkvėpimai gyventi“ – tai antras kunigo Beno Lyrio kasdienių gydančių minčių serijos „365 įkvėpimai“ tomelis, ieškantiems vilties, ramybės ir šviesos savo gyvenimo kelionėje.

Net ir vienu trumpu sakiniu kartais galima padrąsinti eiti pirmyn, kai tampa sunku kvėpuoti gyvenimu.

Širdžių gydytojo inspiracijos kiekvienai metų dienai pakvies iš naujo atrasti draugystės, atsiprašymo ir atleidimo dovaną, taip pat gebėjimą tarp mažų dalykų užčiuopti didelius, neatidėliojant gyvenimo rytojui.

„Ši knyga – ne apie ateities spėliones, o apie gebėjimą išgirsti dabarties alsavimą, kol jis dar nesuskambėjo praeities tyloje“, – taip įkvepia kunigas Benas Lyris.

„Turėkite drąsos savo baimes pakeisti svajonėmis.“
Popiežius Pranciškus

Benas Lyris – mylintis savo širdies Gyvenimą ir norintis Kitiems padėti pamilti Jų pačių kelią. Vidinės drąsos ir Gyvenimo nešėjas, širdyje tikintis, kad kiekvienas Žmogus turi nueiti ne kitų patarimų ir receptų, bet savo vidinę kelionę. Kviečiantis kvepėti ne kvepalais ar kerėti išore, bet gerumu.

Antanas Terleckas

Šiferio byla. Kolektyvizacijos Lietuvoje istorija

Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vakar – kaimo bernas, samdinys, šiandien – Liaudies seimo deputatas ar NKVD darbuotojas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas knygoje „Šiferio byla“ gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius. Disidento Antano Terlecko anūkas aktyviai prisideda prie istorijos populiarinimo, yra tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius.

Landsbergis sugriovė kolūkius – ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Ji iki šiol nepalieka abejingų ir dar sykį patvirtina, kad (de)kolektyvizacijos atmintis tebėra visuomenę skaldanti tema. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?

Daina Kleponė

Septyni Majos žiedai

Keturios tapatybės. Viena keršytoja.

Berlynas, 2017-ieji. Apleistas atrakcionų parkas – vieta, kur naktį galioja savos taisyklės. Paauglių gaujos, narkotikai, ginklai… ir ant suolelio paliktas kūdikis. Mažylis suvystytas į audinį, siuvinėtą nežinomos kalbos žodžiais. Atsitiktinai įvykio liudininku tapęs paauglys iš Lietuvos bando neišsiduoti, ką matęs. Tą pačią naktį netoliese jis aptinka ir nužudytą savo globojamą merginą.

Detektyvui Johanui Hartogui ir jo kolegoms teks išnarplioti, kas sieja šias, rodos, visiškai nesusijusias mirtis. Byla, kuri netelpa į jokius įprastus rėmus, nes kai kūdikis randamas negyvas, atsakymų tenka ieškoti ne tik tamsiuose užkampiuose – kartais jie slepiasi pačiose šeimos šaknyse.

Tirti nusikaltimą darosi vis sudėtingiau, nes istorijos gijos plačiai pasklinda žemėlapyje ir laike: nuo Karaliaučiaus iki Sirijos, nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. O per jas vos pastebima tėkme sruvena keturių Tolvaičių šeimos palikuonių moterų likimai. Septyni tiltai, septyni žiedai, septyni skausmo ir prakeiksmo ratai. Ar bylą tiriantys detektyvai ras kelią iki istorijos pradžios, glūdinčios praeities šešėliuose beveik šimtą metų? Ar pavyks Tolvaičių moterims pagaliau rasti ramybę? Ar galiausiai bus nuimtas vyks Deivės Pregaros prakeiksmas?

„Septyni Majos žiedai“, antroji Dainos Kleponės knyga (pirmoji – „Kritusių mazgas“), įtraukia į detektyvinį trilerį, kuriame nusikaltimas yra tik paviršius, o tikroji įtampa slypi po oda. Debiutavusi kaip leidyklos „Alma littera“ Suaugusiųjų literatūros konkurso laimėtoja, autorė vėl grįžta su puikiu pasakojimu, kuriame meistriškai derina sukauptas profesines žinias ir aistringos istorijos tyrinėtojos talentą. Šįkart jos akiratyje – Karaliaučius ir Mažoji Lietuva, kur susipina skaudūs kelių kartų moterų likimai, prakeiksmai, islamo grupuotės ir cigarečių kontrabanda.

Algis Bitautas

Atminties karai. Neužgyjantys XX amžiaus istorijos pūliniai

Algis Bitautas – mokytojas, istorikas, edukologijos mokslų daktaras. Bestselerio „Mokytojo išpažintis“ bendraautoris.

