Sausio 4–ąją Remigijui Gražiui būtų 70… Tiesą sakant jis ir buvo, tik be Remigijaus: tylaus, ramaus, subtilaus žmogaus, turėjusio poetinio žodžio dovaną.
Bibliotekos moterys, literatai, patys artimiausi Remigijaus žmonės aplankė jo kapą tądien Molėtų kapinėse, uždegdami žvakelių, padėdami gėlių… O vakarop Molėtų viešosios bibliotekos abonemente vyko prisiminimų ir poezijos skaitymo vakaras „Šviesaus liūdesio blyksniai”, skirtas Remigijaus Gražio jubiliejui. Tuo pačiu pavadinimu buvo parengta ir spaudinių parodėlė, į kurią bibliotekininkė Nijolė Pereckienė sudėjo naujausią turimą medžiagą, (nors pati naujausia tądien pasirodė ir žurnale „Literatūra ir menas”, ir rajono laikraštyje „Vilnis”).
Remigijaus eilėraščiai, skaitomi ir vakaro dalyvių, ir aktoriaus Rimvydo Kalvelio, pynėsi su buvusių bendradarbių, mokytojų, literatų, mažiau ar daugiau pažinojusių jį žmonių gražiais prisiminimais, įsiterpiant jo žmonai Reginai, dukroms Rūtai ir Eglei. Remigijų prisiminė buvus uždarą, bet teisingą, negalėjusį nieko įžeisti… Nors tiesą sakant, negalėdamas apsiginti nuo netikrų kaltinimų, jis kartą sueiliavo taip, kad atsidūrė daboklėje, tačiau poetas ir daboklėje lieka poetu. Nereikia pamiršti, kad Remigijus turėjo ne tik subtilų poetinį žodį, bet ir humoro jausmą, tad poeto „įkalinimas” visiems buvo linksma pramoga…
Ir vakaras vyko čia linksmesne, čia liūdnesne gaidele, kuklus ir tylus kamerinis pasibendravimas, kokie buvo Remigijaus eilėraščiai ir kokį jis stengėsi gyventi gyvenimą, nors kai kam galbūt norėjosi ir didesnės pompastikos…
Renginyje dalyvavęs LR Seimo narys Valentinas Stundys konstatavo, kad su Remigijaus išėjimu Molėtai prarado literatūrinę dvasią ir pasiūlė, jog galbūt būtų verta įsteigti R. Gražio literatūrinę premiją jauniesiems kūrėjams, tačiau pridūrė, jog tai jau vietos valdžios reikalas.
Vakaro metu gimė ir idėja: surinkti ir išleisti prisiminimus apie poetą, kol jie dar tebėra „šviesaus liūdesio fone”, o to imtis derėtų bibliotekai, nes nė vienas kraštietis nepasakė ir turbūt taip nepasakys apie biblioteką, kaip tai padarė Remigijus: „Man biblioteka – šventovė, kur veltui dalinama išmintis. Esu dėkingas už tai.”
Jolanta Matkevičienė
