Jurgita Noreikienė
Ragana Freda
Šįkart ji neprašė kortų sušildyti. Dėliojo lėtai, vieną po kitos, tylėdama, kol nuklojo pusę stalo, ir pagaliau pakėlė akis.
– Blogai, – ištarė tik vieną žodį.
Sibilė apmirė. Net kojas pakirto. Fredos akys keistai blizgėjo ir atrodė dar mįslingesnės nei įprastai, kaip kažką išties baisaus žinančio žmogaus.
Sibilė, išgyvenanti santykių krizę, kreipiasi į socialiniuose tinkluose itin populiarią būrėją raganą Fredą ir ši jai išpranašauja lemtingą susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatiškąjį Artūrą ir jį įsimyli. Tačiau aktoriumi prisistatančio vyro praeities paslaptys kelia nerimą. Ar išaiškėjus tiesai Sibilė bus pajėgi tai ištverti?
„Kartais tam, kad išjudėtum į priekį, pakanka mesti monetą. Kartais tereikia draugiško padrąsinimo. Kartais – išskaityto „ženklo“. Ne visada ir ne visi žmonių sprendimai yra tik logiški ir racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Gindie, neretai net priešingai. Tai kodėl nesikreipus į raganą Fredą?“ – klausia autorė.
Iš tiesų šis skaitytojo iki paskutinio puslapio nepaleidžiantis romanas „Ragana Freda“ netgi ne apie raganą. Jis – pirmiausia apie meilę, apie mėginimą pergudrauti likimą, apie graužatį, kerštą ir pavojus išperkant kaltę.
Jurgita Noreikienė – žurnalistė, redaktorė, vertėja, kelių knygų autorė. Jos kuriamos istorijos įsuka į dramatiškų įvykių ir paslapčių verpetą, veikėjai, kovodami už savo jausmus, priversti spręsti sudėtingas etines dilemas ir daryti lemtingus žingsnius.
Vaida Marija Knabikaitė
Alyvuogių žalia
Romano „Alyvuogių žalia“ veiksmas vyksta XX a. septintojo-aštuntojo dešimtmečių Kuboje, Bolivijoje ir Čilėje. Vienaip savo šalies gerovę supranta komunistai, kitaip – jų priešininkai. Šis skirtingų socialinių idėjų susidūrimas lemia tragiškus veikėjų likimus. Knygoje vaizduojamas žmogaus prigimties dvilypumas – gebėjimas romantiškai mylėti ir kartu begalinis žiaurumas, skatinamas keršto troškimo ir valdžios siekio.
Kūrinyje nėra vieno svarbiausio veikėjo. Ryškiausiai iškyla pagrindiniai konflikto dalyviai – Kubos lyderis Fidelis Kastras ir jo bendražygis Če Gevara bei Boliviją valdantys generolai.
Taip pat knygoje „Alyvuogių žalia“ nemažai pasakojama apie muziką, ypač Čilės Naujosios dainos kūrybą ir kūrėjus, tokius kaip Violeta Para ir Viktoras Chara.
Alyvuogių žalia – tai Kastro revoliucijos laikų uniformos spalvų simbolis.
Vaida Marija Knabikaitė – lingvistė, humanitarinių mokslų daktarė, prozininkė, išleidusi šešias knygas. Didžiausios sėkmės sulaukė kaip originalių istorinių romanų autorė.
Aurelija Savickienė
Namo šnabždesiai
Į seną namą su šeima atsikrausčiusi Aistė svajoja kurti naują gyvenimą. Deja, netrukus viską ima gaubti tirštėjanti įtampa: dingsta daiktai, vonioje girdėti paslaptingas varpų aidas, o mažoji Laura pasakoja apie jos kambaryje besilankantį vyrą. Name slypi šis tas daugiau, nei durų girgždesys ir pelių krebždėjimas…
Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.
„Namo šnabždesiai“ – tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.
– Tai šį namą statė jie ar dar kažkas kitas? Nes jis senas. Kokio šeštojo dešimtmečio pradžios.
– Prieš policininką gyveno karo veteranas, o prieš jį… – senyva moteris pritilo.
– Kas prieš jį?
– Čia buvo tokia šeima. Labai baisi istorija.
– Kokia? – vėliau Aistė nežinojo, ar gailėtis, kad smalsumo akimirką iš jos lūpų išsprūdo tas klausimas.
Aurelija Savickienė – ilgametė žurnalistė, televizijos laidų ir dokumentinių filmų autorė, įvairių projektų režisierė, apdovanota Auksiniu Santarvės ženklu „Pro augenda concordia“, penkų knygų autorė. Ankstesni rašytojos kūriniai skirti Lietuvos tarpukario istorijai, kultūrai, pasižymėjusiems šaliai žmonėms, o romanas „Akys“ į trauktas į mokyklų rekomenduojamos literatūros sąrašą.
