Nijolė Navikienė 2026 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
***
Šie tekstai – sąšauka per Laiką su Antuanete Braun Blekuel, stojusia prieš Č. Darvino įrodinėtas teorijas, jog moteris yra ne lygiavertė gentyje. Pritariu jai.
Dabar leidžiu sau lipti ant gyvenimiškos patirties pašiūrės stogo ir kalbėtis su ant aukšto Olimpo stovinčiu Poetu, kuriam pakluso “Juodi išbaidyti žvėrys”. Pasiėjėjau kartu su Vytautu Kaziela „Piligriminiu“ knygos skyriumi.
Žodžių apvalkalai greitai gimė ant suveržtų į tvirtą mazgą jausmų.
Mintys finišo tiesiąją pajutus nėra lengvos, linksmos. Ko gero, labai individualios. Intymios patirčių unikalumu.
Jas priimti, net suprasti gana sunku. Nutylėjimas buvo galimas. Net gerokai pranašesnis, negu atsivėrimas. Pratrūko ta moteriškoji duotybė, kuri būtent finišo tiesiojoje palieka šviesos spindulį dėl pagimdytos naujos gyvybės. Galima įtarti, kad vyrija į moteris žiūrėjo ir tebežiūri iš aukšto. Tikiuosi, kad ne iš pavydo – juk vyrui neduota savyje pajusti tvinksnių būsimo žmogaus širdies, patirti gimdymo skausmu surištos bendrystės. Motinystė ypatinga. Jos pagarbiame išsipildyme praplyšta egoizmas ir gimsta pasiaukojimas rytdienai.
Jokiu būdu nenuginčiju perskaitytų tekstų. Įtraukė pojūtis, kokios skirtingos yra su lytimi gautos duotybės. Bandau eiti erškėčiuota kelio atkarpa greta. Nors ten visi vaikšto po vieną…
(1)
Tuštuma yra baugi
*
Tuštuma yra baugi,
Kol tu juslėmis neprisiklijuoji prie veiksmo,
Kol ji nepažymi tavęs savybėmis
Ir iš nulio neišauga vienetas.
Kiek tavo valios tame?
Aplinka suteikia formą, pripildo turinio,
Už pastangas gauni savimonę – kaip vertą atlygį už įjungtas veiklas.
Ir ieškai, kas suvienytų visus geruosius, kurie paglostė,
Visus piktuosius, kurie nemokšiškai minkė,
Iki rėksmo skaudindami ir įsiskaudindami.
Tampi suaugėliu,
Vaiko jausenas aprėdęs žvynuota savisauga.
Juk bijai tuštumos.
Vienatvės.
*
Mamaitė giedojo „Karunką“.
Vietoje lopšinės.
Kartkartėmis vedėsi į bažnyčią.
Pasakė, kad tame pačiame didžiausiame mažo miestelio pastate
Gyvena Dievas.
Iš paveikslų ir graviūrų žvelgė liūdni veidai.
Jau tada supratau, kad būti Dievu nėra linksma.
Kaip pakeliama atsakomybė už visus ir už viską?
Klausimas.
Mamaitė dūsauja ir neatsako.
*
Tėvų išsinuomotų kambarių šeimininkės vardas jau išbluko.
Juk jos pavardė glostė ausį – Šidlauskienė.
Tylioje gatvelėje gyveno keli vyresni vaikai,
Kurie į savo žaidimus manęs nepriėmė.
Juk nenuovokūs mažiai tik erzina.
Aplinkui jau vyko gyvenimas, bet manyje dar buvo daug tuštumos –
Vietos patyrimui, svajojimui, rūšiavimui tiesos ir melo, gėrio ir blogio.
Vietos augti.
Gerbiau tą vietą ir jos nebijojau.
Nes niekas neįrodinėjo, jog blogis stipresnis, negu gėris.
Būtis kvapni it beržyno oras po vasariško lietaus.
Svaigina.
Prisimenu ir šypsausi.
*
(2)
Gulkis ant dugno
*
Paklusau ir atsiguliau.
