Susitikimas su režisieriumi Raimundu Banioniu

Gruodžio 2 d. Molėtų viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos literatūros ir meno archyvo inicijuotos parodos „Donatas Banionis. Soliaris” atidarymas, kurio metu vyko ir atvira diskusija su Lietuvos kino, televizijos ir teatro režisieriumi Raimundu Banioniu.

Paroda vyks iki gruodžio 31 d.

Parodoje pristatyti niekur nerodyti, Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi dokumentai (du scenarijaus variantai, darbo sutartys, laiškai ir telegramos, susirašinėjimai su režisieriumi A. Tarkovskiu, pirmosios žinios spaudoje apie filmavimo pradžią, fotografijos iš filmavimo aikštelės, filmo kadrai, 1972 m. Kanų kino festivalio informacinė medžiaga, atsiminimai ir kt.), kurie atskleidžia kaip aktorius Donatas Banionis matė, jautė ir suprato filmą „Soliaris“. 

Algimanto Pečiukaičio nuotraukos

„Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti“, kartą pasakė lenkų rašytojas Stanislavas Lemas. Šiuo 1961 m. mokslinės fantastikos kūriniu žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Romanas yra išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.

Ekranizuoti „Soliarį“ režisierius Andrejus Tarkovskis sugalvojo dar 1968 m. Tačiau po kino filmo „Andrejus Rubliovas“ cenzūravimo ir įvairių kitų sovietinių ideologinių struktūrų persekiojimų, Tarkovskis negaudavo jokių leidimų filmavimams. Todėl 1961 m. į rusų kalbą išverstas „Soliaris“, kuris jau buvo praėjęs visas cenzūras, netikėtai net pačiam Tarkovskiui, gavo leidimą ekranizavimui.

„Soliaris“ pradėtas filmuoti 1971 m. kovo mėnesį ir su nedidėlėmis pertraukomis buvo baigtas tų pačių metų gruodžio mėnesį. Vėliau ir žiūrovai, ir kritikai teigė, kad „Soliario“ kosminė stotis neatrodė tokia futuristinė, kokios visi tikėjosi galvodami apie kosmosą bei jo sterilumą ir egzotiką. Tačiau būtent toks ir buvo režisieriaus sumanymas – pavaizduoti paprastą žmonių gyvenamąją aplinką, kurioje visi daiktai yra naudojami arba su laiko pėdsakais. Net ir aktoriai kalbėjo, kad filme rodoma kosminė stotis labiau primena „sudaužytą seną autobusą“.

Filmuojama buvo tuo metu labai reta Kodak kino juosta, todėl kiekvienas epizodas būdavo kruopščiai repetuojamas ir suplanuojamas iki smulkmenų, nes galimas tik vienas dublis. Kai kada dėl sudėtingo epizodų parengimo, per dieną pavykdavo nufilmuoti tik du kadrus. Nors pasirengimas filmavimui buvo atliktas labai skrupulingai, Kodak kino juostos neužteko, todėl Tarkovskis buvo priverstas kelis epizodus nufilmuoti ant juodai baltos juostos.

Molėtų viešosios bibliotekos informacija