Karinė – kūrybinė improvizacija
Lapkričio 27 –ąją Molėtų viešosios bibliotekos konferencijų salė buvo pilnutėlė. Vienus, matyt, masino kvietimas į pasimatymą su mūzomis, kitus, greičiausiai, noras pajusti parako kvapą, trečius, apskritai, renginio išvakarėse išgirsta grėsmė, kad „Islamo valstybė” paskelbė 60 sau priešiškų valstybių, prieš kurias esą reikia kovoti „šventąjį” karą, sąrašą, tarp kurių yra ir Lietuva… O susitikti su molėtiškiais atvyko Valerijus Šerelis ir Ernestas Kuckailis – Lietuvos kariuomenės kariai, dalyvavę misijose Balkanuose, Afganistane ir Irake. Jie tarnavo ir itin slaptame 1-ajame Specialiųjų operacijų junginio eskadrone Afganistane. Molėtų kraštui juos „atrado” kraštietė, literatė, žurnalo „Karys” bendradarbė Ilona Skujaitė. Apie svečius ir jų kūrybą kraštietė yra parengusi pristatymą, kurį ir pateikiame.
Anot jos, Valerijaus Šerelio knyga – ginklas „5.56 ×100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių”. Kai autoriaus klausdavo, apie ką ji, anksčiau sakydavo, kad apie karą, o dabar : „Ne apie ką, o kas yra ši knyga?”. Ir papildo: „Tai ginklas”. Arba: „Vaistinėlė, pilna antidiversantų”. O Ernesto Kuckailio – prisiminimai iš Afganistano „Trispalvio erelio skrydis” apie 1-ąją Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų eskadrono misiją ir karinis istorinis romanas „Pavasarį paukščiai sugrįžta”, kurį rašyti paskatino paslaptingas II-ojo pasaulinio karo radinys Rumšiškėse.
Ernestas Kuckailis – vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių, tarnauti šaliai atėjusių 1991 m. Dieną – studijos Dailės akademijoje, vakare – budint Savanorių pajėgose, toks buvo kelias į tai, kas 1995-siais tapo Jėgerių batalionu, o vėliau – Specialiųjų operacijų pajėgų dalimi. Ernestas buvo ir Pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02″ Afganistane ryšininkas–kulkosvaidininkas, Irako Karo akademijos instruktorius, Žvalgų mokyklos kovinio rengimo instruktorius, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas. /Audrius Bačiulis/
Valerijus Šerelis – karys nuo tų laikų, kai dar buvo Lietuvos Žemės Ūkio Akademijos Miškų ūkio fakulteto, kur ne tik studijavo bet ir muzikavo, studentas, žaliaraištis, o nuo 1991 m. pradžios – savanoris. Nenustojo kurti ir 1992-aisiais, kuomet tapo Lietuvos kariuomenės karininku, bei 2002-2003 m. tapęs pirmojo specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis-02″ Afganistane vadu, o 2005 m. patarėju Irake. Vėliau V. Šerelis dirbo instruktoriumi Baltijos Gynybos koledže, kur dėstė karo teoriją, nereguliarius konfliktus, informacines ir specialiąsias operacijas. Dabar pulkininkas leitenantas V. Šerelis –Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui.
Tai karys-poetas, karys-bardas, karys-filosofas, karys-kūrėjas. Pasiklausius jo dainų ar pamąstymų supranti, kad karas – tai menas, kur kūrybiškumo stoka gali kainuoti labai daug. Kur situacijos ar tikslo nesuvokimas dažnai yra oponento plano dalis. Galbūt todėl viena mėgiamiausių jo sentencijų, kurią dažnai cituoju, yra Nr. 88: „Ne todėl, kad reikia, o reikia todėl, kad…”. Leidžiu sau manyti, kad karo menas iš kitų menų labiausiai artimas muzikai, kur kūrėjas harmonizuoja ir sinchronizuoja, kur gaidos – tai planas, bet retas planas išlieka nepakitęs po pirmojo šūvio… O tada prasideda „džiazas”. /Neda Malūnavičiūtė/
Valerijaus Šerelio knygoje „5.56 × 100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių” po žodžiu „TURINYS” parašyta – „svarbiau negu forma”. Čia surašyti 556 posakiai sunumeruoti, o jų turinys – ne visada aiškus. Jį skaitytojas turės surasti pats. Autorius teigia, kad teisingai „vartojant” šiuos posakius galima išvengti diversijų. Lotyniškai diversio reiškia „nukreipimą” ar „atitraukimą”. Nukrypimas nuo tikslo negali grėsti tam, kuris yra savo „pergalės trikampio” (norėti–žinoti–galėti) centre.
Ernesto Kuckailio istorinėje apybraižoje „Pavasarį paukščiai sugrįžta” veikia išgalvotas personažas – vokiečių karys Štefanas Hartmanas iš parašiutininkų bataliono, kuris praeina visą karą nuo Lenkijos puolimo 1939 m. iki partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje 1945 m. Jį supa istorinės asmenybės, tuo metu tikrai gyvenę žmonės, tokie, kaip Rudolfas Vicigas (Rudolf Witzig), snaiperis Giunteris Baueris, kuopos vadas leitenantas Kubilius (Kubillus) ir kiti. Visi knygoje aprašyti mūšiai ir karinės operacijos yra pagrįsti istoriniais faktais ir archeologinių tyrinėjimų medžiaga. Knyga iliustruota autoriaus piešiniais, Kaišiadorių muziejaus eksponatų fotografijomis.
Tie, kurie nebuvo susitikime, gali atvykti į biblioteką ir susipažinti su šių autorių knygomis, nes autoriai jas padovanojo bibliotekai.
