Knygų naujienos


2018-04-26

ŠIUOLAIKINIŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ NAUJI KŪRINIAI

IliustracijaPREZIDENTO ŽVALGAS: DU GYVENIMAI

Arvydas Anušauskas

Knyga apie Albiną Čiuoderį

2018-aisiais Lietuvos žvalgyba mini įkūrimo šimtmetį. Ši knyga skirta vienam pirmųjų jos darbuotojų, kurio memuarai ir užrašai netikėtai buvo atrasti Kolumbijoje. Išvykęs į šią šalį ir čia pradėjęs naują gyvenimą jis paliko užrašus su unikaliomis nuotraukomis – jose įamžintas ne tik jis pats, bet ir VSD darbuotojų laisvalaikis, lietuvių karo pabėgėliai Vokietijoje ir Kolumbijoje, kelionė laivu į Kolumbiją 1948 m.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, dalyvavęs Nepriklausomybės kare, 1921 m. pradėjęs darbą Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybose, vadovavęs prezidento A. Smetonos apsaugai, ne kartą gelbėjęs prezidentą – taip galima apibūdinti Albiną Čiuoderį (1898–1965). Paskutinė jo užduotis buvo užtikrinti prezidento pasitraukimą iš Lietuvos pirmąją okupacijos dieną. Dabar atrasti A. Čiuoderio užrašai leidžia naujai įvertinti VSD veikimo aplinkybes ir kai kuriuos svarbius istorinius įvykius, tarp jų ir buvusių saugumo pareigūnų įsitraukimą į lietuvišką saugumo bei kriminalinės policijos skyrių nacistinės okupacijos metais. Šie prisiminimai priskirtini prie įdomiausių mūsų žvalgybos istorijos šaltinių.

Arvydas Anušauskas – istorikas, politikas, dokumentinių filmų scenarijų ir knygų apie XX a. Lietuvos istoriją, slaptąsias tarnybas ir sovietinį terorą autorius.


IliustracijaDŪŽTANČIOS FORMOS

Aldona Ruseckaitė

Romanas apie Vytautą Mačernį

Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.

Aldona Ruseckaitė, įsimenančių Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, Rusijoje. knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?

A. Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija.


IliustracijaŠULINYS

Laura Sintija Černiauskaitė

Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?

Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Išsirinkau šulinį. Kodėl? Kol žmogus nebuvo išradęs vandentiekio, šulinys jam buvo gyvybės versmė. Šaltas, tamsus, gilus; būtinas. Kad pasisemtum vandens, turėjai pasilenkti virš jo ledinės gerklės ir pajusti savo trapumą. Dabar atsisuku čiaupą ir nesigilindama naudojuosi jo teikiamais pranašumais. Bet juodas šulinio vyzdys kartais prasišviečia iš pasąmonės gelmių, perverdamas, kviesdamas akistaton: žmogau, kur dingai, ateik pasisemti vandens, aš saugau jį tau. Ką gi daryti?..

Laura Sintija Černiauskaitė

Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys" siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenoje ji įstumia dukrelę į šulinį.

Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines.


IliustracijaKARMELIO KALNO PAPĖDĖJE

Gintaras Bleizgys

Dienoraščio formos pasakojimas

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną „Karmelio kalno papėdėje". Pretekstas pavadinimui, gal ir pačiam kūriniui atsirasti buvo šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną". Stovint Karmelio kalno papėdėje, šviesa nušviečia ir žmogaus dvasios aukštumas, ir tamsybes.

Pasakotoją matome namų aplinkoje, kelionėse, bendraujantį su šeima, bičiuliais, pakeleiviais. Graži žiedinė kompozicija: kūrinys prasideda pasakojimu apie budėjimą baptistų maldos namuose, ir baigiasi pasakotojo pasiryžimu tarnauti diakonu.

