
Sigutė Mackelytė-Lisauskienė – 2026 metų Molėtų rajono savivaldybės Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.
PIRMAM SNIEGUI
Ištirpo lapkričio pilkam danguj nuliūdęs vakaras, –
Pabėrė žemėn ašaras sustingusias baltu sniegu.
O aš skaitau prieš miegą tas pačias vaikystės pasakas.
Ir vis dar tavimi į rudenį išėjusiu kas nakt sergu.
Tyloj susidėliojo liūdinčios septynios natos.
Trijų akordų prašosi eiliuotų posmų nepatyręs derinys.
Išbluko kalendoriuj senos, nespalvotos, kreivos datos.
Tik į sapnus kas nakt tu sugrįžti dar vis.
Nekaltinkim savęs, kad duoto žodžio vien kitam neištesėjom.
Brandžias dienas išbarstėm laiko metams pavėjuj.
Gal ne laiku į pilką rudenį kartu ramiai išėjom,
Pasidabinę plaukus pirmo balto sniego vainiku.
2025-11-17
BŪSIU GERA
Nuo šiol būsiu gera.
Nebeskaudinsiu žodžiais minčių.
Žvilgsnių duženom rankų nežeisiu.
Patylėsiu širdies gilumoj,
Bet netyčia tavęs nepaleisiu.
Nuo šiol būsiu gera:
Vėjo garbanom nuoskaudas plausiu
Ir vienatvės gaidom
Pilnaty švelnią dainą išausiu.
Gal paklydęs kada
Mano sapną kaltai palytėsi –
Neišgirsiu tavęs.
Tik pajusiu.
Tik visad tikėsiu.
Nuo šiol būsiu gera.
2025-12-07
MANO PASAULYJE
Tu negyveni Mano Pasaulyje,
kuriame rytai papuošti balto pieno rūku,
o vakaro gelmėse
plevena trapios jonvabalių liepsnelės.
Geriu nakties lietaus aromato spalvas, –
virpančiomis blakstienomis
keliauja laukimo ilgesys.
Būsiu kantriai tyli savo svajonėmis –
neišgąsdinsiu to vienintelio
pažadėto žodžio
sugrįžti.
2025-08-12
RUGPJŪČIO IŠDAIGOS
Sugrįžo mintis, nemiegojus per naktį,
Išvaikščiojus pievas voratinklių tiltais.
Žadėjo slapčia į sapnus mūs patekti –
Į taurę aistros subrandintos pripilti.
Kad vėl paragautume jausmo saldumo,
Kad vės šiurpuliukais drugeliai per širdį.
Delnai kad sušiltų nuo sielų artumo
Ir meilės svaigumą mums leistų patirti…
……………………………………………………
Sapnai išsisklaidė, minties nesulaukę, –
Rugpjūtis pribėrė sidabro į plaukus.
2025-08-16
IR EISIU EISIU…
Šalna ištirpdė žiedlapių švelnumą,
Rasas pavertus deimanto lašais.
Nudažė skruostus ir širdin gerumo
Pribėrė rožiniais, nevystančiais purslais.
Gegužės rytas debesį kedena.
Lengvumas vėjo, – kad apsvaigt galiu.
Ir eisiu, eisiu liūdesį palikus
Baltu, lyg sodas džiugesio keliu.
2025-05-13
VAKARĖJANČIAM LIŪDESIUI
Aš savo liūdesį nupiešiu rožinėm spalvom, –
Tegul juo gėrisi kiekvienas baltas mano rytas.
Žodžius, lyg kraitį sudėliosiu nejučiom, –
Lai gims iš meilės eilės ligi šiol neparašytos.
Iš vasaros nugairintų atodūsių šiltai atplauks
Prisiminimų puslapiai saldžiai, švelniai neryškūs.
Už vakarinio horizonto vėl ruduo sugrįžtantis vilios
Ir slėpsis saulės diskas, purpuru sodriu ištiškęs.
Mažais žingsneliais vakaras spalvotas gal pareis,
Ramiai pasisvečiavęs po jaunystės margą šalį.
