Mūsų bibliotekai 80


2017-04-28

Mūsų bibliotekai – 80: tryliktoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (XIII)

Specialioji kelionė

1905 m. balandžio 24 d. Šiame pasaulyje esama dviejų laikų. Yra mechaninis laikas ir yra kūno laikas. Pirmasis yra toks pat sustingęs ir metalinis, kaip sunki geležinė švytuoklė, siūbuojanti pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Antrasis rangosi ir sukiojasi it melsvažuvė užutėkyje. Pirmasis esti nelankstus, iš anksto nulemtas. Antrasis nusistovi tekėdamas. (Iš Alan Lightman knygos „Enšteino sapnai")

iliustracija1937 metai Molėtuose. Apie juos pasakoja žinomas žurnalistas, beveik vienmetis su Molėtų biblioteka, Domas Šniukas, knygoje „Ežerų vilnimis po Lietuvą", cituodamas ano meto žurnalistą, gaila, be pavardės. „Molėtuose 3000 gyventojų, bet gyvenimas labai provinciališkas. Nėra skaityklos nei bibliotekos. Nėra prašmatnių pramogų. Nėra laikraščio kiosko. Nėra kino... Kalbančios ir dainuojančios filmos Molėtuose – tik neaiškios ateities svajonė. Vieškeliuose krypuoja vežėčių su prekėmis iš Utenos. Braška vežimai su žuvimis į Uteną ir Kauną. Aukštaitiškas arkliukas atitempia iš Alantos paštą. Tas kuklus arkliukas pakeičia traukinius, garlaivius, lėktuvus ir automobilius. Jis tempia Molėtų apylinkę į moderniškos kultūros sritį."

1937 m. gegužės 1 d. Pirmasis ir vienintelis iki šiol bibliotekai vadovavęs vyras buvo Vytautas Buivydas, Molėtų viešosios valstybinės bibliotekos vedėjas.

19371944 metai. Pirmoji biblioteka įsikūrė toje vietoje, kur anksčiau buvo knygynas, karo metu sudegė.

1940 m. sausio 1 d. Molėtų viešosios valstybinės bibliotekos vedėja tapo Janina Buivydienė.

1943–1946 metais Molėtų bibliotekoje dirbo Viktorija Kraujelytė.

1945 metai. Pritarus apylinkių pirmininkams, nutarta steigti prie kiekvienos mokyklos pirkias- skaityklas. Pirmiausia tokios pirkios - skaityklos veikė Molėtuose ir Inturkėje. Molėtų skaitykla, kaip rašoma Nijolės Pereckienės rengtame kraštotyros darbe, neturėjo nuolatinio buto. Buvo įsikūrusi Molėtų darželio patalpose: dviejuose kambariuose, iš kurių išsikraustė kariuomenė. „Turi 1 stalą ir 3 ilgus suolus. Laikraščių nei knygų iš niekur negauna. Naudoja tik paskolintas iš Molėtų bibliotekos (biblioteka įsikūrusi sušaudytų žydų name, 1947 metais vėl sudegė) ir iš kai kurių miesto gyventojų".

iliustracijaPirmiausia tokios skaityklos atsirado Sodėnuose („Mes, Kazimieravos apylinkės valstiečiai, susirinkę 1945 m. spalio 28 d., nutarėme prašyti Utenos apskrities Liaudies švietimo skyrių steigti Sodėnų kaime pirkią – skaityklą." Skaityklos vedėju buvo A. Pumputis, per savaitę joje apsilankydavo apie 20 žmonių), Kuolakasiuose (1945 m. spalio 28 d., vedėju išrinktas pradinės mokyklos vedėjas A. Labuckas), Svobiškėliyje (vedėja O. Kazlaitė). Yra išlikęs ir Alantos mokyklos vedėjo Mykolo Šeduikio pasirašytas Aluntos valsčiaus pirkių – skaityklų steigimo darbo planas. „Pranešu, kad 1945 m. balandžio 16 d. Aluntos valsčiuje reikalinga įsteigti pirkias – skaityklas šiose vietose: Laičių, Svobiškėlio, Klabinių, Girsteitiškio, Janonių dvaruose. Numatytoms steigti skaitykloms kambarius paruošia, baldais, kuru, šviesa ir švara pasirūpina vietos sovchozo arba to dvaro vedėjas – skaityklų papuošimą, reikiamą spaudą organizuoja to rajono mokytojas. Laičių – mokytojas P. Meškuolis, Klabinių – M. Lukošienė, Svobiškėlio – O. Kazlaitė, Girsteitiškio – M. Žygelis, Janonių – J. Žygelis. Prašome Švietimo skyriaus vedėją išvardytas skaityklas paruošti ir aprūpinti atlasais arba žemėlapiais, spauda ir rašomąja medžiaga."

1905 m. balandžio 16 d. Šiame pasaulyje laikas yra lyg vandens tėkmė, kartkarčiais nukreipiama krūvelės šiukšlių, padvelkusio vėjelio. Anksčiau ar vėliau dėl kokio nors kosminio trikdžio laiko upelis nukrypsta nuo pagrindinės srovės, kad susijungtų su priešingos krypties srautu. Kai taip nutinka, atsišakojusiame intake atsidūrę paukščiai, žemė, žmonės, staiga pasijunta nešami praeitin.

Lengva atpažinti žmones, atblokštus atgal laike. Jie dėvi tamsius, neryškius drabužius ir vaikšto ant pirštų galų, stengdamiesi nesukelti nė garselio, neužkliudyti nė žolės stiebelio. Mat jie bijo, kad jeigu sukels bent menkiausią pokytį praeityje, jo pasekmės ateityje būsiančios itin smarkios. (Iš Alan Lightman knygos „Enšteino sapnai").

1947–1948 metais Molėtų bibliotekoje dirbo Zosė Kublickaitė.

Kai kurių bibliotekininkių tvirtinimu, biblioteka trumpam buvo įsikūrusi ten, kur dabar parduotuvė „Jovaras", bet, man regis, jog čia susimaišiusi žmonių atmintis su žydų namu, kuriame biblioteka sudegė. Tiesa, tas namas nekonkretizuojamas. O po gaisro biblioteka įkuriama tik 1948 metais Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastate.

1950–1951 metais Molėtų bibliotekoje dirbo Marytė Koncevičienė,1952 – 1953 m. – Laima Jurevičienė,,.1952 – 1986 m. – Eugenija (Angelė) Žvinienė.

1982 m. balandžio 10 d. bibliografė Nijolė Aleinikovienė kalbino kolegę E. Žvinienę. „Ne, čia koks nors karštakošis neištvertų .(...) Jos darbas nesunkus: kiekvienai knygai uždėti po 2 anspaudus ir priklijuoti grąžinimo terminų lapelį. Darbas – monotoniškas. Diena po dienos, metai po metų, vis tas pats ir tas pats. (...)"

1950 metai. Biblioteka tapo rajonine biblioteka – metodiniu darbo centru.

1953 metai. Įsikūrė Vaikų biblioteka. Dirbo Aldona Šimonytė – Slavinskienė (iki 1965 m.) ir Veronika Žalaitė (iki 1985 m.) Argi ne simboliška, kad šiandien, greta buvusio Vaikų bibliotekos pastato Menų mokyklos mokiniai savo kūryba papuošė Molėtų miestą?

Tuo pat metu bibliotekoje dirbo Kazys Visockas, Aldona Steponėnaitė, Alfonsas Nariūnas, Ramutė Petkelienė (iki 1955 m.), Jonas Repečka, Elena Silickaitė, Nijolė Žalaitė, Albertas Gečys.

1958 metai. Vienerius metus bibliotekoje dirba Danutė Guobytė, Algirdas Goda, Stasė Navikaitė (iki 1960 m.), Fijonė Vidžiūnienė, Apie Fijonę bibliotekos metraštyje rašoma, jog ji nuo 1955 metų dirbo Giedraičių kaimo bibliotekoje, 1958 m. perkeliama dirbti vedėja į Molėtų rajoninės bibliotekos kilnojamąjį fondą, o nuo tų pačių metų gegužės 17 d. laikinai paskiriama Molėtų rajoninės bibliotekos vedėja. 1969 m. rugsėjo mėn. savo noru pradeda dirbti Molėtų mokyklos internato bibliotekos vedėja. 1976 m. ji vėl dirba Molėtų centrinėje bibliotekoje Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininke, o 1992 m. rugsėjo mėn. išeina į pensiją.

1959 metai. Kai kurių šaltinių duomenimis būtent šiais metais biblioteka perkelta į „raudonus mūrus", kur dabartinė parduotuvė „Jovaras". Tačiau to neprisiminė mano kalbinti pašnekovai, Bibliotekoje dirba Vanda Vercinskaitė ir Veronika Paškevičienė (valytojos), Teresė Grinytė – Reinartienė (iki1994 m.).

1987 metai. sausio 1 d. Aldona Urbonienė laikraštyje „Pirmyn" apie Molėtų centrinės bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėją T. Reinartienę rašo kaip apie „Brangiausio lobio šeimininkę", Hanso Falados knygos „Žmogus miršta vienas" žodžiais: „Mes gyvename ne dėl savęs, o dėl kitų. Kokie mes norime būti ne dėl savęs, o dėl kitų. Tik taurūs, didelės dvasios žmonės gyvena kitiems, silpniesiems saulę užstoja jų pačių šešėlis."

1960 metai. Vienerius metus bibliotekoje dirba Algirdas Matulevičius. Po jo pradeda dirbti Olga Kostygova (iki 1963 m.).

iliustracija1962 metai. Rajoninė biblioteka persikelia į kitas patalpas (dabar ten įsikūrusi Pedagoginė – psichologinė tarnyba).

1965 metai. Vienerius metus bibliotekoje dirbo Elena Baranauskaitė, Aldona Zabulytė (iki 1976 m.)

1967 metai. Bibliotekoje dirba Rima Šiukštaitė (iki 1969 m.), Birutė Bobelytė.

1969 metai. Bibliotekoje dirba Rima Rasikaitė, Sofija Bareikaitė.

1973–74 metai. Pastatyti Kultūros namai. Čia įsikuria ir rajoninė biblioteka. Joje pradeda dirbti Aušra Karvelienė (iki 1992 m.).

1974 metai. Tais metais pradėjusi darbą bibliotekoje iki šiol tebedirba Janina Nariūnienė (Vaikų literatūros skyrius), po metų pradėjusi dirbti Danutė Rinkūnienė (Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyrius). Tuo pat metu . bibliotekoje dirbo ir Janina Vinciūnaitė .(Išėjusi į pensiją, išvyko gyventi į Ignalinos r., ten ir mirė).

1975 metai. Iš Pakruojo kilusi Leokadija Drobulienė atvyko į Molėtus dirbti bibliotekos direktore (iki 1978 m.). Tuo metu bibliotekoje dirbo Danutė Matusevičiūtė (iki 1978 m.) bei Danutė Šeikienė (iki 1995 m.) Apie D. Šeikienę metraštyje rašoma, jog ji pradėjo darbą 1960 m. rugsėjo 1 d. Kairionių kaimo bibliotekos vedėja. Po metų pradėjo vadovauti Kaližų kaimo bibliotekai. 1975 m. gegužės 1 d. buvo pakviesta dirbti į Molėtų rajoninę biblioteką. Nuo 1978 m. birželio mėn. ji dirbo Bibliografinio – informacinio skyriaus vedėja iki pensinio amžiaus. 1995m., pačiai prašant, atleista iš darbo.

iliustracija1976 metai. Biblioteka pradeda dirbti centralizuotai, vietoj rajoninės bibliotekos įsteigta centinė biblioteka ir 42 kaimo filialai. Tuo metu bibliotekoje pradėjo dirbti Aldona Piščikienė (iki 1978 m.), Vida Nasavienė (iki 1992 m.), Aurelija Laučkaitė (iki 1978 m.), Regina Baltaduonienė (iki 1982 m.).

1977 metai. Bibliotekoje dirbo Aurelija Zlatkauskaitė (iki 1979 m.), Algimantas Simaitis buvo direktorės L. Drobulienės pavaduotojas (iki 1978 m.), Rima Skrebutėnaitė (iki 1978 m.), Gražina Kuosaitė (iki 1980 m.), Aldona Motiejūnienė, kuriai teko būti ir bibliotekos vadove, o sulaukus pensinio amžiaus dar dirbti ir bibliotekos valytoja (iki 1992 m.), Rima Kairytė (iki 1992 m.), Rita Kairytė (dirba iki šiol Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriuje), Janina Leišienė (arba Vilenda Valiulytė) 1916 m. išėjusi į pensiją, o šiuo metu aktyvi Molėtų bibliotekos senjorų klubo dalyvė.

1978 metai. Bibliotekoje dirbo Violeta Petravičienė, Danguolė Ruzgaitė (iki 1980 m.), Irena Baltaduonienė (iki 1984 m.), Sigita Boratinskienė (iki 1980 m.), Regina Vanagaitė (iki 1980 m.).

1979 metai. Bibliotekoje pradeda dirbti Violeta Šilinskienė (iki 1987 m.) Ji ir bibliotekos direktorė.

1980 metai. Bibliotekoje dirba Nijolė Aleinikovienė (iki 1987 m.), Elvyra Liaudanskienė (iki 1982 m.), Aldona Dirmaitė (iki 1983 m.), Nijolė Pereckienė (dirba iki šiol kraštotyros ir bibliografijos srityse).

1981 metai. Metus bibliotekoje dirba Birutė Maželytė, Rūta Švilpaitė ir Laima Žemaitytė (iki 1985 m.).

1982 metai. Bibliotekoje dirba Vilė Liobienė (iki 1991 m.), Daiva Židonytė (iki 1983 m.), Liudmila Guzikovskaja. Tais metais atėjusi į biblioteką iki šiol abonemente tebedirba ir Aldona Marčiulionytė.

1983 metai. Bibliotekoje dirba Rita Kukienė (iki 1987 m.), Genovaitė Strikulytė (iki 1986 m.). Po metų bibliotekoje pradeda dirbti Janina Vyšniauskienė ir dirba iki šiol. Šiuo metu yra Vaikų literatūros skyriaus vedėja.

iliustracija1985 metai. Metus bibliotekoje dirba Roma Kišūnaitė, o Danutė Guobienė dirba iki 1992 metų.

1986 metai. Pradeda dirbti Dalia Šeikytė, Janina Usinavičiūtė. Jos dirba trumpai, o štai Daiva Devicijonienė, pradėjusi nuo bibliotekos direktorės pareigų, tebedirba bibliotekoje iki šiol Abonemento vedėja. Tebedirba bibliotekoje iki šiol ir Nijolė Liutkevičienė – Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja.

1987 metai. Pradeda dirbti Danguolė Liutkevičiūtė (iki 1990 m.), Nijolė Stančikienė (dirba iki šiol bibliotekos direktorės pavaduotoja).

1992 metai. Panaikinta rajono centrinė biblioteka, įkurta Molėtų miesto biblioteka. Įsteigta Molėtų rajono bibliotekų tarnyba, kuriai vadovauja Virginija Raišienė.

iliustracija1996 metai. Įsteigta Molėtų viešoji biblioteka. Jos direktore tampa Virginija Raišienė ir tebėra iki šiol. Įdomu tai, kad 2011 metais kraštietės, žurnalo „Žmonės" redaktorės Dainos Žemaitytės rengtoje knygoje „Gamink su manimi" į rudens puotą kviečia Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė su dukra verslininke Inga Budriene, paragauti ypatingų blynų su grybais, ruoštų pagal promočiutės, buvusios knygyno vedėjos, receptą.

Tais pačiais metais į biblioteką atėjo dirbti ir Auksuolė Nazarovienė dirbanti iki šiol – Informacijos skyriaus vedėja.

2002 metai. Bibliotekoje pradeda dirbti Daiva Gaivelienė ir dirba iki šiol Vaikų literatūros skyriuje.

2005 metai. Bibliotekoje pradeda dirbti Neringa Kerienė. Dirba iki šiol Informacijos skyriuje.

2006 metai. Bibliotekoje pradeda dirbti Alvydas Balanda kompiuterių priežiūros specialistu ir dirba iki šiol. Po metų prisijungiu ir aš, Jolanta Matkevičienė.

