„Šiferio byla“: bibliotekoje pristatyta knyga apie sovietinio kaimo lūžius
Balandžio 20 dieną Molėtų viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Antanu Terlecku ir jo knygos „Šiferio byla“ pristatymas. Renginys subūrė istorija besidominčius skaitytojus ir kvietė pažvelgti į sudėtingą Lietuvos kaimo praeitį sovietmečiu.
Knyga parengta autoriaus disertacijos pagrindu ir nagrinėja Lietuvos kolektyvizacijos istoriją. Didžiausias dėmesys skiriamas ankstyvajam, vienam sudėtingiausių laikotarpių – nuo sovietinės okupacijos pradžios iki maždaug 1965 metų.
Simboliškas knygos pavadinimas atskleidžia vieną svarbiausių jos idėjų. Šiferis čia tampa sovietinės „gerovės“ ženklu: pakeitęs šiaudinį stogą į šiferinį, žmogus tarsi priimdavo naująją santvarką. Pasakojimas pradedamas detektyvine istorija apie 1962 metais Čivyliuose dingusius šiferio lakštus, kartu ironiškai atliepiant populiarų mitą, esą „Landsbergis sugriovė kolūkius ir išvogė šiferį“
Vienas svarbiausių knygos akcentų – kolektyvizacijos procesas, kuris, pasak autoriaus, neįsivaizduojamas be prievartos. Aptariami masiniai trėmimai, vykdyti siekiant palaužti ūkininkų pasipriešinimą ir priversti juos stoti į kolūkius. Taip pat nagrinėjama, kaip susiformavo nuostata „nevogsi – negyvensi“: vogimas iš kolūkio daugeliui tapo ne nusikaltimu, o savotiška reakcija į valstybės vykdomą turto nusavinimą.
Knygoje aptariami ir kiti svarbūs sovietinio kaimo bruožai: gyventojų mažėjimas dėl urbanizacijos, nuolatinis darbo jėgos trūkumas, dėl kurio į darbus būdavo siunčiami studentai, moksleiviai ar net kariuomenė, taip pat plačiai paplitęs alkoholizmas. Nemažai dėmesio skiriama melioracijai, vienkiemių naikinimui, kolūkinių gyvenviečių kūrimui bei dažnai nepraktiškai, bet gigantomaniškai sovietinei architektūrai.
Rašydamas šią knygą, Antanas Terleckas siekė užpildyti tam tikrą spragą. Ilgą laiką kolektyvizacijos tema buvo likusi kitų svarbių istorinių tyrimų, tokių kaip represijų ar partizaninio karo, šešėlyje. Autorius rėmėsi įvairiais šaltiniais: nuo oficialių sovietinių dokumentų iki dienoraščių ir atsiminimų, siekdamas kuo objektyviau atskleisti to laikotarpio kasdienybę.
