Mūsų kraštiečiui Vladislovui Telksniui, gimusiam 1915 m. Runionių kaime, Alantos valsčiuje, birželio 1 d. sukako 100 metų. Jis, kartu su žmona Danute, aktoriaus Donato Banionio seserimi, kuriai jau devyniasdešimt ketvirti metai, gyvena Kaune, istorinės atminties name, kuriame gyveno ir iš tremties grįžęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona Ona.
Vladislovo Telksnio biografija yra išmarginta tremties ir žmogiško pažeminimo kančiomis. Jis – rezistentas, rusų ir vokiečių okupacijos metais Kauno kalėjimo ir Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys. Likęs vienintelis gyvas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Spaudos grupės kalinių.
Dar šviesaus proto, jis sako, kad gyvena gerai, yra žmonos Danutės prižiūrėtas, lankomas dukters, anūkės ir proanūkės, mokantis pajuokauti, besidomintis politiniu Lietuvos gyvenimu, tačiau, jis, kaip asmenybė, prisidėjusi prie Lietuvos nepriklausomybės kūrimo, yra užmirštas….
Jo siekis, kaip literato, publicisto, kraštotyrininko visada buvo išsaugoti jo krašte gyvenusių, per gyvenimą sutiktų žmonių jų dvasios atspindį, „kadangi jie, atėję į šį pasaulį, kaip ir kiekvienas, turėjo teisę gyventi ir, iš jo išėję, būti neužmiršti”. Ir nors dabar jis jau neberašo, bet viską saugo ir savy, ir rankraščiuose, ir knygose.
Jo kūrybinėje biografijoje atsiminimų knygos: apie gimtinę „Nuo Kėgžlio ligi Alantos” (1999), apie Štuthofo koncentracijos stovyklą „Kamino šešėlyje” (1996), gyvenimą po jos „33-eji metai svetima pavarde” (1993). Daug straipsnių įvairiomis temomis yra paskelbęs periodiniuose leidiniuose.
„Supančios mus visus ir klestinčios negerovės: vagystės, girtuokliavimas, paskatino mane imti į rankas plunksną ir rašyti pjeses”. – sakė autorius. Jis yra parašęs ir režisavęs pjeses „Aš kaltas”, „Mano Anuprėlis”, „Gydytoja teisi”, „Teismas eina”, „Būk prakeiktas”. Pagrindines roles atlikdavo jo žmona Danutė. Pjesės buvo suvaidintos Raudėnų kultūros namuose. Jas matė, anot autoriaus, ir Klaipėdos dramos teatre, Pakruojo, Šiaulių, Raudondvario kultūros namuose.
Greta felčerinio darbo, kurį jis dirbo tarybiniais metais, jame gyveno ir teatro dvasia. Įžengęs į antrąjį savo gyvenimo šimtmetį, jubiliatas sako, kad visa tai ėjo iš jo vidaus.
Greičiausiai todėl, kad turėdamas vidinės romantikos, jis negalėjo atvirai jos reikšti, o teatras buvo atvira jausmų erdvė…
„Iš vaikystės mane žavėjo vaidinimai ir vaidintojai, – rašė jis atsiminimuose,- todėl klojimų teatre visada buvau pirmuoju žiūrovu. Matyt, dėl to, gyvendamas Kaune lankiau Valstybės teatro aktoriaus Balio Lukošiaus kursus, kuriuose jis supažindino su režisūros ir vaidybos menu.
Išmoktas žinias panaudojau gyvendamas ir dirbdamas Saločiuose, Šakynoje ir Raudėnuose. Saločiuose subūriau gimnazijos pedagogus ir salotiečiai mokyklos scenoje pamatė „Brandos atestatą”. Ypatingai daug paaukojau savo laisvalaikio Raudėnuose, pasisiūlęs vadovauti kultūros namų dramos saviveiklininkams… Čia jaučiau džiaugsmą ir nusiraminimą…”
Jolanta Matkevičienė