Mažojoje knygų mugėje – lyg įvairialypėje pamokoje
Nacionalinė bibliotekų savaitė Molėtų viešojoje bibliotekoje jau penkioliktą kartą tradiciškai baigiama Mažąja knygų muge. Tai – šventė, kurią vieni kitiems dovanoja leidėjai, skaitytojai ir biblioteka, pasikeisdami nuomonėmis, nuotaikomis, pristatydami knygas ir susitikimus…
Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė, pristatydama bibliotekų metus ir jų moto, atitinkantį ir Nacionalinės bibliotekų savaitės temą „ Stipri biblioteka – stipri visuomenė” bei sveikindama Mažosios knygų mugės dalyvius, lankytojus ir svečius, perdavė žodį LR Seimo nariui Valentinui Stundžiui, kuris priminė ypatingą knygos svarbą šiandieninėje visuomenėje. Pasak jo, spausdintos knygos – puslapiai, kūrinys, kurie išliks visados, todėl šalia išmaniųjų programėlių, regis, populiarių ir patogių, dar būtina skaityti ir popierines knygas, nes jose slypi išmintis, jose galima pasimokyti kalbos, stiliaus, tai lyg pamoka, verčianti tobulėti ir susimąstyti… O tarp skaitytojų įsimaišęs rašytojas Selemonas Paltanavičius, matyt, replikavo visiems tiems, kurie jau yra atsisakę popierinių knygų, sakydamas, kad dar nė vienas kompiuteris nėra parašęs nė vienos knygos… Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojas kultūrai Gintautas Matkevičius, sveikindamas su švente, pabrėžė, jog nėra blogai, kad Molėtų bibliotekos pavyzdžiu, knygų mugės išsiveržė ir į kitus Lietuvos miestus, nes tokiu būdu kaip tik ir vyksta popierinių knygų platinimas ir skaitymo skatinimas…
Atidarymo metu prisiklausę skatinimų skaityti ir ketindami būtinai ką nors įsigyti, o gal ir padovanoti bibliotekai, mugės dalyviai pasklido žvalgytis prie leidyklų stalų, o patys mažiausieji, atvykę iš darželių, ėjo mokytis „Triušiukų abėcėlės” į Vaikų literatūros skyrių. Žurnalistė Juventa Mudėnienė, molėtiškiams pažįstama iš anksčiau, teatralizuotoje programoje keliavo po linksmąjį triušiukų miestą ir susipažindavo su vis nauju triušiuku, kurio vardas prasidėdavo pagal abėcėlę… Buvę renginyje turėjo galimybę susipažinti su Tite Miku, o kitiems beliks tik pasmalsauti patiems.
Jau mokyklinio amžiaus vaikams gamtos pradžiamokslį konferencijų salėje dėstė rašytojas, gamtininkas ir fotografas Selemonas Paltanavičius, pasakodamas apie savo vaikystę Suvalkijos kaime, pomėgį būti gamtoje, stebėti, kas vyksta aplinkui… Jis klausė vaikų, ar šiandien kas nors turi savo lysvę, ar augina balandžius, ar domisi gyvūnais ir augalais. Retas kuris galėjo pasakyti, kad ką nors darąs… O Selemonas prisiminė, kaip jam trūko įvairiausių žinių ir jis, būdamas dar mokyklinukas, parašė laišką profesoriui Tadui Ivanauskui. Ir kaip po poros savaičių nustebo, kai profesorius parašė jam laišką ir atsiuntė knygų. „Ar dabar rastųsi toks profesorius, kuris taip pasielgtų? O gal nebėra vaikų, rašančių profesoriams? – tarsi retoriškai užminė mįslę S. Paltanavičius salės klausytojams. Sakydamas, kad rašytojai yra labiausiai panašūs į grybus, nes joks darželis ar mokykla jų nepriaugina, jie neaišku iš kur atsiranda, todėl jų profesijos yra pačios įvairiausios, jie kartais nemoka kalbėti, bet moka rašyti, pavyzdžiui, J. Erlickas, fantastiškai nekalbus žmogus, tarsi padiktavo dar vieną knygų mugės potemę – kalbos svarbą, kuri taip pat slypi knygose ir bendravime su kaimo žmonėmis…
Kraštietis Alvydas Šlepikas, regis, atitiko šią menamą potemę. Jis buvo ir kalbus, ir nenutolęs nuo savo šaknų. 2005 metais išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos novelių knygą „Lietaus dievas” , kurios, sakė, nebeturįs ir pats rašytojas, ta pati leidykla, kartu su autoriumi, šįmet išleido atnaujintą (šešetu naujų apsakymų) senosios knygos variantą „Lietaus dievas ir kiti”. Kai A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė” pelnė daugiausia apdovanojimų ir autoriui teko važinėti po visą Lietuvą su jos pristatymu, jis, sakė, žinojęs, kaip ją pristatyti, nes tai visa istorinė paskaita… O kaip gi pristatyti „Lietaus dievą ir kitus”? Geriausias būdas parodyti sapno, pasakos ar mito susitapatinimą realybėje – perskaityti gyvai. O kai skaito pats autorius, aktorius ir režisierius, įtraukęs į kūrinį molėtiškus vietovardžius, dar apipindamas juos pasakojimu „iš šono”, tai tampa įtaigu ir sava. „Violončelę”, manau, ilgai prisimins visi, atėjusieji į susitikimą su A. Šlepiku.
Šiek tiek besijaudinantis, nes savas kraštas įpareigoja būti tikru ir nuoširdžiu, A. Šlepikas pakankamai atvirai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus ir pasakė žinią, kad galbūt greitai būsiąs ir vieno Molėtų kaimo gyventojas…
Mažoji knygų mugė, perlipusi per popiečio metą, paakino leidyklas atrinkti po keletą knygų, jas pristatyti ir padovanoti Molėtų viešajai bibliotekai. Ačiū sakome leidykloms: „Žara”, „Andrena”, „Terra publica”, „Raidynėlis”, „Charibdė”, „Algarvė”, „Lieparas”, „Stiklo tiltai” ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Taip pat – knygynų tinklui „Pegasas” ir Molėtų astronomijos observatorijai bei nuolatiniam knygų dovanotojui – LR Seimo nariui Valentinui Stundžiui.
Jolanta Matkevičienė