Šiandien bibliotekoje dirba direktorės pavaduotoju ūkio reikalams Giedrius Mikutavičius, elektriku – Arvydas Pladas, kraštotyros ir bibliografijos srityje darbuojasi Jurgita Misiūnienė, o pati jauniausia bibliotekos darbuotoja yra Austėja Lovčikaitė, dirbanti nuo 2016 metų. Bibliotekoje dirba Irutė Žvinienė (buhalterė), Aldona Bytautienė ir Jolanta Kernagienė (valytojos) bei sekretorę Laurą Balčiūnienę motinystės atostogų metu pavaduojanti Violeta Šaltenytė.

1905 m. balandžio 28 d. Laikas yra atramos taškas, pagal kurį vertinami visi veiksmai. Laikas aiškiai išryškina, kas gera ir kas bloga. (Iš Alan Lightman knygos „Enšteino sapnai").

2017 m. balandžio 28 d. Mažoji knygų mugė ir Molėtų bibliotekos 80-asis gimtadienis. Biblioteka jį švenčia renovuotose patalpose ir naujoje konferencijų salėje.

Ačiū visiems, KELIAVUSIEMS LAIKU.

Jolanta Matkevičienė

2017-04-27

Mūsų bibliotekai – 80: dvyliktoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (XII)

Reorganizacijų laikmetis

iliustracijaJei prie pirmojo metraščio dirbo 12 žmonių, iš kurių tik pusė buvo bibliotekininkai, o ir pagrindinė tokio kraštotyros darbo entuziastė buvo D. Šeikienė, tai prie antrojo albumo „Bibliotekos istorija" (1985–1995) darbavosi jau tik šešetas žmonių, iš kurių du nebuvo bibliotekininkai. Pagrindinį darbą atliko Nijolė Pereckienė. Pratarmėje ji rašė: „Šiandien atsisakome to, kas buvo primesta, ir norime sugrąžinti kas ištisus dešimtmečius per prievartą plėšta. Tai sunkus ir netrumpas kelias. Mokomės būti savarankiški, įsisąmoninam tiesos ir netiesos supratimą. Nors ir nelabai lengvai, bet mėginame gaivinti dvasinę kultūrą, kuri būdavo perduodama iš kartos į kartą. Vienas iš mūsų ramsčių yra knyga. Ji padės mums išbristi iš dvasinio skurdo, padės sugrąžinti prarastas vertybes. Mokėkime tą knygą pasirinkti patys, išrinkti ją kitiems."

1986–1987 metai. Rajono centrinė biblioteka dar gyvavo, o ir rajono bibliotekų tinklas buvo gana tankus. Kaip rašoma metraštyje, net „41 kaimo masinė biblioteka". Vienam bibliotekininkui teko 273,6 skaitytojo. 1988 m., uždarius 11 bibliotekų, vienam bibliotekininkui teko 402,3 skaitytojo.

1992 metai. Pertvarka. Kaip teigia metraštis, esminius pakeitimus rajono bibliotekų tinklo struktūroje lėmė Kultūros ministerijos ir Švietimo ministerijos reorganizacija. Išanalizavus mokyklų ir masinių bibliotekų būklę, buvo parengta rajono bibliotekų tinklo reorganizacijos programa. Balandžio 22 d. rajono deputatų taryba priėmė sprendimą „Dėl kultūros ir švietimo įstaigų reorganizavimo". Buvo panaikinta rajono centrinė biblioteka ir įkurta Molėtų miesto biblioteka su spaudinių saugykla ir vaikų literatūros skyriumi. Prie Kultūros ir švietimo skyriaus įsteigtas naujas valdymo padalinys – Molėtų rajono bibliotekų tarnyba. Ji turėjo koordinuoti bibliotekų tinklo veiklą, literatūros komplektavimą ir tvarkymą. Tarnybos vadove dirbo Virginija Raišienė.

Kaimų bibliotekos buvo sujungtos su mokyklų bibliotekomis. Jos buvo pavaldžios mokyklų direktoriams, o tokia reforma, anot metraščio, buvo orientuota į rajono ateitį, racionalesnį lėšų naudojimą. Kaimo židiniu, kaip ir XX a. pirmoje pusėje, arba ketvirtoje KELIONĖJE LAIKU, vėl tapo mokykla.

Greta miesto bibliotekos veikė 24 masinės bibliotekos, sujungtos su mokyklų bibliotekomis, po pora vidurinių mokyklų bei nesujungtų masinių bibliotekų, po vieną – pagrindinės mokyklos ir muzikos mokyklos bei specialiosios mokyklos – internato bibliotekų, taip pat 7 pradinių mokyklų bibliotekos. 1994 m. atidaryta Švietimo centro biblioteka.

Skaitytojų poreikiai augo o bibliotekininkai ieškojo būdų, kaip tuos poreikius tenkinti. Buvo atsiradęs noras žmonėse pažinti savo tautos istoriją, papročius. Todėl bibliotekos fondas buvo pildomas tremtinių, išeivijos kūryba ir kitokia literatūra. Įdomu tai, kad atlikus studentų formuliarų analizę, paaiškėjo, jog tarp Molėtų bibliotekos skaitytojų yra net 2 studijuojantys Maskvos Lomonosovo universitete...

iliustracija2016 metai. Leidykla „Aukso žuvys" išleido Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus." Poetas, vertėjas ir kultūros tyrinėtojas Tomas Venclova apie šią knygą rašė, jog ilgojo pokalbio žanrui priklausanti knyga būtina kiekvienam skaitytojui, kurį domina pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija. Ir sunku būtų su juo nesutikti. O Irena Veisaitė, anot jo, yra vienas šviesiausių mūsų krašto žmonių, tolerancijos ir sveiko proto įsikūnijimas. Ją miniu ne todėl, kad dalyvavo Molėtuose per rugpjūčio 29-osios dienos mirties maršo 75-ąsias metines, o todėl, kad savo knygoje ji pasakoja, kaip sunku būdavo patekti į bibliotekas jos studijų metais. 1948–1953 metais ji mokėsi Lomonosovo universitete ir norint patekti į Maskvos bibliotekas bei jų skaityklas tekdavo labai anksti keltis, stoti į eilę ir užsiimti vietas. O jei kas vidury dienos išeidavo iš bibliotekos, tai sugrįžti atgal būdavo neįmanoma. Savaitgaliais į Lomonosovo universiteto biblioteką ar Užsienio literatūros bibliotekas patekti taip pat būdavo neįmanoma...

Beje, Molėtų bibliotekoje ši knyga yra.

Kaip rašoma metraštyje, bibliotekos vertę tarp skaitytojų lėmė knygų fondas. „Nuo 1990 metų darbas su fondais atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Leidinių kainos auga, esami fondai skurdūs, spaudiniams įsigyti skirtos lėšos mažėja"

1992 metai. Sujungus kaimo bibliotekų ir mokyklų bibliotekų fondus padidėja spaudinių skaičius.

Nesenstanti kraštotyra. „Bibliotekos uždavinys – rinkti, atskleisti ir propaguoti literatūrą apie savo kraštą. – rašoma metraštyje. – Kraštotyra atspindi krašto praeitį, gamtą, žemės ūkį, kultūrą bei įžymiuosius rajono žmones. Šiuo metu ji yra viena aktualiausių darbo barų. Jaučiamės skolingi tiems, kurie buvo ištremti." Bibliotekoje yra surinkta medžiaga apie tremtinę, literatę Aleksandrą Ivonytę, organizuojamos kraštotyros parodos, seminarai, susitikimai, kraštiečių knygų pristatymai.

1990 metai. Seminaras Naujasodžio bibliotekoje. Bibliotekininkai susipažino su ten įkurtu Elvyros Satkūnaitės kraštotyros muziejumi. Antanas Pivoras papasakojo apie Alantos apylinkių istorinę praeitį ir dabartį. Kitą dieną surengta išvyka į Rumšiškių liaudies buities muziejų.

1995 metai. Paskelbtas kraštotyros darbų konkursas. Paruošta 15 įvairaus pobūdžio darbų. Jie eksponuojami rajono kraštotyrininkų konferencijos metu surengtoje parodoje.

Apie kraštotyros fondą metraštyje sakoma, jog jis nėra didelis. „Naujai gautos knygų siuntos yra peržiūrimos, atrenkama literatūra šiam fondui. Iš įvairių šaltinių aprašomi straipsniai apie Molėtų rajoną. 1955 m. kraštotyros kartoteka pertvarkyta pagal UDK."

Šiuo metu, manyčiau, kai kurios kraštotyros sritys yra praplėstos, kai kurios jau apmirusios, tačiau dar ne pernelyg vėlu, kad nebūtų galima prie to sugrįžti...

1991 metai. Įvyko vakaras kraštiečio Kazio Umbraso 75-osioms gimimo metinėms paminėti „Ir širdimi, ir plunksna su tėviške sava". Dalyvavo literatūrologė, K. Umbraso duktė Rimantė, profesoriai J. Riškus ir V. Galinis.

Tais pačiais metais susikūrė rajono literatų brolija, o 1993 m. išėjo pirmasis literatų brolijos almanachas „Akimirkos".

1994 metai. Vyko tradicinis literatūrinis vakaras „Umbrasinės". Buvo įteikta rajono literatūrinė premija. Renginyje dalyvavo prof. V. Zaborskaitė, doc. Ž. Jackūnas ir rašytojo dukra R. Umbrasaitė.

Vaikų literatūros skyrius pakvietė mažuosius skaitytojus į susitikimą su „Genio" darbuotojais. Žurnalo redaktorius V. Račickas ir jo pavaduotojas J. Kriščiūnas atvyko ne tuščiomis. Mažiesiems molėtiškiams jie padovanojo daug mįslių, linksmų ir rimtų pasakojimų, užduočių, suvenyrų.

iliustracijaTai rodo, jog bibliotekoje visada vyko literatūrinis gyvenimas. 2016 metų kovo 11 d. naujoje konferencijų salėje vyko Kazio Umbraso 100-ųjų gimimo metinių minėjimas.

1996 metai. Vėl reorganizacija – įkurta Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Jos vadove paskirta Virginija Raišienė, vadovaujanti bibliotekai iki šiol.

„Šiuo metu viešoji biblioteka yra moderni ir atvira kiekvienam bendruomenės nariui, teikianti informacines ir mokymosi visą gyvenimą paslaugas, atsižvelgiant į vartotojų poreikius. – skelbia bibliotekos elektroninė svetainė.

2001 metai. Įkurtas modernus VB informacijos skyrius, įdiegtos naujos technologijos, išplėstos vartotojams teikiamos paslaugos: organizuota prieiga prie interneto, paieška duomenų bazėse, dokumentų spausdinimas, kopijavimas ir kt.

Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka turi 24 kaimo filialus. 6 filialai sujungti su bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekomis. Dirba 39 specialistai, iš jų – 19 su aukštuoju išsilavinimu.

2016 metai. Savivaldybės viešosios (VB) ir kaimo bibliotekų paslaugomis naudojosi:

5367 skaitytojai, 140783 lankytojai. Iš jų VB lankytojai – 35236, išduota literatūros – 166896, iš jų VB – 40857.

Fonduose sukaupta 154534 knygos, (iš jų VB – 40208) 30128 pavadinimais.

iliustracija2017 metai. Kovo 11-oji – su Prezidentės padėka

Molėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyriuje parengta paroda „Atgimstanti tauta – nemirštanti kalba" – skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai ir LR Seimo paskelbtųjų Lietuvių kalbos kultūros metų paminėjimui. Joje – knygos, spaudiniai, pasakojantys apie Pirmąją 1990-1991 metų Vyriausybę, kelio į Nepriklausomybę ištakos, straipsnių rinkinys iš šios šventės 10-mečio paminėjimo, naujausia spauda ir rajono laikraštyje „Vilnis" spausdintos mintys. Taip pat Lietuvių kalbos enciklopedija, Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos kilmė" bei etnologės Gražinos Kadžytės mintys apie tarmę – tapatybės kortelę.

Simboliška ir prasminga, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Molėtų viešąją biblioteką pasiekė laiškas iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos su Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka. Joje rašoma: „Gerbiamieji Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vadovai ir darbuotojai, nuoširdžiai dėkoju Jums, kad aktyviai įsijungėte į skaitymą ir bendravimą skatinančią akciją „Knygų Kalėdos". Bendromis pastangomis kuriame pažangią, skaitančią, kūrybingą ir atsakingą Lietuvą. Sėkmingų Jums tolesnių darbų!"

2017 metai. Kovo 30 d. Rajono tarybos posėdžio metu meras Stasys Žvinys skaitė darbo ataskaitą ir užsiminė apie būsimą pertvarką kultūros įstaigose. Taigi, biblioteka, švęsdama solidų gimtadienį, regis, vėl stovi ant permainų slenksčio.

Dėl to nevertėtų jaudintis. Juk biblioteka atlaikė karus, politines nesantaikas ir gaisrus, bet išliko. Tik čia dirbantis žmogus žino, jog šiandien nėra taip paprasta ir lengva būti bibliotekininku. Nenustebčiau, jei bibliotekoje dirbtų psichologai, sociologai, edukatoriai, pedagogai, andragogai, mediatoriai, dantų technikai ir kirpėjai, bet tik ne bibliotekininkai... O jie, regis, bus savo darbo pranašai, įrašę mintį metraštyje prieš 20 metų „Tik bibliotekininko jėgomis keliama biblioteka prisikels, atras savo tikrąją vertę. Daug kūrybinių jėgų ir sveikatos reikės įveikti nusistovėjusioms normoms, kasdienybės rutinai, natūralioms ir dirbtinėms kliūtims. Turbūt niekas negali suteikti tiek pasitenkinimo, kaip įsitikinimas, kad mūsų kasdieninis darbas – tai mūsų pačių rytdiena".

2017-04-26

Mūsų bibliotekai – 80: vienuoliktoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (XI)

Darbštuolės kamanės

Į ką gi šiandien panašios bibliotekininkės? Sakyčiau, į kamanes. Plaukuotos ir tos, ir anos (turiu omeny šukuosenas), vienas mėgsta sodininkai, kitas – skaitytojai. Ir kamanės, ir bibliotekininkės – atsparios šalčiui, o dirbti gali net apniukusiomis dienomis... Ir jei ne projektas „Bibliotekos pažangai", ar būtų jos žinojusios, kad gali mokėti šitiek darbų?!

Gerai, kad kamanėms nėra tokio projekto, (nors, kas žino, kaip ten elgiamasi su jomis per naminę kamanininkystę), o tai sužinotų, kad turi greitai dylančius sparnelius ir nustotų skraidyti... O šią mano mintį, sakyčiau, papildo 1987 metų gegužės 1 d. laikraštis „Pirmyn" ir Jolantos Siaurusaitytės straipsnis „Tiesą – tiesiai". Rajono centrinės bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Fijonė Vidžiūnienė sykį suskaičiavo savo visuomenines pareigas. Jų buvo 18. „Darbo diena kartais trukdavo nuo 9 ryto iki 9 vakaro. Atėjo dirbti, kai rajone buvo 19 bibliotekų, o išeinant po 10 metų – jų skaičius siekė 40. Tai vis statistika, o kokybė? Štai dėl jos F. Vidžiūnienė ir ryžosi bibliotekininkystės studijoms universitete, kurias baigė dirbdama.

Ne mažiau buvo reikli ir kitiems. Nors ir gynė jų interesus. Jokių simpatijų, jokių antipatijų, svarbiausia – dalykiškumas. (...) Rajoninės vedėjos pareigas F. Vidžiūnienė paliko savo noru, išėjo dirbti į mokyklos biblioteką. Šeima, nesibaigiančios komandiruotės ir įtampa – sunkiai suderinami dalykai. Pagaliau, ar įmanoma iš šalies matyti visas objektyvias tokių posūkių priežastis. Svarbiau tai, kad ir naujoji darbo vieta po jos atėjimo pašviesėjo. O po kiek laiko – vėl centrinėje bibliotekoje, skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr, bibliotekininkė, atsakinga už fonoteką. Ir vėl – tas pats reiklumas, nepakantumas melui, atidumas. Skaitytojui tereikia paklausti – ieškos ir vienur, ir kitur, neras – vis tiek surinks po kruopelytę, tegu ir nedaug – argi ne tuo tvirta draugystė su skaitytoju."

