Gegužės 8 d. pavakarę Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos abonemento skyriuje susirinko išskirtinai daug bibliotekos lankytojų ir draugų į susitikimą su kraštiečiu, poetu, dramaturgu, aktoriumi bei režisieriumi Alvydu Šlepiku.
Susitikimą kuravusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Baranauskienė visus susirinkusiuosius trumpai supažindino su A. Šlepiko biografija. Videniškiuose gimęs ir augęs, technikos mokyklą Vilniuje baigęs vyras dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, 1992 m. gavo dramos aktoriaus diplomą, 1994 m. – dramos teatro režisieriaus diplomą. Dirbo Vilniaus mažajame teatre, Nacionaliniame dramos teatre, 1995–1999 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas” vyriausiuoju redaktoriumi, dabar prižiūri šio leidinio literatūrinę dalį. Dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, rašo televizijos ir kino scenarijus, režisuoja televizijos serialus. Paklaustas, ką išsinešė į tolimesnį, sėkmingą gyvenimą iš pragyventų metų Videniškiuose, A. Šlepikas nedvejodamas prisipažino, kad jam didelį įspūdį paliko mokytojai – Antanas Marcinkevičius ir Valentinas Stundys. Pasak jo, įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo keista, kad visi iš mokyklos prisimindavo daug negatyvių dalykų. Videniškių mokykloje negatyvių dalykų būdavo tik tiek, kiek patys mokiniai susikurdavo. Dalimi prisiminimų, faktų iš Videniškių kaimo gyvenimo A. Šlepikas dalinosi ir pirmajame savo novelių rinkinyje „Lietaus dievas”. Anot knygos autoriaus, tai nėra prisiminimai, tai yra tik faktai iš Videniškių gyvenimo: „Videniškiečiai gali suklysti manydami, kad rašau apie autentiškus asmenis. Kai kur yra naudojami tik konkretūs vardai ir pavardės, kad būtų lengviau kurti gyvą, veikiantį personažą.” Renginio dalyviai neslėpė didelio susidomėjimo ir naujuoju Alvydo Šlepiko kūriniu – romanu „Mano vardas – Marytė”. Tai knyga apie „vilko vaikus” – pokario metais iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą atklydusius ir čia prieglobsčio ieškojusius našlaičius. Knygos autorius teigia, kad rašant yra labai svarbu detalės. Rašant šį romaną, remtasi tikrais įvykiais ir šaltiniais: „vilko vaikų” pasakojimais, dokumentine literatūra bei vokiečių filmais. Atsirado daug liudininkų. Tai žmonės, padėję slėptis ir išgyventi „vilko vaikams” ar net gi patys „vilko vaikai”, jų giminės. Deja, dalis asmenų iš pradžių sutikusių pasidalinti prisiminimais atsisakė kalbėti, o patiems vokiečiams ši tema yra tabu. Kaip teigia pats knygos autorius, nenuostabu, nes nei vieno žmogaus istorija susijusi su šiais įvykiais niekuomet gerai nesibaigia. Juk žmonės buvo netekę savo vaikystės, krašto, artimųjų. Daugelis iš „vilko vaikų”, likusių gyventi Lietuvoje, nori grįžti į Vokietiją, tačiau jie ten nepritampa tiek dėl svetimo kalbos, tiek dėl giminių, kurie ne visada priima grįžtančius atgal. Kalbėdamas apie naująjį romaną Alvydas Šlepikas prisipažino, kad parašyti knygą sumanė kiek vėliau, nei gimė pati temos idėja. Visų pirma jis apie „vilko vaikus” rengėsi pastatyti filmą: „Kuriant scenarijų su kolega Evaldu Ignatavičiumi, nutariau, kad galėtų išeiti puiki knyga. Pasakojimui pasirinkau gana lakonišką kalbėjimo būdą, kad nenuklysčiau į sentimentalumą. Norėjau, kad tai būtų ne vien tik realistiškas pasakojimas, bet kartu jaučiama ir paslaptis”. Susitikimo dalyviai nepamiršo ir kraštiečio dabartinio darbo Gruzijoje kuriant televizijos serialą „Vyno kelias”. Pasak vieno iš serialo kūrėjų, Gruzijoje žmonės yra labai puikūs, nors gyvena labai sunkiai, sunkiau negu lietuviai. Toje šalyje gali jaustis saugiai. Jie – pietiečiai – panašūs į lietuvius. Galbūt lietuviai turi daugiau temperamento nei gruzinai. Prakalbus apie naujus kūrybinius planus, autorius prisipažino, kad dabar domisi ir renka medžiagą apie vadinamąjį Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą, o nemažai trumpų tekstų yra kol kas tik sugulę ant rašomojo stalo. Pasibaigus susitikimui, kiekvienas iš susitikimo dalyvių turėjo progą ne tik nusipirkti Alvydo Šlepiko naujausią romaną „Mano vardas – Marytė”, bet ir gauti autoriaus autografą.
Nijolė Stančikienė