Juk kalbėta stiprių ir galingųjų –
Laiką tvarkančio Dievo,
Visų, kas po krislą sudėjo į vieną esybę – mane – mirtingųjų –
Teisiųjų ir klystančių.
Bepigu –
Nebereikia skubėti.
It prisiekus svajotoja
Prisitaikau prie kintančio vėjo,
Žaviuosi giedros ir audros debesų spalvomis,
Nes iš dugno geriausiai matyti, kas vyksta tenai, virš manęs.
*
Tik tada,
Kada kraujo kūnelių trintis nebegali įskelt kibirkšties,
Savo noru gręžiuosi atgal,
Net žinodama virsianti druskos stulpu.
Plausiu luitą šykščiais grauduliais,
Kad ir vėl pamatyčiau gyvenimo būto
Labai įspūdingą skulptūrą,
Nes rūke užmaršties
Būna liudyt teisingai sunkiau ir sunkiau.
Išsitrynė gal būt net svarbiausi fragmentai.
Nors, jei būtų jie svarbūs, gal liktų ir taip – be žaizdos neištirptų.
*
Iš po nuospaudų dilgsi gyvenimo mokslai.
Juslės dar nepamiršo pirmų patyrimų impulsų –
Įkvėpimo beržyno kvapų po perkūnijos triukšmo,
Alkio obuolio formai,
Kai ji – karčiarūgštė užuomazga, vardo veislės dar neturinti.
Pažintis su naktiniais sliekais,
Nes tėvukas juos rinko prieš einant žvejoti.
Privalėjau savy nugalėt negerumą ir imti bespurdantį kūną patikliai
Ir be šleikštulio.
Tėvas juk liepė.
*
O mama..
Ji ištirpo darbuos ir tarnystėj.
Nes auklėjo ją dar Smetonos laikais
Vienuolyno sesuo.
Ji nesakė pamokslų.
Tik pavyzdžiu rodė, kaip reikia save atiduoti,
Neprašant grąžos.
Juk būna, kad stovi koks Angelas,
Gavęs pavidalą moters, šalia.
Ir jauti, koks tavasis veikimas jį liūdina, džiugina.
Nori tiktai, kad jo veidas šypsotųs.
*
Veiksmas prasideda dar nepradėjus judėti.
Tai – ketinimas.
Tai radimas kertinių tiesų,
Apie kokias pasako dėmesingas augimui tavam geras tėvas.
Pirmas priesakas – pamato viso akmuo.
Nepameluok.
Tikras tas, kurs be išlygų sako tik tiesą.
Tu remies tik į ją
Ir dėl tų sutiktųjų niekuo nenuvilsi.
*
Sutinku būt maža,
Nes nuo dugno puikybė nei kiek nepakilo.
Maistas – duona, pelnyta darbuos –
Sėjant, minkant, kočiojant ir kepant,
Braukiant prakaitą, kartais nė to nebedarant.
Skubi.
Teka saulė,
O tu jau lauke.
Mintyse tarsi tvinksniai kartojamas “reikia”.
Taip išmokė visi sutiktieji –
Kelius nupėdavę, suvargę ir kąsniu paviržio dalinęsi
Meilės verti piligrimai.
Jie tapo manim.
Išrasojęs akmuo pamate gali liudyti,
Jog sakau tiesą, tik tiesą.
*
(3)
Mes keliaujam
*
Mes keliaujam.
Tarytum į vieną vagoną patekę keleiviai –
Su savais nešuliais, su tikslais, kėslais, misijom.
Kartais – vieną stotelę pasiekę išlipsim,
Kartais – tęsim žaidimą iki nusibos,
Bet burbėti neleis kampų nušlifavimo lygis.
O nuo dugno – jokių komentarų.
Bandymais buvo įrodyta,
Kas išplūsta į viršų.
Taip nustatoma, kiek sveria siela.
Ji skęsta realybėj ir matuoja savim vertikalę.
*
Nulinis taškas –
Ne tik orientyras.
Juo labiau, kad visi susirūpinę vien akimis teaprėpiama plokštuma.