Pats metas prisiminti renginius ir grožinės literatūros populiarinimą. Jei šiandien abonemente tebėra populiarūs pokalbiai – naujų knygų pristatymas „Prie puodelio kavos", tai 1983 metais, kaip teigia metraštis, grožinės literatūros propagavime dominavo darbo, žemės, duonos ir kaimo temos. „Grožinės literatūros propagavimui surengti 606 masiniai renginiai". Matyt, turima omeny su kaimo renginiais, nes po du renginius per dieną būtų buvusi neįmanoma prabanga... „Graži tradicija rajone – Knygos šventė „Duona ir poezija", kurioje dalyvavo žemiečiai: poetas V. Skripka, aktorius J. Braškys, rajono literatai, aktorius V. Radvilavičius. Ši šventė dabar tapo tradicine ir bus rengiama kasmet. Jos renginiai apims ne tik Molėtus, bet ir nukeliaus į rajono kaimus.

Kultūros dienoms Širvintose buvo paruoštas literatūrinis – muzikinis montažas „Susilieję širdim su gimtinės žeme", kuris pasakoja apie rajono žymius žmones.

Kartu su kultūros namais organizuotas vakaras „Poezija ir muzika", kuriame dalyvavo jaunieji VU literatai.

Su knygos bičiulių draugija organizuotas susitikimas su aktoriumi Algirdu Sabaliu „Juokas – dalykas rimtas".

Centrinė biblioteka, kartu su kino direkcija organizavo literatūrinį vakarą jaunimui, skirtą Levo Tolstojaus kūrybai."

Dažna bibliotekos renginių vedėja, rengėja ir aprašytoja buvo mokytoja Aldona Urbonienė. Štai, ką ji rašė apie knygos šventę „Duona ir poezija". „...Ir skambėjo posmuose išsakytas gražus miškininkės inžinierės N. Rumbutytės rūpestis dėl Žemės rytdienos, centrinės bibliotekos darbuotojos N. Aleinikovienės žodžio švelnumas ir rajono laikraščio darbuotojo R. Gražio nuoširdus kreipimasis į kiekvieną, nes mūsų „gerumo reikia žmogui ir paukščiui, ir duonai, kurią ant stalo radai."

iliustracija

1987 metai. Rajono centrinės bibliotekos 50-metis. Apie tai vėl rašo A. Urbonienė laikraštyje „Pirmyn" gegužės 23 d. „Lietuvių kalboje žodžiai „knyga" ir „biblioteka" moteriškos giminės daiktavardžiai. Ar ne todėl ir ši profesija turi slaptą ryšį su moteriškumo sąvoka? Bibliotekininkas privalo mylėti knygą kaip motina myli kūdikį... Čia reikia pasiaukojimo, ištikimybės ir kruopštumo, moteriškos fantazijos, patrauklumo ir išradingumo.... Čia dirbdama neužkopsi karjeros laiptais. Bet užtat kiek nuoširdžių padėkos žodžių pasakė toms (kaip vienas kalbėjusių apibūdino) nesavanaudiškiausios profesijos darbuotojoms... Ilgametė kūrybinga T. Reinartienės, F. Vidžiūnienės, J. Leišienės ir E. Satkūnaitės veikla buvo įvertinta „LTSR Kultūros žymūno" ženkleliu. Ne vieną kartą šventėje skambėjo kraštotyrinio darbo entuziastės bibliografės D. Šeikienės pavardė. Garbės raštų gausybė lyg baltos paukštės gulė ant nusipelniusių pagarbos rajono bibliotekininkių rankų. Karšti aplodismentai palydėjo sąmojingus T. Reinartienės, F. Vidžiūnienės, V. Žalaitės, D. Šeikienės atsakymus į joms pateiktus „egzaminų" klausimus. Jos sukūrė ir idealaus bibliotekos skaitytojo pavyzdį iš A. Davicijonaitės, V. Jūrelienės, I. Jurevičienės, P. Kavoliukienės bruožų. Jos pateikė ir nuoširdžius bibliotekos draugų bei pagalbininkų portretus. Tai – Molėtų I-osios vidurinės mokyklos mokytoja S. Skurulskienė ir Videniškių vidurinės mokyklos literatūros mokytojas V. Stundys."

Knygos šventę pakeitė Mažoji knygų mugė, o poezijos vakarai pavirto į literatūrinius susitikimus.

iliustracija2017 metai. Vasario mėnuo. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai". Poetas Vytautas Kaziela rubrikoje „Apie kūrybą ir save" atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus.

Kalbėdamas apie pastarųjų metų literatūrinius atradimus, kraštieitis poetas kalba ir apie Molėtus. „Atskirai norėčiau pakalbėti apie Molėtų fenomeną, kur penkiolika metų vyksta jaunųjų literatų kūrybinės stovyklos. Išleidžiami jų kūrybos rinkinėliai. Nuo pat pradžių esu šios stovyklos kuratorius. Žinoma, didžiausias krūvis, organizuojant šias stovyklas, tenka Molėtų viešosios bibliotekos direktorei V. Raišienei ir jos pavaduotojai N. Stančikienei. Nuoseklus darbas matomas, nes šiandien nedvejodamas galiu vardyti ne tik V. Žvarėlaitę, bet ir Dianą Jasinavičiūtę, Eglę Jakučionytę, Godą Bržozauskaitę, Justiną Rakauskaitę, Agnę Šikaitę. Jos jau susiformavusios poetės."

O štai kokią žinutę 1987 metais paskelbė „Pirmyn" – Eilėraštis – skyrybų priežastis.

„Ispanas A. Diasas kreipėsi į teismą dėl skyrybų. Teisėjas, išklausęs jo argumentus, nė kiek nesuabejojo – skyrybos neišvengiamos. Kodėl Diasas panoro skirtis? Priežastys svarbios. Jo žmona reikalauja, kad vyras jai kasdien sukurtų bent po vieną meilės eilėraštį. Jei vyras pageidavimo netenkindavo, negaudavo pietų."

iliustracijaTais pačiais metais rugsėjo 29 d. Centrinės bibliotekos vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė Janina Leišienė rašė žinutę apie Molėtų kultūros namuose susirinkusius kultūroa namų darbuotojus ir bibliotekininkus. Mat vyko jaunųjų specialistų priėmimas į kultūros darbuotojų gretas, o renginys vadinosi „Jaunystei duokim kelią". „Į kultūros namų fojė Direktoraitis (V. Zigmantavičius) įvedė virve surištus specialistus. Gal skaitytojams kils klausimas, kodėl jie surišti? Ogi todėl, kad nepabėgtų, nes 1986-1987 metais Molėtų rajonui buvo skirta 11 specialistų, o atvyko tik 7.

Direktoraitis pristato jaunuosius specialistus. Daivą Šilinskaitę – centrinės bibliotekos direktorę, Arūną Strazdą – paminklų apsaugos vyr. metodininką, Vilmą Abrutytę – Arnionių kultūros namų choreografę, Algį Babelį – rajoninių kultūros namų meno vadovą, Nijolę Stančikienę – centrinės bibliotekos metodinio skyriaus vedėją, Romą Vyšniauską – Levaniškių kultūros namų direktorių, Dainių Šavelį – Inturkės kultūros namų meno vadovą.

Jaunųjų specialistų laukė išbandymai – jiems buvo pateikta įvairių užduočių. Kol jie tikrino savo žinias, suko galvas, susirinkusius linksmino rajono kultūros namų kaimo kapela. Sodėnų kultūros namų direktorė Valė Umbrasienė mokė žaisti etnografinio ansamblio žaidimų.

Perskaitomas rajono kultūros skyriaus vedėjo įsakymas dėl jaunųjų specialistų priėmimo į kultūros darbuotojų gretas. Jaunieji specialistai tampa pilnateisiai kolektyvo nariai."...

O dabartiniai kultūros darbuotojai kasmet švenčia Kultūros dieną – balandžio 15-ąją.

iliustracijaPirmoji metraščio knyga baigiasi... Recenzentas Valentinas Genys, tuo metu buvęs Lietuvos KP Molėtų RK sekretoriumi, darbą įvertino teigiamai, bet turėdamas tam tikrų pastabų, rekomendavo jį papildyti. Su tuo sutiko ir Molėtų centrinės bibliotekos direktorė V. Šilinskienė, ir MA Istorijos instituto mokslinis bendradarbis Jonas Rekašius. Įdomu tai, kad metraštį buvo planuota pildyti tame pačiame albume iki 1991 metų, tačiau, pūstelėję politinių permainų vėjai, atnešė naujų pokyčių ir Molėtų kraštui bei bibliotekai.

O man dar norisi paklausti apie „aukso amžių". 2016 metais „Utenos apskrities žinioms" Molėtų viešosios bibliotekos bibliotekininkės teigė: Informacijos skyriaus vedėja Auksuolė Nazarovienė „aukso amžiumi" savo skyriuje pavadino 2009–2012 metus, kai vyko kompiuterinio raštingumo bumas tarp gyventojų ir bibliotekos lankytojų. Tuomet jie atvykdavo mokytis net grupėmis iš savo bendruomenių, o mokytojomis buvo pati Auksuolė ir Vaikų literatūros skyriaus vedėja Janina Vyšniauskienė. Tačiau ji, kaip ir jos skyriaus darbuotoja iliustracijaJanina Nariūnienė, bibliotekoje dirbanti jau keletą dešimtmečių, sako, jog „aukso amžius" buvo prieš gerą dešimtmetį, kai dar nebuvo kompiuterių ir svarbiausia vaikui buvo knyga. Anot jų, dabar gal ir esą dirbti paprasčiau, bet jos jau yra kitos kartos žmonės, ir pirmenybę atiduoda popierinei knygai. Taip pat pastebi vaikų ir jaunimo tendenciją grįžti prie knygų skaitymo, ir tuo džiaugiasi. Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriuje dirbanti Danutė Rinkūnienė sako, jog „aukso amžių" išgyvenanti dabar, nes kompiuteris jai smarkiai palengvino darbą. Anksčiau jai yra tekę apie vieną knygos egzempliorių rašyti 84 korteles, ir visa tai ranka. Puikiai prisimena ir pirmąjį savo darbo aprašą – vaikišką knygelę „Pirmoji pergalė", kurią reikėjo aprašyti 60 kartų... Tad kompiuteris jos darbe – tikras išsigelbėjimas. Tačiau ne tik dėl kompiuterio moteris džiaugiasi šiandiena, bet ir dėl gerų, įdomių ir reikalingų knygų gavimo, Jas aprašyti ir „sutvarkyti" yra kur kas maloniau. Abonemento vedėja Daiva Devicijonienė geriausiu laiku įvardino taip pat laikotarpį prieš 15–10 metų, kai daugiausia turėjo skaitytojų, o jos skyriaus darbuotoja Aldona Marčiulionytė džiaugėsi ir šiandiena, mat, anot jos, labai patogu ir jai, ir skaitytojui, kai internetu užsako norimą knygą. Skaitytojui grąžinus perskaitytą knygą ji tuojau rezervuojama kitam... Taip susidaro internetinės eilės, o molėtiškiai tebėra ištikimi grožinei literatūrai bei detektyvams. Abi Abonemento skyriaus moterys tvirtino, jog „maloniau dirbti, kai yra žmonių. Tuomet jautiesi reikalingas..."

„Aukso amžiaus" pabaigai padariau eksperimentą, paklausiau, kokius buvusius bibliotekos vadovus prisimena kolegos. Ilgiausiai dirbančios bibliotekininkės prisiminė Vincą Jelmoką, kuris jas priėmė į darbą, nes buvo Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas. Kitos minėjo Leokadiją Drobulienę, Teresę Reinartienę, Genovaitę Strikulytę, Reginą Purvytę, Violetą Šilinskienę, Aldoną Motiejūnienę bei Daivą Devicijonienę ir, žinoma, Virginiją Raišienę.

2017-04-25

Molėtų bibliotekai – 80: dešimtoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (X)

Išmaniųjų technologijų pranašai ir vykdytojai

Šiandien dauguma mūsų nebegali įsivaizduoti gyvenimo be telefono ir kitų išmaniųjų technologijų, o bibliotekai, kaip ir daugeliui kitų įstaigų ir organizacijų teko dirbti be jų.

iliustracija1968 metų sausio 1d. laikraštis „Tiesa". Straipsnyje „Informeris vietoj laikrodžio" Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas, atpažinimo procesų sektoriaus vadovas, tuometinis technikos mokslų kandidatas ir mūsų kraštietis Laimutis Telksnys rašė, kaip įsivaizduoja 2017-uosius metus ir gana tiksliai nuspėjo tai, ką mes šiandien vadiname išmaniuoju telefonu, lygindamas jį su laikrodžiu. „Norėdamas sužinoti, kas vyksta pasaulyje, parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį, automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais. (...) Galima bus paprašyti, kad parodytų per individualų ar namų informerį norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą. kurioje dalyvautų mėgstami atlikėjai, dabar gyvenantieji ar anksčiau gyvenę".

2017 metai, sausio 3 d., laikraštis „Lietuvos rytas", straipsnis „Prieš pusę amžiaus matė šiandieną". Aida Murauskaitė ir Adomas Rutkauskas pasakoja, kaip, būdamas 38-erių metų amžiaus Laimutis Telksnys, o dabar jau 86-erių metų profesorius iki šiol dirbantis mokslinį darbą, nuspėjo interneto amžių. „Profesorius L. Telksnys tikino, kad automatinė sporto biblioteka galės parodyti nors ir seniai įvykusias sporto varžybas, o automatiniai informacijos centrai galės pateikti duomenis apie pasaulyje esančias tos ar kitos rūšies prekes, pasakyti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresą, konsultuoti apie turistinius maršrutus, priimti įvairiausius individualius užsakymus ir skirstyti juos gamintojams. (...) L. Telksnys nuspėjo apie internetą, „YuoTube", IPTV ir net elektroninių knygų paslaugą – parduotuvę „Amazon", kuri leidžia už papildomą mokestį įsigyti tos pačios knygos audioversiją.

Arklys neėda agurkų salotų

Internete šiandien pilna žinių apie tai, kaip atsirado telefonas. Kai kuriuos įdomius faktus, skelbiamus gyvenimo būdo žurnale, parengtus Romualdo Razausko, pacituosiu tam, kad su jo sutelkta informacija, galėtume pamatyti bendrą vaizdą pasaulio istorijoje.

Kasinėdami vienų rūmų griuvėsius Peru, archeologai aptiko keistą daiktą, galintį būti telefono pirmtaku. Tai buvo du indai sujungti lynu. Tokiu „telefonu" vaikystėje esame kalbėję turbūt kiekvienas. Tyrinėtojai teigia, kad tokiam pasikalbėjimo įrenginiui apie 1000 metų.

Senovės inkai taip pat turėjo telefoną tik bevielį. Ypatingi vamzdžiai jų rūmų sienose gaudydavo ir perduodavo garsus. Sėdėdamas soste valdovas galėjo kalbėtis su savo dvariškiais, esančiais skirtingose patalpose.

1665 m. anglų diplomatas ir išradėjas S. Morlandas /1625-1695/ išranda ruporą ir pavadina tai kalbančiu vamzdžiu.

1837 m. amerikiečių fizikas Peidžas eksperimentais įrodė, kad žmogaus balsas gali būti perduotas. 1856 m. prancūzas Šarlis Burselis taip pat ieškojo, kaip garsą perduoti per atstumą. 1861 m. vokietis Johanas Filipas Raisas Frankfurte prie Maino sugalvojo net keletą aparatų, skleidžiančių įvairius garsus ir muziką. Tyrinėtojai teigia, kad jis pasakęs pasaulio istorijoje garsią frazę: „Arklys neėda „salotų iš agurkų". Sensacinga tai, kad šią frazę jis perdavė vienu savo sukonstruotu aparatu. J.F. Raisas tą aparatą pavadinęs telefonu. 1861 m. spalio 26 d. pademonstravo jį Frankfurto fizikos draugijoje. Įdomu tai, kad telefono dar nebuvo, o žodis „telefonas" jau atsirado.

1876 m. vasario 14 d. Belas į patentų biurą atnešė paraišką užregistruoti telefono išradimą. Po dviejų valandų į tą patį biurą su tokia pat paraiška atėjo kitas išradėjas – Eliša Grėjus. Tai nebuvo apgaulė ar plagiatas – jie nepriklausomai vienas nuo kito įgyvendino jau brendusią idėją. Išradimas buvo užregistruotas Belo vardu. Daug metų išradėjai vaikščiojo po teismus, tačiau dvi valandos nulėmė, kad kompanija „Bel" gyvuoja ir šiandien.

