Priešpiečiai ant žolės, arba viešnagė Kraujalių kieme

Spausdinti
2018-09-07

Turėti giminėje kunigą – visais laikais buvo didelė garbė, o jei tas dėdė kunigas dar ir profesorius, lietuvybės šauklys ir jos puoselėtojas, tai garbė ir visai Lietuvai. Molėtų kraštas turi ne vieną tokį šauklį, bet rugsėjo pirmąjį ketvirtadienį Molėtų viešosios bibliotekos bičiuliai ir projekto „Molėtų rajono literatūriniai tiltai" dalyviai bei rengėjai lankėsi Žagarų kaime – kunigo. prof. Petro Kraujalio gimtinėje. Anot projekto sumanytojos Molėtų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Nijolės Stančikienės, pirmiausia buvo sugalvotas interaktyvus literatūrinių tiltų žemėlapis, o dabar tomis kūrėjų vietomis numatyta pakeliauti ir apsilankant gyvai.

Ir nors kunigas P. Kraujalis jau miręs prieš 85-erius metus, jo nuveikti darbai „Mokyklai ir tautai" neleidžia pamiršti kunigo vardo net ir praėjus 136 metams nuo jo gimimo. Vis dėlto, reikia pasakyti, jog tiek gimties, tiek mirties datos įvairiuose leidiniuose minimos netikslios, kelių ar keliolikos dienų skirtumu, bet, kaip teigė Irena Rimydienė, kurios vaikystė prabėgo kaimyniniame Kraujalių name, kas penkeri metai, liepos 8 d., per kun. Petro gimtadienį, visi Kraujaliai, kilę iš Žagarų kaimo, stengdavosi susitikti prie koplytstulpio, pastatyto iškiliausio giminės žmogaus garbei. Įdomu tai, kad kai šis, sukurtas E. Židonio, A. Seibučio, A. Petrošiaus, koplytstulpis buvo šventinamas, iškilmių metu kalbą sakė ir kunigo Kristupo Čibiro giminaitis, rajono kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Gintautas Matkevičius. Šiandien gi, pasakojant apie kunigą Petrą Kraujalį, vėl buvo prisiminta kun. K. Čibiras, kaip P. Kraujalio bendražygis lietuvių kovose už lietuvybę ir mokslą, kartu su kitais kunigais 1937 m. išleidęs knygą „Petras Kraujalis". O aš rekomenduočiau pasidomėti Viktoro Petkaus knyga „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia" (2004), kad pasisemtumėte tos lietuviškos dvasios, kuria degė ir P. Kraujalis, ir K. Čibiras...

Įdomu ir tai, kad Stirnių parapijos ir Mindūnų bendruomenės žmonės iš tiesų brangina kun. P. Kraujalio atminimą, didžiulėje pagarboje laiko ir jo giminę. Daug šiltų žodžių buvo pasakyta apie matematikos mokytoją Joną Kraujelį, kuriam kunigas Petras yra senelio dėdė, apie jo ir lituanistės žmonos Linos idėjas, apie inžinierių, fiziką lazerininką, Nacionalinės pažangos premijos laureatą Rimantą Kraujalį, pasirūpinusį, kad po vandalų nuniokojimo, profesoriaus, „Ryto" draugijos pirmininko, periodinių leidinių redaktoriaus ir knygų autoriaus kun. Petro Kraujalio paminklas Saulės kapinėse būtų sutvarkytas, atkurtas jo bareljefas. (2008 m. bareljefą atkūrė skulptorius V. Tunkevičius). Tiek Irena Rimydienė, tiek kun. Petro artimieji yra surinkę visą pluoštą medžiagos apie savo giminaitį ir vis papildo nauja medžiaga, knygomis, susitikimų nuotraukomis, tęsdami, anot ekskursijos dalyvių, Kraujalių gerąją genų liniją.

Tenka tik apgailestauti, kad kun. P. Kraujalio steigtos lietuviškos mokyklos, ant pjedestalo keltas ir aukštintas mokytojas, šiandien Lietuvoje turi vis mažesnę reikšmę ir vertę, kaip ir tuštėjantys mūsų sodžiai... Tačiau, kol yra tų, kurie mena ir gerbia savo tautos šaknis, tol nė viena diena nėra praleista veltui.

Belieka padėkoti Mindūnų seniūnei Virginijai Salapėtienei, Aleksandrui ir Nidai Rimkevičiams, Nijolei Petrauskienei, Irenai Rimydienei ir Stasei Vyšniauskienei bei Algimantui Pečiukaičiui, be kurių pagalbos nebūtų tokie mieli priešpiečiai prie koplytstulpio Žagarų kaime ir dar gardesni pietūs šalia Stirnių bažnyčios...

Jolanta Matkevičienė