Asta Grigaliūnienė
Algis Frankonis. Gyvenimo priedainiai
Biografinė knyga „Algis Frankonis. Gyvenimo priedainiai“ nuo pirmųjų puslapių – įsimenamas albumas. Skaitytojas kviečiamas keletą valandų pabūti kartu, patirti sudėtingų praradimų ir džiaugsmingų pasiekimų kupinas Frankonių šeimos akimirkas.
Algis Frankonis, gimęs prieš 75 metus liepos 8-ąją, pasak žiniuonių, atsinešė „saulėto šviesuliuko“ savybes: optimizmą, linksmumą, kūrybiškumą, fantaziją ir idėjų gausą. Dalis šių pranašysčių tikrai išsipildė. Knyga žvejybiniais laivais nuplukdys jus į Ispaniją ir Kubą, nuskraidins į Ameriką, Afriką, paskatins apmąstyti unikalias žmogaus patirtis, sėkmes, nesėkmes ir atkaklumą. Pakeliaukite puslapiuose ir žvelgdami į nuotraukas kartu su įžymiais Lietuvos ir pasaulio meno žmonėmis, atlikėjais, aktoriais, politikais.
Nuoširdžiai parašytos istorijos įkvepia kiekvieną skaitytoją drąsiai svajoti. Pažvelkime į gyvenimą, kūrybą, istorinius įvykius kito žmogaus akimis. Išlikimo jėga remiasi žmogiškosiomis vertybėmis, kurios šioje biografinėje knygoje „Algis Frankonis. Gyvenimo priedainiai“ kartojasi širdimi išdainuotais priedainiais.
Asta Grigaliūnienė
Liutauras Čeprackas, Laura Čepukaitė
Mėsavalgiai
„Mėsavalgiai“ – tai pirmoji Lietuvoje knyga apie mėsavalgių arba karnivoro mitybą. Šioje knygoje aprašyta asmeninė Lauros ir Liutauro patirtis, pradėjus maitintis mėsavalgiškai. Autoriai pateikia ne tik patyrusio virtuvės šefo sukurtus, pamėgtus mėsavalgiškus receptus – beje, pastarieji tinka ne tik mėsavalgiams, – bet ir teorinį tokios mitybos pagrindimą: kodėl valgant daug gyvūninės kilmės riebalų nereikia bijoti padidėjusio cholesterolio kiekio, kaip iš tiesų organizmą veikia daržovės, vaisiai, įvairios sėklos ir kiti angliavandeniai bei kokį poveikį mėsavalgiška mityba daro savijautai, sveikatai ir kūno svoriui. Visi teiginiai pagrindžiami moksliniais tyrimais, jų nuorodos pateikiamos knygos pabaigoje.
Liutauras Čeprackas – vienas žinomiausių virtuvės šefų Lietuvoje, TV projektų dalyvis, radijo laidų vedėjas.
Laura Čepukaitė – socialinių mokslų daktarė, trijų dukrų mama, žmona. Praeityje (2005 m.) išgarsėjo su grupe „Laura & The Lovers“, atstovavo lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse.
Apolinaras Čepulis
Likimo upė
Ar gali žmogaus gyvenimas grįžti atgal ir pradėti rausti sau vagą iš naujo, kitoje vietoje?
Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusios Viktorijos likimas nelepino. Nuo mažų dienų padėdama tėvams ji sukosi alinančių darbų verpetuose. Atrodė, kad gyvenimas – tik kieta ranka šeimyną valdančios mamos pavedimai, juodas neišvargstamas vargas, pasninkai ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Tačiau net ir didžiausi sunkumai kantrios mergaitės nepalaužė.
Tvirtas sunkaus, bet stabilaus gyvenimo pamatas suaižėjo, kai tėvai nusprendė, kad Viktorijai metas tekėti. Išleista už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro ji pirmą kartą suabejojo, ar toks ir turi būti gyvenimas. Tačiau XX a. pradžios Lietuvos kaime alternatyvų nebuvo – ir Viktorija, it galingos tėkmės nešama skiedra, lėkė pirmyn akmenuota savo likimo upe. Ar moteris ras jėgų ir drąsos pasukti prieš srovę?