Ir paslaptį man mano liūdesio ištroškusio atskleis,
Po posmą, po paslaptingą, po vienintelę dalelę.
2025-08-21
NEPALANKI DIENA
Nebijok,-
aš nežadinsiu
ramaus tavo užutekio,
kol dar vasaros stygomis
skamba rugpjūtis.
Kol dar vis pamiškėj
gervės klykauja: „Vasara baigias!“
Kol nakvynei namų nesuranda
visad skubančios, alkanos sraigės.
Nežadėk –
vėjas pažado tavo negirdi.
Ar gali
netesėjęs to pažado
drąsiai numirti?
Nesijaudink, –
neteisiu, nebarsiu, nekaltinsiu –
savo širdį
į NETIKIU narvą įkalinsiu.
Tad pamirškim,
Ką vienas kitam dešimt kart pažadėjom.
Patikėk,
čia ne mūsų kaltė,
kad viens kito lig šiolei
mylėt nemokėjom.
2025-08-19
DIENA KVEPĖJO OBUOLIŲ PYRAGAIS
Diena kvepėjo obuolių pyragais,
Spanguolių arbata, kuria mane tu vaišinai.
Sakiau tau: „Mes senokai nesimatėm“.
Nustebęs perklausei: „Nejau tikrai seniai?“
Alsavo tyliai vakaras į mūsų langus.
Arbatos aromatas tirpo metų svaigume.
Užmerkėme akis: lai atminimai brangūs
Nuneš į praeitį. Duok ranką ir eime.
Trumpam sugrįžkime baltan jaunystės sodan:
Obuoliais prinokęs, gundo, kviečia paskubėt.
Tada ir norai buvo mūs visai kitokie…
Praradom tai, galėjom dviese ką turėt.
Už lango lapkritis, pilkai nudažęs dangų,
Liūdnumą debesų pavertęs lietumi,
Primins man laiką negrąžintą, skaudžiai brangų,
Praleistą dviese kažkada su tavimi.
Vilties lašeliai – ašaros ant skruosto.
Augs ilgesys praėjusių jaunų dienų.
Vėl visą naktį, nesumerkus liūdno bluosto,
Rašysiu laiškus baltai pilnačiai.
O tu?
2025-11-06
SUŠALAU
Kaip sušalau…
Nuo tavo žodžių, žvilgsnių netesybos.
Nuo netikrų delnų,
aštrių minčių beprasmiškos teisybės.
Alsuoja vakaras šalčiu
į mano – tavo plaukus –
tu vėlei vienas tyliai išeini,
saulėlydžio vėlyvo dviese nesulaukęs.
Nebeprašysiu pasilikt ilgiau.
Neašarosiu.
Į posmus šaltus ilgesio žodžius,
kaip maldą
tyliai sudėliosiu.
2026-01-18
KOL DAR ŽIEMA
Sklidinas indas išdavikės tylos.
Vienišos mintys žiemoj pasiklydo.
Kas jas priglaus, nuramins, pamyluos?
Kas joms nuplėš išdavikišką šydą?
Ar tu tiki pavėluotais jausmais?
Rudeniui baigiantis pažadas duotas,
Išskrenda gervių lopinėliais pilkais
Vasaros ilgesio mintys spalvotos.
Netikiu pasakom. Vėjo plaukuos
Žaidžia vaivorykštės miegantis tiltas.
Kol dar žiema. Kol tavęs dar ilgiuos.
Kol dar jausmų mano indas pripiltas.
2026-01-22
DĖL JO
Širdies kertelėj ilsisi Lašelis Meilės:
Mažytis, šiltas ir kaip krištolas skaidrus.
Dėl jo ir gimsta visos lengvos mano eilės.
Dėl vieno jo gyventi ligi šiolei aš galiu.
Galiu laisvai kvėpuoti, džiaugtis ir svajoti.
Skraidyt, lyg paukštė. Nardyti ryto debesy.
Galiu numirt dėl jo. Ir gimt dėl jo iš meilės,
Todėl, kad tam mažam Lašely Meilės
Visad tu esi.
