Rugpjūčio 20 d. bibliotekoje pristatyta restauratorės ir menininkės Teresės Blažiūnienės tapybos darbų paroda „Linkėjimai nuo Švilpakalnio“.
Teresė Blažiūnienė – iš Giedraičių krašto kilusi dailininkė ir profesionali bažnytinio meno restauratorė. Ji gimė ir augo vienkiemyje, Kulundžių kaime, priešais Švilpakalnį. Vaikystė gamtos apsuptyje, šeimos puoselėtos vertybės, mamos darželis, žydintys laukai ir gimtinės peizažas giliai įsirėžė į jos atmintį. Kad ir kur gyvenimas nuvesdavo – į Vilnių, užsienio šalis ar Alpes – mintimis menininkė vis grįždavo prie savojo Švilpakalnio. Šią vietą ji vadina šventa, o jos vaizdas iki šiol dažnai atgyja paveiksluose.
Dar vaikystėje pirmą kartą išvydusi baletą „Gulbių ežeras“, Teresė užsidegė svajone kurti teatro dekoracijas. Svajonė išsipildė – ji įsidarbino Operos ir baleto teatre, kur piešė dekoracijas. Deja, šį kūrybinį etapą netikėtai nutraukė sovietmečio tikrovė.
Tačiau užsivėrus vienoms durims, atsivėrė kitos. Paveikslų galerijoje, tuomet veikusioje Vilniaus arkikatedroje, buvo įrengtos dirbtuvės. Čia prasidėjo ilgas ir prasmingas profesionalios restauratorės kelias. O 2022 metais ji sugrįžo į Giedraičius – arčiau gimtinės, gamtos ir Švilpakalnio. Šiandien jo papėdėje Teresė vėl augina ir renka žolynus, tapo, o Giedraičiuose įrengtose dirbtuvėse restauruoja paveikslus.
Restauravimas, pasak menininkės, yra mokslo ir amato sintezė. Restauratoriui reikia išmanyti chemiją, istoriją, meno istoriją, itin tiksliai apskaičiuoti naudojamų medžiagų proporcijas. Tai ilgas, fiziškai sunkus, sveikatai neretai kenksmingas ir nepaprasto kruopštumo reikalaujantis darbas. Tačiau viską atperka džiaugsmas matyti, kaip iš dulkių ir užmaršties prikeliami šimtmečių senumo kūriniai. Teresės rankomis atgimė reikšmingi sakralinio meno darbai, tarp jų – Liudo Truikio triptikas ir Kryžiaus kelio stotys.
Paroda „Linkėjimai nuo Švilpakalnio“ sujungia skirtingus Teresės Blažiūnienės kūrybos laikotarpius. Čia eksponuojamas dar 1972 metais nutapytas „Mamos Veronikos darželis“ ir 2026-ųjų kūrinys „Angelas, renkantis žemuoges“. Aliejiniais dažais nutapytuose paveiksluose pražysta žolynai, sirpsta žemuogės, pienių lauke dūzgia bitės, švyti rugiagėlių saulė, o Švilpakalnio papėdėje, tarp erškėtrožių, šv. Klarai ir šv. Pranciškui čiulba paukšteliai. Parodą papildo ir trys erdvinės kompozicijos iš įdomaus kūrybinio laikotarpio „Labanoro vinys“.
Tai labai asmeniška paroda – tarsi šiltas linkėjimas iš vaikystės ir gimtųjų namų. Kviečiame apsilankyti ir pajusti Teresės Blažiūnienės kūriniuose gyvenančią Švilpakalnio šviesą.