Misteri Vatsonai, ateikite čia...

iliustracija1876 m. kovo 10 d. Belas netyčia ant savo kelnių užsipylė rūgšties ir sušuko: „Misteri Vatsonai, ateikite čia, padėkite man!" Šis buvo kitame kambaryje ir išgirdęs savo telefonu Belo balsą atskubėjo padėti. Tai ir buvo pirmasis telefono skambutis. Argi ne simboliška, kad pirmąkart telefonas suskambo prašant pagalbos. – teigia R. Razauskas.

Ne visi įvertino šio skambučio praktinę reikšmę. Kada Belas, ignoruodamas plačios publikos pajuokas, ėmė savo telefono aparatą pardavinėti arba išnuomoti, laikraščiai Bostone ragino policiją atkreipti dėmesį į tą beprotį, „kuris iš patiklių žmonių vilioja pinigus, rodydamas jiems aparatą, lyg galintį per atstumą metaline viela perduoti žmogaus balsą".

1876 m. Filadelfijoje vyko pramonės paroda. Belas, į ją atvežęs savo telefoną, tikėjosi triumfo. Tačiau publika jo dėže nesidomėjo. Pro šalį ėjo aukštas svečias – Brazilijos imperatorius Pedru II. Jo didenybė sutiko prie ausies prisidėti ausines ir nustebęs sušuko: „Viešpatie! Šis daiktas kalba!" Pagaliau amerikiečiai įvertino, kad tai patogu ir kad šis daiktas gali sutaupyti laiko, o laikas – pinigai! Netrukus prie Belo ausinių išsirikiavo eilė. Taip prasidėjo telefono triumfas.

1878 m. gruodžio 1 d. Baltuosiuose rūmuose įrengiamas pirmasis telefonas. Netrukus tokie aparatai buvo įrengti svarbiausiuose valstybiniuose Amerikos pastatuose ir turtingų žmonių namuose.

A. Belo išradimui ilgai nepritarė gydytojai. 1880 m. Amerikos, Vokietijos ir kitų kraštų gydytojai spaudoje tvirtino, kad telefonu kalbantys žmonės miršta tris kartus dažniau už juo nesinaudojančius.

Prieš mirtį Belas nebesidomėjo savo „kūdikiu", augino avis. Jis pasakęs: „Aš niekada nebūčiau išradęs telefono, jeigu būčiau buvęs fizikas. Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kaip galima viename gale kalbėti, o kitame – girdėti!"

Aleksandras Grehemas Belas mirė 1922 m. rugpjūčio 2 d. Bedene /Kanada/. Nuleidžiant į duobę karstą, jo garbei minutei buvo nutrauktas telefono ryšys.Vieną minutę tylėjo trylika milijonų Šiaurės Amerikos telefonų.

Europoje ir JAV

Pirmieji telefonai pasirodė Berlyne 1878 m. o Maskvoje – 1882 m. Tačiau 1886 m. laikraštis „Slovo" rašė: „Telefonas užims garbingą vietą tarp šio amžiaus išradimų, bet šiandien jo nauda nedidelė. Viešbučiuose ir turtinguose namuose telefonas naudojamas tik iškviečiant tarnus, o kanceliarijose – viršininkui pasikalbėti su pavaldiniu".

Pirmąjį telefoną automatą, pranešantį tikslų laiką, suprojektavo astronomas, Paryžiaus observatorijos direktorius Ernestas Ekslangonas /1876–1954/ Prancūzijos pašto ir telekomunikacijų ministerijos užsakymu. Tas automatas pradėjo veikti Paryžiaus rajone 1933 m. vasario 14 d., pranešdamas laiką ištisą parą be pertraukos.

1927 m. pradėjo veikti pirmoji treansatlantinė telefono linija Londonas – Niujorkas.

1937 m. Londone pirmą kartą pradedamos teikti 999 pagalbos telefono paslaugos. Pirmoji paskambino ponia Beard, po jos skambučio už mėginimą įsilaužti suimamas Thomas Dufys.

Pirmasis pasitikėjimo telefonas atsirado 1953 m. lapkričio 2 d. Londone, šv. Stefano bažnyčios klebono Čado Varacho dėka kaip gelbėjimo tarnyba savižudžiams.

1956 m. JAV išrandamas videotelefonas.

1966 m. vienos anglų firmos inžinieriai Čarlzas Kao ir Džordžas Chokchemas išranda stiklo pluošto telefono kabelį.

1968 m. vasario 16 d. Haleivilio mieste /Alabamos valst.,JAV/ atsirado pirmoji gelbėjimo tarnyba telefonu.

1978 m. Čikagoje iškilmingai įdiegta pirmoji mobiliojo telefono tinklo sistema, nors pirmosios komercinės mobiliojo radiotelefono paslaugos buvo pradėtos teikti dar 1947 m. Švedijoje.

1981 m. pradėjo veikti pirmasis Europoje mobiliojo telefono tinklas. Pirmasis „mobiliukas" svėrė 785 gramus ir turėjo ištraukiamą anteną ir krauti jį reikėjo triskart per dieną. 1983 m. toks telefonas kainavo 3995 JAV dolerius. 1988 m. pirmąkart pradedamos teikti integruotos skaitmeninio tinklo paslaugos.

Lietuvoje

Telefono atsiradimas sietinas su grafo Tiškevičiaus vardu. 1882 m. jis iš savo rūmų Vilniuje į dvarą Vokėje įvedė telefoną – tai bene ir bus pirmasis telefonas Lietuvoje. Pirmoji telefono linija tarp Kretingos – Plungės – Rietavo nutiesta 1882 m. Pirmoji telefono stotis buvo įrengta 1896 m. Vilniuje /Šv. Jono ir Didžiosios gatvių kampe, buvusiuose Radvilų rūmuose/. Ji turėjo 150 abonentų, aptarnavo ją 12 darbuotojų. Tai buvo viena pirmųjų telefonų stočių Rusijos imperijoje. Kaune telefono stotis atsirado 1903 m. Pirmasis viešas telefonas Vilniuje įrengtas 1913 m. sausio 1 d. pašte.

1963 m. buvo pradėtas ir 1970 m. baugtas tarpmiestinių ryšių automatizavimas.

Kasmet į eksploataciją buvo įvedama maždaug po 60 000 numerių miestuose ir po 15 000 numerių kaimuose. Nuo 1991m. Lietuvoje pradėjo kurtis mobilaus ryšio operatoriai. Pirmoji bendrovė pasiūliusi mobilų NMT ryšį Lietuvoje buvo bendra Lietuvos ir Liuksemburgo kompanija "Comliet". Nuo 1995m. komercines mobilaus GSM ryšio paslaugas pradėjo teikti "Omnitel". Šiek tiek vėliau "Bitė". O nuo 1999m. - Tele2.

1992 m. šalyje fiksuoto telefono ryšio laukė per 200 tūkst. gyventojų. Su Vakarų Europos šalimis buvo galima susijungti tik per Maskvos centrinę stotį. Tarptautinių pokalbių su JAV, Australijos, Kanados ir kitų šalių abonentais reikėdavo laukti kartais net savaitę. 1992-aisiais rugpjūčio 7 d. Kaune buvo pradėta eksploatuoti skaitmeninė tarptautinė komutacinė stotis. Per ją buvo galima tiesiogiai susisiekti su 13 Europos valstybių, JAV, Kanados abonentais.

Molėtuose

Remiantis Molėtų bibliotekos metraščiu, kuriame aprašytas Centrinės bibliotekos metodikos skyriaus darbas, galima daryti išvadą, jog telefonas buvo reikalingas darbo įrankis.

Skyriuje dirbo 3 darbuotojai ir padėdavo naujai priimtiems darbuotojams susipažinti su bibliotekininko darbu. Metodininkai vykdydavo 15 dienų pradinį apmokymą. „Apmokymų metu kaimo bibliotekininkams suteikiamos pagrindinės žinios, kaip tvarkyti bibliotekos dokumentaciją, dirbti su skaitytojais bei naudotis bibliografiniu aparatu. Mokymų metu pratybas veda ir kitų skyrių darbuotojai: skaitytojų aptarnavimo, bibliografinio – informacinio, vaikų literatūros bei knygų tvarkymo ir komplektavimo skyriai.

Teikiamos kaimo bibliotekininkams konsultacijos ir telefonu. Šiuo metu dauguma kaimo bibliotekų jau telefonizuotos. Konsultacijos teikamos ir kitų žinybų bibliotekoms. "

Telefonas, pakeitęs išvaizdą ir funkcijas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, tebėra svarbus bibliotekininko darbui ir XXI–ojo amžiaus antrame dešimtmetyje. Vadinasi, mokslininkams ir išradėjams buvo verta eksperimentuoti...

Pirmieji kompiuteriai bibliotekoje

iliustracija1999 metai. Kaip teigia bibliotekos direktorės pavaduotoja N. Stančikienė, pirmąjį kompiuterį biblioteka gavo iš LR kultūros ministerijos, antrąjį – 2000-aisiais metais. Abu jie buvo skirti darbuotojams.

2000 metais biblioteka rašė projektą ALF „Molėtų viešoji biblioteka – rajono nevyriausybinių organizacijų narių mokymosi ir savišvietos vieta". Gavo finansavimą, bet tais metais lėšos nepanaudotos.

iliustracija2001 m. buvo įkurtas modernus VB informacijos skyrius, įdiegtos naujos technologijos, išplėstos vartotojams teikiamos paslaugos: organizuota prieiga prie interneto, paieška duomenų bazėse, dokumentų spausdinimas, kopijavimas ir kt. Pagal projektą vartotojams nupirkti 2 kompiuteriai.

2001 m. gegužės 28 d. – birželio 8 d. grupė bibliotekininkių stažavosi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje ir mokėsi MS WORD, MS EXCEL ir INTERNETO pagrindų, susipažino su LIBIS programine įranga.

Nuo 2001 metų viešoji biblioteka gaudavo po kelis kompiuterius iš LR kultūros ministerijos, tam, kad darbuotojai galėtų dirbti su LIBIS programine įranga.

2003 metais pagal projektą „Viešieji interneto prieigos taškai1", atstovaujant LR vidaus reikalų ministerijai, 10 kaimo bibliotekų gavo 36 kompiuterius baldus, techninę ir interneto įrangą.

2007 metais pagal projektą „Viešieji interneto prieigos taškai2", atstovaujant LR vidaus reikalų ministerijai, 11 kaimo bibliotekų vėl gavo baldus, techninę ir interneto įrangą bei 36 kompiuterius.

2009 metais dalyvaujant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir LR Kultūros ministerijos vykdomame projekte „Bibliotekos pažangai" VB ir 24 kaimo bibliotekos gavo techninę ir interneto įrangą bei 25 nešiojamus kompiuterius, 38 stacionarius kompiuterius, 13 daugiafunkcinių įrenginių ir kitą kompiuterinę įrangą.

2006 metais LR kultūros ministerijai pateiktą paraišką kompiuterinei įrangai gauti, 2007 m. rugsėjo mėn. iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos, patikėjimo teise, valdyti, naudoti ir disponuoti, perduotas turtas: lazerinis spausdintuvas ir 4 asmeniniai kompiuteriai.

Pagal 2007 metais LR kultūros ministerijai pateiktą paraišką kompiuterinei įrangai gauti, 2007 m. spalio mėn. iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos, patikėjimo teise, valdyti, naudoti ir disponuoti, perduotas turtas: 2 lazeriniai spausdintuvai ir 6 stacionarūs kompiuteriai, 1 nešiojamas asmeninis kompiuteris ir 1 skaitmeninis vaizdo projektorius.

Pagal 2007 metais LR kultūros ministerijai pateiktą paraišką kompiuterinei įrangai gauti, 2008 m. spalio mėn. iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos, patikėjimo teise, valdyti, naudoti ir disponuoti, perduotas turtas: 4 asmeniniai kompiuteriai.

2008 metais Molėtų rajono savivaldybė perėmė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos valdomą turtą: 2 asmeninius kompiuterius, 3 brūkšninio kodo skaitytuvus ir 2 spausdintuvus.

iliustracija2008 metais biblioteka gavo kompiuterinę ir programinę įrangą, skirtą viešosios bibliotekos veiklai bei kompiuterinei darbo vietai akliesiems ir silpnaregiams įrengti, pagal projektą „Bibliotekos pažangai", kurį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir LR Kultūros ministerija. 2009 metais projekto „Bibliotekos pažangai" įgyvendinimui biblioteka neatlygintinai gavo Microsoft programinę įrangą.

Išeitų, kad kompiuterius Molėtuose pirmieji įsigijo patys molėtiškiai – kompiuterininkai, o tarp organizacijų pirmoji buvo „Vilnies" redakcija, pirkusi nenaujus, bet gerus kompiuterius 1991 – 1993 metais. Lietuvos bibliotekos, tarp jų ir Molėtų, tapo matomos ir modernios, kai Bilo ir Melindos Geitsų fondas skyrė lėšų, o prie jų prisidėjo Lietuvos vyriausybė, savivaldybės bei bendrovė „Microsoft", kad Lietuvos žmonės mokėtų naudotis informacinėmis technologijomis. Kartu su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir LR Kultūros ministerijos vykdomu projektu „Bibliotekos pažangai", daugelyje sričių prasidėjo atgimimas, kitoks požiūris arba „aukso amžius"...

2017-04-24

Molėtų bibliotekai – 80: devintoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (IX)

Visuotinis džiaugsmas

iliustracijaPraėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžia (1973 m.) buvo visuotinio džiaugsmo metai. Biblioteka, po ilgų ir sunkių klajonių, pagaliau įsikūrė naujame pastate, kaip teigia metraštis, šalia naujų kultūros namų ir išsidėstė per tris aukštus. „Gerėjo ne tik rajoninės bibliotekos būklė, keitėsi į gera ir rajono bibliotekų darbas. Didelę reikšmę turėjo tai, kad nuolat augo bibliotekos darbuotojų kvalifikacijos lygis, didėjo dirbančiųjų bibliotekoje stažas. (...) Nuo 1952 m. bibliotekoje dirba Eugenija Žvinienė. Daug metų bibliotekiniam darbui paaukojo Fijonė Vidžiūnienė, Teresė Grinytė, Aldona Zabulytė. Jų nuoširdus, šiltas žodis, reiklus požiūris į darbą bei meilė knygai įkvepia jaunimą pamilti bibliotekininko profesiją."

1974 metai. Rajoninė biblioteka virsta Centrine

„Būtinumą centralizuoti respublikos bibliotekas iššaukė palyginti aukštai išsivystęs bibliotekininkystės lygis respublikoje. – rašoma metraštyje. – Iki tol buvo kuriama tradicinė biblioteka, kuri kaupė spaudinių fondą ir propagavo literatūrą. Aštuntojo dešimtmečio viduryje to jau nebeužtenka. Bibliotekos privalo vykdyti mokslinio informavimo ir informacijos dauginimo funkcijas. Atėjo toks laikas, kai masinės bibliotekos turi peraugti į mokslines bibliotekas, nes žymiai išaugo visuomenės išsilavinimas."

1976 metai. Vasario mėnesį centralizuotai pradeda dirbti Molėtų rajono bibliotekos. Uždaryta 5 bibliotekos, o Centrinė biblioteka tapo ne tik visų rajono bibliotekų metodikos bei darbo centru, bet ir fondų komplektavimo, katalogavimo ir tvarkymo centru.

Iš kaimo bibliotekų ir uždarytų bibliotekų buvo atrinktos knygos ir įkurtas Mainų rezervinis fondas, turėjęs 80 000 tomų. Iš Mainų fondo dar buvo atrenkamos knygos į saugyklą.

Centrinė biblioteka turėjo Knygų komplektavimo ir tvarkymo skyrių, Metodinį skyrių, Skaitytojų aptarnavimo skyrių, Bibliografinį- informacinį skyrių ir Vaikų literatūros skyrių. Taip pat Jaunimo sektorių ir jau minėtą Mainų rezervinio fondo sektorių. Bibliotekoje tuo metu skaitė 2896 skaitytojai, o apsilankymų skaičius irgi padidėjo – 4692. Darbuotojų tuo metu buvo 23, iš jų 4 su aukštuoju išsilavinimu, 5 – be specialaus bibliotekinio išsilavinimo. Knygų fondas buvo koordinuojamas, atsižvelgus į kitų žinybų (vidurinės mokyklos, centrinės ligoninės, politinio švietimo) bibliotekas. Taigi, centrinė biblioteka buvo vienintelė, bet ne vieniša...