Konkrečios aplinkybės žadina intrigą, tačiau autoriaus tikslas – ne siužeto įdomybės, o savistaba ir žmogaus prigimties, pasaulio slėpinių narstymas. Kas aš esu? Kur mano vieta? Kodėl man buvo skirta rytų kovos ringas, kalėjimo kamera? Kaip gyventi tarp kasdienybės ir apreiškimo, juntant dvasinę žmogaus paskirtį ir prigimties tamsybes? Įdomiausia, kaip iš kasdienybės epizodų natūraliai skleidžiasi sąmoninga būtis. Kaip tamsoje žaibas apšviečia daiktus ir reiškinius, apie kurių egzistavimą žmogus net nenumano, taip aiškėja buvimo visatoje paslaptys. Pro pilką kasdienybės šydą prasišviečia universumas, knyga tampa dvasinio kelio liudijimu.

Mes žinome, kas bus.

Kol tai, kas bus, yra gana toli, galime aiškiai maty¬ti. Kuo labiau artėjame, prie to, kas bus, tuo prasčiau matome. Atėjus laikui tarsi kokioms bitėms avilyje mums apdūmija akis ir sąmones, kad nesipriešintume, negeltu¬me, nekovotume ir nežūtume.

Kai ateina bitininkas ir tvarko mūsų gyvenimo korius, šnopuojame apduję nuo dūmų ir nesuprantame, kas vyksta.

Bitininkas nukelia avilio padangtę ir ankštas mūsų kambarėlis atsiveria į kitą, sunkiai suvokiamą erdvę ir laiką – beerdvę ir belaikę.

Esu žiūrėjęs į ten plačiai atmerktomis akimis.

Ir neišsižadėsiu šito regėjimo.


IliustracijaAMŽINYBĖ MANĘS NEJAUDINA

Sigitas Parulskis

Begalinis žmonių noras sužinoti tiesą. Bet ta tiesa jiems dažniausiai reikalinga tik numalšinti smalsumui. Jie nieko su ta tiesa nenori padaryti: nenori iš jos pasimokyti, nenori ja mėgautis, nenori ja grūdintis. Kai smalsumas patenkintas, jiems niekas daugiau nebeįdomu, tiesa jiems tampa bevertė. Žvalgosi kitos istorijos, kitos paslapties, kitų paskalų.

Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.

Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.

Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai.

Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius.

Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus.

Sigitas Parulskis


Iliustracija RAGANOS ŠIRDIS. PASLAPTINGOJI BARBOROS RADVILAITĖS IR JOS PATIKĖTINĖS MAGDALENOS ISTORIJA

Renata Šerelytė

Barbora Radvilaitė mūsų istorinėje ir literatūrinėje tradicijoje – bent jau kol kas – priklauso vyriškajai paradigmai. Pasitelkiant vyrišką logiką ir fiziologiją, ne kartą buvo bandyta įspėti ir paaiškinti šios moters paslaptį. Žinodama, kad tokie bandymai ne visada sėkmingi, šiame romane nesistengiau nieko „išaiškinti", – juk paslaptys mieliau paklūsta intuicijai nei logikai.

Renata Šerelytė

Barbora Radvilaitė – viena mįslingiausių mūsų istorijos asmenybių. Apipinta pasakojimais ir gandais, „baltųjų" legendų ji buvo stigmatizuota, o „juodųjų" – nuvertinta ir paniekinta. Jos gyvenimas – tai paslaptis, liksianti glūdėti nesugrąžinamoje

praeityje. Barboros paslaptį galėjo įspėti tik ta, kuri buvo šalia jos, – kaip atspindys veidrodyje, kaip šešėlis, antrininkė. Nieko nebeliko mums iš tos moters – nei vardo, nei aido. Švystelėjo ir pranyko kaip erškėtrožės žiedas naktį. Vis dėlto – kas gi tu esi, Magdalena? Ragana ar žiniuonė? Karalienės patikėtinė ar išdavikė? Dvasios sesuo ar priešė? Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą

ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro.

Šioje paslaptingoje istorijoje susipina ištikimybė ir išdavystė, klasta ir meilė, garbė ir nuopuolis, nuodai ir špagos. Visa tai, kas spindi iš amžių gelmės raudonu kraujo karbunkulu.