2025-05-13
KAD VĖL
Ragauju tylią vakaro vėsą,
Žodžio lengvumą, debesį šviesų.
Pirštų galiukais liečiu, lyg sapną
Mudviejų meilės žiedlapį kvapnų.
Ryte surinksim rasą į delnus,
Kad vėl išgirsčiau žodelį švelnų.
Kad vėl ragaučiau vakaro vėsą,
Kad vėl per sapną tavęs ilgėčiaus.
2025-07-16
NENUOTAIKOS DULKĖ
Ryte nusipurčiau nenuotaikos dulkę.
„Neliūdėk“, –
debesų akys kovo saulei pasakė.
Tiktai Vėjas Bastūnas,
Beržą rykštėm nuplakęs,
Naktį blaškės po kaimą,
Lyg proto netekęs.
Išblaškytos galvoj mintys
Vietos lig šiolei neranda:
Mėginu sudėliot jas į posmus –
Jos viesulu skrenda.
Nei pagaut, nei pavyt,
Nei prišaukt negaliu.
Gal todėl jau savaitę
Be posmų eiliuotų tyliu?
O Pavasaris šuoliais
Po kiemą sau striksi.
Nors liūdna šiandien būsiu,
Vis tiek jam be proto patiksiu.
Sudėliosiu į posmą
Neklaužadą mintį,
Paprašydama Kovo
Mintimi ta dalintis.
2025-03-06
SURASK MANE
Surask mane –
aš pasiklydau
lietaus laše,
žiede lelijos.
Ieškok manęs
dar nenubudęs.
Per visą naktį
lijo, lijo…
Plazdės jausmai
sparnais drugelio –
lietus į deimantus pavirto.
Surask mane,
kol nesušalom,
kol dar viens kito
pasiilgom.
2025-07-15
PRIEŠ IŠPLAUKIANT
Mūsų rankos kvepia liepos lietumi.
Neragautas vynas noksta stiklo taurėj.
Aš aklai vis dar pasitikiu tavim,
Nors jausmai sušalo, tarsi žemė šiaurėj.
Pasislėps tyloj trys žodžiai ištarti.
Nugarmės bedugnėn paslaptys jaunystės.
Ar jauti, mielasis, jau žiema arti.
Mūsų praeitį rudens rūkai suvystė.
Nevartykim nuotraukų iš atminties senų.
Nebesaugokim laiškų seniai neparašytų.
Aš kiekvieną šiandien dieną branginu.
Ir meldžiu, kad laikas mūsų nepavytų.
Kai pavargsim rytmečiais keliaut,
Kai saulėlydis užmerks švelniai mums bluostus,
Dar norėsim jauno vyno paragaut,
Prieš išplaukiant į savus ramybės uostus.
2025-09-08
SUDĖLIOSIU Į POSMĄ
Sudėliosiu į posmą
Šilto vėjo lengvumą.
Trapų bitės sparnelį
Ir medučio saldumą.
Baltą pievos ramunę,
Melsvo ežero bangą.
Žodį pirmąjį „Mama“.
Saulės spindulį, dangų.
Gandro lizdą ir sodą,
Kur tėvelis sodino
Sutalpinsiu į žodį –
Vieną žodį – Gimtinė.
2025-06-14
ATEISIU
Nesusapnuotas sapnas,
ilgesiu pritvinkęs.
Ir tu kažkur šalia,
bet visiškai toli.
Gegužis paupiais
šiurena liauną smilgą.
Tik tu, širdie, nurimt
per visą naktį negali.
Nelepinsiu tavęs
švelniais paguodos žodžiais.
Neapkabinsiu, nepapuošiu
meilės bučiniais.
O tavo rankos,
dviem sparnais pavirtę,
nukristi į bedugnę
mudviem nebeleis.
Į ryto debesį įausiu
savo baltą sapną.
Pakelk akis –
aš ten – šalia tavęs.
Nubraukus nuo akių
nakties nebylią drąsą,
ateisiu pas tave.
Nes pasiilgau.
