Literatūriniai šviesuolių mainai

Nutilus kraštiečio Vladislovo Telksnio – vienintelio likusio gyvo nacistinės Vokietijos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio, rezistento šimtmečio minėjimui, beje, Kaune jį organizavo Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė, kur jubiliatui buvo įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis bei Lietuvos kovų didžiojo kryžiaus ordinas, Molėtų viešoji biblioteka sulaukė kito kraštiečio – Antano Pivoro dovanos, priminsiančios, jog ponas Vladislovas niekada nebuvo nutolęs nuo savo gimtojo Alantos krašto. Tai Vladislovo Telksnio laiškai, sveikinimo atvirukai įvairių švenčių progomis, rašyti Antanui Pivorui. Du kraštiečiai, susitikę prieš penkiolika metų Alantoje, kai ponas Vladislovas buvo atvykęs į Alantą, kad pristatytų savo knygą „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos”(1999), savo bendravimą nuotoliniu būdu tebetęsia iki šiol… Į šią bendrystę įsiterpia ir kitas kraštietis Vytautas Rakauskas. Jis ir V. Telksnio knygų redaktorius, ir sesers Levutės sūnus. Anykštėnai, besidalinantys Alantos krašto senuosius žmones kartu su molėtiškiais, anykštėnų biografijų žinyne Vytauto Rakausko tėvus – Stasį Rakauską ir Eleonorą Telksnytę – Rakauskienę įvardina valstiečiais žemdirbiais, kaimo šviesuoliais, o Vladislovas Telksnys savo knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos” atskiru skyriumi „Levutės vestuvės” rašo apie V. Rakausko tėvų vestuves… Vytautui Rakauskui, kaip ir jo dėdei Vladislovui Telksniui, teko būti ir kaliniu, ir rašytoju. Jo kūrybinėje biografijoje yra įvairių žanrų kūrinių, pradedant poezija, proza ir baigiant vertėjo, redaktoriaus, recenzento darbais… Dirbęs „Vagos” leidyklos redaktoriumi, jis, ne tik kaip kraštietis, bet ir kaip profesionalas nestokojo įvairių patarimų išleidžiant į dienos šviesą ir Antano Pivoro knygas. Visa tai atsispindi Vytauto Rakausko laiškuose Antanui Pivorui, kurių kopijas ponas Antanas taip pat perdavė Molėtų viešosios bibliotekos kraštotyros fondui. Pats Antanas Pivoras tiek vietos alantiškių, tiek išeivių iš Alantos yra dažnai pavadinamas šio krašto šviesuoliu. Ir tai yra tiesa. Juk niekas kitas šiomis dienomis, būdamas garbaus amžiaus, nėra tiek atsidavęs savo kraštui ir neturi surinkęs tiek kraštotyrinės medžiagos apie Alantą, kiek jos turi A. Pivoras. Dauguma šios medžiagos yra sudėta į knygą „Švyti Alanta nuo tėviškės kalvos” (2005), bet, kiek man žinoma, tą medžiagą A. Pivoras vis atnaujina…

Gal todėl ir kita molėtiškė, sekusi A. Pivoro literatūrinėmis pėdomis, su kuria susipažinome per šio literato aštuoniasdešimtmetį, Jolita Bukėnienė, kaip ji pati sakė, užėmusi jo vietą Alantos technologijų ir verslo mokykloje, šiam išėjus į pensiją, savo lituanistinių studijų Vilniaus edukologijos universitete baigiamiesiems darbams pasirinko ne tik Alantos krašto literatų kūrybą, bet ir išsamiai nagrinėjo Antano Pivoro apysaką „Vėjūnė”. Molėtų viešosios bibliotekos kraštotyros fondui ji taip pat padovanojo dvi monografijas: „Literatūrinis gyvenimas provincijoje šiandien: Alantos krašto literatų kūryba” (2009), „Baltiškosios etnokultūros literatūrinės projekcijos Antano Pivoro apysakoje „Vėjūnė” (2012). Beje, šią monografiją recenzavo kitas kraštietis, prof. Petras Bražėnas.

Sakyčiau, jog įvyko savotiški literatūriniai mainai tarp šviesuolių, kuriais jie pasidalino ir su Molėtų biblioteka.

Jolanta Matkevičienė