Kairė – dešinė.
Rytai – vakarai.
Kitas reikalas ta paslaptis vertikalės.
Kai tu stovi, šaknyjies, mąstai ir randi,
Kaip parsiveria pragaro vartai,
Kaip sąmonėj giedrijas dangūs.
Tu stovi, šaknyjies, mąstai,
Kol ateina nė kiek nepavargus ramybė.
*
Į aistrų ir pavasario šėlsmo stotelę keliauti kantrybės pakaks,
Nes prisimeni obuolio dar nenunokusio gaižų
Karčiarūgštį skonį.
Alkio tramdymas – tavo, tik tavo valia.
Negi leisi, kad tas, kurs tave išsirinks,
Ras apseiliotą nuograužą?
Gėda.
Būti dovana –
Dvasinis būvis.
Net ir tai, kam skirta etiketė, kur nuliai be vieneto rašomi drąsiai.
Ar pažįsti tą, rašiusį?
Gal tas, rašantis, buvo tik nulis tarp nulių..
*
(4)
Lupu sau nuo veido
*
Lupu
Sau nuo veido dumblo apnašą,
Kurį paliko Laikas.
Prisitaikymas leido dugne išlikti.
Jei būtų saulė pasiekusi dar anuomet,
Būčiau pati tik juodas dumblas.
Visi sužinojimai apie jau nebeesančius savus
Augino ne tik žvynus, bet ir nuodų liaukas,
Tik liežuvis dvišaku neskilo.
Juk tėvas sakė, kad reikia būti
Tikru žmogumi.
Privalau atskirti, kur gėris, kur blogis
Ir jų nesuplakti į vieną.
*
Kūniški gundymai
Lengvai gali išstumti iš vertikalės į plokštumą.
Ypač, kol plokštuma atrodo stabili,
Be pasvirimo kampo.
Kitimas daug baugesnis, negu tuštuma.
Juk jis privers mąstyti.
O kartais tai skauda.
Matai ir prožektoriaus apšviesta,
Kur, kokia dėmė ne ant rūbo, bet ant sąžinės.
Sumišimas.
Neatskalbsi…
Kraujas išplaunamas tik kol šviežias…
*
Atsiradę iš baravykų,
Plempėmis būti neturi teisės,
Užtrauksi gėdą raganų giminei.
Sakiau vaikams, atminusi pamokas savojo tėvo.
*
(5)
Neverk
*
Verkti nėra kada –
Net mirštant karalienė turi rūpintis,
Kad karūna švytėtų.
Juk kaip kitaip supras visi aplinkui ir toli esantieji,
Kad esi valdovė?
Todėl prisiminimų upokšnių skaidrioje versmėje
Trini ir šluostai, trini ir šluostai
Priskrentančius kritėsius,
Glūdini kampuotas sąsagas –
Iki pirštai apsivelka nuospaudomis,
Iki iš rankų būvio nei tu, nei kiti negali suprasti,
Koks kilmingas tavo luomas.
Juk karaliaus šalia daug metų kaip nėra..
Būtum vilkė,
Seniai visi liktų kurti nuo tavo kauksmo.
Ilgesio bedugnėje protas nesutinka skandintis.
Gelbsti motinystė.
*
Gelbėk mane,
Vertikale,
Padėk, Dieve.
Duokit jėgų.
Kas nors!..
Nemaniau, kad kada teks taip melsti, taip prašyti.
Kad nusiimsiu karūną ir laisva valia gulsiu į vagą,
Iš kurios reikia ištraukti pietus vaikams.
Stveriuosi už karvės tešmens,
Už mėšlino šakių koto,
Kinkau seną arklį pakinktais, kurie nepaklūsta,
Kad kaip nors suvežčiau prieš lietų keletą kupetaičių sauso šieno.
O paskui lyja.
Ir niekas nemato mano ašarų.
Tik lietus..
*
(6)
Lyg sprogimas
*
Į paviršių iškilt privalu iš juodžiausio akivaro,
Jei girdi savo kūdikį knirkiat.
