Elena Graužinytė-Motiejūniene-Valevičienė gimė 1896 04 28 aktyvių lietuvybės puoselėtojų, Martyniškių dvaro savininkų Kazimiero Graužinio ir Reginos Marcijonos Lukaševičiūtės-Graužinienės šeimoje.
„1920 metais Elena Graužinytė ištekėjo už Lietuvos kariuomenės majoro (1919), Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordino kavalieriaus (1919), tuomečio I rūšies ypatingų reikalų karininko prie vyriausiojo kariuomenės vado, 1925–40 metais Utenos, Kėdainių, Alytaus, Švenčionėlių apskričių viršininko Jono Motiejūno-Valevičiaus (1893–1959).
1928 metais šeima įsigijo Sidariškės dvarą (Ignalinos r.), kuriame, 1924 metų duomenimis, be dvarininko rūmų buvo dar 5 gyvenamieji namai, 4 tvartai, arklidė, klojimas, svirnas, ledainė, ratinė ir 2 daržinės; dvarui priklausė 80 ha žemės. Dvare nuolat gyveno Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė kartu su vyro tėvais Juozu ir Domicele bei rūpinosi visais dvaro ir ūkio reikalais. […]
Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė garsėjo kaip puiki šeimininkė, o Sidariškės dvaras – vietos inteligentijos susiėjimais. Kaip savo prisiminimuose rašė kaimynystėje, Krivasalio k. gyvenęs garsus disidentas Antanas Terleckas, 1934 metų gruodį Saldutiškio klebonas, trumpai pakalėdojęs jo tėvų namuose, išskubėjo į Sidariškės dvarą, kur jo laukė „sava kompanija, turtingos vaišės ir, aišku, ne tokios menkos Kalėdų dovanos“
Visuomet garsėjusi skaniais, išradingais patiekalais, Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė paliko daug įvairių (daugiausia tortų ir kitokių saldumynų) receptų, užrašytų tiek tvarkingai sąsiuviniuose, tiek ant po ranka pasitaikiusių popieriaus skiaučių. Iš receptuose vartojamų žodžių, o ir matant rašysenos pokyčius, galima spręsti, jog Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė receptus užsirašinėjo ne vienerius metus, todėl jos užrašuose – ir jaunystės laikų (tarpukario), ir pokario bei vėlesnių laikų, jau brandžiame amžiuje užrašytas tarpukario dvarų ir XX a. I pusės Vilniaus kulinarinis paveldas.“
Dalia Bukelienė