Kalbant apie fondų analizę, tai matyti, jog didžiausią fondą turėjo Rezervinis sektorius ir Skaitytojų aptarnavimo skyrius. Planuota, jog sparčiai augs Saugyklos fondas, o Mainų – mažės, nes bus išdalintas kaimo ir žinybų bibliotekoms. „Nepatenkinama padėtis Vaikų literatūros fonde – rašoma metraštyje. – Fizinės kultūros ir sporto šakos nėra nė vienos knygos. Saugyklos fonde per mažai sukaupta vaikų literatūros. (...) Paanalizavus sudėtį, matyti, kad daugiausiai sukomplektuota grožinės literatūros, o mažiausia – žemės ūkio literatūros."

Bibliografinio - informacinio skyriaus uždavinys buvo tvarkyti bibliotekos kartotekas, redaguoti jas, pildyti bibliografinį – informacinį, kraštotyrinį ir vietinių leidinių fondus, propaguoti bibliografinę – informacinę literatūrą skaitytojams, atsakyti į skaitytojų užklausas, teikti informaciją, dirbti kraštotyrinį darbą. Iš esmės, šis darbas vyksta ir šiandien, tik keičiasi eiliškumai, privalumai ir formos...

Žiūrint pro laiko prizmę, manyčiau, jog tinklaraščių užuomazgų galima dairytis jau aštunto dešimtmečio pabaigoje. Ir nesvarbu, kad tomis technologijomis dar nekvepia, bet idėja jau yra. Kaip rašoma metraštyje, Bibliografinio – informacinio skyriaus darbuotojai rengia „Naujų knygų aprašus". „Į sąrašus įtraukiamos knygos, kurias gauna centrinė biblioteka. Remdamasis šiais sąrašais, skyrius, kartą per ketvirtį, ruošia ir leidžia „Knygų, neįeinančių į Ekspresinformaciją" biuletenį ir siunčia Molėtų vidurinės ir internatinės mokyklos pedagogams, Žemės ūkio valdybai, medicinos (ligoninės) bibliotekai."

iliustracija2017 metai. Šiandien informaciją apie naujas knygas rengia Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyrius ir pateikia ją bibliotekos svetainės administratoriui, o patalpinus svetainėje, žinoma, pamatyti gali visi, kurie tik turi kompiuterius ar mobiliuosius ir internetinį ryšį. O Informacijos skyriuje yra „didieji elektroniniai stebuklai", pakeitę žmonijos gyvenimą. Jei anuomet Bibliografinis – informacinis skyrius ruošė paskaitas apie bibliotekininkystę moksleiviams, tai šiandien Informacijos skyriaus vedėja A. Nazarovienė irgi buvo pakviesta į Molėtų gimnaziją, kad papasakotų gimnazistams apie bibliotekininkystę. Maža to, šiame skyriuje veiklos randa mažesni ir didesni bibliotekos lankytojai. O gegužės 8 dieną visi bibliotekos skyriai lauks jaunimo ir moksleivių, kad galėtų jiems papasakoti apie savo profesiją – šiandienos bibliotekininkystę.

iliustracija1976 metai, kovo 1 d. Abonemente išskirta jaunimo (15–21 metų amžiaus) grupė. Joje yra 480 skaitytojų. Ši jaunimo grupė dar suskirstyta į atskiras grupes: moksleiviai (pagal atskiras klases ir studentai), dirbantis ir nesimokantis jaunimas, dirbantis ir besimokantis jaunimas. Atskirų patalpų ir atskiro fondo, skirto jaunimui, nėra, tai ir visos knygų parodos ruošiamos kartu su Suaugusiųjų skaitytojų aptarnavimo skyriumi. Šis skyrius skaitykloje rengia ir įvairių formų masinius renginius. Masinis darbas dirbamas diferencijuotai, atskiromis grupėmis. Surengti įdomūs susitikimai su respublikos įžymiais žmonėmis: rašytoju Alfonsu Bieliausku, literatūros kritiku Petru Bražėnu, rašytoju Vytautu Bubniu. Vedami disputai įvairiomis temomis.

„Kadangi centrinėje bibliotekoje sukauptas nemažas muzikos įrašų fondas, tai skaitykloje dažnai vedamos muzikinės audicijos. Muzikinių audicijų turinys: „Patriotinė muzika", „Kaip klausytis muzikos", „Leninas ir muzika", „Lietuvių liaudies muzika".

Skaitytojų aptarnavimo skyrius bei jaunimo sektorius, vesdamas renginius, daugiausia bendradarbiauja su Knygos bičiulių draugija, vidurinės mokyklos mokytojais, muzikos mokyklos mokytojais bei komjaunimo organizacijomis."

iliustracija2017 metai. Muzikinis pasaulis jau seniai gyvena Vaikų literatūros skyriuje. Šio skyriaus vedėja Janina Vyšniauskienė, sugalvojusi renginius ant „Skraidančio pasakų kilimo", jau balandžio mėnesio pradžioje vaikus „nuskraidino" į praeitį. Apie tai, ką vaikai veikdavo prieš 100 metų, pasakojo muzikos mokytoja Audronija Kibickienė. „Ryte vaikus keldavo paukštelių čiulbėjimas, kurį vaikai atkartojo švilpynėmis. O kai išgindavo gyvulius į laukus, skudučiais susišaukdavo vieni su kitais. Tada būdavo tikros linksmybės: žaidimai, dainelės, spėlionės..." Pašėlioję, prisižaidę, apsukę ratą pirmyn – vėl visi sugrįžo į dabartį.

O dabartis tokia, kad Molėtų viešojoje bibliotekoje penktų – aštuntų klasių mokiniai labiausiai skaito V. Račicko „Šlepetes", Rebekos Unos „Atjunk" , Astridos Lindgren „Ronja plėšiko dukktė", o pirmų – ketvirtų klasių mokiniai skaito Kęstučio Kasparavičiaus „Kvailas istorijas", Vytauto V. Landsbergio „Obuolių pasakas" ir „Arklio Dominyko meilė", Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai".

2017-04-23

Molėtų bibliotekai – 80: aštuntoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (VIII)

Buvo ir Vaikų biblioteka...

iliustracijaTurbūt dauguma užmiršote, jog kadaise Molėtai turėjo dvi bibliotekas. Viena buvo suaugusiems, o kita vaikams. Net 11 metų, matyt, nugriovus buitinio gyventojų aptarnavimo pastatą, biblioteka gyvavo žalsvame namuke – dabartinėje savivaldybės aikštėje. Vaikų biblioteka, ją lankiusiųjų skaitytojų atminime, išlikusi dabartiniame Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos pastate – Vilniaus g. 48. Pasak Aldonos Urbonienės, rašiusios „Pirmyn" puslapiuose apie rajono bibliotekos 50-metį, tuomet ji vadinosi centrine biblioteka, „Nesistengė nuslėpti džiugaus susijaudinimo į šventę iš Alytaus atskubėjusi energinga Molėtų vaikų bibliotekos įkūrėja ir buvusi ilgametė jos vadovė A. Slavinskienė." Ir iš tiesų turėjo būti energinga moteris, kad sugebėjo įtikinti valdžios žmones, jog tokios bibliotekos Molėtams reikia, tik gaila, kad laikraščiai turėjo „blogą madą" – nespausdinti pilnų vardų, o tik pirmąsias jų raides. Laimei, bibliotekos metraštyje yra Klemo Šavelio nuotrauka, kurioje užfiksuota Molėtų rajoninės vaikų bibliotekos vedėja Aldona Šimonytė ir bibliotekininkė Veronika Žalaitė, tvarkančios naują knygų siuntą. Galima spėti, jog vedėja ištekėjo ir išvyko iš Molėtų...

iliustracijaVaikų biblioteka Molėtuose buvo įkurta 1953 m. rugsėjo 1 d. Tais pačiais metais baigusi vidurinę mokyklą į biblioteką atėjo dirbti Veronika Žalaitė. Pasak jos, pirmieji metai buvo nelengvi. Biblioteka buvo įsikūrusi privačiame Paškevičių 20 kvadratinių metrų kambarėlyje su 1000 egzempliorių knygų. Inventorius buvo kuklus: dvi lentynos knygoms, du paprasti staleliai ir 10 taburečių. Nors darbo sąlygos buvo blogos, bet vaikai labai greit pamilo biblioteką ir dažnai joje lankydavosi. „Bibliotekos reikalavimai augo ir darėsi kaskart vis sunkiau. Mes neturėjome skaityklos vedėjos etato, todėl šį darbą teko atlikti mums su vedėja. Reikėjo aplankyti kartu su rajoninės bibliotekos darbuotojomis kaimų bibliotekas. Patikrinti darbą su vaikais skaitytojais." Tie metai jaunai bibliotekininkei paliko gerus prisiminimus, ypač Kaližų biblioteka ir jos vedėja Danutė Šeikienė, Giedraičių biblioteka su vedėja Meile Bukauskiene, Videniškių biblioteka ir jos vedėja Marytė Mažvilaitė.

Kaimo švietėjos

Lygindama šių dienų bibliotekų darbą ir anų žmonių pasiryžimą, drįstu teigti, jog bibliotekininkės buvo ir dar tebėra kaimo švietėjos.

Iš Vaikų bibliotekos bibliotekininkės Veronikos Žalaitės prisiminimų: "Kultūros skyrius neturėjo nė vienos mašinos. Buvom priverstos kur arčiau eiti pėsčiomis, kur toliau – važiuoti su arkliu arba važiuoti kolūkio sunkvežimio kėbule, siaučiant žiemos pūgoms.

Pokario metai kaime buvo neramūs, siautėjo banditai, kiekvieną minutę galėjai žūti. Reikėjo išsėdėti kaimo bibliotekoje 6-7 dienas, kad sutvarkytum bibliotekos perdavimą iki galo. Prisimenu, kaip šiandien – nuvažiavau į Vorėnų kaimo bibliotekos perdavimą. Buvo žiema. Naktys ilgos, tamsios. Norėdama greičiau perduoti biblioteką kitai darbuotojai, dirbom iki 24 val. Šeimininkų šuo pradėjo smarkiai loti. Įėjo šeimininkė į biblioteką, žiūri į mane ir rodo pirštu: ar ji ne komjaunuolė? Pasakiau, kad esu komjaunuolė, ir kas gi čia tokio! Ji paaiškino jog čia lankosi Kraujalis... Kaip aš išsigandau, visas 5 naktis išdrebėjau, beveik be miego buvau... Gerai, kad viskas baigėsi laimingai."

1967 metai. Pažymėtos ir molėtiškės. Iš tiesų, tai retas atvejis, kad rajono laikraštyje būtų užsiminta apie biblioteką. „Neseniai Vilniaus zoninės bibliotekų darbo apžiūros organizacinė komisija suvedė rezultatus. Mūsų rajono bibliotekos nei rajoninių, nei kaimo bibliotekų tarpe neiškovojo nė vienos prizinės vietos. Tiktai iš rajoninių vaikų bibliotekų pažymėta kaip gerai dirbanti Molėtų vaikų biblioteka, vadovaujama A. Slavinskienės, ir iš kaimo – Kaližų (vedėja D. Šeikienė)."

Pinigai

Bibliotekininkių atlyginimai visais laikais buvo kuklūs. Apie pinigus metraštyje teužsimena tik jauniausia Vaikų bibliotekos darbuotoja Veronika Žalaitė. Bibliotekininkė gaudavo 41 rublį, o vedėja – 46 rublius. Kas penkeri metai prie atlyginimo buvo pridedamas 5 rublių priedas, žodžiu, metų darbo „premija" tebuvo rublis... Vėliau darbo užmokestis didėjo. Bibliotekininkė gaudavo nuo 70 iki 90 rublių, o vedėja – nuo 90 iki 127 rublių. Gerai, kad jie jau buvo popieriniai...

Iš pinigų istorijos. Azijos, Afrikos, Okeanijos tautose tam tikros jūrų moliuskų kriauklės įgavo piniginę reikšmę dar iki monetiniu periodu. XIII a. jos buvo Indijos, Japonijos šalių apyvartoje. Tuos „pinigus" matė Marko Polo savo kelionių po Rytų šalis metu. Naujosios Gvinėjos Papua rajonuose galima buvo pamatyti kriaukles, kurios vienu metu tarnavo ir kaip papuošalai, ir kaip piniginiai ženklai. Žinomi ir „kauliniai" pinigai. Tai buvo suraišiotos (net kelių metrų ilgio) kriauklių, ilčių ir kiaulių uodegėlių pynės. Šių pinigų paskirtis buvo labai konkreti: pirkti tebuvo galima kiaules ir mokėti išperkamąjį mokestį už nuotaką. O išsitrynę ir beplaukiai voverių kailiukai, surišti po 18 ir sutvirtinti švinine plomba su kunigaikščio ženklo atvaizdu – prilygo sidabrinei arabų monetai – dirchenui. Pirmoje XVIII a. pusėje Jekaterinburgo monetų kalykloje buvo kaldinami variniai pinigai, labiau panašūs į plytą, nei į monetą ir svėrė 1,84 kg.

Kai Jelizaveta už pagiriamąją odę jos garbei padovanojo Lomonosovui 2 tūkstančius rublių vario monetomis, tai tokį apdovanojimą reikėjo vežti dviem vežimais, o svėrė jis 1800 kilogramų.

Šiandien. Jei matuosi bibliotekininkių atlyginimą dabartinėmis (o kad ir sovietinėmis) druskos ir degtukų kainomis, tai, ko gero, gyvenant sveikuoliškai, vieno atlyginimo pakaktų ir porai metų... Tačiau, jei pradėsi gydyti dantis, tai ne tik pinigų, bet ir laiko reiktų turėti. Mat, viena bibliotekos darbuotoja, norėdama pakliūti pas norimą dantistą, rizikavo, nes nėra jokių garantijų, kad gausi talonėlį, ir stovėjo eilėje prie poliklinikos nuo pusės penkių ryto, o prieš ją eilėje jau buvo keletas žmonių. Tąsyk jai pasisekė. Jei tai vyktų okupacijos metais, tikriausiai nebūtų kam stebėtis, o kai tai vyksta XXI –ame amžiuje, matyt, tik ir belieka stebėtis... O kai Molėtuose tyliai užsidarinėjo mažutė MAXIMA, sako, ilgam remontui, tai visą sekmadienį žmonės grūdosi, stovėjo eilėje net ant laukujų laiptų, lyg ši būtų paskutinė krautuvė visame mieste, o molėtiškiai ruoštųsi mažų mažiausiai kokiam išvykimui, o kas gal ir karui... Gyvenimiški žmonių paradoksai... Reikia pinigų? – Pinigų yra... Reikia pinigų? – Pinigų nėra...

1973 metai. Lietuvoje pradėta valstybinių masinių bibliotekų centralizacija, Kultūros ministerijos kolegijai priėmus nutarimą Dėl Lietuvos valstybinių masinių bibliotekų tinklo centralizacijos. Kaip teigiama metraštyje, pradėta vykdyti sudėtinga ir ilgalaikė bibliotekininkystės tobulinimo programa, o tai reiškia, kad nebeliko ir Vaikų bibliotekos...

Nauja – pamiršta sena? Toks klausimas gali kilti bežiūrint į šiandienos kilnojamąją bibliotekėlę. Lyg kas ją būtų perkėlęs iš ano laikmečio rajoninės bibliotekos organizuotų kilnojamųjų bibliotekėlių tinklo kaimuose, į miestą.

2016 metai. Kalėdinė bibliotekėlė – Jaunimo aikštėje

iliustracijaGal todėl, kad Jaunimo aikštėje karaliavo besibaigiančių metų simbolis – beždžionėlė, sniego nebuvo likę nė lopinėlio, o ir lietus lijo lyg iš kibiro... O gal vis dėlto kaltas klimato atšilimas? Bet ugniniai kariai nugalėjo tamsą ir sugrąžino šviesos viltį... Todėl Kalėdų Seneliui ir Molėtų rajono merui Stasiui Žviniui nebuvo taip sunku įžiebti netradicinę miesto eglę Jaunimo aikštėje. Ji pasipuošė tautodailininkų kurtais žibintais. Smagu, kad tarp tų tautodailininkų, net keturios buvo bibliotekininkės...