Knygoje „Atminties karai“ drąsiai nagrinėjamos neužgijusios XX amžiaus Lietuvos istorijos žaizdos. Autorius kviečia pažvelgti į nepagražintą praeitį – į laikus, kai pasirinkimai tarp išlikimo ir išdavystės, heroizmo ir kolaboravimo buvo skaudžiai neapibrėžti.

Čia keliami klausimai, kurie iki šiol dalija visuomenę:

    • Kaip vertinti tarybinius rašytojus, kurių kūryba užaugino ištisas kartas?

    • Ar vienodai smerkiame tuos, kurie kolaboravo su sovietais, ir tuos, kurie talkino naciams?

    • Kaip kalbėti apie kai kurių laisvės kovotojų dalyvavimą Holokausto įvykiuose ir kitus sudėtingus moralinius pasirinkimus?

    • Kaip vertinti buvusius komunistus, vėliau tapusius nepriklausomos Lietuvos kūrėjais?

    • Kodėl vieniems atleidžiame, o kitus amžiams pasmerkiame?

Šiais laikais Lietuvai priešiškos šalys vykdo ilgalaikę informacinę ir ideologinę istorijos „perrašymo“ politiką, siekdamos keisti visuomenės suvokimą, menkinti nacionalinę savimonę ir kurti alternatyvius naratyvus. Autorius primena, kad informaciniai karai yra amžini, tačiau dabar jie vykdomi pasitelkiant subtilias priemones.

„Atminties karai“ – knyga apie kolektyvinės atminties kovas, kai ginčydamiesi dėl praeities sprendžiame, kas esame šiandien. Tai – veidrodis, kuriame atsispindi mūsų istorija ir visuomenės sąžinė.

Viktorija Voidogaitė

Miesto dykuma. Vienumos ir vienatvės istorijos

Tai knyga apie tikėjimo kelią per vienatvės dykumą. Ne apie rezultatą, bet apie procesą. Apie kantrų ir laikui pavaldų mokymąsi mylėti labiau nei bijoti. Tai bandymas išbūti čia ir dabar – ne baimės, ne optimizmo iliuzijose, bet kantriai einant pirmyn be troškimo įsitverti.

Knygos skyriai buvo parašyti stovint šalia Evangelijos moterų, kurios neišsižada, nepabėga, bet išbūna. Tekstas keitėsi kartu su mano gyvenimu: kai palikau vienuolinę bendruomenę, jį perrašiau, išvaliau, tačiau galiausiai sugrįžau prie pirminio varianto – leidau seseriai Viktorijai papasakoti taip, kaip ji matė ir jautė. Tad knyga liko neharmoninga, bet tikra. Pažeidžiama. Tokia, kokia aš pati stoviu Dievo akivaizdoje.

Knygoje „Miesto dykuma. Vienumos ir vienatvės istorijos“ susitinka asmeninės patirtys, sutiktų žmonių pasakojimai ir vienatvės fenomeno tyrimai. Tai žvilgsnis į vienatvę kaip į žmogiškumo patirtį – ne išimtį, o vis labiau vienišėjančios visuomenės tikrovę.

Čia išgirsime ir kelias miestų dykumos istorijas, perrašytas taip, kad nei dalyviai, nei vietos nebūtų atpažįstami. Jos primena: vienatvė nėra gėda ar išimtis – tai būsena, turinti pradžią, struktūrą ir užbaigą. Ji yra baigtinė. Iš jos galima išeiti.

***

Apie tylą ir bendrystę | Apie laiką socialiniuose tinkluose ir socializacijos kainą | Apie baimę, kuri virsta viltimi | Apie pabėgimus nuo emocinės tuštumos šeimoje | Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir laisvę | Apie nepaguodžiamą vienatvę ligos akivaizdoje | Apie akimirką, kai vienatvė pradeda auginti | Apie maldos galią

***

Aš esu Viktorija Voidogaitė. Kai reikia, kad atstotų svetimi, sakau: esu socialinių mokslų daktarė, Popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universiteto tyrėja, Vilniaus universiteto dėstytoja ir būsimų mokytojų ugdytoja, taigi nepataisomai viltinga realistė. Kai noriu pasipasakoti artimiems, parodyti inkstus ir kepenis, tariu: man patinka klausytis istorijų ir jas pasakoti. Beveik dainuojamų istorijų-raudų, kurios nuprausia vidurius ir tik tada apaugina sielos kaulus samanomis, kad nesušaltų pakeliui iš čia į Ten. Mūsų istorijas teko, tenka, teks nueiti. Geriau kartu, nei vienam ar vienai. Su šypsena, ironija ir be iliuzijų. Malonųjį skaitytoją laikau artimu, kviečiu paėjėti kartu, kad kaulai vėl sužaliuotų gyvybe.