2003 m. pirmąkart išleisto romano „Likimo upė“ autorius Apolinaras Čepulis gimė 1933 m. Akmenaičių kaime, Kuršėnų rajone, prie Ventos. Kaimo kasdienybė, žmonių vargai ir santykiai jam buvo gerai pažįstami, todėl romane atgyja kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, žemaičių krašto koloritas, spalvinga ir autentiška kalba, ryškūs charakteriai, kaimo tradicijos – nuo piršlybų iki laidotuvių. Motinos Viktorijos pasakojimai apie jaunystę, istorinius XX a. įvykius, nuo vaikystės išlikę autoriaus atmintyje ir užrašuose, rado vietą šio sodriu realizmu dvelkiančio, abejingų nepaliekančio romano puslapiuose.
Jaudinančią Viktorijos gyvenimo istoriją galima palyginti su garsiąja lenkų nobelisto Władysławo Reymonto epopėja „Kaimiečiai“.
Jurga Misiūnienė
Gabus vaikas: pažinti, padėti ir augti kartu
Kas yra likimo apdovanotas vaikas? Vieniems tai matematikos genijus, kitiems – tylioji klasės stebėtoja, kuri, net žinodama atsakymą, bijo jį ištarti garsiai, tretiems – penkiolikmetis maištininkas, retai pasirodantis mokykloje. O gal tai uolus pirmūnas, kruopščiai ruošiantis pamokas, viską išmokstantis atmintinai?
Juk kartais ir mums žybteli pavydo kibirkštėlė: „Kaip pasisekė tiems tėvams – jie augina genijų…“
Bet ar tikrai auksas ir pelenuose žiba? Ar tikrai teisinga manyti, kad jie yra ypatingi, taigi ir taip ras savo kelią? Tiesa tokia: auginti gabų vaiką – ne tiek dovana, kiek iššūkis.
Gabumai negarantuoja nei laimės, nei sėkmės. Gabiems vaikams nerezervuojamos darbo vietų NASA ar Silicio slėnyje. Kad pasiektų tikslų, jiems teks daug dirbti. Teks dirbti ir mums.
Nes mes nesuprantame jų, o jie nesupranta savęs.
Dėl to reikia juos surasti, atpažinti, padėti jiems augti ir tobulėti arba… bent jau netrukdyti ir augti patiems.
Darius Indrišionis
Nužudyti verslumą. Sovietų kova su Lietuvos gyventojų verslumu 1940–1953 m
„Nuolankiai prašau Tamstą dovanoti mano bausmę ir mane paleisti į laisvę. Prižadu daugiau nepirkti, kol gyva būsiu, nei baltinių, nei segtukų ir netaupysiu pinigų“, – tokiais žodžiais savo malonės prašymą LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui baigė kaunietė Č., nuteista penkeriems metams laisvės atėmimo už spekuliaciją, o tiksliau – rengimąsi spekuliuoti: „<…> laike kratos pas nuteistąją buvo rastos 10 kombinė, kurias įsigijo spekuliacijos tikslams.“
Buvo 1954 m.
Šis absurdiškas vaizdelis – visą sovietų okupuotos Lietuvos visuomenę apgaubusios naujos realybės iliustracija. To, ką sovietų ideologai vadino socialistinės visuomenės formavimu, ką šiandieną galima įvardyti homo sovieticus kūrimu. To, ką mes pavadinsime verslumo žudymu. Tokio nusikaltimo aukomis Lietuvos žmonės tapo jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Ilgainiui režimo diktuojama prievarta įgavo vis bukesnes formas. Jau nebebuvo kalbama apie privačias įmones, į lagerius išvažiuodavo ir tie, kurie turguje parduodavo ne savo užaugintus grūdus ar obuolius. Stalinui baigiant savo dienas, milicininkai Lietuvoje gaudė net tuos, kurie „ruošėsi spekuliuoti“ – „pirko daugiau, nei reikia eiliniam piliečiui“.
Istoriko ir publicisto Dariaus Indrišionio dokumentinis tyrimas „Nužudyti verslumą. Sovietų kova su Lietuvos gyventojų verslumu 1940–1953 m.“ – žvilgsnis į tai, ką bandė padaryti sovietai ir kodėl jiems, laimė, nepavyko savo kėslų įgyvendinti.
Darius Indrišionis (gim. 1993 m.) – istorikas ir publicistas. 2024 m. VU Istorijos fakultete apgynė disertaciją „Nelegalios ekonominės praktikos Lietuvos SSR 1940–1953 m.“ Rašo apžvalgas ir straipsnius žiniasklaidos portaluose bernardinai.lt, LRT.lt, delfi.lt. Pagrindinės interesų kryptys – sovietmetis, visuomenės traumos, atminties ir užmaršties vietos Lietuvos istorinėje sąmonėje.