Juk suplėšyti EGO lukštai,
Juk aistra leido tapti derlinga.
Kraujo indai tarytum trapus porcelianas,
O juose gyvastingas upokšnis pradėjo gamint naują sulą.
Dar sezonas, kai plūsta gyvasis varveklio vanduo,
Bet esi vos ne deivė
Paglostymo šiluma galinti verksmą nutildyt
Ir kūdikio burną bedantę prašiepti, jam pajutus ramybės palaimą.
Ir sergi tu su juo,
Ir nubrozdintą kaktą labiau, negu jam, tau susopsta,
Būsi plaustas tu jam visuose sūkuriuos,
Ištisinė lopšinė, malda,
Laukime blukti ėmusios akys,
Trupinys,
Kai pasaulis suraiko jausmus, kuriuos dėsi jam einant per slenkstį
Kaip patį sočiausią paviržį.
Nes paviršius – dabar nebe tu,
O gyvenimas kūdikio tavo.
*
Kas susiaurina mūsų regėjimo lauką,
Gal tik leidžia pajust, kas yra vertikalė,
Kad nėra “tu” ir “aš” –
Mes grandelės ilgoj giminaičių grandinėj.
Argi gąsdina užgultos ausys,
Jeigu neriam į gelmę, ar kylam į didelį aukštį?
Šitoks turtas, kai sklidinas meilės glėbys,
Kai bejėgis ir silpnas auga pats – lyg tave užauginti panūdęs.
Nė įtart negalėjai, kad šitiek jėgų ir kantrybės tavam sandėly,
Kad gebi taip aukotis, tikėti
Ir jaust spindulingą palaimą.
EGO nieko nereiškia.
Jau dabar nebe laikas graudentis, atmint buvus odą nei kiek ne raukšlėtą.
Šypsaisi, kad kūnas subliuško ne šiaip sau –
Juk pelenus barsto tik tas, kas liepsnojo,
Kas šildė ir švietė.
Ar tai ne degtukas?..
*
(7)
Tavo žvilgsnyje nėra manęs
*
Kai tavo žvilgsnyje nėra manęs,
Esu kažkur, tikrai ne čia.
Bejėgė mano duona numalšinti tavo alkį,
Laukuos nebe javai, bet kiečiai, usnys ir jokių vilčių.
Namuos – tik pragarai.
Tik neapykantos degutas juodas lyg viduržiemio naktis.
O manyje nėra sulos,
Kad tulžį, taškomą be saiko, aš nuplaučiau.
Nes tavo žvilgsnyje tiesiog nėra manęs..
Buvau akimirkos žaltvykslė,
Einant tau per raistą.
*
Net pati patikėjau,
Kai vaikams pasakiau, jog reikėtų užlopyt prakiurusį maišą.
Nesvarbu, jeigu lopas netiks pagal spalvą –
Svarbu, kad iš maišo nebirtų brangus turinys.
Ant aksomo švelnaus skiautė drobės pilkos
Greit nutrynė jį liečiančių odą.
Kaip norėjosi maišą sukišti į ugnį su tuo, kas jame.
Be kantrybės bus pekloj blogiau…
Kas ten žino?
Kartais tenka patirti skaistyklą tada,
Kai apgauni save.
Plempės skonis
Užnuodijo nimbo šviesumą.
Nevalia pameluoti sau.
*
Dykumoj pasninkauti lengviau, nei besėdint prie pokylio vaišių.
Dvi vienatvės ne visad pora.
Išragaukim kiekvienas iš nuosavo indo,
Nes po stogu nė kart nekirbėjo pagunda prinešti nektaro,
Pamaitint, o ne nuodyti maldą rytinę gašliais vakariniais keiksmais.
Nors dabar nesvarbu –
Laikas išmetė mus į skirtingus maišus.
Nesulopytus.
Štai kodėl būna įkapės naujos.
(8)
Kojos per sunkios bėgti
*
Tas ėjimas per miglą į gruodžio gelmes
Tarsi savo esybės išjaučiamas tirpsmas.