Nes myliu.
2025-05-10
SVAIGSTU
Svaigsta galva nuo žodžių.
Nuo trapaus žiemos baltumo.
Tartum nuo seno vyno.
Tartum nuo tavo artumo.
Rankos panyra į pusnį
Pirštus šaltis sukausto.
Trūksta man tavo artumo.
Trūksta, kad kas priglaustų.
Taurė seno vyno sušildo.
Vėjas tyliai plaukus paglosto.
Žodžiai nekantrūs žiemoj paklydo-
Vėl nesuranda savojo uosto.
2026-01-01
AKIMIRKOS IŠ SAPNO
Mano nevaikiški, margi sapnai
Su rudeniu išnyks šią tylią spalio naktį.
Nesigailėsiu, nes labai, labai seniai
Tikėjaus jų kadais vis tiek netekti.
Spalvotu debesiu išplauks jie nenubudę.
Saldžia melodija man širdį nuramins.
Bus neramu ir liūdna gal truputį,
Nes dar ilgai tave man jie primins.
Rudens užuolaida lietingą, tamsią naktį
Uždengs akis. Miegosiu be sapnų.
Nepajutau – kaip lengva jų netekti.
Kaip ir tavęs. Bet vis dar gyvenu!
O gal iškirpti tas akimirkas iš sapno,
Kur mūsų vasaros alsavo medumi?
Ir meilės laiško, neišsiųsto, švelniai slapto,
Nuprausto liepos miško lietumi?
Paleist. Pamiršt. Neverkt ir neraudoti.
Jausmų paletėje dažų neberandu.
Mano nevaikiški sapnai bus rudeniui parduoti.
Spalvotu debesiu su jais iš aš skrendu…
2025-10-30
TAŠKAS
Kiek kartų aš tave paleidau –
Tiek kartų tu grįžai atgal.
Gal pagaliau padėkim tašką?
Ir nedvejokime: „O gal?“
Nebesugrįš sudužę viltys
Iš netesėtų pažadų.
Kaip gera rudenį pamilti…
Save iš naujo atrandu.
Mokėjau būt kantri ir laukti
Laimingos savo pabaigos,
Bet ji išėjo vieną naktį
Ir nebegrįžo niekados.
Todėl prašau, padėkim tašką,
Po vieną tašką tu ir aš.
Už lango spalio vėjai blaškos,-
Gal tris taškus jie mums atneš?
2025-10-15
KOKIA ŽIEMA
Kokia žiema!
Seniai tokios nebuvo.
Gėlynai – sniego pataluos.
Iliuzijas margų žiedų
Nulaižė speigulio liežuviai.
Vasaris – vasaros šauklys,
Baltai pražydęs ankstų rytą,
Man kužda: „Laikas švęst, mergyt,-
Taip kalendoriuj parašyta“.
Kokia žiema!
Tokios labai norėjau, laukiau.
Vasaris kužda pavijuj:
„Gal susitikime palaukėj?
Pasivoliosime pusny.
Skaičiuosim lapių gudrias pėdas.
Mintis pasupsim debesy.
O šaltis? – menkos šitos bėdos“.
Aš susigundžiau. Išėjau
Vasario žodžių suviliota.
Vasaris – vasaros šauklys
Išves, jaučiu, mane iš proto.
2026-02-02
LAUKIMAS
Išplaukęs debesiu – sugrįši lietumi:
Šiltais lašais išlysi deimantus į delnus.
Aš užsimerksiu. Netikėsiu bučiniais tyliais.
Tu apkabinsi mano plaukus švelniai.
Kaltai išraudęs, pamiršai žodžius,
Visus metus atmintinai išmoktus.
Pajusk – šis vakaras beprotiškai gražus
Ir mūs jausmai jam visiškai nė motais.
Tylėjimu drąsiu suvilgęs jautrias lūpas,
Maitinsi pažadais per naktį vėl mane.
Kol paryčiais, į miglą kantriai įsisupęs,
Kvieslys Vasario laukiantiems sušuks:
„Eime!”
2026-01-26