Eglės įžiebimo šventėje nauja buvo tai, jog aplink miesto laikrodį buvo įkurtas eglučių parkas, o jas puošė net 17 rajono įstaigų ir organizacijų, tarp kurių buvo ir Molėtų viešoji biblioteka. Šventės vedėjos – Pirštinės, kurių nelabai ir prireikė tokiu nežiemišku oru, pristatė ir kasmetinę „Knygų Kalėdų" akciją, inicijuotą LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau akcija, kaip ir Molėtų eglė, buvo netradicinė. „Knyga gali pakeisti gyvenimą: įkvėpti, padėti atsakyti į klausimus, spręsti problemas, jaustis stipresniam, kovoti už savo teises ir ateitį. Todėl šiemet akcija „Knygų Kalėdos" atsiliepia į kampanijos „Už saugią Lietuvą" kvietimą mažinti socialinę atskirtį. Šių metų akcijos tema – knygos, kurios keičia gyvenimą.

Dovanokime knygas – įkvepiančią, pamokančią, patariančią, motyvuojančią literatūrą. Akcija „Knygų Kalėdos" skatina bendrauti ir dalytis knygomis su tais, kuriems jų trūksta, dalytis ta knyga, kuri kažkuriam skaitytojui parodys naujus kelius, atvers gražesnius horizontus. Tikime, kad net ir pačiuose skurdžiausiuose namuose gali gyventi knyga, įkvepianti savo skaitytojus – vaikus, tėvus ar net visą šeimą – keisti savo gyvenimą taip, kaip jiems norisi.

Atneškite knygas į bibliotekas arba palikite lauko Kalėdinėje bibliotekėlėje, kuri iki Trijų Karalių stovės Jaunimo aikštėje."– kvietė Pirštinės.

Bibliotekos Pasakų Bobutės sakė, kad radosi žmonių, kurie prie akcijos prisijungė jau šventės metu, tačiau rezultatai visada būna po Trijų Karalių.

2017 metų pavasaris. Dovana Tarptautinės vaikų knygos dienos proga

iliustracijaBibliotekos bičiulis poetas Vilius Baltrėnas, gyvenantis Pavilny, bet ne kartą vasarojęs Molėtų krašte, Vaikų literatūros skyriui atsiuntė dovanų – penkias savo kūrybos knygeles, išleistas 1991 – 2017 metais. Įdomu tai, jog keletą knygelių iliustravo autoriaus dukra Jurga Sidabrienė ir jos mokiniai.

Knygas šiandien brangu pirkti, brangu leisti, bet smagu, kad yra žmonių, kurie moka pasidžiaugti jomis ir su kitais.

2017-04-22

Molėtų bibliotekai – 80: septintoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (VII)

Naujas kultūrinis gyvenimas

Septintas – aštuntas dešimtmetis buvo pilnas daiktavardžių su priesagomis –izmas, o Molėtai pradėję naują miesto kultūrinį gyvenimą.

Mieste jau veikė penkios mokyklos. Molėtų vidurinė mokykla, kurioje mokėsi virš tūkstančio mokinių. Mokykla – internatas su 427 vietomis. Dirbantis jaunimas tęsė mokslą vakarinėje mokykloje. 1966 m. duris atvėrė vaikų muzikos mokykla, 1969 m. pradėjo veikti sporto mokykla. Mieste išaugo daug naujų namų, naujų gatvių.

1962 m. iškilo naujas kino teatro „Siesartis" pastatas. 1969 m. pastatyti Tarybų rūmai – dabartinis savivaldybės pastatas. Taip pat buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. Atvėrė duris naujos parduotuvės bei nauja autobusų stotis. 1973 m. pastatyti kultūros namai, kur kartu įsikūrė ir rajoninė biblioteka. Gali būti, kad Valstybės šimtmetį, o ir 45-ąsias metines kultūros namai pasitiks atnaujinti, modernūs ir žymiai didesni...

Didelį auklėjamąjį ir švietėjišką darbą, kaip rašoma metraštyje, atlieka Molėtų rajoninis laikraštis „Pirmyn" (1951 m. kovo 21 d. išėjo pirmasis jo numeris, tuomet laikraštis vadinosi „Tarybiniu keliu"). Jei pirmieji jo tiražai buvo 2 tūkst, egzempliorių, tai aštuntame dešimtmetyje siekė 7500 egzempliorių, o tai reiškė, kad pasiekdavo kiekvieno namus.

Šiandien, bevartant laikraščių puslapius, daugelis tų publikacijų, faktų ir žinučių, yra neįkainojama rajono ir miesto – mūsų visų istorija.

iliustracija1987 metai. Kino festivalis. Tais metais, lapkričio 13–14 dienomis mūsų rajone pirmą kartą vyko respublikinis kino festivalis „Žemė ir mes", kai respublikoje tokie festivaliai buvo rengiami nuo 1979 metų ir vykdavo kas dveji metai, beveik, kaip futbolo UEFA...

Kino direkcijos direktorė Danutė Kulikauskienė laikraštyje „Pirmyn" rašė: „Stropiai ruošiamės kiekvienam festivalio renginiui, tikimės, kad susitikimai su režisieriais, aktoriais, dainos ir šokio atlikėjais, respublikos agropramoninio komiteto atstovais bus įdomus, susilauks didelio žiūrovų susidomėjimo".

Kino festivalio atidarymas ir uždarymas – rajoniniuose kultūros namuose. Šiose iškilmėse dalyvaus aktoriai, režisieriai, kino kritikai, žurnalistai. Uždarymo ceremoniale šoks D.V. Kamaičių pramoginių šokių kolektyvas, dainuos solistės A. Stasilevičiūtė, R. Motuzaitė, V, Genytė ir kiti.

Didelė dalis renginių – kino teatre „Siesartis" . Čia mažieji žiūrovai susitiks su nuostabiuoju peliuku Mikiu, matys tai, kas „negirdėta" ir „neregėta". Klausysis režisierių V. Bereznicko, Z. Šteinio.

Kino renginys „Ir vaidmenyje, ir gyvenime" skiriamas mokytojams ir aukštesniųjų klasių moksleiviams. Jame dalyvaus V. Mainelytė, J. Dapkūnaitė, J. Kisielius, V. Tomkus, A. Storpirštis. Neliks nuskriausti ir vakarinių kino seansų mėgėjai. Jie matys naujausius filmus, dalyvaus pokalbiuose su kūrybine grupe.

O štai tų pačių metų lapkričio 21 d. „Pirmyn" net du korespondentai – J. Tamašauskienė ir R. Gražys aprašė jau įvykusį kino festivalį „Kino festivalio kaleidoskopas". Žurnalistų, festivalio lankytojų klausimuose ir aktorių atsakymuose jau „perestroikos" nuotaikos.

„Kaip jaučiamas persitvarkymas kine? N. Oželytei atrodo, kad jo tiek, kiek gyvenime. „Jau ne pirmus metus kinas nesprendžia lietuviškos problematikos. Persitvarkymo atžvilgiu esu pesimistė, nors pripažįstu, kad energingiems, sumaniems, veikliems žmonėms persitvarkymas įkvepia daugiau jėgų ir tikėjimo savo darbais. (...) Kodėl kitos kino studijos lietuvį vertina kaip ypatingos mokyklos atstovą? J. Kisieliaus nuomone – už tai, kad lietuvis mažiau kalba, o daugiau išgyvena savyje. Tai sąlygota tikėjimo. Iš kartos į kartą perduodamas nuodėmės jausmas yra susijęs su sąžinės jausmu. (...) Vytautas Tomkus tarp susitikimo dalyvių – seniausias Lietuvos kino studijos aktorius. Rodos, tik vakar Molėtų apylinkėse filmuotas „Tadas Blinda", o laikas bėgo, ir keista savijauta, kai buvę vienmečiai partneriai kino ekrane dabar jau vadina tėveliu... Vaidmenų daugiausia neigiamų būta. „Taip prie jų įpratau, kad net gatvėje į mane ėmė žiūrėti nepalankiai, – juokauja V. Tomkus. – O man pačiam vaidmenys daro priešingą įtaką: kuo daugiau vaidinu banditų, tuo labiau norisi ginti teisėtvarką" ..."

Šiandien galima žiūrėti su nostalgija, kad Molėtai nebeturi kino teatro, tačiau naujųjų technologijų pagalba kiekvienas galime turėti kino teatrą namuose ir žiūrėti filmus bet kuriuo paros metu. Tiesa, pora vyrukų iš Vilniaus demonstruoja naujausius lietuviškus kino filmus kultūros namuose, ir tuomet, sėdėdamas su paltu šaltoje kino salėje, nes vyksta renovacija, gali nusikelti į gūdžius (dabar) sovietinius laikus ir pajusti didelę kultūros pažinimo dozę, kuria džiaugėmės ir žavėjomės anuomet... Kas kita, jei žiūrėtume į kino teatrą, kaip į pramogą ir laisvalaikio praleidimą, tačiau, daugeliu atvejų, matyt, tai galėtų rastis tik sezoninis verslas Molėtuose, o pirmumas išliktų Vilniui arba Utenai su kino teatrų repertuarais ir kitomis pramogomis.

2016 metai. Šiandienos biblioteka. Tarybiniais metais biblioteka, rašydama savo veiklos ir su ja susijusių asmenų, įvykių, istorijų aprašus, buvo bene vienintelė kraštotyros saugotoja, formuotoja, savotiška krašto istorijos dalelė. Atsiradus Molėtų krašto muziejui, bibliotekos kraštotyros fondo veikla sumenko kiekybiškai, o ir tai, kas buvo sukaupta anomis dienomis, nekalbant jau apie šias, vargu, ar užtektų viso bibliotekos darbuotojų kolektyvo kelių metų triūso, kartu sudėjus, kad turima medžiaga būtų aprašyta ir sudėliota taip, kaip priklauso. Tačiau žmonės dirba: kaip moka, kaip spėja, kiek leidžia žinios, jėgos ir galimybės. Greta šio, sakyčiau, būtino bet kuriame amžiuje ar jo dešimtmetyje, istorinės medžiagos sisteminimo, radosi kitas – kur kas naujesnis, greitesnis ir patrauklesnis šiandienos kartai – skaitmeninimas.

iliustracijaMolėtų viešoji biblioteka, apmąsčiusi, ką turi vertingiausio ir labiausiai dylančio, ir kas labiausiai domina šio krašto žmones, dar 2015 metais priėmė sprendimą – pradėti skenuoti rajono laikraštį. Labai nesigarsino, nes nebuvo nei žmonių, nei aparatūros, gebančios daryti šį darbą, bet buvo noras pamėginti. Informacijos skyriaus bibliotekininkė Neringa Kerienė nuvažiavo į kursus respublikinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir prasitarė, kad biblioteka turi tokį sumanymą, ir jau yra pradėjusi jį vykdyti. Taigi, buvome pirmieji respublikoje, pradėję tokį darbą, aplenkę ir Nacionalinę biblioteką, todėl buvome pagirti ir savotiškai paskatinti tą darbą tęsti. Juolab, kad darbo eigoje prireikė ir pačios Nacionalinės bibliotekos paslaugų, nes, pradėjus skenuoti laikraštį „Tarybiniu keliu", kai kurių numerių nebuvo mūsų bibliotekoje, teko užsakinėti iš M. Mažvydo bibliotekos ir už tą paslaugą mokėti pinigus. 2016 metų spalio – lapkričio mėnesiais Alvydas Balanda pavertė matomais ir prieinamais visus 1951 metų laikraščio „Tarybiniu keliu" numerius, skenuotus Neringos Kerienės, patalpindamas juos Molėtų viešosios bibliotekos svetainėje, skyrelyje „Virtuali biblioteka". Neužilgo Neringa baigs skenuoti dar vienus laikraščio metus, bet, anot jos, laukia ilgas, kurio negali paskubinti, kad ir labai norėtum, darbas, nes rajono laikraštį teks skenuoti bent jau iki 2009 metų, iki tol, kol atsirado jo elektroninė versija redakcijoje...

2016 metų rugsėjis. Ar galite patikėti? Kino festivalis – bibliotekoje!

22-asis VILNIAUS KINO FESTIVALIS „Kino pavasaris" kvietė įsilieti į karavano virtinę ir Molėtų bibliotekos lankytojus.

Jau trečius metus kino festivalis vykdė projektą „Kino karavanas", lankydamasis įvairiuose Lietuvos regionuose, pristatydamas labiausiai pamėgtus žiūrovų ir pripažinimą pelniusių režisierių filmus.

Šįmet pirmąkart „Kino karavanas" lankėsi ir mūsų bibliotekoje, nes bibliotekos direktorės Virginijos Raišienės iniciatyva Molėtai tapo vienu iš šio projekto miestų – ambasadorių. Molėtiškiams buvo parodytas islandų režisieriaus Grimur Hakonarson filmas AVINAI, pelnęs sėkmę ir Kanų kino festivalyje.

2017-04-21

Mūsų bibliotekai – 80: šeštoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (VI)

Nuo socializmo kūrimo iki socialinės atskirties mažinimo...

Iš anksto perspėju, kad jokios tendencijos ką nors peikti ar aukštinti – neturiu, o tiesiog keliauju istorijos vingiais, kurie siejasi su bibliotekos atsiradimu ir jos gyvenimu.

Būtų juokinga skaityti visokius „raidinius prielipus", jeigu nebūtų graudu, bet, deja, toks buvo gyvenimas. Cituoju metraštį. „1953 m. rugsėjo TSKP CK Plenumas atkreipė dėmesį į tai, kad augant kolūkiečių kultūriniams poreikiams, reikia sustiprinti rūpinimąsi kultūriniu – buitiniu kaimo gyventojų aptarnavimu. Reikia pakelti kultūros – švietimo įstaigų darbo lygį kaime, pagyvinti klubų ir bibliotekų veiklą, reguliariai demonstruoti kino filmus, sustiprinti kaimų radiofikavimą ir pagerinti radijo transliacijų kokybę.

Svarbiu įvykiu buvo 1958 m. liepos 9-11 dienomis Vilniuje įvykusi Pirmoji Lietuvos bibliotekininkų konferencija. Lietuvos bibliotekininkai jau buvo pasiekę nemažų laimėjimų. Respublikoje veikė 1745 masinės bibliotekos: jų bendras knygų fondas – 9 milijonai 266 tūkstančiai tomų. Šios bibliotekos turėjo 506 900 skaitytojų, kuriems per metus buvo išduota 8 milijonai 525 tūkstančiai knygų.

Šioje konferencijoje dalyvavo ir Molėtų bibliotekininkai, pasidalijo darbo patyrimu su kitų rajonų darbuotojais, išklausė aukštos kvalifikacijos bibliotekininkų pranešimus. Susikūrus rajonui, plečiantis bibliotekų tinklui kaime rajoninė biblioteka tapo metodinio darbo centru. Kilo rajoninės bibliotekos darbuotojų kvalifikacija".

iliustracija2016 metai. LR Seimas šiuos metus paskelbė Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metais. Molėtų viešoji biblioteka, užbaigdama 2016-uosius – Bibliotekų metus, konferencijų salėje surengė, anot direktorės Virginijos Raišienės, improvizuotą konferenciją. Smagu, kad biblioteka ištesėjo pažadą ir metų pabaigoje įstengė užbaigti Kazio Umbraso 100-ųjų metinių proga pristatytą dailininko Vido Stepanavičiaus sukurtą rašytojo biustą pastatyti ant postamento. Tad, baigėsi ne tik Bibliotekų, bet ir šio kraštiečio jubiliejiniai metai, o jų pabaigai labai tiko ir Inturkės bibliotekininkės Onutės Cesiulienės parengti vaidybiniai vaizdeliai pagal K. Umbraso knygą „Kairionys", kuriuos išpildyti padėjo bendruomenės nariai.

iliustracijaKadangi pirmiausia iš direktorės V. Raišienės lūpų nuskambėjo žodžiai, jog biblioteka yra bendradarbystės, bendravimo erdvė bei bendruomenės traukos centras, tai visa konferencija ir sukosi tarp šių reikšmių, apibendrindama tiek Bibliotekų, tiek ir Bendruomenių metus. Rajono meras Stasys Žvinys sakė, jog daug galįs kalbėti apie bibliotekas, o direktorė jam paantrino, jog per šiuos metus meras bene daugiausia susitikimų turėjęs su rajono bendruomenėmis, kurie vyko bibliotekose... Ir iš tiesų rajono meras gana įvairiapusiškai apžvelgė bibliotekų veiklas ir jų reikšmę bendruomenėms, įvardindamas jas ir kultūros židiniu, prieinamu kiekvienam gyventojui. Taip pat dėkojo bibliotekoje dirbantiems žmonėms, nuo kurių darbo priklauso bendra bibliotekos sėkmė.