Ne iš ledo į gyvąjį vandenį, plūstant sula – sugrįžimas į nieką pirmykštį.
Vėl ne vienetai, lydomi karšty aistrų,
Kolei du tampa indas pravirkusiam kraujo kokteiliui,
Tai, ištaškęs jausmus, senas pūzras ataušusius pelenus barsto.
O gal snigti?
Pilkoj migloje – nei Erdvėj, nei Laike.
Kas dabar nesutrikęs skaičius pasakys?
Argi reikia, kai niekas nebetaria “Labas” prie tavojo vardo?..
*
Mano atspindžius ėmė žaloti visi susidrumstę paviršiai,
Lyg norėtų išgąsdinti nesimpatingais fantomais.
Prabundu iš bekylančio siaubo,
Kai vaikaitis juokaudamas krykščia.
Pasiduodu, nes greitos išmokusio vaikščiot prieš valandą mažojo kojos.
Kol žiūriu pavymui,
Užmirštu, ko bijojau.
Kiek liūdnokai šypsausi fantomui iš drumsto paviršiaus.
Auga sienų lukštai,
Nes aš alkstu dabar nebe duonos.
Neišsakomas žodžiais vengimas ne saldžiai prisirpti.
Nori būti svarbus?
Bet vaikaitis išsprūsta iš glėbio,
Bet jis greitai tipena – jaučiu, kad nė kaip nepavysiu.
Ar paviršiuos drumstuos vien tik mano fantomai gyvena?
Aš meldžiuosi už naują bėgiką, ne už savo lėtėjančią širdį.
(9)
Negalvoti daugiau apie nieką
*
Apie nieką kalbėti kol kas negaliu,
Vis atsiveja žodžiai apie tai, kas sopėjo, rūpėjo, ko trūksta.
Šventvagystė, jei vasarai leisiu žiemos dabarty netirpdyti –
Lyg dėl mudviejų jos nė nebuvo.
Lyg nebuvo sulos ir žydėjimo salstančio šėlo,
It glėby nespurdėjo nauji, pasišovę praaugti belinkstančius mus,
Čiulbuonėliai vaikai.
Mokaus nieko kalbos –
Apie sąnarius klaipančią kūnišką sopę,
Bet iš jos vėl ir vėl
Lenda rūpestis – ką aš ant stalo padėsiu
Svečiuotis susėdusiai šiandien šeimynai.
Lyg užmiršusi, ko reikia dėti į puodą, kirvio sriubai išvirti.
Kirvis geras.
Kapoju juo žagarus.
Nesuminkštėjo.
*
Vakar karūna nužlegėjo per aslą.
Netekau savo teisės sėsti į sostą.
Cimbolai, fanfaros, vargonai
Užspringo, palikę be himno mane ir be liaupsių.
Smala jų nematė.
Einu į miškus ir laukus,
Kur atrasiu išgrynintą prasmę ir esmę.
Nebekėliau karūnos iš dulkių.
Ji tiek suveržė mintį, tad likau su patraiškyto proto žyme.
Lai pamiršta visi, kad buvau.
Nes tai sopa mažiau, nei per siauras lankelis auksinės karūnos,
Į mintį giliai įsiėdęs.
Laisvė reiškia daugiau, negu gali įvardyti auksas.
Širsk, valdove, supančiojęs kūną,
Bet sielos negavęs pažinti.
Aš kiekvieną šokį ant vertikalės skyriau tau.
Geidei ir niekinai.
Dėl to, kad jauteisi negalintis valdyti
Gyvastingos traukos.
Kas iš mudviejų silpnas?
O galėjom pabaigti abu be rungčių.
Jeigu būtum karalius.
Jei būtum…
*
Ar išgėrei vaistus?
Slopinančius po skatinančių,
Raminančius prieš migdančius?
Mes nebevadiname vienas kito vardu,
Pamiršę pirmą bučinį.
Ko tikėtis to, paskutiniojo?..
Ak, tas naivumas…
Visur atrasi save.
Ir po dulkę, po lašą prarasi.