IliustracijaGYVENIMO LAIKRODŽIO DŪŽIAI

Alma Čepienė

Romanas apie vargšų ir galingų žmonių likimus.

Pagrindinė veikėja – stipri ir prietarų nesuvaržyta moteris. Paauglystėje ji išsiskiria iš savo bendraamžių, vis dar žaidžia lėlėmis... Nepaisydama kreivų aplinkinių žvilgsnių, mergaitė šitaip mokosi įsijausti į bet kokį vaidmenį ir perprasti žmonių elgsenos subtilybes.

Kartą atvykusi vasaros atostogų į mažą miestelį, ji sujaukia nusistovėjusią tvarką į savo spektaklius lengvai įsukdama gyvus herojus: galvas pameta ir brandūs vyrai. Įsijautusi į intelektualios ir gracingos abiturientės iš sostinės vaidmenį, penkiolikmetė nejučia įsimyli...

Alma Čepienė – rašytoja, dramaturgė, prodiuserė, kilusi iš inteligentų šeimos. Penkerių metų su motina, seserimi ir broliu buvo ištremta į Jakutiją, beveik į Šiaurės ašigalį. Saloje prie pat Lenos žiočių ir pusiasalyje prie Laptevų jūros gyveno septynerius metus. Per atsitiktinumą, motinai gavus leidimą, persikėlė į sostinę Jakutską. Į tėvynę sugrįžo dvidešimties metų. Autorė yra parašiusi dramą „Olga Kronina" (2002) ir tris romanus – „Taip, madam... Ne, madam" (2006), „Moterų vergas" (2007), „Tėvo lopšinė" (2012), prodiusavo Audriaus Juzėno filmą „Getas" (2006).


2018-03-01

IŠRINKTOS GERIAUSIOS 2017 METŲ KNYGOS


Iliustracija

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2017" nugalėtojomis tapo šios knygos: suaugusiųjų kategorijoje – Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas" (leidykla „Tyto alba"), poezijos kategorijoje – Agnės Žagrakalytės eilėraščių knyga „Štai:" (leidykla „Tyto alba"), knygų vaikams kategorijoje – Evelinos Daciūtės knyga „Laimė yra lapė", iliustravo Aušra Kiudulaitė (leidykla „Tikra knyga") ir knygų paaugliams kategorijoje – Dainos Opolskaitės romanas „Ir vienąkart, Riči" (leidykla „Alma littera").

Skaityti daugiau

2018-01-05

Išsiilgę saulės, šilumos ir A. Čekuolio publicistikos

Nors Naujųjų metų sutikimas, pasak sinoptikų, buvo šilčiausias per visus aštuoniolika metų, Molėtų viešosios bibliotekos skaitytojai byloja ką kita. Pagal jų pasirinktas knygas šventiniu laikotarpiu, galima daryti išvadą, jog molėtiškiai yra išsiilgę saulės, šilumos, kelionių... ir publicistikos. Įspūdžiai, išgirsti pirmąją metų savaitę, byloja, jog didelė dalis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, šventes praleido namuose, ir nebūtinai sulaukę metų virsmo. Tad buvo puiki proga šventiniam knygų skaitymui.

Skaityti daugiau

2017-12-22

Skaitomiausios 2017 metais knygos Molėtų viešojoje bibliotekoje

Abonemento skyriaus bibliotekininkių pateiktais duomenimis, išrinktas 2017 m. skaitomiausių knygų Top 10:

1. Diane Chamberlain „ Mūsų melas"

2. Laura Walden „Didžiųjų geizerių slėnyje"

3. James Patterson „Siuzanos dienoraštis Nikolui"

4. Kristina Sabaliauskaitė „ Silva Rerum IV"

5. Shilpi Somaya Gowda  „Slapta duktė“

6. Patricia Scanlan „ Frančeskos vakarėlis"

7. Harlan Coben „ Nekaltas"

8. Harlan Coben  „ Dingęs visam laikui“

9. Sarah Jio „ Gegužės pūga"

10. Lars Kapler „ Ugnies liudininkas"