Konferenciją moderavusi V. Raišienė pasidžiaugė, jog pasaulis turbūt neturi analogo, kur valstybės prezidentas būtų Bibliotekų metų globėju arba inicijuotų Knygų Kalėdas, todėl ir Molėtų viešoji biblioteka visiems svečiams, bibliotekų ir bendruomenių atstovams, seniūnijų seniūnams turėjo po proginę knygą, sklidiną išmintimi ir šokolado skoniu...

O bibliotekos, pasitelkusios bendruomenes, arba bendruomenės, pasitelkusios bibliotekininkes, vienos už kitą įdomiau, išradingiau ir informatyviau stengėsi perteikti bendras veiklas: kas muzikos, dainos, kas rankdarbių, kas išraiškingo žodžio pagalba.

iliustracijaRenginyje dalyvavo ir rajono tarybos narys, atstovaujantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei R. Karbauskio ir A. Mamontovo labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus" atstovė Živilė, padovanoję po 24 knygas kiekvienai mūsų rajono bibliotekai.

Greta tradicinių linkėjimų Naujųjų metų proga J. Kerpė vylėsi, jog raudonas gaidys – ateinančių metų simbolis, nesusipeš su žaliųjų paukščiu – gandru...

iliustracijaMolėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja bei Senjorų klubo pirmininkė, tądien šventusi ir savo jubiliejų, Auksuolė Nazarovienė, dėkojo bibliotekos bičiuliams – senjorams už jų nuolatinį dalyvavimą bibliotekos gyvenime ir padovanojo jų portretines nuotraukas, buvusias parodoje „Įrėmintos nuotaikos". Už šio projekto įgyvendinimą A. Nazarovienė dėkojo ir jo rėmėjui, tuometiniam LR Seimo nariui Valentinui Stundžiui.

Konferencija baigėsi užtvirtinant bendrų metų sėkmę šampano taure ir viliantis naujų bendrystės projektų.

Grįžkime prie praėjusio amžiaus šeštojo-aštuntojo dešimtmečių. Rajoninės bibliotekos knygų fondų komplektavimui kasmet buvo skiriama vis daugiau lėšų.

Knygos buvo įsigyjamos iš Kultūros-švietimo ministerijos lėšų per Respublikinį bibliotekų kolektorių, o fondo papildymui buvo perkamos Molėtų knygyne iš Kultūros-švietimo skyriaus lėšų.

Molėtų knygyne. 1977 m. kovo 31 d. Knygynas skelbia gautas naujas knygas, jų autorius ir kainas rajono laikraštyje „Pirmyn". O. Zimanaitė. KŪDIKIO VIRTUVĖ, kaina 3 kp., A. Musnechienė. SAUGOKIME DANTIS, kaina 3 kp., PSICHIKA, VAISTAI, NUODAI, kaina 11 kp., J. Šukys. TAISYKLINGAI VARTOKIME LINKSNIUS, kaina 33 kp., J. Jarmalavičius. ATEISTINIS AUKLĖJIMAS TARYBŲ LIETUVOJE, kaina 69 kp., SIENINIS KALENDORIUS 1977 m., kaina 45 kp., KIŠENINIS KALENDORIUS, kaina 30 kp.

Greta išspausdinta ir knygyno vedėjos D. Navalinskienės straipsnelis PRENUMERUOKIME MENINĮ – POLITINĮ PLAKATĄ. „Molėtų knygyne galima užsiprenumeruoti meninius- politinius plakatus, kuriuos leidžia „Minties" leidykla. Jie skiriami valstybinėms šventėms ir įvairioms datoms pažymėti. Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno, Tarptautinės moters, Pergalės ir TSRS Konstitucijos dienoms, Gegužės pirmajai ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos jubiliejui... Vieno plakato kaina 10 kapeikų."

iliustracija

Galima padaryti išvadą, kad brangiausiai tais laikais kainavo ideologinės knygos, nes, matyt, joms buvo numatyta lėšų, vadinasi, „savi protegavo savus"... Kalendoriai irgi buvo brangūs. Nespalvotą sieninį kalendorių pernykštėje Knygų mugėje galima buvo įsigyti ir už 25 centus. Reikia sutikti, jog knygyno vedėja D. Navalinskienė anuomet buvo nebloga vadybininkė. Bene kas savaitę buvo skelbiamos naujienos, suskirstytos temomis. Pavyzdžiui, gegužės 19 d. (1977 m.) buvo siūloma knygų muzikos mylėtojams: M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui, B. Dvariono kūrinių, dainų chorams. O „Jaunojo pianisto biblioteka" šiandien jau bibliografinė retenybė...

Siūlyta produkciją įsigyti ir kitaip. „Jūsų namuose gražiai atrodys įrėmintos M. K. Čiurlionio faksimilės: Jūros sonata, Allegro, Andantė, Karalių pasaka, Pilies pasaka, Preliudas ir fuga bei lietuvių rašytojų P. Cvirkos, S. Nėries, I. Simonaitytės, A. Strazdo, A. Vienuolio ir J. Žemaitės portretai.

Įsigykite ir J. Baltrūno meninių atvirukų „Gintarinė Baltija", „Jūra", „Palanga", „Pamario pušys".

Eismo taisyklių mažuosius galėsite mokyti iš spalvotų plakatėlių rinkinio „Mes gatvėje"..."

Prieš 40 metų reikėjo reklamuoti, nes mažai ko buvo, o dabar mes daugelį dalykų reklamuojame ir viešiname norėdami atkreipti dėmesį dėl per didelio informacijos srauto... Informacijos sklaida ir mokėjimas ją pateikti tam tikroms skaitytojų ir bibliotekos lankytojų grupėms – vienas esminių darbo barų. Tiesą sakant, jis toks turėjo būti nuo bibliotekos įkūrimo, toks buvo ir toks yra, nepaisant technologijų amžiaus proveržio. Tą patvirtina ir Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė straipsnyje „Iššūkis bibliotekai – prisivilioti neskaitančius molėtiškius" („Vilnis", 2017 m., sausio 24 d.)

Darbas su skaitytojais: kilnojamosios bibliotekėlės

Kaip rašoma metraštyje, darbas su skaitytojais – tai bibliotekinio darbo pagrindas. „1952–1958 metais atliktas nemažas darbas, telkiant skaitytojus. Tuo tikslu 1953 m. mikrorajone pradėtas plėsti kilnojamųjų bibliotekėlių tinklas." Jos veikė Molėtų MTS, viešbutyje, veislininkystės stotyje ir kitose įstaigose. Bibliotekininkių nuomone, kilnojamosios bibliotekėlės „atliko didelį vaidmenį plečiant skaitytojų skaičių bei padėjo sudominti gyventojus knyga". Tačiau, jų pastebėjimu, organizuojant tokias bibliotekėles, pasitaikydavo ir klaidų, nes netinkamai būdavo atrenkamos knygos, arba bibliotekėlės „veikė" tik ataskaitose.

Jei šeštojo dešimtmečio pradžioje didžiumą skaitytojų sudarė besimokantis jaunimas ir tarnautojai, tai šiandieninėje bibliotekoje lankosi įvairių profesijų ir užsiėmimų žmonės, tačiau pagrindiniai skaitytojai yra nuo 35 iki 55 metų amžiaus moterys. Nemažą dalį skaitytojų sudaro ir senjorai.

1956 metai. Molėtai gauna miesto teises. „Sparčiau ėmė vystytis pramonė, vyko statybos, vis geresnių rezultatų žemės ūkyje pasiekdavo rajono žemdirbiai. Visose pramonės šakose reikėjo daugiau kvalifikuotų darbuotojų . Daug molėtiškių kėlė kvalifikaciją respublikos technikumuose bei aukštosiose mokyklose. Augo poreikis knygai." – rašoma metraštyje. Tuo tikslu Molėtų rajoninė biblioteka užmezgė ryšius su TBA – tarpbibliotekiniu abonementu. Ir šiandien Molėtų viešoji biblioteka teikia tokias paslaugas – užsako reikalingas knygas iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos.

Šešto dešimtmečio pabaigoje rajoninė biblioteka, kaip teigiama metraštyje, pradėjo organizuoti masinius renginius. Ji buvo miesto kultūrinio gyvenimo centras. Buvo ruošiamos knygų parodos, garsiniai skaitymai, knygų aptarimai. Tarp skaitytojų buvo itin populiarūs literatūriniai teismai. „1956 m. suorganizuotame Žemaitės „Marčios" literatūriniame teisme dalyvavo net 200 skaitytojų. Mėgiamos buvo ir skaitytojų konferencijos. (...)1958 m. tarp rajono bibliotekininkų išsivystė socialistinis lenktyniavimas kovoti „Dėl puikaus darbo bibliotekos vardo"..."

Deja, apie bibliotekų darbą retai kada buvo rašoma vietos laikraštyje. Metraštis buvo rašytas naudojantis Molėtų rajoninės bibliotekos masinių renginių protokolų aplanku.

1987 m. gegužės 7 d. Kalba rajono radijas.

Rajono radijo laidų redaktoriumi buvo Vladimiras Suchodumcevas. Jų klausytis buvo galima penktadieniais nuo 15 val. 30 min. iki 16 valandos. Tuo metu rajone buvo 1800 radijo taškų, galimas dalykas, tiek pat ir klausytojų. Pasak redaktoriaus, tai buvo labai mažai. „Nors radijo taškų skaičius respublikoje didinamas, mūsų rajonas šioje srityje gerokai atsilieka. – sakė V. Suchodumcevas, duodamas interviu laikraščiui „Pirmyn". – Bene prasčiausi radiofonizacijos reikalai kaime. Aleksonio, Dapkūniškių, „Taikos", Vorėnų, Dūdėnų ūkiai dar neturi nė vieno radijo taško, šeši ūkiai turi jų tik po keletą ar keliolika, ir tai tik raštinėse. Pavyzdžiu visiems galėtų būti Suginčiai. Čia deramai išplėstas radijo taškų tinklas, ruošiamasi rengti savas radijo laidas. Jei ignoruojama tai, ką įprastai transliuoja mūsų radijas, tai „taškus" vertėtų turėti bent civilinės gynybos reikalams. (...) Kadangi vietinis radijas – viena iš masinės informacijos priemonių, tai uždaviniai aiškūs: operatyvus molėtiškių informavimas apie svarbiausius rajono įvykius, apie permainas darbo kolektyvuose, persitvarkymo procesą, aktualiausių nūdienos problemų nagrinėjimas, pažangių naujovių propagavimas ir klausytojų akiračio plėtimas. (...) Mūsų klausytojai – visa širdimi už persitvarkymą, už naujoves. Jie ryžtingai nusiteikę prieš biurokratizmą, susitaikėliškumą, nepagarbą žmogui ir mūsų laidose ieško atramos savo pozicijai." Ir nors ryšininkai teigė, jog naujuose Molėtų daugiabučiuose specialios radijo rozetės veikia, o tų namų gyventojams belieka radijo prekių parduotuvėje įsigyti „tašką", ši masinė informavimo priemonė Molėtuose neišliko...

iliustracijaGaila, bet neišliko ir Molėtų spaustuvė. Prisimenant šį istorinį faktą, reiktų paminėti, jog spaustuvę įkurti Molėtuose buvo patikėta uteniškei S. Petrėnienei, o pati spaustuvė priklausė laikraščio „Tarybiniu keliu" redakcijai. Redaktorius Juozas Vilūnas, o 1953 m. jį pakeitęs Leonas Ilčiukas buvo ir spaustuvės direktoriai. Kaip rašoma 1987 m. gegužės 5 d. „Pirmyn" –spaustuvei buvo duoti du kambariai Komunarų gatvėje, buvusios poliklinikos name. Čia ir buvo sumontuota iš Vilniaus atvežta plokščiaspaudė mašina „RP" su negausiu pasirinkimu tekstinio šrifto. Spaustuvėje dirbo 9 žmonės, daugiausia rinkykloje. Čia buvo išspausdintas ir pirmasis keturių puslapių, 1000 egz. tiražu laikraščio „Tarybiniu keliu" numeris 1951 m. kovo 21 dieną.

Poligrafijos pramonės, leidyklų ir knygų prekybos valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos viršininko įsakymu Nr. 333 Molėtų spaustuvė nuo 1951 m. rugsėjo 12 d. priimama į valdybos žinią ir priklausomybę. Tuo metu buvo išplėstos ir suremontuotos spaustuvės patalpos, gauta įvairesnių šriftų ir lygelinė spausdinimo mašina. Be rajono laikraščio čia buvo spausdinama Molėtų MTS politinio skyriaus laikraštis „Stalinietis", blankinė produkcija rajono organizacijoms. Spaustuvė veikė iki 1962 m. balandžio 21 d., tačiau 1963 m. vasario 2 d. pradedama leisti laikraštį „Pirmyn", o tai reiškė, kad spaustuvė bus reikalinga. Vėl buvo gautas linotipas, sumažinęs rinkėjų skaičių spaustuvėje, o vadovu paskirtas P. Slavinskas. 1963 m. rugsėjo 23 d. Molėtų DŽDT VK sprendimu rajono spaustuvė buvo perkelta į Vilniaus g. Nr. 57. Ir veikė beveik tris dešimtmečius. (1991 m. vasarą atvykusi į redakciją, spaustuvės jau neradau). Belieka paminėti tuos žmones, kurie dirbo spaustuvėje. Tai – raidžių rinkėja ir laužytoja Bronė Panavienė, laužytoja Aldona Lebedevienė, iškiliosios spaudos mašinistas R. Bačiulis, linotipininkė ir spaustuvės vadovė Zofija Činčikaitė. Tobulėjant poligrafijos pramonei, laikraštis buvo spausdinamas ofsetu Utenos spaustuvėje, o vietinės spaustuvės atsisakyta. Tačiau Molėtų spaustuvė – ne tik papildantis laikraščio istoriją priedas, bet ir Molėtų miesto istorijos dalis.

Lengviausia visais laikais būdavo visko atsisakyti, panaikinti, sugriauti, negu pamatyti keletu dešimtmečių į priekį...

2017-04-20

Molėtų bibliotekai – 80: penktoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (V)

Prieškaris, karas, pokaris....

Kaip teigiama metraštyje, Molėtų viešajai valstybinei bibliotekai metodiškai vadovavo Kauno Valstybinis centrinis knygynas. Bibliotekos materialiniais reikalais rūpinosi Lietuvos švietimo ministerija. Nežinia kodėl, bet ketvirtaisiais darbo metais, bibliotekos vedėjas Vytautas Buivydas, savo noru atsisakė pareigų ir išėjo iš darbo. Molėtų bibliotekai nuo 1940 m. sausio 1 d. pradėjo vadovauti Janina Buivydienė, galimas dalykas, jog buvusio vedėjo žmona, o gal tik paprasčiausias pavardės sutapimas...

Laikotarpis žybteli kitomis spalvomis, pradedama leisti marksizmo – leninizmo veikalai. Per 1940 metų antrąjį ir 1941 metų pirmąjį pusmetį išleista 1067 knygos ir brošiūros 7965 egz. tiražu. Pradėta jų komplektacija ir bibliotekoje. Apskritai, knygų fondą tuomet sudarė 680 egzempliorių knygų, o skaitytojų buvo – 60. Dabartiniais skaitymo tempais, tokio fondo užtektų tik penketui žmonių per metus.

1941 metų kovas. Kultūros ir politinio švietimo darbui vadovauti ir organizuoti sudaryta Politinio švietimo valdyba, turinti steigti klubus – skaityklas, kultūros namus, plėsti viešųjų bibliotekų tinklą.

KARAS. 1941 metų birželio 29 diena. Vokiečiai Molėtuose. Tų pačių metų rugpjūčio 29 dieną vokiečių nurodymu, baltaraiščiai sušaudo 2000 žydų tautybės Molėtų gyventojų.

iliustracija2016-ieji metai. Rugpjūčio 29-ąją dieną Molėtuose vyko 1941-ųjų metų rugpjūčio 29-osios dienos mirties maršo 75-osios metinės. Tai buvo istorinis įvykis Molėtams, Lietuvai, Europai, Pasauliui, parodęs, kad bendrystė moka sutelkti geriems darbams, gali atleisti ir sutaikyti...

Pagerbti žuvusiųjų atminimą, prisimenant senuosius Molėtų gyventojus – žydus, skatino ir iš Molėtų kilęs rašytojas, dramaturgas ir režisierius Marius Ivaškevičius.

