Biblioteka negali gyventi be žmogaus

Kai esi kitose patalpose, dažnai tenka prisitaikyti prie kitų taisyklių.

Kartais tos „taisyklės” būna juokingos, bet „dėl bendros tvarkos” turi jų paisyti… Su džiaugsmu ir nuostaba Vaikų literatūros skyriaus vedėja Janina Vyšniauskienė pasakojo apie panašią situaciją Molėtų pradinėje mokykloje, kur dabar įsikūręs šis Molėtų viešosios bibliotekos skyrius. Anot vedėjos, ilgokai dėl kolegės ligos jai teko dirbti vienai, o vaikų per pertraukas prisirenka labai daug. Todėl į pagalbą jai atskubėjo savanoriai ketvirtokai: bibliotekos „direktoriumi” pasivadinęs Motiejus ir „bibliotekininkė” Gedvilė. Turint tokią padėjėjų grupę, anot tikrosios vedėjos, kur kas lengviau suvaldyti ir vaikus, ir organizuoti renginius. Nors vienos klasės, kurioje įsikūrusi biblioteka, tarsi ir per maža, kad nebūtų pamirštas „gyvasis” traukinukas, bet su draugų pagalba viskas įmanoma. Todėl tradicija „Aš – biblioteka” yra tęsiama, ypač tarp pirmųjų klasių mokinių, nes šie, dažnai ateidami ne tik dėl kompiuterių ar stalo žaidimų, bet ir dėl knygų, nežino kaip jos yra sugrupuotos, dažnai sumaišo, nepadeda į vietą. Todėl paaiškinti yra būtina. Be to, po tokių susitikimų, kaip pastebi vedėja, padaugėja skaitytojų, nes vaikai ateina arba su tėvais, arba patys atneša du litus, kad įsigytų skaitytojo bilietą. Prie bibliotekos viešinimo prisideda ir mokytojai. Pavyzdžiui, mokytojos Indrės Karaliūtės klasė buvo susidomėjusi bibliotekininko profesija.” Tuomet ir aiškini,– sako J. Vyšniauskienė,– kad biblioteka negali gyventi be žmogaus…” Nepaisant to, kad šiandienos kompiuterizacija labai nori atimti žmogiškąjį variantą, tačiau vis tiek lieka terpė, kurią turi užpildyti žmogus: bibliotekininkas, skaitytojas, knygų žinovas…

Jolanta Matkevičienė