Tai ketvirtoji Rasitos knyga.
Ši knyga „kviečia skaitytoją sustoti, įsiklausyti ir pajusti, kaip paprasti dalykai įgauna gylį. Tai tekstai, kuriuose telpa ir trapumas, ir stiprybė, kuri nereikalauja įrodymų, o prašo viską paliesti širdimi: išgyvenimus, džiaugsmą, meilę, gimtinės ilgesį, svajones, akimirkas, kurias dažnai praeiname nepastebėdami. Eilėse daug šviesos – tokios, kuri ne akina, o šildo. Tai subtilus poetinis pasakojimas apie tai, kaip mes mokomės gyventi – kartais klysdami, kartais sustodami, bet visada judėdami pirmyn. Rasitos eilėraščiuose atsiskleidžia kasdienybė, kurioje slypi mažos, bet kartu ir švelnios drąsos būti savimi be skubėjimo, be kaukių, be būtinybės būti kažkuo daugiau nei esi.“
Vilija Dobrovolskienė, LNRS ir „Kūrėjų menės“ narė