Nužudytųjų atminimą pagerbė ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Biblioteką sunaikino gaisrai

1941–1944 metais biblioteka taip pat veikė. Žinoma, kad J. Buivydienė karo metu nedirbo bibliotekoje ir jos likimas nežinomas. Vokiečiai „išvalė" fondą nuo netinkamos literatūros, nukentėjo ir grožinė literatūra. Kokie to meto bibliotekos lankytojai – nėra žinoma, o jei ir buvo, tai, greičiausiai, nesiviešino. Vokiečiams traukiantis, matyt, biblioteka mažiausiai rūpėjo. Nežinia, ar atsitiktinai, ar specialiai padegta, bet 1944 m. liepos pradžioje, bibliotekos pastatas sudegė, o kartu ir buvęs knygų fondas bei bibliotekos dokumentai.

1944 metų liepos 9 dieną Molėtų gatvėmis jau žygiavo rusų kariuomenė.

1977 metai. Karo atgarsiai. Rajono laikraštyje „Pirmyn" spausdinami karo dalyvių, vadavusių mūsų rajoną, prisiminimai. Vienas jų – leitenanto Serafimo Žerdevo, po karo gyvenusio Sigrų mieste, Kursko srityje. „Teiraujatės, ar teko man būti Molėtuose? – pradėjo pasakojimą S. Žerdevas. – Teko būti, ir gan dažnai. Karo metu aš vadovavau būriui 22-oje atskiroje armijos sanitarinių automobilių kuopoje. Mūsų pareigos – pervežti sužeistuosius iš medsanitarinių batalionų į ligonines. Molėtuose buvo keletas tokių 43-osios armijos ligoninių, ir šiame miestelyje man tekdavo būti beveik kiekvieną dieną... Reikėjo ir skubėti, ir kartu važiuoti atsargiai. Keliai buvo blogi, išdaužyti, išrausti. Atvežus sužeistus karius, vėl mašinos pasukdavo atgal į frontą. Tai buvo nelengvas darbas..."

Miestelis buvo sudegęs, tačiau 1944–1945 metais pirmiausia pradėjo veikti gimnazija. „Savo kelią vidurinė mokykla pradėjo su 11 klasių komplektu ir 398 mokiniais".

Tais pačiais, 1945 metais, vėl buvo atidaryta biblioteka. Kaip rašoma metraštyje, įsikūrė ji sušaudytųjų žydų name, kur buvo skirtas vienas kambarys. Gaila, kad nenurodoma konkrečiau... Bibliotekoje dirbo 1 žmogus, pavardė nenurodoma, knygų fondas siekė apie 4 tūkstančius egzempliorių. Tiesiog stebėtina! Iš kur taip staiga buvo galima surinkti pakankamai didelį fondą?

Ir mano klausimui metraštyje yra atsakymas: knygos buvo surinktos iš apylinkėse panaikintų dvarų bibliotekų bei suneštos iš gyventojų. Manau, fondas turėjo būti vertingas. Bet, kaip sakoma, svetimu geru – sotus ilgai nebūsi. 1947 metais biblioteka sudegė antrąkart...

Kultūros – švietimo įstaigų komitetas prie Lietuvos TSR LKT buvo informuotas apie įvykusį gaisrą ir paprašyta paramos. 1948 m. lapkričio 6 d. gautas atsakymas, jog „sudegus Molėtų bibliotekai, jai skiriama 500 egz. knygų siunta."

1949 m. prasidėjo „sodybų tuštėjimo metas" – kolektyvizacija. Pasak amžininkų, per porą metų ji buvo baigta ir 1951 m. rajone veikė 43 kolūkiai.

1950 m. Molėtai tapo rajono centru, tad biblioteka turėjo vadintis rajonine.

Naujas rajoninės bibliotekos gyvavimas

iliustracijaGalima pamanyti, jog į bibliotekos naująjį etapą buvo pažiūrėta kaip į paslaugų teikimą rajono gyventojams. Ji buvo patalpinta Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate ir turėjo du nedidelius kambarius. Viename buvo Abonementas, kitame – skaitykla. Kartu veikė ir Vaikų skyrius. Bibliotekoje dirbo 3 darbuotojai. Plėtėsi bibliotekų tinklas rajone. 1952 m. buvo 10 bibliotekų, o 1958 m. – 21, 2017 m. – 24. Skaitytojų kiekviena biblioteka turėjo apie 150, o knygų būdavo perskaitoma apie 200 per metus.

Kaip teigiama metraštyje, bibliotekoje buvo vedami masiniai renginiai, skaitomos paskaitos švenčių progomis, itin populiarūs buvo garsiniai laikraščių skaitymai, nes, matyt, dar ne visi mokėjo skaityti patys. Tačiau, gali būti, kad jų garsinis skaitymas galėjo turėti ir propagandinį tikslą, nes, kaip teigiama metraštyje, garsiniai skaitymai vykdavo 10 kartų per mėnesį, o po to vykdavo karštos diskusijos įvairiais klausimais.

Palyginimui galima pateikti duomenų apie knygų fondą. Jei 1952 m. jį sudarė tik 564 knygos, tai 1958 m. jau buvo 11709 knygos, o šiandien bibliotekoje yra 40208 knygos. Skaitytojų 1952 m. tebuvo 727, 1958 m. – 843, 2017 m. – 5367. Visais laikais didesnę skaitančiųjų dalį sudarė moterys, nei vyrai, tačiau būta ir išimčių. 1958 m. Molėtų rajoninėje bibliotekoje daugiau skaitė vyrų – 273, o moterų – 201.

2017-04-19

Mūsų bibliotekai – 80: ketvirtoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (IV)

O buvo taip...

Jei mūsų gyvenimas, anot Rainerio Marijos Rilkės, – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys, tai pats metas ją praskleisti.

Ar žinote, kad pirmąjį lietuvišką spektaklį molėtiškiai suvaidino 1913 metais dvaro klojime, ir tai buvo R. Keturakio „Amerika pirty"...

Ar girdėjote apie renesansinį laikotarpį Molėtuose, kurį kūrė ne kas kitas, o mokytojai...

1918 metais Molėtuose įkurta Lietuvių mokytojų sąjunga, kuri vadovavo visos apskrities mokytojų veiklai. Sąjungos tikslas buvo žmonių švietimas visose mokslo srityse, tautinės savimonės kėlimas, vietos mokyklų rėmimas. Taip pat ji rengė įvairius vakarus.

1917 metais Levaniškiuose vyko vakaras, kur mokytojos E. Raibaitės ir vietinio viršilos A. Valaišos rūpesčiu buvo suruošta Eglutė vaikams, vaidinta „Gintarai".

1918 metais Inturkės mokykloje buvo suvaidinta Br. Sumeliškiečio drama „Mariutė – vargonininko duktė" bei Vaižganto vienaveiksmė komedija „Tiktai niekam nesakyk".

1918 metais Molėtuose lietuviško kinematografo programa buvo keičiama du kartus per savaitę.

Kompozitorių J. Gruodžio ir J. Karoso įžiebta ugnelė paliko kibirkštėlę ir alantiškiams, nes 1918 metais Alantos jaunimas suvaidino dvi komedijas: „Ekspropristoriai" ir „Girkalnio Užgavėnės".

1918 metais Molėtuose nebuvo nė vieno nuolat veikiančio, profesionalaus meno kolektyvo, viskas vyko tik entuziastų dėka...

Nuo 1923 metų Molėtų kultūros centru buvo progimnazija, kur muzikos pamokas vedė vargonininkas Antanas Makačinas. Iš pradžių buvo rodomi mokinių paruošti vaidinimai, po to dainuodavo choras.

1928 metais spalio 28 d. Molėtų progimnazijoje vyko šeimyninis vakarėlis beturčių vaikams. Vaidinta Pšibilovskio komedija „Nesipriešink".

1932 metais sausio 1d. pasirodė šokių rateliai. Šokta „Baltuolė", „Lėlių krautuvė", o juos kūrė Valerija Taškūnienė, progimnazijos direktoriaus žmona, muziką pritaikydavo P. Martikonis.

iliustracijaSvarbiausias kultūrinis įvykis Molėtų gyvenime vyko 1935 metais vasario 16 d. – M. Petrausko operos „Birutė" pastatymas. To ėmėsi V, Taškūnienė ir P. Martikonis. Birutės partiją atliko Vanda Vižinytė-Giraitienė, o Kęstučio – jos brolis Petras Vižinis. Senio Vaidilos vaidmeniui atvažiuodavo iš Inturkės Stasys Kleniauskas, į operos veiklą įtrauktas buvo ir miestelio jaunimas.

Pasisekimas buvo stulbinantis. Po to dar pastatyta operetė „Trys viengungiai", kur pagrindinis Irenos vaidmuo vėl teko V. Giraitienei.

Apie 1932–35 metus buvusiame dvaro klojime gimnazijos mokytojai ir miesto inteligentija pastatė 5 veiksmų G. Landsbergio – Žemkalnio pjesę „Tadas Blinda".

1937 metais Molėtuose pastatyti Šaulių namai tapo jaunimo susibūrimų vieta.

1938–39 metais, vadovaujant P. Martikoniui ir V. Taškūnienei, buvo pastatytos dar trys M. Petrausko operetės: „Conailium Facultatis", „Vestuvės per prievartą", „Adomas ir Ieva". Pagrindinius vaidmenis vėl atliko V. Giraitienė, J. Vižinis , S. Kleniauskas. Vaidinimams drabužius iš Kauno operos teatro parveždavo P. Martikonis.

Visa tai, ir dar daugiau – Molėtų menų mokyklos direktoriaus Kazimiero Tučinsko diplominio darbo „Molėtų rajono kultūrinis gyvenimas" puslapiuose. Pasak K. Tučinsko, jis trejetą metų rinko medžiagą iš įvairių archyvų, iš žmonių pasakojimų, kurių šiuo metu jau nėra tarp gyvųjų. Todėl šis darbas, atmetus kai kuriuos būtinus ano meto „partinius perliukus", turi dar didesnę išliekamąją vertę ir yra saugomas Molėtų viešosios bibliotekos kraštotyros fonde.

Suprantama, kad turint tokią kūrybingą bei neabejingą menui ir kultūrai visuomę, pribrendo būtinybė bibliotekos atsiradimui.

Bibliotekos įkūrimas

iliustracijaKaip rašoma metraštyje, miestelio visuomenei pareikalavus, po didelių rūpesčių, 1937 metais buvo įkurta Molėtų viešoji valstybinė biblioteka. „Lietuvos ponas švietimo ministeris 1937 m. balandžio 24 d. įsakymu paskelbė, kad nuo tų pačių metų gegužės mėn. 1d. laisvai samdomų tarnautojų teisėmis į Molėtų viešąją biblioteką samdomas bibliotekos vedėjas Vytautas Buivydas."

Pasak amžininkų, biblioteka užėmė 2 mažus kambarėlius. Viename buvo skaitykla, kitame – sukrautos knygos. Dirbama buvo 3 kartus per savaitę: nuo 10 iki 12 val. ir nuo 15 iki 18 val. Dirbo ir sekmadienį, nuo 13 iki 16 val., nes buvo duotas nurodymas, jog būtina dirbti turgaus dienomis.

iliustracijaPirmasis bibliotekos pastatas nėra išlikęs. Manoma, kad jis buvo ten, kur stovėjo knygynas, bet sudegė per 1944 metų gaisrą. Apie pirmąjį bibliotekos vadovą žinių taip pat nėra, išskyrus tai, jog, prasidėjus karui, jis su šeima išvyko iš Molėtų. Buvo jaunas, šaukiamojo amžiaus, dažnai vykdavo į karines pratybas, o biblioteka tuomet nedirbdavo...

Įdomu tai, jog skaitytojai, norintys naudotis biblioteka, turėdavo įnešti 5 litų abonentinį mokestį. Kaip teigiama metraštyje, bibliotekoje daugiausia lankėsi lietuviai. „Žydų tautybės gyventojai, nors jų miestelyje gyveno maždaug tiek, kiek lietuvių, mažai lankė biblioteką, nes buvo netinkamas fondų komplektavimas kalbiniu požiūriu – knygos buvo tik lietuvių kalba."

Bibliotekoje daugiausia lankėsi moksleiviai ir valstiečiai. Palyginus 1938 metų II ketvirčio rezultatus ir 1939 metų IV ketvirčio rezultatus, aiškiai matyti, kad lankytojų skaičius ne augo, o mažėjo. Viena iš priežasčių, metraštyje nurodoma ta, jog netinkamai sukomplektuoti fondai ir masinių renginių stoka. Tačiau knygų skaitymas didėjo. Žmonės daugiausia skaitė grožinę literatūrą ir istorijos mokslo knygas.

2015 metai. Molėtiškiai: ir skaitantys, ir išprusę...

iliustracijaDiskusija apie knygų skaitymą, kaip procesą, tęsiasi jau gerą dešimtmetį. Mirties nuosprendį popierinei knygai jau senokai yra pateikę ir elektroninių knygų leidėjai, bet popierinė knyga vis dar gyva. „Atsisakydami knygose esančios išminties, mes tarsi renkamės kitą kelią, kuris veda toliau nuo civilizacijos, kurią mes taip stengiamės išsaugoti" – teigė Kanados literatūros profesorius Marshallas McLuhanas. Profesoriaus mintis tarsi ir paaiškina, kodėl dar yra skaitančių žmonių...

Įdomiausia – Landsbergių išgyvenimo istorija

Atsinaujinusi Molėtų viešoji biblioteka, regis, sulaukia vis daugiau skaitytojų. O euro įvedimo metai, pasak Abonemento skyriaus vedėjos Daivos Devicijonienės, skaitytojų skonio nepakeitė, kaip buvo ištikimi detektyvams, taip ir liko, o kas skaitė meilės romanus, tai ir skaito...

iliustracijaTačiau, galima sakyti, kad molėtiškiai mėgsta būti „ant bangos". Mat, nežinia kas, ar politinė situacija, kai atsistatydinus TS – LKD pirmininkui A. Kubiliui buvo renkamas naujas partijos pirmininkas, ar žurnalistė R. Janutienė bei jos liga pastūmėjo skaityti molėtiškius Rūtos Janutienės knygą „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija" (išleista 2014m.), bet knyga buvo graibstyte graibstoma, per savaitę skaitoma po du ar tris kartus...

iliustracijaAntroji vieta, pagal skaitomumą, atitenka meilės romanams. Tai Bronės Buivydaitės „Takas per jūrą" (2004 m.) ir „Padovanok man savaitgalį" ( 2008 m.). Be šios autorės molėtiškiai vis dar mėgsta erotiškąją trilogiją E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių" (I d.), „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių" (2 d.) ir „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių" ( 3 d.) – pasirodžiusios 2013 m. Ši autorė pateko ir į žurnalo „Time" sudarytą įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Greta šių autorių lyderio pozicijų nepaleidžia ir kita JAV autorė, buvusi mokytoja ir boksininkė – Jude Deveraux su romanu „Tas, kurį myli" ( 2008 m.).

JAV autorės, žurnalistės, Sandros Brown molėtiškiams pristatyti jau nereikia. Ji tebėra pirmaujanti tarp detektyvų ir trilerių mėgėjų. Ypač romanai: „Šalčio faktorius" (2007 m.), „Rikošetas" (2010 m.), „Baltasis karštis" ( 2006 m.).

Įdomu tai, kad tarp dviejų dešimčių populiariausių knygų autorių tėra tik du vyrai. Pirmame dešimtuke James Patterson ir jo romanas „Merė Merė" ( 2008 m.), antrame dešimtuke Harlan Coben ir jo detektyvinis romanas „Dingęs visam laikui" ( 2012 m.). Abu autoriai yra amerikiečiai, o Harlan Coben pabrėžia, kad jis gimęs žydų šeimoje.

Molėtiškiams patinka amerikiečių literatūra. Tačiau moterys nepaleidžia iš akiračio gyvenimiškos istorijos, mokančios, kaip elgtis su neištikimu vyru –„ Frančeskos vakarėlis". Šio romano autorė yra airių rašytoja Patricia Scanian. Antrame dešimtuke dar yra skaitoma italų literatūra – Gabriellos Magrini romanas „Tarsi deimantas", o į pirmąjį dešimtuką yra įsimaišiusi ir vokiečių literatūra – Lauros Walden romanas „Didžiųjų geizerių slėnyje".